bangenis

Kalba – moderniosios tautos pagrindas, jos tapatybės šerdis. Tik jos dėka esame saviti ir kitokie, jos buvimu grindžiame nacionalinės valstybės idėją. Kokia svarbi gimtoji šneka, liudija ir tai, kad po 1863-iųjų sukilimo caro valdžia beveik pusei amžiaus uždraudė lietuviškąją raštiją. Ir per sienas kontrabanda lietuviai nešė ne auksą, retas prekes, ginklus, o knygas… Slaptųjų mokyklų, po valstiečių rudinėmis slepiamų knygų – tyliojo pasipriešinimo carinei priespaudai – dėka lietuviai tapo trečiąja pagal raštingumą Rusijos imperijos tauta, nusileidusi tik kaimynams estams ir latviams, kurių raštija nebuvo draudžiama. Būtent slaptosiose mokyklose pasėta noro mokytis, pažinti ir kurti sėkla davė įspūdingų vaisių – per dvidešimt laisvės metų tarpukario Lietuvos piliečiai sukūrė modernią valstybę. Sovietiniai okupantai tautiškumui naikinti griebėsi kitų metodų, pavyzdžiui, didino rusų kalbos pamokų skaičių mokyklose, stūmė lietuvių kalbą iš visuomeninio gyvenimo. Tačiau netgi tokios priemonės nepajėgė išguiti lietuvių kalbos. Šiandien ji susiduria su atviros visuomenės teikiamais iššūkiais: kosmopolitizmu, emigracija. Apie tai, kokia svarbi lietuvių kalba, apie garbingą jos saugojimo ir puoselėjimo istoriją, šiandieną patiriamus iššūkius „Gimtasis Rokiškis“ pasakos skaitytojams projekto „Kalbame Strazdelio kalba“ puslapiuose.

Kalba – mūsų tautos ir valstybės tapatumo pagrindas

Kodėl šiemet „Gimtasis…“ tokį didelį dėmesį skirs lietuvių kalbos istorijai, raidai, jos nūdienai ir ateities perspektyvoms? Kas yra kalba šiandienei tautai?

Projekto temų ašis yra atsakymas į klausimus, kaip rokiškėnai, blaškomi istorijos vėjų, su visa tauta saugojo savo tapatumą ir gynė pamatinę vertybę – lietuvių kalbą, bei vietiniais pavyzdžiais paremta lietuvių kalbos raidos regione analizė.

Kalba – moderniosios tautos ir nacionalinės valstybės pamatas. Iki XIX a. vidurio, kai Europoje po vadinamojo Tautų pavasario ėmė formuotis moderniosios tautos, žmogaus tautinę priklausomybę dažniausia lėmė tikyba – jei katalikas, vadinasi, lenkas arba lietuvis, jei liuteronas – vokietis, jei stačiatikis – rusas. Iki pat paskutiniojo, trečiojo, Abiejų tautų respublikos padalinimo politinė jos tauta buvo bajorai. Lietuviškumą tuomet apibrėžė ne gebėjimas kalbėti mūsų kalba. Lietuvis buvo politinis terminas, reiškiantis bajoro ar dvasininko kilmę ir priklausomybę vienai iš dviejų Abiejų tautų respublikos sudedamųjų dalių – Lietuvos didžiajai kunigaikštystei. Tai po jos vėliavomis – raudonu lauku lekiančiu Vyčiu – bajorai jojo į karus, konfederacijas ir sukilimus. Tokia tautos samprata luominėje visuomenėje buvo įprasta visai Europai.

Tačiau praūžus Prancūzijos revoliucijai, Napoleono karams, bajorija iš esmės prarado įtaką. Į valstybės valdymo sceną vis drąsiau žengė nauja klasė – buržuazija: pirkliai, pramonininkai, kiti miesto ir vidurinės klasės atstovai. Europoje ėmė formuotis moderniosios, bendra kalba, teritorija ir tikyba pagrįstos tautos samprata. Praūžęs Tautų pavasaris į pirmąją vietą iškėlė tautinės, nacionalinės valstybės idėją: bendra ar giminingomis kalbomis kalbantys žmonės turi burtis į vieną valstybę. Taigi kalba tapo svarbiu valstybės kūrimo pagrindu.

Todėl nenuostabu, kad ir dvarininkija, dvasininkija skyrė nemažai dėmesio lietuvių kalbai. Projekto metu rokiškėnai detaliau sužinos apie tautos dainiumi vadinamą kunigą, poetą, tautosakos panaudojimo kūryboje pradininką Antaną Strazdą (1760-1833), vadinamą Kamajų Strazdeliu. Apie Rokiškio bažnyčioje pirmą kartą lietuviškai sugiedotą jo himną „Pulkim ant kelių“, iki šiol giedamą ne tik Lietuvos, bet ir daugelio pasaulio šalių, kuriose yra stiprios mūsų išeivių bendruomenės, bažnyčiose. Vėliau svetimtaučiai dvarininkai, išsilavinę ir šviesūs žmonės, ne tik savo vaikus mokė lietuvių kalbos ir tradicijų, steigė mokyklas, bet ir pavaldinius skatino gerbti bei saugoti lietuvybę. Todėl „Gimtojo…“ žmonės jums išsamiai pasakos apie Rokiškio, Kavoliškio dvarininkų pastangas saugoti ir puoselėti lietuvių kalbą ir raštiją.

Norėjo sau naudos, o patyrė nesėkmę

Lietuvoje po 1830-ųjų ir 1863-iųjų sukilimų bei baudžiavos panaikinimo 1861-aisiais politinių jėgų pusiausvyra pasikeitė. Bajorija, sukilimų nustekenta ekonomiškai ir demografiškai, prarado lyderystę formuojant krašto veidą. Tuo netruko pasinaudoti ir okupacinė valdžia: 1864 m. ji uždraudė europinės imperijos dalies gubernijose spausdinti, įvežti ir platinti lietuviškus leidinius lotyniškais rašmenimis. Draudimas turėjo savitą logiką: imperijoje stiprėjant panslavizmo idėjoms buvo formuojama nuomonė, kad lietuviai – tai dirbtinis, lenkų sukurtas produktas. Ir jam reikia grąžinti „iskonno russkije korni“ (grynąsias rusiškas šaknis – aut. past.).

Šio draudimo rezultatai buvo priešingi tiems, kurių tikėjosi Rusijos imperija. Pirmiausia lietuviai neatsisakė nei savo kalbos, nei katalikų tikybos. Tauta priešinosi rusinimui: neleido savo vaikų į rusiškas mokyklas ir rašto mokė slaptosiose mokyklose, įkurtose kaimuose. Todėl pasakosime apie Rokiškio krašto slaptąsias mokyklas, jų mokytojus – daraktorius. Juk jų slaptos, caro valdžios griežtai baudžiamos veiklos dėka lietuviai pagal raštingumą tapo trečiąja tauta imperijoje, po estų ir latvių. Lietuviškųjų gubernijų gyventojų raštingumas siekė 55,7 proc., o bendrasis Rusijos vidurkis nesiekė ir 30 proc. Įdomu, kad moterų ir vyrų raštingumas nedaug skyrėsi: skaityti ir rašyti mokėjo daugiau nei pusė abiejų lyčių lietuvių.

Tai, koks buvo lietuvių poreikis skaityti gimtąja kalba, liudija istorikų surinkti duomenys: tik 1891-1902 m. Prūsijos pasienio muitinėse buvo sulaikytos 173 tūkst. 259 knygos. Istoriko Vytauto Merkio duomenimis, spaudos draudimo metais dėl lietuviškos spaudos caro valdžiai įkliuvo 2 tūkst. 854 žmonės. O štai vadinamąja „graždanka“ (lietuvių kalba kirilicos rašmenimis), kuri turėjo būti pakaitalas lietuvių raštijai lotyniškais rašmenimis, per visą spaudos draudimo laikotarpį tebuvo išleistos vos 55 pavadinimų knygos. 1904 m. caras buvo priverstas atšaukti nepasiteisinusį ir gėdingai sužlugusį lietuvių spaudos draudimą.

Tautos laisvei ir gerovei

Ką davė šitoks didelis lietuvių noras šviestis ir skaityti gimtąja kalba? Jo rezultatai matyti jau XIX a. pabaigoje: formuojasi valstiečių kilmės lietuviškoji inteligentija, būsimasis nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatas. Formuojasi lietuviškoji kultūra: tautinė spauda, teatras, apie kuriuos pasakosime „Gimtojo…“ puslapiuose. Tai, kiek mūsų tautos ir valstybės formavimuisi davė šio krašto šviesūs žmonės, liudija faktas – net trys tarpukario Lietuvos ministrai pirmininkai gimė Rokiškio krašte.

Lietuvai sukūrus nepriklausomą, nacionalinę valstybę, regis, tarpukaris turėjo tapti lietuvių kalbos aukso amžiumi. Tačiau valstietiškai sodžiaus šnekai trūko žodžių, sąvokų, kurie buvo būtini mokslo, kultūros, kanceliarinei kalbai. To reikėjo kasdieniam valstybės gyvenimui. Ir ne po dešimties ar dvidešimties metų, o tuoj ir greitai. Apie tai, kaip kito, tobulėjo ir augo lietuviškoji kalba ir raštija, kaip ji kratėsi caro okupacijos paveldo, jums liudys Rokiškio krašto muziejuje saugomų tarpukario Lietuvos spaudos, žurnalų, lankstinukų pavyzdžių apžvalga, archyvuose išlikę gyventojų prašymai, liudijimai, prekybininkų reklamos, afišos, partijų, religinių bendruomenių spaudiniai, įvairių organizacijų raštai ir anuometinės Vyriausybės potvarkiai.

Išsaugota valstybingumo viltis

Deja, nepriklausomai Lietuvos valstybei gyvuoti tebuvo skirta vos du dešimtmečius. 1940-ųjų birželį prasidėjo pirmoji sovietinė, po to – hitlerinės Vokietijos okupacijos. 1944-aisiais rudąjį okupantą vėl pakeitė raudonas. Visi jie buvo vienodai negailestingi mūsų tautai ir jos kalbai. Nors sovietinė valdžia demonstravo, kad Sovietų Sąjunga yra rojus mažoms tautoms, čia jos gali netrukdomos puoselėti savo kalbą ir kultūrą, tikrovėje ji buvo tautų kalėjimu. Ir rusinimas prasidėjo nuo pirmųjų okupacijos dienų: į kalbą buvo diegiamos svetimybės, kanceliarinę lietuvių kalbą stūmė rusiškoji, jos apraiškų daugėjo ir visuomeniniame gyvenime, švietime, nuolatos daugėjo rusų kalbos pamokų lietuviškosiose mokyklose. Rusų, lenkų tautybės Lietuvos gyventojai nebuvo skatinami integruotis į lietuviškąją visuomenę: sovietinė valdžia jiems skyrė atskiras mokyklas, grupes aukštosiose mokyklose, net vairavimo kursai buvo formuojami rusakalbiams žmonėms… „Govori po čeloviečeski“, – tokią repliką kai kuriose sostinės gamyklose ar įstaigose išgirsdavo interesantas, prabilęs lietuvių kalba…

Atsakas į tokią rusinimo politiką buvo pačių lietuvių dėmesys savo kalbai, tautosakai. Apie rokiškėnus, rinkusius gimtosios kalbos šedevrus ir „perliukus“, „Gimtasis…“ papasakos savo skaitytojams.

Kalbėsime ir apie šiandienos iššūkius lietuvių kalbai: emigraciją, kosmopolitizmą, kompiuterinių technologijų įtaką šnekos ir raštijos raidai. Apie norus ir pastangas kalbėti ir rašyti taisyklinga gimtąja kalba, puoselėti savo aukštaitiškąjį paveldą.

Ugdyti ir puoselėti

Projektu „Kalbame Strazdelio kalba“ „Gimtasis…“ siekia ugdyti pagarbą savo kalbai ir skatinti poreikį ją saugoti kaip dvasinę vertybę, skatinti tautinio tapatumo suvokimą ir jo poreikį.

Norime ugdyti suaugusiųjų ir jaunimo kultūrinės savišvietos poreikį, krauti kultūrinį kapitalą, įtvirtinti lietuvių kalbos prestižo ir unikalumo suvokimą, atskleisti Rokiškio krašto unikalumo lietuvybės puoselėjimo prasme akcentus – nuo Strazdelio iki kitataučių Rokiškio dvaro valdytojų indėlio. Taip pat būtina įprasminti rokiškėnų kartu su visa tauta kovos už lietuvišką žodį spaudos draudimo laikotarpiu svarbą, akcentuoti ir iliustruoti  kalbos raidą (norminimą ir tapimą svarbiausia sudėtine kultūros dalimi) Rokiškio krašte tarpukario laikotarpiu.

Redakcijos žmonės tikisi, kad projekto straipsniai bus aktualūs įvairaus amžiaus Rokiškio krašto gyventojams: lietuvybės puoselėjimo projektuose aktyviai dalyvaujančiam jaunimui, skaitytojams, neišlepintiems nuoseklios informacijos apie socialinius ir kultūrinius reiškinius, jų identitetą lėmusias aplinkybes, priežastis ir pasekmes. Taip pat ši informacija svarbi nuo gimtų vietų nutolusiems, dažnai – emigravusiems ir žinių iš gimtinės internetiniame www.grokiskis.lt puslapyje ieškantiems ir randantiems kraštiečiams.

Projektą „Kalbame Strazdelio kalba“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Paramos dydis – 15 tūkst. Eur.

Lina DŪDAITĖ

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie