blank

 

Rokiškėnas istorikas, žurnalistas, publicistas Vytautas Gasiūnas Lietuvoje išgarsėjo prieš dešimtmetį, 2006 m. savo sodybos kieme pastatęs bene pirmąjį šalyje paminklą… knygai. Šviesuolio pasirinkimas nestebina – dešimties knygų autorius raštą ir knygą vadina didžiausiais žmonijos išradimais. Šiandien jo namų kiemą puošia ištisa raštijos alėja: stilizuotas paminklas pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui, paminklas bene seniausiam žinomam ir vis dar neiššifruotam pasaulio raštui – Egėjo-Mikėnų civilizacijos paminklui Festo diskui. Šviesuolio sodybos kieme yra vietos ir žmonijos proistorei, senoviniam pagonių tikėjimui, ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės valdovams. Jo namai tapo rajono rašytojų ir poetų susibūrimo vieta – čia surengtos net septynios literatūros šventės. O rugpjūčio 27-ąją V. Gasiūnas pakvies į savojo istorijos ir meno parko pabaigtuves.

Vienas istorijos ir meno parko fragmentų – kunigaikščių alėja. L. Dūdaitės nuotr.
Vienas istorijos ir meno parko fragmentų – kunigaikščių alėja. L. Dūdaitės nuotr.

Kodėl knyga?

Kasmet į Vytauto ir Nijolės Gasiūnų namus pasigrožėti paminklais bei unikaliomis medinėmis skulptūromis užsuka nemažai ekskursijų ir pavienių lankytojų. Sodybos šeimininkas skaičiuoja, kad kasmet jo svetingus namus aplanko 200–300 lankytojų.

Kodėl jis pasirinko būtent paminklais raštijai bei medinėmis pagonių dievų, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių skulptūromis papuošti savo namus?

„Mano dėdė, tėvo brolis, žinomas kolekcininkas Povilas Gasiūnas, pasikvietė mane, dar vaiką, parodė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių atvaizdus, papasakojo apie Lietuvą. Man buvo maždaug šešeri. Dar skaityti ir rašyti nemokėjau. Tas pasakojimas ir paveikslai labai įsirėžė į atmintį. Ir tiek metų tą širdyje nešioju – juk kitąmet sausį man bus jau aštuoniasdešimt“, – pasakojo šviesuolis.

Dėdė skiepijo meilę ne tik istorijai, bet ir knygai. „Jis labai mylėjo knygas. Mums, vaikams, rūpėdavo jas pavartyti. Pirmiausia, žinoma, domino paveiksliukai. Dėdė leisdavo jais grožėtis, tik, prieš paliečiant knygą ar laikraštį, reikėdavo kruopščiai nusiplauti rankas“, – kalbėjo pašnekovas.

Be to, V. Gasiūnas su broliu Broniumi ir seserimis Janina bei Genovaite matydavo, kaip dėdė iš kelionių po Panemunėlio apylinkes grįžta su pilnais maišais knygų. Vaikams įsirėžė į atmintį tai, kad tuščias maišas – lengvutis, o štai pilnas knygų – labai sunkus. Dėdė Povilas važinėjo po Rokiškio, Kupiškio apylinkes, lankė buvusius knygnešius, tokius kaip Norkūnų kaime gyvenęs Petrulis. Užsukdavo ir pas stambesniuosius ūkininkus, ieškodamas retesnių knygų savo kolekcijai. Kodėl tik pas stambesnius? „Knyga tarpukariu buvo didžiulė vertybė ne tik kultūrine prasme. Ji ir kainavo brangiai, todėl ne kiekvienas galėjo sau leisti tokią prabangą. Ištisi mažažemių kaimai buvo neraštingi“, – pasakojo V. Gasiūnas.

Vytauto Gasiūno rankose – garsiojo Festo disko su Egėjo-Mikėnų civilizacijai priskiriamu hieroglifų raštu kopija.
Vytauto Gasiūno rankose – garsiojo Festo disko su Egėjo-Mikėnų civilizacijai priskiriamu hieroglifų raštu kopija.

Ne mažesnę vertę knyga turėjo ir jo kartai: vaikystę paženklino Antrasis pasaulinis karas. Todėl savo prisiminimų knygoje „Gyvenimo mozaika“ V. Gasiūnas rašė, koks likimas ištiko dėdės knygas – jas išvogė, degino ir vokiečių, ir rusų kariai. Po karo nualintoje Lietuvoje pašnekovo karta grįžo į balanos gadynę. „Nesijaudinome, kad mes, pirmokėliai, neturėjome sąsiuvinių, vadovėlių. Mokėmės keli iš vieno elementoriaus. Motina susiuvo kvitus, mokesčių pranešimus ir kitus valdžios siunčiamus dokumentus, kurių kita pusė buvo tuščia. Ant to „sąsiuvinio“ puslapių rašiau pirmąsias raides, sprendžiau aritmetikos uždavinius. Tuo metu iš Šiaulių atvažiavo dėdė Povilas ir, pamatęs mano „sąsiuvinį“, pradėjo juoktis, kad grįžome į balanos gadynę. Jis pažadėjo mane aprūpinti sąsiuviniais, atvežti rašalo… Mat rašalą darydavau iš cheminio pieštuko šerdies. Ją ištirpindavau šiltame vandenyje. Toks rašalas po kurio laiko išnykdavo ir rašto kaip nebūta“, – V. Gasiūnas rašė knygoje.

Tų dienų žvaigždės

To meto žmonėms knyga buvo vienintelis langas į pasaulį, viena mėgstamiausių pramogų ir vaikams, ir suaugusiesiems. Tad nenuostabu, kad knygas vertino ir gerbė. Savo knygoje V. Gasiūnas pasakoja apie Hanso Kristiano Anderseno knygelę „Bjaurusis ančiukas“, kurią padovanojo teta Albina. Vėliau knygų šaltiniu tapo mokyklos biblioteka, o baigusiam pradinę mokyklą dėdė Povilas iš savo kolekcijos taip pat parinko nemažai tinkamos literatūros. „Kuo giliau bridau į literatūros jūrą, tuo daugiau atsirado mano mintyse naujų idėjų, žmonių patirties, noras pačiam planuoti savo ateitį: siekti aukštojo išsilavinimo, geresnių gyvenimo sąlygų“, – rašė V. Gasiūnas.

Graikų nevyriausybinių organizacijų nariai neslėpė susižavėjimo Rokiškyje radę savo istorijos ženklą. Apie tai jie paliko atsiliepimą sodybos svečių knygoje graikų, anglų ir lietuvių kalbomis.
Graikų nevyriausybinių organizacijų nariai neslėpė susižavėjimo Rokiškyje radę savo istorijos ženklą. Apie tai jie paliko atsiliepimą sodybos svečių knygoje graikų, anglų ir lietuvių kalbomis.

Panemunėlio mokykla, kaip ir daugelis to meto mokyklų, savo moksleiviams rengė susitikimus su rajono literatais. „Vaikams jie atrodė tarsi žvaigždės: atvažiuos RAŠYTOJAS“, – prisiminė V. Gasiūnas, pats į pasaulį paleidęs jau dešimt knygų.

Meilė literatūrai ir istorijai jį paskatino rinktis istoriko kelią. Įgytas žinias jis realizavo Rokiškio krašto muziejuje, „Spalio vėliavos“ redakcijoje (dabar „Gimtasis Rokiškis“ – aut. past.), Rokiškio Edvardo Tičkaus vidurinėje mokykloje (dabar Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija – aut. past.).

Knygos apie Rokiškį

1967-aisiais V. Gasiūnas išleido pirmąją savo knygą. Ji skirta Rokiškiui – jo istorijai, kultūrai, lankytiniems objektams. 1978 m. pasaulį išvydo antroji šio autoriaus knyga „Rokiškis“, papildyta naujais istorijos faktais, įdomiais pasakojimais. Iš šių dienų perspektyvos šias dvi knygas, kaip ir trečiąją, parašytą sovietmečiu, autorius vertina kritiškai: „Jos neatspindi realios tikrovės, nes tuo metu nebuvo galima laisvai rašyti. Be GLAVLIT’ o palaiminimo jokia knyga tuo metu negalėjo pasirodyti. Todėl teko aukštinti komunistų partijos veiklą, menkinti dvarininkijos, dvasininkijos indėlį į šio krašto ekonominę ir kultūrinę raidą. Nors labai stengiausi, kur tik galėdamas, tų vertinimų išvengti. Šios knygos, nors ir nedidelės literatūrinės vertės, buvo graibstyte graibstomos. Nors tiražai buvo dideli, jų greitai nelikdavo. Juk tai pirmosios knygos apie Rokiškį, todėl daugelis žmonių norėjo jas turėti“, – pasakojo pašnekovas.

Sodybos šeimininkas Vytautas Gasiūnas akmenyje šalia dievo Perkūno skulptūros pageidavo matyti ir lietuviškųjų runų ženklus.
Sodybos šeimininkas Vytautas Gasiūnas akmenyje šalia dievo Perkūno skulptūros pageidavo matyti ir lietuviškųjų runų ženklus.

Pirmoji knygutė, išleista 6 tūkst. egzempliorių tiražu, buvo išpirkta per 3–4 savaites. Antroji pasirodė 15 tūkst. egzempliorių tiražu, jos greitai neliko knygynuose.

Apie pirmosios knygos „Rokiškis“ leidimą, apie įnoringus vertintojus autorius pasakojo: „Po dienos man paskambino iš partkomo. Nuvykau. Prasidėjo mano rankraščio analizė. Aptarime dalyvavo keli šio komiteto darbuotojai. Kiekvienas stengėsi kažką pasiūlyti ar pakritikuoti. Beveik visiems nepatiko, kad per plačiai nušviečiu bažnyčią ir dvaro ansamblį, neišryškinu dvasininkų, grafų neigiamų savybių, visų pirma to, kad jie išnaudojo darbo liaudį. Vos spėjau rašytis jų pastabas. Grįžęs namo sėdau prie rašomojo stalo ir ilgai, kantriai braukiau, rašiau tuos pageidavimus. Labai nesinorėjo nusižengti istorinei tikrovei, bet nereaguoti į jų pastabas – tolygu knygos mirčiai.“

Pašnekovas džiaugėsi, kad likusios septynios knygos: „Nesuklupęs gyvenimo kelyje“, „Rokiškio žemės šviesuliai“, „Baisiau už neapykantą“, „Salagirės Tarzanas“, „Laibgaliai“, „Literatūriniuose arimuose“ ir „Gyvenimo mozaika“, parašytos jau laisvoje Lietuvoje. „Jas rašiau pagal savo norus. Kur suklydau – pats kaltas, nes niekas nebetikrino, nebepiršo savo nuomonės“, – sakė V. Gasiūnas.

Nors kiekviena knyga jam brangi, ypač palankių vertinimų sulaukė „Nesuklupęs gyvenimo kelyje“, skirta dėdei Povilui Gasiūnui. „Akademikas Domas Kaunas labai šiltai apie ją atsiliepė, netgi siūlė leisti antrąjį jos leidimą, nes knygelė labai vertinga“, – prasitarė pašnekovas. Pirmąkart ji dienos šviesą išvydo 500 egzempliorių tiražu. Iš jų rašytojas turi dar 20–30 knygelių. Likusias išdovanojo giminėms, draugams, kolegoms literatams, sodybos svečiams…

Kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui atminti – suolelis.
Kunigaikščiams Algirdui ir Kęstučiui atminti – suolelis.

Už knygą „Gyvenimo mozaika“ V. Gasiūnas 2014 m. buvo apdovanotas Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos diplomu. „Už aktyvią kultūrinę veiklą Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos 15 metų sukakties ir Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo proga man suteiktas kaimo šviesuolio vardas“, – tokį titulą V. Gasiūnas gavo 2009 m. Šis jam labai brangus: Lietuvos kaimo rašytojų sąjunga kasmet išrenka tik po vieną žmogų, verčiausią tokio vardo.

Apie meną ir istoriją

Vertindamas knygą „Gyvenimo mozaika“  redaktorius Jonas Laurinavičius rašė: „Noriu pasidžiaugti rokiškėno žurnalisto, muziejininko ir pedagogo Vytauto Gasiūno knygele „Gyvenimo mozaika“. Šios trumpos, spalvingos autobiografinės novelės – prisiminimų nuotrupos iš turiningos autoriaus veiklos, įvairių išgyvenimų. <…> Tačiau dar norisi pridurti, kad kolegos gyvenime esti dalykų, kurie verti knygų, bet jos dar neparašytos. Tai apie jo ir jo šeimos sodybą Rokiškyje – istorijos ir meno parką, sukurtą ir išpuoselėtą per porą pastarųjų dešimtmečių. Tas parkas – tikra grožio oazė Rokiškyje. Išraiškingos Mindaugo, Gedimino, Jogailos, Vytauto Didžiojo skulptūros, kunigaikščių suolas, metraštininko suolas, granitinis paminklas M. Mažvydo „Katekizmui“, paminklai senovės lietuvių dievams – Perkūnui, Gabijai… Sodyboje vyksta literatūriniai skaitymai, Kaimo rašytojų sąjungos renginiai. Šaunų žmogų turi Rokiškio kraštas – plunksnos bičiulį Vytautą Gasiūną.“

Pirmasis ir kertinis šio įspūdingo parko ženklas – paminklas knygai. Ją V. Gasiūnas vadina didžiausiu žmonijos išradimu: tik jos dėka žmonija galėjo efektyviai perduoti ankstesnių kartų įgytas žinias, tobulėti ir dvasiškai, ir materialiai. Paminklas knygai, pašnekovo teigimu, bene vienintelis toks Lietuvoje. „Jis skirtas pagerbti knygas, kurios buvo sudegintos ant laužo, sutryptos purve, taip pat atminti Povilo Gasiūno lietuviškos spaudos kolekciją, kuri buvo didžiausia Lietuvoje, tačiau okupacijų metais didelė jos dalis sunaikinta“, – rašė J. Laurinavičius.

Šis paminklas davė pradžią raštijos alėjai. Joje – seniausio žmonijos rašytinio paminklo – Festo disko, rasto Kretoje ir priskiriamo Egėjo-Mikėnų civilizacijai, seniausiai Europoje, kopija. Kas įrašyta šiame diske, iki šiol paslaptis.

Šiuos du paminklus išvydęs šviesaus atminimo poetas Danas Kairys papriekaištavo šeimininkui, kodėl jis nepastatė paminklo pirmajai lietuviškai knygai. „Ką gi, priekaištas teisingas. Todėl sėdau braižyti, koks tas paminklas galėtų būti. Kreipiausi patarimo į antros eilės sūnėną grafiką Vytautą Daščiorą patarimo. Išgvildenome idėją paminklo pjedestale išgraviruoti stilizuotą medį. Medis daugiaprasmis: M – Martyno Mažvydo inicialai, be to, medis – pirmapradė medžiaga, iš kurios gimsta knyga“, – pasakojo pašnekovas. Įkomponuoti šį paminklą į statulomis gausiai išpuoštą sodybos kiemą padėjo Lietuvos technikos bibliotekos skyriaus vedėja Rita Lapienienė.

Šie paminklai iškalti granite. Rašytojo planus ir vizijas praktiškai įgyvendinti padėjo akmens meistrė svėdasiškė Asta Korsakienė.

Kunigaikščių alėjoje – garsių menininkų darbai

Didysis sodybos takas raštijos alėją vizualiai atskiria nuo kunigaikščių alėjos. Joje – garsiausių Lietuvos medžio meistrų darbai. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretus medyje išraižė rajono menininkai Gintaras Varnas, Vidmantas Zakarka, alytiškis skulptorius Saulius Lampickas.

Vytautas Gasiūnas prasitarė, kad metraštininko suolelis – viena mėgstamiausių parko vietų.
Vytautas Gasiūnas prasitarė, kad metraštininko suolelis – viena mėgstamiausių parko vietų.

Kodėl pašnekovas rinkosi įamžinti kunigaikščius? „Vietovėje, kurioje stovi mano sodyba, anksčiau buvo kalva. Istorikai teigia, kad netoliese, Anykščių rajone, buvo Mindaugo piliavietė. Vadinasi, pro mūsų rajoną ir Rokiškį, esantį geografiniame Sėlos regiono viduryje, jo pulkai traukė kariauti su Kalavijuočių ordinu. Tą patį darė ir jo įpėdiniai. Kas gali paneigti galimybę, kad kunigaikščiai su savo pulkais čia nebuvo apsistoję“, – svarstė V. Gasiūnas.

Jis su daug spalvingų detalių išsiaiškino kalvos, ant kurios stovi sodyba, istoriją. Čia jau XIX a. buvusi Velniakalnio plytinė, toli apylinkėse garsėjusi kokybiškomis plytomis. Mat po kalva buvo dideli gero molio klodai. Išeksploatavus šį telkinį, plečiantis Rokiškiui, aplinkinių gatvių gyventojai, lygindami dauboje esančius žemės sklypelius, kalvą nugremžė. Taigi jos grožį ir galbūt įdomią istoriją besaugo tik V. Gasiūnas…

Duoklė seniausiai istorijai

Apie tai, kas davė akstiną kurti šį parką, kodėl būtent tokios skulptūros jam parinktos, pašnekovas mielai pasakoja ir visiems sodybos lankytojams.

Vidiniame sodybos kiemelyje – Lietuvos proistorės pasakojimas. Vienas ryškiausių jo ženklų – pirmykščio urvinio žmogaus – neandertaliečio skulptūra. Šis skulptoriaus G. Varno kūrinys labai ekspresyvus, emocingas. V. Gasiūnas jį įamžinti panoro neatsitiktinai – palyginti su ainiais, šis, atrodytų, primityvus žmogus iš tiesų padarė didžiulę evoliucijos pažangą. „Jų era tęsėsi net du šimtus penkiasdešimt tūkstančių metų, o darbo įrankiai – tik kuoka, nusmailinta lazda, paaštrinti akmenys“, – rašė V. Gasiūnas.

Neandertalietį supa akmens amžiaus ženklai – įdomūs gyvūnų formos akmenys, kurių pašnekovas specialiai ieškojo.

Už jo nugaros – plikas be šakų medžio šiekštas – būtent toks yra mitologinis gyvybės medis. „Tai pasaulio medžio vaizdinys. Toks buvo kiekviename pagonių kaime. Jis jungė tris sferas: požeminį, žemiškąjį ir dangaus bei dievų pasaulį. Toks paprastas, be įmantrių raštų ir puošmenų, jis tarnavo žmonių maldų ir prašymų žinianešiu, teikė apsaugą nuo nelaimių“, – pasakojo šeimininkas. Už pasaulio medžio – pagoniškųjų dievų panteono trijulė: vyriausiasis dievas Perkūnas, žaibais vainikuotas. Šalia jo – akmuo, kuriame išrašyti pirmieji lietuviškieji rašmenys. Greta Perkūno – linksmasis Patrimpas, derliaus, džiaugsmo ir žemiškojo pasaulio valdovas. Atokiau susigūžęs rūstusis Pykuolis – mirties ir požemio dievas. Jo lūpos sudėtos dvelksmui, kuris, kaip tada tikėta, atneša į žemę baisias ligas.

Nepamiršta ugnies deivė Gabija, viso, kas gyva, globėja ir sergėtoja. Netoli jos – deivė Medeina – laukinių žvėrių globėja. O prie jos kojų – saugus ir besišypsantis kiškis – Rokiškio simbolis.

Prie šio grožio kūrimo, pasak pašnekovo, prisidėjo ne tik minėti dailininkai, skulptoriai, bet ir dailininkas Raimondas Gailiūnas, architektė Danguolė Dagienė ir keletas kitų specialistų.

Vieta kūrėjams susiburti

Jauki sodyba su išskirtine istorija traukia lankytojus: čia jau viešėjo gausybė Lietuvos ir užsienio lankytojų: vokiečiai, italai, lenkai, rumunai, gruzinai, graikai. Pastarieji, sujaudinti to, kad Rokiškio sodyboje rado savosios šalies akcentą, svečių knygoje parašė ilgą ir gražų palinkėjimą trimis kalbomis – graikų, anglų ir lietuvių. Tarp žymiausių šios sodybos lankytojų – akademikas D. Kaunas, nacionalinės premijos laureatas Kęstutis Jasiūnas, skulptorė prof. Dalia Matulaitė. Kiekvieno svečio įspūdžius šeimininkas kruopščiai saugo svečių knygoje.

V. Gasiūnas – ne tik aktyvus rašytojas prozininkas, bet ir savotiškas kolegų mecenatas. Juk jo sodyboje buvo surengtos net septynios poezijos šventės. Sodyba tampa jaukia vieta visos Lietuvos kaimo literatams dalintis savo kūrinių ištraukomis, bendrauti: čia noriai lankėsi ne tik artimiausių rajonų – Kupiškio, Anykščių, Zarasų literatai, bet atvykdavo ir Jonavos, Mažeikių rajonų kūrėjai.

Šios šventės sulaukė didelio kolegų, kaimo rašytojų dėmesio. Norinčiųjų pasidalinti savo kūriniais buvo tiek, kad šeimininkui teko kruopščiai riboti skaitymų ir pasisakymų laiką, kad šie neužsitęstų iki išnaktų.

Rugpjūčio 27-ąją 14 val. istorijos ir meno parke vėl skambės poetų posmai, prozininkų darbų, skirtų gimtajai kalbai, Lietuvos istorijai, ištraukos. Čia šeimininkas rengia jaukią parko pabaigtuvių šventę. „Kalbėsime apie raštą, kalbą, senovę, istoriją“, – sakė jis. Sodyba atvira lankytojams: šeimininkai mielai priima visus, besidominčius menu ir istorija. Tereikia iš anksto susiskambinti su N. ir V. Gasiūnais. O lankytojų netrūksta: šiemet jau užsuko penkios ekskursijos, dvi iš jų – latvių. O kur dar pavieniai lankytojai ir jų grupės. Kiekvienas, čia užsukęs, gauna ir dovanų – sodybos šeimininko išleistą lankstinuką su gražiausiomis istorijos ir meno parko detalėmis.

trecias brolis
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments

Rekomenduojami video: