Prie Dirdų

 

Gimtosios kalbos perlai slypi tautosakoje: kalendorinėse ir švenčių dainose, patarlėse, juokavimuose, posakiuose. Tautosaka – neišsenkantis vaizdingos kalbos lobynas, kurio duris reikia atverti vaikystėje. Rokiškio krašto muziejus yra parengęs edukacinę programą „Ėd, ralio“, kurios tikslas – vaikams atskleisti kalbos, senųjų papročių grožį ir reikšmę.

Pradžia – nuo idėjos

„Supažindinti vaikus su Jore, arba piemenukų švente, – labai žemiška idėja. Tiesiog ši niša buvo neužimta. Nyksta mūsų senosios tradicijos, kartu praeitin nugula ir gražiausi tautosakos lobiai: vaizdingi išsireiškimai, dainos, užkalbėjimai, papročiai. Visa tai išlaikyti reikia pastangų, nes tai, kuo gyventa senovėje, mūsų vaikams dažnai sunkiai suvokiama. Jeigu pačiam svarbu, randi būdų, kaip kitus sudominti“, – apie vaikų įtraukimą į kalendorinių švenčių ir jų papročių pažinimą bei populiarinimą pasakojo Vilė Sarulienė, Rokiškio krašto muziejaus istorikė.

Vilė Sarulienė pasakoja apie magišką Jorės paprotį – metalo pjūklą „vilko dantims“ užrakinti. Rokiškio krašto muziejaus ir A. Minkevičienės nuotr.
Vilė Sarulienė pasakoja apie magišką Jorės paprotį – metalo pjūklą „vilko dantims“ užrakinti. Rokiškio krašto muziejaus ir A. Minkevičienės nuotr.

Edukacijos sumanytoja ir įgyvendintoja pasakojo, jog vaikams iki 10–12 metų viskas įdomu: kaip seniau gyveno jų bendraamžiai piemenukai, ką dainuodavo, žaisdavo, kokių papročių turėjo ir kaip juos puoselėjo. Jorė, dar kitaip vadinama piemenukų švente, Jurginėmis, švenčiama pavasarį ir žymi  ganiavos pradžią. Taigi „Ėd, ralio“ programa – trumpas sugrįžimas į piemenukų laikus, kai vaikai išgindavo į laukus gyvulius.

Pagrindinis šventės garsinis akcentas – ralio… „Kas gi yra ralio? Ralio, rido ir kiti raliavimai – tai magiški žodžiai, kartoti kone po kiekvienos piemenėlių dainos eilutės. Raliuoti – tai apdainuoti gyvulius. Raliavimai skirti gyvuliams raminti, raliavimo monotonija veikia raminamai – į lauką išgintos karvės turi ne lakstyti, o sočiai priėsti ir pieno daugiau duoti“, – raliavimų prasmę dėstė V. Sarulienė. Lietuvių ganymo papročiai labai seni.

Šventės paprotys – šeimininkei laužyti duoną, ją dalyti šeimyniškiams ir elgetoms, kad gyvenimas dosnus ir geras būtų.
Šventės paprotys – šeimininkei laužyti duoną, ją dalyti šeimyniškiams ir elgetoms, kad gyvenimas būtų dosnus ir geras.

Raliavimuose daug poetiško jausmingumo ir kalbos grynuolių.

Ganiau karves po kelmynę

Ėdi, ralio…

Nešk pienelio po puodynę

Ėdi, ralio…

Ėsk, karvute, ko neėdi…

Ganiau karves po dirvoną,

Ėdi, ralio…

Nešk pienelio po uzboną

Ėdi, ralio…

Pasiklydęs veršiukas pamėgdžiojamas: „Mu – mū, nerandu namų.“

Dainomis kreipiamasi į šv. Jurgį:

Jurgi, paimk raktus,

atrakinki žemę.

Jurgi, išleisk žolelę,

Žolelę šilkinę,

Raselę meduotą.

Kartais vaikai vaikydavo karves, kad jos gyliuotų:

Gylys uodegon,

Gylys uodegon,

Gizzz, giz, giz

Saulelė raguosna,

Saulelė raguosna

Gizzz, giz, giz…

Jei per Jorę (balandžio 23 d.) dar būdavo šalta, piemenukai ir šeimininkės šaukdavo pavasarį, šv. Jurgio prašydami atrakinti žemę, paleisti sidabro rasą, auginti šilko žolę, suteikti šilto lietaus. Šie prašymai būdavo išdainuojami ištęstomis vakaro giesmėmis. Piemenys dainuodavo dainas su priedainiais „ralio“, „baubaralio“, bet labiausiai mėgo vadinamus „oliavimus“. Šūksniais „valio olia“, „ol olia“ jie šūkaudavo ir pranešdavo, kad laikas gyvulius išginti. Ankstyvą rytą piemenukų garsūs oliavimai erzindavo miegalius. Papročių tyrinėtojai teigia, kad Jurginių veiksmai ir tikėjimai yra labai senos kilmės, o tradiciniai kaimo papročiai yra žavūs savo senosios pasaulėjautos subtilumu, kalbos grožiu, poetišku jausmingumu.

Nuo vilko pilko galvijai saugoti metalo užraktu, paslėptu po tvarto slenksčiu.
Nuo vilko pilko galvijai saugoti metalo užraktu, paslėptu po tvarto slenksčiu.

Jorė – populiari

Jorė – pavasario žalumos, jaunimo, žemdirbių ir arkliaganių šventė, nuo seno ypač populiari Rytų Lietuvoje. Tačiau kiekviename regione ši šventė turėjo savų papročių. Pasak V. Sarulienės, seniau ji dar vadinta žemdirbių naujaisiais metais.

Anot senolių, Jorė arba Joris – pavasario Perkūnas, vaizduojamas kaip raitelis, valdantis žemės raktus ir prikeliantis augmeniją. Jorė po žiemos šalčių atrakina žemę, pasiunčia į ją lietų. Ši dievybė tai ir naminių gyvulių, ypač žirgų, ir kitų žvėrelių globėja.

Edukacinę programą vaikams vedanti V. Sarulienė sako, jog mažiesiems klausytojams labiausia patinka šios šventės magiški papročiai. Pagal paprotį per Jorę nevalia net medžio šakelės nulaužti. Mat tikima, kad namo parnešta nulaužta šaka pavirsta gyvate ir namams užtraukia nelaimę. Per Jurgines negalima dirbti su gyvuliais, net jais važiuoti. Ypač didelė pagarba per Jorę reikšta žirgui.

Tą dieną itin linksmindavosi arkliaganiai. Per Jurgines jie prisirinkdavo iš viso kaimo kiaušinių, kitokio geresnio maisto, sueidavo į krūvą, bendrai išsikepdavo kiaušinienę, pasiruošdavo kitokių vaišių ir iki vėlumos linksmindavosi. Visa tai buvo skirta gyvulių globėjui, vyriausiajam gyvulių ganytojui, arkliaganių užtarėjui šv. Jurgiui pagerbti. Ir dabar senoliai tiki, kad šv. Jurgis saugo jų gyvulius, laukus nuo nelaimių, ligų, piktųjų dvasių.

Jurginių rytą gyvuliai pagal tradiciją į ganyklas turėtų būti išgenami tik atlikus atitinkamas apeigas. Genant bandą barškinta idiofonais (savaskambiais muzikos instrumentais: terkšle, kleketu, „triūbinta“ švilpukais, molinukais, švilpynėmis, birbynėmis, rago ir mediniais instrumentais). V. Sarulienė pasakojo, jog reikšmingiausi ganiavos instrumentai būdavo trimitai. Tai mediniai beržo tošimi apvynioti net iki 2 metrų ilgio instrumentai. Bet jie buvo tik kerdžių ir vyresniųjų ganymo įrankiai, o vaikams prie jų – šiukštu prisiliesti. Jorės dieną trimitai pranešdavo apie ganiavos sezono pradžią.

Gyvoji tautosakos pamoka mažiesiems – Jorės papročiai, dainos, šūkavimai ir burtai...
Gyvoji tautosakos pamoka mažiesiems – Jorės papročiai, dainos, šūkavimai ir burtai…

Tą dieną piemenys apdovanojami baltais ir margais kiaušiniais. Toks paprotys, tikėta, lemia gerą ganiavą. Jorės dieną, kaip ir per Velykas, marginami ir ridinėjami kiaušiniai, su jais žaidžiami  įvairūs žaidimai. Tradicija per Jorę marginti margučius jau beveik išnykusi. Mūsų krašte, anot istorikės, apie šį paprotį išliko fragmentiškų užuominų.

Kalbina javą

Jorės papročiuose labai svarbi duona. Jurginių rytą šeimininkė turi iškepti du kepaliukus duonos ir į juos įkepti po penkis kiaušinius. Vieną kepaliuką – įkasti į žemę, o antrą – padalinti gabaliukais visai šeimai. Pirmasis kepaliukas, įkastas rugių lauke, – tai auka žemei, tikintis sulaukti gero derliaus, apsaugo nuo ligų ir vilkų, antrasis suteikia šeimai santarvės. Iš parugės sugrįžęs namo šeimininkas ar šeimininkė sako: „Vaikeliai, padabokit, ką davė rugeliai“, laužo duoną gabalais, lupa kiaušinį, susmulkina, padalina šeimos nariams ir prie bažnyčios sėdintiems elgetoms. Jeigu tą dieną duonos elgetoms neduosi – gyvuliai sirgs ir skurs.

O piemenėliai tą dieną dainuodavo:

Saulala, motula,

Užtekėk, užtekėk!

Aš, mažas piemenukas,

Ant akmenio sėdėdamas,

Rankoj rykštelę turėdamas,

Sušalau, sušalau…

Piemenėliai labai mėgdavo pamėgdžiojimus.

Štai, uodas, prisimeilindamas prie žmogaus, zyzia:

Brolyt, brolyt.

O įkandęs:

Spangy, spangy…

Gandras kleketuoja:

Klė, klė, klė,

Man varlė…

Lietui lyjant:

Nuvažiuok, debesėli, su dviračiais, su dviračiais,

Atvažiuok, saulala, su karieta, su karieta…

Gegutė:

Ku-kū, ku-kū,

Duos kiškis taukų,

Patepsiu ratus,

Važiuosiu metus.

Kai ateis laikas perėti:

Tiš tupėt, tiš tupėt,

Kas kukuos, kad aš tupėsiu?

Kas kukuos, kas kukuos?

Pasak V. Sarulienės, vaikams labai patinka klausytis žemės: „Per Jurgines pagal seną paprotį klausomasi žemės šnekos. Reikia pridėti ausį prie žemės ir išgirsi rugių kalbą. Jei jie kalbės – bus geras derlius, jei tylės – lauk blogų metų.“

Jorės pradžiai – piemenėlio iškilminga oracija.
Jorės pradžiai – piemenėlio iškilminga oracija.

Apie vilką

Jorės šventės papročiais saugotasi vilko. Tikėta, kad galima „vilko nasrus užrakinti“. Dėl to po tvarto slenksčiu būdavo dedami du dažyti kiaušiniai – jurgučiai ir pjūklas dantimis į viršų. Jei veršelis ar avelė peržengs plieno dantis – vilko dantys bus nebebaisūs, jei suklups ant slenksčio ar jį kliudys kojele – nuo pilko vilko niekas neapsaugos.

O jeigu lipdamas per slenkstį sutraiškys kiaušinį – užklups liga ar kita kokia nelaimė….

Pasak V. Sarulienės, vaikai net išsižioję klauso, kaip kaimiečiai šias apeigas atlikdavo. O būdavo taip: šeimininkas pašlakstydavo išgenamus gyvulius švęstu vandeniu, imdavo spyną, apeidavo triskart bandą, užrakindavo tvartą ir raktą padėdavo ant jo slenksčio. Paskui šeimininką sekdavo  piemuo, kiekvienam savo globotiniui sušerdavo triskart šermukšnio rykštele, po to užkišdavo ją tvarte už sijos. Tai todėl, kad vasarą lengviau sektųsi visą bandą į tvartą po ganiavos suvaryti.

Šeimininkė, į kokį skilusį puodą ar seną naginę įdėjusi žarijų, užmesdavo ant jų velykinės verbos spygliukų, margučių lukštų, šventintų žolelių ir pasmilkydavo karvių snukius bei tešmenis: kad jos nesirgtų, būtų pieningos, vilkai nepultų, gyvatė neįkirstų ir „bloga akis“ nenužiūrėtų.

Apeigoms naudoti ir akmenėliai. Piemenėliams liepdavo pririnkti tiek akmenėlių, kiek yra avelių. Suginus gyvulius į tvartą, akmenėlius reikėjo supilti po slenksčiu – avys visada suras kelią namo, o kryžius, kreida brėžtas ant tvarto durų, tikėta, neleisdavo piktosioms dvasioms patekti į vidų.

Jurginių papročiuose yra nemažai draudimų: darbų ar veiksmų. Jeigu dirbsi, tai gyvuliai susirgs, išmirs arba laukiniai žvėrys juos išpjaus. Pirmiausia bijota nuožmiojo vilko. Moterys per Jurgines neausdavo – mat minant pakojas, darosi žiotys, primenančios vilko nasrus. Niekur nenešiodavo skieto, nes ten irgi regimi iššiepti vilko dantys. Jokiu būdu nebuvo leidžiama peilį galąsti – tikėta, kad taip galima vilkui dantis išaštrinti. Ir ant krosnies nevalia kojų autis, kad su vilku miške nesusitiktum.

Margutis, padėtas po tvarto slenksčiu, – galvijų apsauga nuo ligų ir kitų nelaimių.
Margutis, padėtas po tvarto slenksčiu, – galvijų apsauga nuo ligų ir kitų nelaimių.

Pasak V. Sarulienės, griežčiausi Jurginių draudimai susiję su žeme: jokiu būdu nevalia jos „judinti“: arti, akėti, sėti, kasti, net kuolo įkalti. Arkliai tądien turi ilsėtis, gauti daugiau gero pašaro. Ir protėviai niekur jais nevažiuodavo, tik į bažnyčią.

Tautosakoje žinomi ir kraupūs ritualai, susiję su krauju. Kurmio krauju tepdavo arklius, kad šie visus metus būtų riebūs. Šešką sudegindavo krosnyje, pelenų įmaišydavo į duoną, avižas – jų per Jorę duodavo arkliams, kad šie su vežimu klusniai eitų ten, kur varomi.

Spėjimai Jorės dieną

  • Tam, kas šią dieną išgirsta parlėkusią gegutę kukuojant, labai pasiseka – metai bus labai sėkmingi ir pinigingi.
  • Klausomasi žemės kalbos. Pridėk ausį prie žemės – išgirsi rugių kalbą. Jei jie kalbės – bus geras derlius, jei tylės – lauk blogų metų.
  • Pargintus iš laukų gyvulius šeimininkė turi laistyti šaltu vandeniu, kad karvės būtų pieningos.
  • Jei Ganiklio dieną gegutės kukuoja lapuočiuose medžiuose – karvės duos daug pieno, jei spygliuočiuose – mažai.
  • Jei gegutė daugiau kukuoja vakarais, gali kristi daug gyvulių.
  • Jei piemuo pirmą varlę pamato vandenyje, metai bus lietingi.
  • Jei kuris gyvulys labai šokinėja pirmąją ganiavos dieną – jį vilkas papjaus. Tokiam gyvuliui pririšdavo skambaliuką ar raudoną kaspiną, kad vilkus atbaidytų.
Piemenėlio šventės būtinas akcentas – švilpynė ir jos skleidžiami garsai, primenantys paukščių čiulbesį. Panevėžio kolegijos dėstytoja Danutė Bulovienė.
Piemenėlio šventės būtinas akcentas – švilpynė ir jos skleidžiami garsai, primenantys paukščių čiulbesį. Panevėžio kolegijos dėstytoja Danutė Bulovienė.

Kalbos vaizdingumas – per žaidimus ir pamėgdžiojimus

Vaikas ir žaidimas – du glaudžiai susiję dalykai. Svarbu ne tik tai, ką vaikui sakai, bet ir tai, kaip sakai. Piemenėlių šventėje labai populiarūs gyvūnų pamėgdžiojimai: jie labai šmaikštūs, skambesiu atitinkantys pamėgdžiojamųjų skleidžiamus garsus. Taigi mokyti vaikus gyvūnų pamėgdžiojimų – ne tik žaismingas užsiėmimas, bet ir didelė nauda vaiko žodynui. Kuo anksčiau išmokstama žodžio įtaigos ir jo veiksmingumo meno, tuo labiau tikėtina, kad užaugs iškalbingas, kūrybingas žmogus.

Višta, sudėjusi kiaušinį, rėkia:

Kut kut kuda.

Sudėjau kiaušinį, o pati basa!

Gaidys varomas pyksta:

Kad tu padūktum!

Kad tu sudegtum!

Katė, lakdama pieną, murkia:

– Liks, liks, liks…

Ir nelieka…

Iš žąsų pokalbio:

Martynai, ar yr vilks avižose?

Yr – nėr, yr – nėr?

Antys, krypuodamos prie lesalo, kalba:

Kas darosi, kas darosi!

Nelipkit ant kojų,

Nelipkit ant kojų!

Kiaulė, pamačiusi ką ateinant į kiemą, gąsdina:

Grius, grius, grius!

Šuo, svetimam žmogui įėjus į kiemą, skalija:

Ubagas, u-u-ubagas!

Gavęs mušti:

Po-naitis! Po-naitis!

Iš daržo varomas ožys bliauna:

Neišturė –ė-ė-ėsiu!

Neišturė –ė-ė-ėsiu!

Į pūdymus kiaules varydami piemenėliai šaukdavo:

Ei, kiaules laukan varykit,

Mergos kūtes uždarykit,

Kad jos kelio neberastų,

Prie berniokų nepriprastų!

Karves pargindami dainuodavo:

Die, die, karvės, namolio

Bizzzz, bizzzz…

Su Jorės papročiais ir tradicijomis vaikus supažindinanti V. Sarulienė sakė, jog mažiausieji   klausytojai labai domisi gyvūnų pamėgdžiojimais, bando juos atkartoti. O savo muzikinius gebėjimus jie drąsiai išbando garsus skleidžiančiomis medinėmis terkšlėmis, moliniais ir mediniais švilpukais ar kitais senovėje per Jorę naudotais gamtos garsus imituojančiais instrumentais.

Šūksniai – magiški signalai

Dar įdomesnis vaikams Jorės senasis paprotys – šūksniai. Tai – pats archajiškiausias senojo muzikos folkloro žanras. Manyta, kad šūksniai turėjo ne tik meninę, praktinę, garsų tarimo tobulinimo, bet ir magišką reikšmę.

Vilės Sarulienės rankose – piemenukų mediniai muzikos instrumentai: terkšlės ir kleketas.
Vilės Sarulienės rankose – piemenukų mediniai muzikos instrumentai: terkšlės ir kleketas.

Šūksniai, arba vokaliniai signalai, buvo paplitę visoje Lietuvoje ganant, išgenant ar pargenant bandą, sukviečiant gyvulius į pulką, juos raminant, raginant ėsti ar gulti. Pasakojama, jog piemenys žinodavo, kaip vieniems kitus pasikviesti į naktigonę, atbaidyti gyvuliams grėsmę keliančius žvėris. Šūksnius tyrinėję kalbininkai ir tautosakos specialistai teigia, kad vokaliniai piemenų šūksniai beveik tapatūs su sakytine tautosaka. Tai garsažodžiai, dažniausia atkartojantys gyvulių ir paukščių balsus (kir-ga-ga, tprok trok, gilia gilia, lio lio, trrrr, brrrr). Magiškais šūksniai buvo įvairinamos ir piemenų dainelės (baubralio, ėdra, ėdra ralio, ralia rolia, rido, generalio, lido ir kt.).

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie