Ant paminklo broliui Petrui medžio lentos surašyti tekstai vieniems primena knygas, o kitiems – bažnytines vėliavas, papuoštas kutais, tiesa, vėliavose tiek daug tekstų nebūdavo.
Ant paminklo broliui Petrui medžio lentos surašyti tekstai vieniems primena knygas, o kitiems – bažnytines vėliavas, papuoštas kutais, tiesa, vėliavose tiek daug tekstų nebūdavo.
Ant paminklo tėvams Justinui ir Elžbietai Šepkoms pagrindo įrėžtas tekstas.
Ant paminklo tėvams Justinui ir Elžbietai
Šepkoms pagrindo įrėžtas tekstas.
bangenis

Kryžius su įspūdingomis gėlių girliandomis

Pokario metais L. Šepką Pandėlyje priglaudė jo brolis Petras Šepka. Staigi šio mirtis 1949 m. sukrėtė šeimos dar nesukūrusį L. Šepką. Jis, iki tol nedirbęs jokių medžio darbų, užsispyrė sukurti paminklą broliui. Tai buvo pirmasis garsaus kūrėjo medžio drožinys. Nuo to laiko jis pradėjo kurti medžio šedevrus. Dauguma jų šiandien eksponuojami Rokiškio krašto muziejuje.

Menotyrininkė Zita Žemaitytė taip apibūdina paminklą mirusiam broliui: „Tai stulbinantis savo sudėtinga struktūra, originaliomis plastinėmis formomis kūrinys. Centrinė ašis – kryžius, apipintas fantastiškų gėlių girliandomis, vainikais, spinduliais, nuogomis figūrėlėmis, jį supa stilizuotų žydinčių alyvų krūmai, eglės pritupdytos išraiškingų paukščių figūrėlių, įvairios formos grandinės, kvadratinėse lentose įrėžti, ornamentais virstantys tekstai, karūnuotos širdys. Iškiliu ažūrinio paminklo paviršiumi plūstanti šviesa teikia medžio simfonijai paslaptingo žavesio; viskas čia virpa, alsuoja gyvenimu.“

Didžiojo paminklo broliui Petrui kryžiaus viršūnėje – ornamentuotas drožinys, o jame – tekstas: „Pažvelk žmogau į Jėzų Krystų, nes dėl tave Jėzus mirs ant kryžiaus.“
Didžiojo paminklo broliui Petrui kryžiaus viršūnėje – ornamentuotas drožinys, o jame – tekstas: „Pažvelk žmogau į Jėzų Krystų, nes dėl tave Jėzus mirs ant kryžiaus.“

img_1318

Ir pavasarį šlovinančioje poemoje – Kristaus kančios atgarsiai: „Jau išaušo pavasario rytas pražidėjo alyvos pražidėjo ir gėlės tik neprašydi mūsu širdyse Jėzaus Krystaus kančios.“
Ir pavasarį šlovinančioje poemoje – Kristaus kančios atgarsiai: „Jau išaušo pavasario rytas pražidėjo alyvos pražidėjo ir gėlės tik neprašydi mūsu širdyse Jėzaus Krystaus kančios.“

Pagarba mirusiam žmogui

Prie skulptūros broliui didžiojo kryžiaus – net trys stačiakampės lentelės ir tekstas. Vidurinė padalinta į dvi dalis: kairėje išdrožtas tekstas, nurodantis, kam skirtas paminklas: „Petras Šepka. Gimes 1985 m. Mires 1949 m. lapkričio 7 d. Palaidotas 12 d. Te ilsesi viešpates globoja ir ramybeje. Šis šventas kryžius gamintas 1950 m. Pastatytas Pandėlio parapijos kapynėse.“ Dešinėje pusėje drožėjas rašo apie save: „Brolis Lionginas, prisimines Jezaus, pagerbdamas savo mirusi broli, iteke jam ši garbing Jėzaus Krystaus mirties paminkla kaipo dovana jo vardo dienoja. Šis šventasis Jėzaus Krystaus paminklas gamintas paties L. Šepkos“ (citatų kalba netaisyta – aust. past.).

Šepka, mažamokslis menininkas, nebaigęs pradinės mokyklos, rašė taip, kaip girdėjo, todėl jo tekstuose daug rašybos ir skyrybos klaidų.

Prie pagrindinio kryžiaus dviejų didelių lentelių, padalintų į tris dalis, išdrožtas ilgas tekstas – L. Šepkos pamąstymai apie Kristaus kančią: „Prisiminkime mes nuodemingi žmonės pažvelkime savo akimis į Jėzu Krystu – nes dėl mus Jėzus Krystus miršta ant kryžiaus. Nes dėl mus jo rankos kojos vinimis pervertos. Šonas jo šventas atvertas ir krauvjas jam ištekintas. Galva jo ant pečiu nusvirus arškėčiu dygleis suspausta. Prisiminkime mes nusidėjėlei žmonės – šis šventasis paminklas primena mums nusidėjėlems Jėzaus Krystaus kančes ir jo mirti. Kadangi Jėzus Krystus mirdamas ant kryžiaus atpirko mus nusidėjėlius žmones savo šventu krauvju, mus nusidėjėlius išlaisvino iš Izraelitu tamsybes. Todel gi mes nusidejelei žmonės tureme nepamiršti prisiminti Jėzaus Krystaus tragediškas ir žiaures kančes prisiminti jo kelius digleis išklotus prisiminti jo takus krauvjuotus kur jis buvo latru vedžiojamas ir kankinamas. O jei mes prisiminsime jo kančes jo kelius digliuotus surinksime jo takus krauvjuotus, ašarom savo išplausime tada mes Dieva milėsime gerbsime. O po mirties su jo danguja givensime per amžius amen.“

Ant paminklo broliui Petrui medžio lentos surašyti tekstai vieniems primena knygas, o kitiems – bažnytines vėliavas, papuoštas kutais, tiesa, vėliavose tiek daug tekstų nebūdavo.
Ant paminklo broliui Petrui medžio lentos surašyti tekstai vieniems primena knygas, o kitiems – bažnytines vėliavas, papuoštas kutais, tiesa, vėliavose tiek daug tekstų nebūdavo.
Paminklo broliui Petrui Švč. M. Marija papuošta karūna, o tekstas išraižytas ant stulpo formos rąstų, papuoštų angeliukais.
Paminklo broliui Petrui Švč. M. Marija
papuošta karūna, o tekstas išraižytas ant stulpo formos rąstų, papuoštų angeliukais.

  

Dievdirbio įsivaizduojamas Lietuvos Vytautas.
Dievdirbio įsivaizduojamas Lietuvos
Vytautas.

Testamentas – medyje

Šepka sukūrė paminklą tėvams. Švč. M. Marija jame pavaizduota kaip paprasta kaimo moteris, apsigaubusi skara, su lietuviška knyga rankose. Tekstas ant drožinio pagrindo primena, jog skulptūrą savo tėvams Justinui ir Elžbietai Šepkoms, palaidotiems Pandėlio seniūnijos Lebedžių kaimo kapinėse, sukūrė jų sūnus L. Šepka: „Te ilses viešpaties globoja ir ramybėja“, – gerbiamiems tėveliams linkėjo jų sūnus.

1975 m. birželį L. Šepka savo testament surašė medyje. Nors jis jau papuvęs, raidės sunkiai įskaitomos, tačiau galima suprasti pagrindinius norus: per jo laidotuves neturi būti alkoholinių gėrimų, orkestro, karste sudėti rankas ant krūtinės, į jas įdėti jo darbo kryželį ir Marijos paveikslą, laidoti praėjus septynioms dienoms nuo suradimo, kapinėse ant kapo pastatyti jo darbo kryžių ir statulą, o šunelį Sargį paimti į Vilnių.

Daugumą savo darbų meistras pasirašydavo „Arkitektas L. Šepka“.
Daugumą savo darbų meistras pasirašydavo „Arkitektas L. Šepka“.

Dr. Alė POČIULPAITĖ
Dailėtyrininkė

Menotyrininkė mokslų daktarė Alė Počiulpaitė tyrinėja dievdirbio Liongino Šepkos kūrybą.
Menotyrininkė mokslų daktarė Alė Počiulpaitė tyrinėja dievdirbio Liongino Šepkos kūrybą.

Atskiros apžvalgos reikalingi L. Šepkos tekstai, kurie yra organiška daugelio jo kūrinių dalis. Jie praskleidžia meistro santykio su pasirinktu siužetu ir žmogumi, kuriam tas kūrinys skirtas, pobūdį. Jau kalbėta apie meditacinį kai kurių L. Šepkos kūrinių pradą – tekstai jį dar sustiprina. Dalis tekstų, ypač mažuosiuose darbuose, lakoniški, trumpi, tarsi savotiškos etiketės, kuriose įvardijamas darbo pavadinimas, dalis daugiau ar mažiau išplėtoti. Ilgesnieji tekstai, kitaip tariant, jais užpildyti plotai, natūraliai įauga į puošybos struktūrą, dera prie ornamentikos, todėl neretai traktuojami ir kaip vienas dekoro elementų. Gal dėl to, kad retam žiūrovui pakaks laiko ir kantrybės perskaityti, sakykim, kad ir tekstus didžiajame paminkle broliui.

Ketvirtojoje lentelėje: „Jėzaus Krystaus kareivei neranda karste.“
Ketvirtojoje lentelėje: „Jėzaus Krystaus kareivei neranda karste.“
Trečiojoje lentelėje: „Jėzus Krystus kėlėsi iš mirties.“
Trečiojoje lentelėje: „Jėzus Krystus kėlėsi iš mirties.“

Nemaža dalis tekstų prasideda žodžiais: ČIA VAIZDE MATOME. Toliau seka trumpesnis ar ilgesnis siužeto paaiškinimas, kuriame galima įžvelgti siekimą užmegzti tam tikrą kontaktą su žiūrovu, netgi savotiškai susitapatinti su juo, kartu žvelgiant į „vaizdą“ (L. Šepka išimtinai vartoja daugiskaitą: matome). Manyčiau, kad L. Šepkos vartojama vaizdo sąvoka neatsitiktinė – iš tiesų dažniausiai jis jaučiasi kuriantis ne skulptūrą, o „vaizdą“, paaiškinimo reikalingą epizodą.

Išdrožęs Jėzaus portretą Lionginas Šepka prisipažino: „Gerasis Dieve viska dareu dėl taves ka tu darei dėl manes.“ D. Zibolienės nuotr.
Išdrožęs Jėzaus portretą Lionginas Šepka prisipažino: „Gerasis Dieve viska dareu dėl taves ka tu darei dėl manes.“ D. Zibolienės nuotr.
Medinių knygų tekstai religine tema.
Medinių knygų tekstai religine tema.

Su kompozicijos, kaip vaizdo, gal net tam tikro pasaulio modelio, kūrimu, matyt, sietinas ir L. Šepkos pasivadinimas „Arkitektu“, kitaip tariant, statytoju, nes jis galbūt intuityviai jautė, kad menininko samprata per siaura. Šį savo pasirinkimą jis pats yra aiškinęs: „Nu, tai čia išeina – menininkas, menininkas turėtų būti, o aš pasirašau – arkitektas. Arkitektas – tas, kuris namus stato, bet man gražiau – arkitektas…“ Citata iš knygos „Pažįstamas ir nepažįstamas Lionginas Šepka“. Esmė slypi kur kas giliau negu žodžio gražume, kad ir kaip savitai tą gražumą suvoktume – L. Šepka greičiausiai nepajėgė tiksliau suformuluoti savo pasirinkimo, kuris turėjo išreikšti jo, kaip savotiškos daugiaplanės architektūrinės struktūros kūrėjo, veiklos pobūdį.

Kai kuriuose tekstuose atsiranda liepiamoji nuosaka, kreipinys, net su imperatyvo atspalviu. Tai primygtinis raginimas apmąstyti vaizduojamą sakralinio turinio epizodą, sužadinti tam tikrą emociją: „Pažvelk“ ar „Pažvelk, žmogau“ ir pan. L. Šepkos kūriniai, nors jis sakosi, bent iš pradžių, kūręs tik sau, savo prasme nėra uždaryti savyje ar izoliuoti nuo aplinkos. Netgi antkapinių paminklų tekstuose tas santykis egzistuoja, tiesa, kiek kitaip negu kituose darbuose. Paminklas nurodomas kaip dovana mirusiam, pridedant ir kūrėjo vardą. Nuo platesnių interpretacijų, matyt, sulaikė paminklų užrašų tradicijos, nors, lyginant su jomis, L. Šepkos tekstai daugeliu atvejų saviti.

Labai išraiškingi, nors ir lakoniški, tekstai prie bareljefų, sudarytų, kaip minėta, iš atskirų epizodų arba miniatiūrų. Jie primena liaudies sakmę ar baladę, nors ir nėra eiliuoti (tai ypač akivaizdu bareljefuose apie paklydusią avelę ir kaip Švč. M. Marija ieško Jėzaus).

Išplėtotų, arba ilgųjų, tekstų šaltiniai du: Šv. Raštas ir liaudies, arba kantičkinės, giesmės (beje, giesmių atbalsį rasime ir kai kuriuose trumpesniuose tekstuose). Tai, išskyrus vieną kitą atvejį, nėra tikslios citatos, bet laisvas, neretai gana ekspresyvus, emocionalus, netgi turintis maldos pobūdį, jų perpasakojimas. L. Šepkos tekstuose, kaip ir daugelyje jo darbų, dominuoja Kristaus kančios tema. Ypač tai atsispindi jo tekstuose didžiajame paminkle broliui. Neabejotinai, gyvendamas Žemaitijoje, jis buvo girdėjęs Kalvarijos kalnų giedojimus, nekalbant jau apie žemaičių skulptūras (jos jam netiko dėl spalvingumo, bet negalėjo nepajusti jų paslaptingos įtaigos). Ilguosiuose Šepkos tekstuose susipina Evangelijų Kristaus kančios istorija, Gavėnios giesmių, Graudžių verksmų, iš dalies visoje Lietuvoje populiarios „Karunkos“ ir kt. motyvai, Tikėjimo išpažinimo fragmentai, trumpos maldos frazės ir baigiamasis „Amen“. Vienoje lentoje, netgi užraše, savotiškoje antraštėje, akcentuojama Judo išdavystė, nuo kurios prasidėjo kryžiaus kelias. Antroji lenta, pavadinta „Pasielgimas su Jėzumi Kristumi“, tęsia kančios pasakojimą. Kančios vaizdas L. Šepką, matyt, itin jaudino, nes jo baisumui išreikšti ieško ekspresyvių žodžių (kelissyk kartojama: kraujuoti takai, keliai dygliais iškloti, dygliuotas erškėčių vainikas ir pan.). Bet L. Šepka neužsidaro kančioje, primindamas, jog po mirties sekė prisikėlimas, kuris turi nenykstančios reikšmės nusidėjusio žmogaus likimui.

Šv. Jurgio, gelbstinčio karalaitę nuo „smako“, skulptūrą papildo ilgas tekstas.
Šv. Jurgio, gelbstinčio karalaitę nuo
„smako“, skulptūrą papildo ilgas tekstas.

Itin akivaizdžios L. Šepkos teksto ir senovinės giesmės sąsajos jo „Šventame Jurgyje“. Čia, beje, kaip ir bareljefuose, pabrėžiamas šv. Jurgio žygdarbis gelbėjant Karalaitę. L. Šepkos tekstas ŠV. JURGI/ TU ŽAUNERIUS VYRESNIS VAISKO-/ RICIARIUS ŠIRMU ŽIRGU RAUDONU/RŪBU VEROI DIEVO TIKRU SLŪGU…, o giesmė: „Raudonu rūbu, szirmu žirgu,/Vietroj szventoj tarnu tikru“, ir pan. Tik „smaką“, arba slibiną, L. Šepka vadina banginiu…

Šepkos naudojami arba sukurti tekstai glaudžiai siejasi, kaip minėta, su liaudiškojo tikėjimo, pamaldumo paveldu. Tai, be aukštaitiškosios kryždirbystės, dar vienas tradicijų šaltinis. Organiška jų sintezė, be kita ko, L. Šepkos kūriniams suteikia ypatingo originalumo.

Dievdirbys įamžino Švč. Mergelės Marijos kelionę ant kalvarijos kalno.
Dievdirbys įamžino Švč. Mergelės Marijos kelionę ant kalvarijos kalno.

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie