Prie Dirdų

Pabaiga. Pradžia 2016 05 17

Tęsiame temą apie kunigo ir daraktoriaus Jono Katelės idėjų sklaidą Panemunėlyje.

XIX a. pabaigoje J. Katelė Lietuvoje jau buvo plačiai žinomas švietėjas. Jis Panemunėlio parapijoje įgyvendino tai, apie ką svajojo šviesiausi valstybės protai ir patriotai: brandinti lietuvybės sėklą ir gelbėti rusinamą lietuvių tautą.

 

J. Katelės šveitėjiška veikla.
Kunigo šviečiamoji veikla. Šventė Panemunėlyje.

Kam samdyti, jei gali parašyti pats?

Mažaraščių kaimiečių suvokimu, kaimo žmogui mokslas nereikalingas, nes dirbantis „prie žemės“ „pisoriais (raštininkais) nebus“. Todėl J. Katelė jiems sakydavo: „Jei mokėsite rašyti, nereikės jums nė kvortos (litro) už laiško parašymą statyti ir paslaptis nebus niekam išduota. Jei mokėsite skaičiuoti, joks žydas pardavėjas neapgaus, atiduos visą grąžą.“ Dažnai ir taip sakydavo: „Žabali esate, prasišvieskite.“ Jis kiekviena proga bendraudamas, ypač su jaunuomene, vis kartoja: „Tik paklausykit, tik mokykitės rašto. Tada gyvensit geriau ir linksmiau.“ Po daugelio metų parapijiečiai akivaizdžiai įsitikins, jog raštingam tikrai geriau negu neraštingam“ (citata iš Onos Levandavičiūtės knygos „Dievui, parapijai, Lietuvai: kunigo Jono Katelės biografinė apybraiža“).

J. Katelė.
Kunigo Jono Katelės ganytojiškoji ir lietuvybės sklaidos veikla „suguldyta“ knygose.

Klebonavimo pradžioje parapijos švietėjas sunkią naštą tempė vienas: visoj apylinkėj raštingus žmones galėjai suskaičiuot ant pirštų. Todėl reikėjo paruošti padėjėjus, kurie kartu stums švietimo vežimą pirmyn. Pirmoji mokykla, spėjama, Naujikų palivarko daržinė, kurią „Katelės mokykla“ pakrikštijo per pirmąjį susibūrimą daržinės mokiniai.  Čia vyko naktinės pamokos, į kurias rinkosi ne vaikai, o paaugęs jaunimas, daugelis jų vėliau tapo kaimo daraktoriais. Į daržinę susirinkdavo naktimis apie pusšimtį.

Slaptos pamokos buvo pridengiamos giedojimu ir dainavimu, dalis mokslų vykdavo klebonijoje po sekmadieninių pamaldų: kambariuose prie stalų mokyta lietuviško rašto, o kiti mokėsi skaityti, dainuoti kieme ar sode. Klebonija ir jos kiemas mokinių praminti „sodo gimnazija“.

J. Katelė
Panemunėlietės pedagogės Onos Levandavičiūtės knyga „Dievui, parapijai, Lietuvai: kunigo Jono Katelės biografinė apybraiža“.

Po trejų mokymo ir mokymosi metų klebonas jau turėjo visą būrį padėjėjų – švietėjų. Taip per parengtus daraktorius lietuviško žodžio mokymas ėmė plisti po parapijos kaimų sodybas, klėtis, sodus… Sunkiau buvo žiemą, nes klebono mokykloms reikėjo šiltos pastogės. Parapijos ūkininkai įsileisti nenorėjo, nes baiminosi valdžios represijų… Tačiau ledai pamažu prasilaužė – vis daugiau atsirado drąsesnių žmonių, sutikusių savo pastatuose kurti lietuviškas mokyklas. Taip jos viena po kitos dygo Moškėnuose (Jasiūnų ūkyje), Šetekšnose (pas Strumskius), Turdvaryje (pas Neniškius), Tindžiuliuose (pas Pranskūnus), Viliuose (pas Buckus) ir kitos.

Mokyklos dygo kaip grybai

O. Levandavičiūtė knygoje rašo: „Vėliau, kai atsirado kam mokyti, slaptų mokyklėlių kaip grybų po lietaus pridygo visuose kaimuose ir kaimeliuose. Ir visomis rūpinosi, prižiūrėjo jų globėjas ir Vadovas (J. Katelė). Kad slaptosios mokyklos galėtų veikti, kad pikti šunys nesuuostų pėdsakų, reikėjo imtis visų saugos priemonių. Jei mokoma nakčia, aklinai uždangstomi langai – joks plyšelis neturi skleisti šviesos, gerai užsklendžiamos durys, kad pasigirdus beldimui būtų galima kas būtina paslėpti. O jei pamoka vyksta dieną, būtinai vienas iš vaikų lauke eina sargybą. Pranešus apie besiartinančius žandarus, vaikai išnyksta kaip viščiukai užpulti vanago. Iš anksto paruoštos užmaskuojamos slaptavietės, kur galima paslėpti knygas, sąsiuvinius ir visa, ko neturėtų rasti priešo akys. Nepasislėpusiems taip pat iš anksto paruošta darbo: krepšys bulvių skutimui, rėtis plunksnų plėšymui, pakulų gniužulas kedenimui ir t. t. Įsiveržus nelauktiems svečiams, vaikai tuoj imasi darbo: veja siūlus, virveles, skuta bulves, plėšo plunksnas. Jei troboj yra siuvėjas, tuoj ant stalo išskleidžia medžiagos gabalus, pasiima žirkles, sieksninę liniuotę ir vaidina mokantis vaikus siūti. Tačiau ir ekstremaliomis sąlygomis sparčiai mažėjo beraščių. Ilgainiui noras mokytis įaugs į sąmonę, daugumai taps nuolatiniu poreikiu, kasdienybe, savotiška liga.

J. Katelė
Kunigas Jonas Katelė su bendraminčiais ir mokiniais.

Klebonas J. Katelė skraido ne tik po savo, bet ir po Kamajų, Žiobiškio parapijas: juk ir ten tie patys lietuviai gyvena. Ir vis su pilna dovanų stebuklingąja skrynele. Tokiai kelionei reikia iš anksto pasiruošti, skrynelę prikrauti. Svarbiausias pasiruošimo darbas – rašalo iš burokėlių užraugimas. Šiuo darbu kaip koks degtindarys užsiima pats klebonas. Jau išrūgusį rašalą namiškiai išpilsto į buteliukus, pririša siūlus ir nuleidžia į Nemunėlį, kad kratytojai nerastų. To rašalo priraugdavo kibirais ir statinėmis, juo aprūpindavo šimtus mokinių. O kiek jo reikėjo vadovėlių perrašinėtojams, kol nebuvo spausdintų! Be to, kur bevažiuotų, J. Katelė vis su savim vežiojos buteliuką rašalo. Gal reikės kokiam kely sutiktajam? Juk nevažiuosi tuščiomis – vaikai neturi nei ką skaityti, nei ant ko, nei su kuo rašyti.

Vaikų ir paaugusių prisirenka pilnutėlė gryčia: negali iš karto visi susėsti ir aplink ilgiausią stalą. Kadangi maža vietos, tai vieni sėdi, o kitiems reikia stovėti ir pro tarpus žiūrėti, kaip sėdintieji rašo ir skaito. J. Katelė pasilenkęs prie kiekvieno: „Čia literra (raidė) A, čia literra b.“ Jei mato, kad mokinys stengiasi, niekada nepeiks – tik drąsins, girs, nors raidelės ir šleivokos, drebančia rankele iškeverzotos: „Ajajai, kaip gražiai parašei.“ (…) Štai jau suaugusiai beraštei mergužėlei – baronkėlė (riestainėlis): „Esi maža, imk, suvalgyk – užaugsi. Gal tada pradėsi mokytis.“ Jo noras išmokyti toks didelis, kad, rodos, kalnus nuvers, bet pasieks savo. „Tik reikia su meile“, – šventa jo tiesa, nuolat kartota daraktoriams.

Išlikęs pasakojimas, jog J. Katelė Kamajų parapijoj, Žeimių kaime, vieną kartą palikęs popieriaus ir plunksnų. O kitą kartą apsilankęs rado visa nepaliesta, tai „premijavo“ maišeliu riestainėlių sakydamas, jog Žeimių jaunuoliai – maži vaikai, kuriems dar reikią užaugti.

Jo pasakymas „liksi žabalas“ (beraštis) tarsi lipte prie tinginėlio prilimpa. Parašys klaidingai kokią raidę, žodį, sakinį ir lieps ištaisyti. Mokantį susodins su nemokančiu ir lieps išmokyti. O pramokusius ragina žengti toliau – užrašinėti senų žmonių pasakojimus, dainas, patarles ir savo įspūdžius.“

Mokėsi ant girnų ir per mėšlavežį

Apie J. Katelės lietuviško rašto užkratą sklando legendos. Pasakojama, jog klebono pamokytas Kazio Kaminsko tėvas iš Kavolių kaimo mokėsi prisirašęs pilnus sąsiuvinius didžiųjų raidžių. Kiti rašė, kur papuola: pagaliukais ant kelio smėlio, medžio anglimi ant medinių lovų, sienų ir durų. O Jonas Vaičionis iš Vieversynės kaimo rašto mokytis įsigudrino net per mėšlavežį – raides dirvoje braižė šakės kotu. Viena mokinė ištepė suodžiais klebono duotą knygą. Dvasininkas pyktelėjo dėl nevalyvumo, bet sužinojęs, kad ši kamaroje naktį mokėsi pasišviesdama degančiais pagaliukais, padovanojo mokinei lempą ir žibalo.

Antras po Dievo

„Juo panemunėliečiai patenkinti, nes jis labai daug gero padarė: ir mokė, ir visada padėjo.“ Tai jo gyvenimo liudininko Jono Rudoko žodžiai. Kunigas – toks autoritetas, kad niekam ir į galvą neateina jo neklausyti. Jis parapijoj – antras po Dievo. J. Katelė pasiekė savo: mokydamas kitus, gelbėjo lietuvybę, kartu augindamas, išskleisdamas lietuvaičių gebėjimus ir sielas. Šito niekada nebūtų pasiekęs sėdėdamas šiltoj klebonijoj, už skanėstais apkrauto stalo. Tai kaip jam netiks mokinių prilipintas sparnuotas vardas „skrajojantis Mokytojas“ (citata iš knygos „Dievui, parapijai, Lietuvai: kunigo Jono Katelės biografinė apybraiža“).

Inteligentijos traukos židinys

Panemunėlis tapo inteligentijos traukos objektu. Atvykstantiesiems atoki parapija – tikras atradimas. Su Antanu Smetona (tada dar būsimu prezidentu) į Panemunėlį atvykęs kunigas, rašytojas Juozas Tumas–Vaižgantas ragino J. Katelę imtis šviesti, kultūrinti tautą, sakydamas:  „Supuvot jūs, kunigai, supuvot. Jei jūs nepradėsite šviesti, tai ateis kas kitas ir atneš tokią šviesą, nuo kurios jūsų klebonijos nueis pelenais.“

Klebono mokymo rezultatas neįtikėtinas: iš 4 tūkst. parapijos gyventojų beveik visi ir skaito, ir rašo. Tuo įsitikino daktaras, Amerikoje leidžiamo laikraščio „Lietuviškas balsas“ redaktorius Jonas Šliūpas. Dažnas klebonijos svečias – kunigas, poetas Maironis. Apsigyvenęs klebonijos antrame aukšte ir pagautas nuostabių pavasarinių vaizdų įkvėpimo jis parašė trilogijos „Kęstučio mirtis“ pirmąją dalį. Parapijoje dažnai viešėjo Juozas Tūbelis, būsimasis ministras pirmininkas, kalbininkas Jonas Jablonskis, Kavoliškio dvarininkas Leopoldas Komorovskis, kiti didikai.

J. Katelė
Į Panemunėlį šviesą atnešusio kunigo ir daraktoriaus Jono Katelės kapas įtrauktas tarp lankytinų objektų. Krašto muziejaus ir redakcijos archyvų nuotr.

Kunigas kūrė ir pats

Kunigo J. Katelės sielos turtai  – biblioteka, kurioje per 3 tūkst. knygų rusų, lenkų, vokiečių, lotynų, prancūzų kalbomis. Daugiausia joje – pačios vertingiausios grožinės, religinės, filosofinės literatūros. J. Katelė ne tik domėjosi kitų kūryba, bet ir pats, kaip daugelis XIX a. poetų, bandė kurti. Lenkų kalba parašytas jo romanas „Ona po kryžiumi“ tebėra rankraštyje ir iki šiol neišverstas į lietuvių kalbą. J. Katelės straipsnis „Kun. Antanas Strazdas (Drazdovskis)“ išspausdintas 1893 m. „Aušroje“.

Kaip savo knygoje „Dievui, parapijai, Lietuvai: kunigo Jono Katelės biografinė apybraiža“ rašo panemunėlietė mokytoja O. Levandavičiūtė,  „A. Strazdas iki skausmo buvo jam artimas dvasine prasme, atvirumu paprastam žmogui – tikras dvasios brolis. A. Strazdas viską visų laikų žmonėms giesmėj „Pulkim ant kelių“ pasakė apie nenutraukiamą Dievo Sūnaus ir žmogaus ryšį. Anot J. Katelės, jei A. Strazdas ir nebūtų daugiau nieko parašęs, vis tiek nusipelnė „garbės vainiką“, kurį savo straipsnyje autorius ir uždeda ant poeto galvos.“ J. Katelė dešimtmečiu pralenkė „Aušrą“, paskelbusią tautos išlaisvinimo programą.

Mokiniai – žymūs politikai, teisininkai, medikai

Knygos autorė rašo, jog išėję J. Katelės patriotizmo mokyklą daugybė  jo mokinių tapo savo krašto patriotais. Tai ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, pirmoji Lietuvoje moteris teisėja Elena Jackevičiūtė, kunigas Petras Lapelis, konsulas Petras Mačiulis, gydytojas Stasys Mačiulis, poetas Kleopas Jurgelionis, ekonomistas Kazys Bieliūnas, pulkininkas Juozas Stasiūnas, Juozas Kubilius, Tautos pažangos partijos narys, aktyvus publicistas, laikraščių „Vilniaus žinios“ ir „Viltis“ bendradarbis, jo sesuo Marcelė Kubiliūtė, kontržvalgybininkė, teikusi žinias Lietuvos kariuomenės žvalgybai apie lenkų organizaciją Vilniuje ir lemiamu momentu pranešusi apie jos ruošiamą Kauno užėmimą. Panemunėlyje įkurtas pirmasis Lietuvoje kaimo mėgėjų teatras, Panemunėlyje  gimė ir pirmojo lietuviško matematikos vadovėlio apmatai.

„J. Katelės dėka mažas bažnytkaimis tapo tikra Rytų Aukštaitijos kultūros sostine, traukusia šviesiausius iš šviesiausių – profesorius, rašytojus, žymius veikėjus. O svarbiausias šios parapijos veikėjas – vyžotas sodietis. Jau skaitantis knygas, rašantis laiškus, šviesiau žvelgiantis į pasaulį“ (citata iš O. Levandavičiūtės knygos „Dievui, parapijai, Lietuvai: kunigo Jono Katelės biografinė apybraiža“).

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie