Kavoliškio dvaras jo klestėjimo metais.
Kavoliškio dvaras jo klestėjimo metais.
bangenis

Grafai Komorovskiai – lietuvybės puoselėtojai.

 

 

Pilkapiai ir senkapiai nuo senovės lietuviams buvo šventa vieta. Ypatinga pagarba jiems garsėjo ir mūsų krašte gyvenusi garsi grafų Komorovskių giminė, kurios palikuonys iki šių dienų širdyje išsaugojo lietuviškąsias šaknis ir pagarbą mūsų kraštui bei kalbai.

 

Bronislavo Marijos Komorovskio protėviai (dešinėje).
Bronislavo Marijos Komorovskio protėviai (dešinėje).

 

Lenkijos prezidento Bronislavo Marijos Komorovskio tėvas Julius Komorovskis.
Lenkijos prezidento Bronislavo Marijos Komorovskio tėvas Julius Komorovskis.
Grafų Komorovskių bibliotekos spaudas.
Grafų Komorovskių bibliotekos spaudas.

 

Bronislavas Marija Komorovskis deda gėles ant prosenelio Zigmunto Leopoldo Komorovskio kapo.
Bronislavas Marija Komorovskis deda gėles ant prosenelio Zigmunto Leopoldo Komorovskio kapo.

 

Rokiškio krašto garbės pilietis Bronislavas Marija Komorovskis prie piešinio, kuriame – jo šeimos dvaras Kavoliškyje. 2015 m.
Rokiškio krašto garbės pilietis Bronislavas Marija Komorovskis prie piešinio, kuriame – jo šeimos dvaras Kavoliškyje. 2015 m.

Istorijos vertybė

Kavoliškyje, Rokiškio pašonėje esančioje gyvenvietėje, pušimis apaugusiame kalnelyje, palaidotas vienas dvaro savininkų Zigmuntas Leopoldas Petras Komorovskis (1865-1920). Jis – kadenciją baigusio Lenkijos prezidento Bronislavo Marijos Komorovskio, pernai apdovanoto Rokiškio krašto garbės piliečio titulu, prosenelis. Grafas Julius Komorovskis, B. M. Komorovskio senelis, buvo griežtas, teisingas, mokėjo puikiai ūkininkauti. Jis, vietinių prisiminimais, mokė valstiečius gerbti krašto istoriją: saugoti švedų kapus, esančius šalia gyvenvietės, draudė kasti duobes bulvėms pilkapiuose ir senkapiuose. Skirtingai nuo ūkininkauti mėgusio brolio Hektoro, jis buvo meniškos prigimties, mėgo poeziją, iki išnaktų užsisėdėdavo turtingoje, kelių Komorovskių kartų kauptoje bibliotekoje. Tai, kad grafai Komorovskiai buvo apsiskaitę, puikiai mokėjo lietuviškai ir buvo intelektualai, besirūpinantys kultūra, liudija archyvuose užfiksuotas faktas, jog 1914 m. Kavoliškis garsėjo ir turtinga biblioteka. Jos fonduose priskaičiuota apie 5 tūkst. egzempliorių, surinktų ne vienos kartos. Į tą skaičių, anot žinovų, įėjo daug unikalių senosios raštijos leidinių.
Komorovskiai buvo vieni iš Rokiškio bažnyčios fundatorių. Tai liudija įrašas centrinio altoriaus galinėje sienelėje.

 

 

Iš istorijos
Kada tiksliai lenkai Komorovskiai apsigyveno Lietuvoje, istorikai neturi bendros nuomonės. Pagal rašytinius šaltinius šie didikai Lietuvos bei Latvijos dvarus, tarp jų – ir Kavoliškio, valdė XVII-XX a. 1894 m. Austrijoje Komorovskiams buvo patvirtintas grafų titulas, kurį turi ir B. M. Komorovskis. Komorovskių giminės (herbas Korczak) pradininku laikomas XIV a. gyvenęs riteris Dmitrijus Komorovskis iš Komorovo, o jos lietuviškos šakos – Vilkmergės (dabartinė Ukmergė) taurininkas Baltramiejus Komorovskis (mirė apie 1758 m.).

Kavoliškio dvarą Komorovskiai valdė nuo XVIII iki 1940 metų. XVII a. pradžioje Pranciškus Antanas Komorovskis Kavoliškio dvarą nusipirko iš savo žmonos brolio. Iki baudžiavos panaikinimo šis dvaras turėjo apie 2 tūkst. 600 dešimtinių žemės. Po grafo Pranciškaus mirties jis atiteko jo sūnui Petrui, o paskui – jo broliui Jonui I Bonifacijui. Vėliau dideles šio grafo valdas paveldėjo keturi jo vaikai: vienas iš jų – Z. L. P. – tapo Kavoliškio dvaro savininku. Jis – prezidento prosenelis, vienintelis iš dvaro savininkų, kuris palaidotas Kavoliškyje, supiltame aukštame kalnelyje, apaugusiame išlakiomis pušimis. Šį kapą kavoliškėnai labai kruopščiai prižiūri. Buvusi Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė yra pasakojusi, kad kiti Komorovskiai galbūt palaidoti Lenkijoje ar kituose jų valdytuose dvaruose Lietuvoje bei Latvijoje.

 

Kalbos pamokos ir poezija

Remiantis istorikų turimomis žiniomis, paskutiniai Kavoliškio dvaro savininkai oficialiai buvo Hektoras Leopoldas Komorovskis ir jo brolis Julius (1893-1982) – B. M. Komorovskio senelis. Jis mokė vaikus lietuvių kalbos. Pagal O. Mackevičienės pasakojimus lenkai tarpukariu turėjo pareigų Lietuvai – mokėjo kalbą, laikėsi įstatymų. B. M. Komorovskio senelis puikiai kalbėjo lietuviškai. Emigravęs iš Rokiškio tapo Varšuvos universiteto profesoriumi, buvo sociologu, antropologu, diplomatu.

Grafas Julius amžininkų kavoliškėnų prisimenamas kaip „gerasis Komorovskis“, kurį mylėjo tarnai. Lenkijos prezidento močiutė, Juliaus Komorovskio žmona Marija Magdalena Gorska, buvo išsilavinusi, turinti autoritetą, nepaprastai rūpestinga. Būsimasis Lenkijos prezidentas ją švelniai vadino „munia“. Marija Magdalena ne tik buvo prisirišusi prie Rokiškio, bet ir rašė eiles.
„Naktis, krinta rasa, mintis akimirkai skrenda ten, kur liepos, tuopos senosios, kur langų blyški liepsnelė mus dar mena.“ Manoma, kad šios grafienės – prezidento močiutės – eilutės parašytos apie senąsias Kavoliškio liepas.

 

Puse širdies – lietuvis

B. M. Komorovskis gimė 1952 m. Lenkijoje, tačiau jo tėvonija – Kavoliškio dvaras. Istorijos mokslus baigęs B. M. Komorovskis apie savo tėvoniją visuomet atsiliepė šiltai: „…Mano šeima iš tėvo pusės kilusi iš Lietuvos ir Latvijos paribio, iš Aukštaitijos, iš Rokiškio apylinkių Kavoliškio dvaro, kur Komorovskių giminė gyveno kelis šimtus metų…“

2015 m. per Rokiškio krašto garbės piliečio titulo įteikimo iškilmes B. M. Komorovskis sakė, jog puse širdies jis lietuvis ir šis kraštas jam labai brangus. „Ačiū“, – tai tik vienas žodis iš jo nemenko lietuvybės bagažo. „Viską suprantu lietuviškai, bet kalbėsiu lenkiškai, nes nedrįstu, galiu suklysti“, – prisipažino per regalijų teikimo padėkos žodį B. M. Komorovskis. Jis pasakojo menantis močiutės lietuviškai dainuotas dainas, pasakojimus apie jam tada nepažįstamą labai romantišką kraštą – Lietuvą: „Netgi eglutę Lenkijoje puošdavom kaip Kavoliškyje, o kalėdaičius ir kūčiukus (apie kuriuos Lenkijoje mažai kas girdėjo) pagal Kavoliškio papročius dalindavo ne šeimos galvos, o žmonos arba motinos…“
B. M. Komorovskis, kalbėdamas apie savo kilmę, visada akcentuoja seną giminės istoriją.  „Atmintyje man iškyla pirmas vizitas – 1989 metais, pavasarį, dar prieš lūžį. Buvau pirmas Komorovskis, kuris po 50 metų nebuvimo, atvykau į Lietuvą. Tada pirmą kartą pamačiau senelio dvarą. Mačiau liepų alėją, saldainių fabriko pastatus, tvenkinį. Dvaras, kuris iki 1981 m. tarnavo kaip kultūros namai, buvo sugriautas. Buldozeris lygino kalvą, ant kurios kadaise stovėjo namas. Ėjau kaip paspirtas šuo. Jaučiausi nepaprastai nuskriaustas, kadangi man buvo atimta mano vaikystės legenda. To vizito metu suradau prosenelio kapą, o iš tiesų – duobę, nes kažkas ieškodamas aukso išsprogdino“, – po pirmojo vizito į Lietuvą spaudai pasakojo B. M. Komorovskis.

Pernai po Krašto garbės piliečio titulo teikimo ceremonijos B. M. Komorovskis prisiminė, kaip jį, paauglį, tėvas nuvežė prie sienos su spygliuota viela, liepė priklaupti ir sukalbėti poterius. Pasakė: „Atsimink, ten yra tavo protėvių tėvynė, turi ją mylėti. Pokario metais jaučiausi atplėštas nuo šaknų. Mano vaikai to jau nebejaučia. Bet jie taip pat turi sentimentų Lietuvai.“

 

Muziejuje – grafų dovanos

 

Rokiškio krašto muziejuje saugomos ir eksponuojamos B. M. Komorovskio dovanos: eksponatai, dokumentai, susiję su grafų giminės gyvenimu ir veikla Rokiškio krašte. Tai žemėlapių kopijos, tarp kurių yra 1800 m. Kavoliškio dvaro žemėlapis, 1922 m. Kavoliškio dvaro planas su savininkų sąrašu. Taip pat ir unikalus 1804 m. Kriaunų Romerių dvaro valdos žemėlapis bei 1897 m. Rusijos štabo sudarytas žemėlapis su teritorijomis, į kurias įėjo ir Komorovskių valdos. Prezidentas dovanojo kopijų: Kurmenės ir Kavoliškio dvarų nuotraukų, Elizos Irenos Romer-Komorovskos saldumynų fabriko Kavoliškyje produkcijos etikečių, prezidento prosenelių E. I. Romer-Komorovskos ir Z. L. P. Komorovskio fotografijos.

Muziejus yra sukaupęs nemažą eksponatų rinkinį, susijusį su grafų Komorovskių veikla Rokiškio krašte: keletą XX a. pradžios autentiškų Komorovskių giminės atstovų fotografijų, iš kurių žvelgia jauna B. M. Komorovskio prosenelė grafienė E. I. Romer-Komorovska, grafaitės Sofija ir Felicija Komorovskos. Taip pat muziejuje yra saugomi originalūs E. I. Romer-Komorovskos saldumynų fabriko gaminių įpakavimai, etiketės, fabriko apskaitos knygos, buvusių Kavoliškio bei Ratkūnų dvarų bibliotekų knygos su grafų Komorovskių antspaudais.

 

Vienas iš įdomesnių eksponatų – 1940 m. rugsėjo 14 d. grafo Hektoro Komorovskio ranka lietuvių kalba rašyta pažyma dėl buvusios dvaro virėjos Onos Tervidaitės atlyginimo, kurio jai nenori mokėti dvaro komitetas.

 

Nuopelnai bažnyčiai ir verslui

Pasakojama, kad Pirmojo pasaulinio karo metais prezidento prosenelis atkalbėjo vokiečius nuo ketinimų susprogdinti gražiosios Rokiškio bažnyčios bokštą. Ši bažnyčia grafui buvo itin brangi, nes grafai Komarai buvo jos fundatoriai. Kavoliškio senbuvių atmintyje dar ryškiau įsirėžė Z. L. Komorovskio žmona grafienė E. I. Romer-Komorovska (1871-1961). Pasak jų, grafienė buvo labai graži, elegantiška, išsilavinusi ir protinga moteris, žymaus teisininko Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus Mykolo Romerio sesuo. Gimusi po baudžiavos panaikinimo šeimoje, kurioje pirmiausia buvo vertinamas protas ir iniciatyva, jaunoji grafienė, atitekėjusi į Kavoliškio dvarą, ėmėsi kurti verslą, įsteigė saldumynų fabrikėlį. Saldumynų fabrikas „Delicje“ turėjo filialą Maskvoje, produkciją tiekė į Peterburgą. Populiariausias fabriko gaminys buvo mūsų mėgstami saldainiai „Karvutė“. XX a. pradžioje Kavoliškio biskvitai, sausainiai buvo žinomi Vakarų Europos šalyse, Rusijoje.

 

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie