Vitaldas Dūda (pirmas iš kairės) rusų caro kariuomenėje po sužeidimo Vitebsko ligoninėje, 1915 m.
Vitaldas Dūda (pirmas iš kairės) rusų caro kariuomenėje po sužeidimo Vitebsko ligoninėje, 1915 m.
1903 m. išleistos Robero Gotjo knygos „Buivydžių šnekta“ titulinis puslapis.
1903 m. išleistos Robero Gotjo knygos „Buivydžių šnekta“ titulinis puslapis.
Prancūzų mokslininko Robero Gotjo knygos „Buivydžių šnekta“ vertimas į lietuvių kalbą.
Prancūzų mokslininko Robero Gotjo knygos „Buivydžių šnekta“ vertimas į lietuvių kalbą.

„Pasakorių kaime buvo sočiai“

Lietuvių kalbą tyrinėjantys mokslininkai vieningai sutaria, jog nedidelis Buivydžių kaimas yra pats populiariausias Lietuvos sodžius lingvistinėje literatūroje. 1900 m. vasarą žymusis prancūzų kalbininkas, baltistas R. Gotjo vaikščiojo po šį kaimą, bendravo su žmonėmis, įdėmiai įsiklausydamas į jų kalbą, užsirašydamas jos duomenis. Buivydžių žmonių  prisiminimus apie prancūzų  mokslininko viešnagę užrašė kraštotyrininkas R. Kaunietis, norėjęs išleisti leidinį „Buivydžių kaimo etnografija“.
„Vienas pilietis iš gretimo Gineišių kaimo apie Buivydžius išsireiškė taip: „Buivydžiuose buvo daug gerų žmonių, daininykų, maininykų, muzikontų, grabštukų ir melagių. <….> Dar prieš pirmąjį, 1914 m. pasaulinį karą, Buivydžiai tikrai buvo Lietuvos Aliaska – gilus užkampis. Gal todėl savo diplominiam darbui, lingvistinei medžiagai rinkti, į šitą užkampį ir patraukė net iš Paryžiaus 1900 m. liepos mėnesį žymusis prancūzų kalbininkas Roberas Gotjo“, – taip etnografijos įžangoje gimtąjį kaimą apibūdina R. Kaunietis.
Jis užrašė savo dėdės Vitaldo Dūdos prisiminimus apie prancūzą jaunuolį: „Mes gyvenome kaimynystėje su Adolfu Kilium. Žemės jis tada turėjo virš 40 ha. Turėjo tris seseris ir tris brolius. Viena iš jų buvo mano krikšto mama. Brolis Petras tarnavo rusų caro laivyne inžinieriumi. Yra rašęs, kad jų laivas per karą paskandinęs didžiulį Japonų kreiserį. Kitas – Jasius buvo kunigas, o pats Adolfas, nors ir paprastas ūkininkas, bet buvo labai sumanus žmogus. Savo rankomis pasigamino vėjinį malūną, karšyklą vilnoms karšt, linaminę, arklinį maniežą, žodžiu, buvo tikras auksinių rankų meistras. Pamenu, apie 1900 m. pas juos lankėsi kažkoks jaunuolis prancūzas. Kalbėjo jis lietuviškai ir, eidamas per kaimą, su užrašų sąsiuviniu, prašydavo žmonių, kad jam ką nors papasakotų. Tuo metu pasakorių kaime buvo sočiai. Jis jų pasakojimų mielai klausydavosi ir vis užsirašinėdavo pas save sąsiuvinyje. Kai žmonės pasakodami apie ką nors sakydavo pandėlietiškai, pavyzdžiui – korva, kumala, vadalas, plutala, jis juokdavosi ir klausdavo, kodėl mes taip įdomiai kalbame. Tą darbą jis matyt buvo pavedęs ir pačiam Adolfui Kiliui, kiek žinau, tas irgi užrašinėjo visokius žodžius ir aiškindavosi jų tarimą.“
 Apibendrinęs  surinktą informaciją 1903 m. R. Gotjo išleido prancūzų kalba knygą „Buivydžių šnekta“, už kurią gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą. Šį veikalą lietuvių kalbininkas Juozas Karaciejus išvertė į lietuvių kalbą. Tik 1990 m., prabėgus devyniems dešimtmečiams po mokslininko lankymosi Buivydžiuose, leidinys buvo išleistas lietuvių kalba. Jo įvadiniame straipsnyje J. Karaciejus rašo: „1903 m. Paryžiuje aprašas buvo išleistas atskira knyga – tai pirmasis toks šnektos aprašymo bandymas. Prieš tai 1900 m. Paryžiuje leidžiamame žurnale „Kalba“ buvo išspausdintas straipsnis apie lietuvių kalbos priegaides ir balsių kokybę, kur tyrinėjamos lietuvių kalbos priegaidės ir balsių kiekybė. Tai pirmasis kalbininkas, kuris priegaides ir balsių kiekybę tyrė eksperimentiškai. Be jau minėtų darbų, Paryžiaus lingvistų draugijos žurnale R. Gotjo perspausdino nežinomo autoriaus nemažą žemaitišką tekstą. Be lituanistikos, domėtasi iranistika (sogdų kalba) ir apskritai  indoeuropeistika.“
Roberas Gotjo.
Roberas Gotjo.
Buivydžių kaimo jaunimas, 1934 m.
Buivydžių kaimo jaunimas, 1934 m.

Prie Dirdų

 

 

Paryžiuje skaitė paskaitas apie lietuvių kalbą

1977 m. išleistoje knygoje „Žmonės ir kalba“ pateikiama trumpa informacija apie R. Gotjo. Jis gimė 1876 m. birželio 13  d.  Paryžiuje. Kalbotyrą studijavo pas garsųjį prancūzų indoeuropeistą Antuaną Meje (Meillet). Dar nebaigęs studijų, 1900 m. liepos mėn. atvyko į Lietuvą ir porą mėnesių gyveno kupiškėnų tarmės plote Buivydžiuose. Mokslininkas keliavo po aplinkinius miestelius, įdėmiai klausydamasis vietos žmonių kalbos, užsirašydamas jos duomenis. Į Paryžių grįžo su dideliu užrašų pluoštu. Čia skaitė paskaitas apie Lietuvą, lingvistinėje prancūzų, vokiečių ir rusų spaudoje skelbė straipsnius lietuvių kalbos klausimais.
Knygoje „Žmonės ir kalba“ vienas žymiausių Lietuvos kalbininkų akademikas Zigmas Zinkevičius pastebi, jog svetimšalis R. Gotjo rytų aukštaičių kupiškėnų tarmės garsus „užrašė bei aprašė palyginti tiksliai, netgi geriau, negu pajėgia tai padaryti kai kurie nelietuviai kalbininkai mūsų dienomis. Be to, kalbininkas užaugo dvikalbėje šeimoje, kur tėvas – prancūzas, o motina – vokietė. Atlikęs tyrimą R. Gotjo iškėlė ir labai subtilių aprašomosios šnektos fonetikos ypatybių, pavyzdžiui, aptarė ne tik kirčiuotų ilgųjų skiemenų (jų priegaides sistemingai sužymėjo), bet ir kirčio neturinčiųjų priegaidėjimą“.

Informaciją disertacijai rinko Irano kalnynuose

1980 m. Algirdo Sabaliausko knygoje „Žodžiai atgyja“ taip pat rašoma apie R. Gotjo: „Patiko prancūzų kalbininkui viešėti Lietuvoje, bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis, kalbą studijuoti ne iš sustingusių nebylių rašto paminklų, o iš šnekių valstiečių lūpų. Sėkmės Lietuvoje paskatintas, jis netrukus keliauja į Suomiją, o štai disertacijai medžiagą jau renka Irano kalnynuose.
Apgynęs daktaro disertaciją, R. Gotjo skubiai rengiasi kitoms eks pedicijoms. Pusiaukelėje į Pamyrą jį užklumpa Pirmasis pasaulinis karas. Kalbininkas skubiai grįžta į tėvynę. Su prancūzų armijos kapitono mun duru išeina į frontą. Net ir fron te jis nesiliauja buvęs kalbininku. Apkasuose, kiek pritilus pabūklų griausmui, į šalmą įsistatęs  žvakę, R. Gotjo skaito savo mylimo mo kytojo Antuano Mejes naujos kny gos korektūras. Pieštuku paraštėse žymi savo pastabas. Karo pabaigos R. Gotjo nesulaukė. Prie pat jo blin dažo sprogo artilerijos sviedinys, ir sunkiai sužeistas, jau pakrikusiais nervais atvežamas į gimtąjį Paryžių tik numirti. Jo mirtis iš tikrųjų labai tragiška – juk jis žuvo kovodamas su vokiečiais, o jo paties motina buvo vokietė ir vokiečių kalba jam buvo antroji gimtoji kalba.“
Moksliniame R. Gotjo paliki me prideramą vietą užima ir pirmo ji lietuvių kalbos tarmės monografija „Buivydžių šnekta“. „Kad ši studija neprarado vertės dar iki mūsų dienų, akivaizdžiai rodo tas faktas, jog 1959 m. žymus amerikiečių kalbininkas Erikas Hempas išspausdino didoką straipsnį apie Buivydžių tarmės fo nemas, remdamasis kaip tik mūsų minėta R. Gotjo monografija. Taigi Buivydžių populiarumu lingvistinėje literatūroje negali turbūt prilygti nė vienas kitas Lietuvos sodžius…“ – ra šoma knygoje „Žodžiai atgyja“.
Antano Mikalkėno ir Kazimieros Baltrukėnaitės vestuvės, 1930 m.
Antano Mikalkėno ir Kazimieros Baltrukėnaitės vestuvės, 1930 m.
Romo Kauniečio tėvų namas Buivydžiuose, prie obels stovi jo krikšto tėvas Vytautas Jakučionis, 1950 m.
Romo Kauniečio tėvų namas Buivydžiuose, prie obels stovi jo krikšto tėvas Vytautas Jakučionis, 1950 m.
Tangute (Rusija, Nukutų autonominė sritis) Buivydžių kaimo tremtinių vaikai Danas Kietis, Milda Slapšinskaitė, Bronius Kaunietis su dovanėlėmis iš Lietuvos, 1952 m.
Tangute (Rusija, Nukutų autonominė sritis) Buivydžių kaimo tremtinių vaikai Danas Kietis, Milda Slapšinskaitė, Bronius Kaunietis su dovanėlėmis iš Lietuvos, 1952 m.

Sodžių nuo žemės paviršiaus nušlavė melioracija

Lietuvių lingvistams svarbiame Buivydžių sodžiuje šiuo metu liku sios vos kelios sodybos, rasti kaimą sunku, nes nebėra ir kelio nuoro dų. Iš šio kaimo kilusio R. Kaunie čio surinktais duomenimis, 1923 m. Buivydžiuose buvo priskaičiuoti 26 ūkiai, 159 gyventojai. 1949 m. Bui vydžiuose gyveno 107 žmonės. Po tremčių į Sibirą, kitokių demografi nių permainų, 1950 m. beliko apie 70 žmonių. Kaimą galutinai nuo že mės paviršiaus nušlavė melioracija, tarsi baisi giltinė su dalgiu praėjusi 1964–1968 m., gražias kaimiečių sodybas sulygindama su žeme, o jų gyventojus išginusi iš gimtųjų namų.1980–1986 m., kai buvo renkama Buivydžių istorija, kaime buvo likusios tik Adomo Vilko, Vytauto Jakučionio, Balio Vėbros iš išorės visiškai arba dalinai nepasikeitusios sodybos. „Visa kita – plyni dirvonai arba spygliuota viela aptvertos kolūkio gyvulių ganiavietės. Apie kaimo žmones kalbėti jau nelieka. Čia viskas, tartum viesulo būtų nuo žemės nušluota. Reta, paliegusi žmogiška gyvybė tik trijose gryčiose, 1985 m. liko gyventi tik viena šeima“, – rašo R. Kaunietis.
„Buivydžių kaimo etnografijoje“ – 325 mašinėle spausdintuose puslapiuose – autorius aprašė 38 šeimas, istorijos vingius, visuomenės pokyčius ir kaip jie palietė vietos žmonių gyvenimą. Prisiminimuose nupiešti žmonių kasdienybės paveikslai – kokį maistą jie gamino, kokiuose pastatuose gyveno, kur maudėsi, kuo avėjo ir vilkėjo, kaip dirbo žemės ūkio darbus, grybavo, uogavo, žvejojo, gaudė graužikus, paukščius, šeškus, kokias statė kaliausias ir baidykles… Įdomiai pateikta informacija apie vaikų auginimą, auklėjimą, žaidimus, prisimenant, kad jaunoji kaimo karta mėgo „žaisti“ su šoviniais, šautuvais, sprogmenimis. Kaimo paveiksle paminėtos ir skaudžiosios gyvenimo pusės – silpnapročiai, elgetos, paliesta alkoholizmo plitimo tema, kai beveik kiekvienoje sodyboje buvo varoma naminė degtinė, tuomet vadinta „krūmine“.
Kraštotyrininkas daug dėmesio skyrė kultūrai, pomėgiams – aprašė kaimo muzikantus ir jų instrumentus, kolekcininkus, poetus, šventes, ypač populiarius Šv. Onos atlaidus, įvairias „vakaruškas“, gegužines, surinko ir užrašė iš žmonių išgirstas dainas, pamokymus, nutikimus, skaičiuotes, mįsles, greitakalbes, burtus, prietarus. R. Kaunietis prisiminė į kaimo šventes atvykstančius poetus Daną Kairį, Vaidotą Spudą. Surinktoje medžiagoje didelis dėmesys skiriamas šio krašto tarmei, pavardžių ir vietovardžių kilmei, paminėti žmonių kalboje dažnai vartoti keiksmažodžiai, barbarizmai.

Dokumentinis kaimo veidrodis

Kas gi paskatino R. Kaunietį rinkti gimtojo kaimo etnografiją? Autorius nurodo tris priežastis: patriotiškas kaimiečio būdas, galimybė surinktą informaciją panaudoti  rimtesniems tyrimams ir noras vieno kaimo pavyzdžiu parodyti to krašto žmonių gyvenimą.
Buivydžiai negali pasigirti garsiais kraštiečiais. Žinoma, kad iš Kilių giminės kilęs vyskupas Antanas Deksnys, nors oficialiuose dokumentuose nurodoma kita dvasininko gimimo vieta – Butėniškio vienkiemis.
Etnografinėje medžiagoje pateikiami 39 dokumentų nuorašai, juose atsispindi besaikis kaimiečių bylinėjimasis rusų caro valdžios institucijose dėl žemės. R. Kauniečio nuomone, 1908 m. Buivydžių kaimo valstiečių susirinkimų, kuriuose daugiausia kalbama apie žemės dalybas, nuosprendžiai, bylinėjimosi kvitai, teismų sprendimai, 1811 m. metrikų išrašas iš Pandėlio bažnytinės knygos ir kiti archyvuose  saugomi dokumentai – tai dokumentinis kaimo veidrodis.
Dokumentuose labai aiškiai matyti lietuviškų vietovardžių bei žmonių vardų surusinimas, iškreipta transkripcija. Rusiškos tvarkos įsiviešpatavimas Lietuvoje beveik per du šimtus metų jos žmones įvarė į didžiulį nuobodulį ir juodą vargą. Iš metrikų išrašo matyti, kaip rusų caro patvaldystė Lietuvoje viską rusino, net „žmonių vardus, vietovių pavadinimus iškreiptai maudavo ant savo kurpalio“. Pateikiami pavyzdžiai: Motiejus – Matvej, Laurynas – Lavrentij, Sriubiškis – Sriubiškytė Sriubiškovna, Puodžialaukė – Podsoluvsko. Be to, iki 1918 m. dauguma dokumentų rašyti pagal seną rusišką caro laikų rašybos stilių. „Sunku perskaityt ir perprast sudėtingus, ilgus gudragalviškus, biurokratiškus išvedžiojimus. Todėl nemanau, kad tuometiniai neišprusę, be menkiausio išsilavinimo kaimo žmonės būtų galėję tuos raštus suprasti. <…> Užtat rusų caro biurokratinė sistema ir veikė paprastų kaimiečių nenaudai. Kaip norėjo, taip juos ir vedžiojo už nosies. Kai paskaitai ir įsigilini į tą carską raštą, iš karto kyla klausimas: kam visas tas ilgas tuščiažodžiavimas? Mes visada ieškom trumpų, greitai suprantamų formų bei išsireiškimų, o tai, kas yra pilstoma iš vieno į kitą, arba kaip žmonės sako iš tuščio į kiaurą, tai ir yra ta baisioji biurokratija“, – svarsto R. Kaunietis.

Turėjo katalikišką katekizmą

Jo nuomone, ėmus reikštis pažangesnėms idėjoms, žmonėse įsižiebė maža laisvės atgavimo kibirkštėlė. Kunigas Titas Vinkšnelis (1904–1982) yra pasakojęs, kaip apie 1913 m. Pandėlio pradinėje mokykloje vienas iš Buivydžių kaimo mokinukų Blažys viešai klasėje ant sienos kabojusiam rusų caro portretui parodęs špygą. Prisiminimus užrašinėjusiam R. Kauniečiui neteko girdėt kaimo žmonių pasakojimų apie knygnešius. Dėdė Vitaldas Dūda turėjo katalikišką katekizmą, kuriame lietuviški žodžiai buvo parašyti rusiškai, taip vadinamomis „glagolicos“ raidėmis. „Dėdė man, dar mažam, rodydamas katekizmą, yra pasakojęs, kad va, rusų caro valdymo laikais lietuviškas raštas buvo uždraustas, todėl pažangesnieji lietuviai rūpinosi net ir tokiais dalykais, kad nors tokiu būdu atspausdinus, pažangesnė mintis būtų prieinama ir nemokytam kaimo žmogui“, – rašoma prisiminimuose.
Katekizmą V. Dūda buvo atsivežęs iš Rusijos, kai 1913–1917 m. tarnavo rusų caro armijoje. V. Dūda taip pat pasakojo, jog paskutiniais tarnybos metais Vitebske dalyvavo gausiose lietuvių kareivių demonstracijose, kurios buvo organizuojamos siekiant Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, solidarizuojantis su visa Lietuva. Lietuvoje leidžiamame „Kario“ žurnale buvo atspausdinta nuotrauka iš eitynių Vitebske. „Vitaldas tankiai atsivertęs šį žurnalo puslapį per „akuliorus“, žiūrėdavo į tą nuotrauką, vis vylėsi joje pamatyt save, sakydamas: „Va čia ir aš kažkur tai esu, čia visi lietuviai kareiviai, kurie tarnavo caro kariuomenėje Vitebske, eina su plakatais reikalaudami nepriklausomybės Lietuvai“, – dėdės prisiminimuose įamžinta kova už šalies laisvę.
Romas Kaunietis su tėvais Pandėlyje, 1948 m.
Romas Kaunietis su tėvais Pandėlyje, 1948 m.

Šnekta artima kupiškėnų tarmei

Buivydžių kaimo žmonių šnektą kalbininkai priskiria kupiškėnų tarmei. Kaimo etnografiją rengusio R. Kauniečio nuomone, šios vietovės žmonių šnektoje gerokai daugiau svetimybių, vadinamų barbarizmų, negu grynų kupiškėnų kalboje. „Buivydžių kaimo etnografijoje“ aprašydamas šeimas autorius pateikė ir jų vardų ar pavardžių tarmišką variantą: Antanas Kilius (Untonas – Untaniukas), Tubelis (Tūbėlis), Romualdas Kaunietis (Romusis), Napalys Gabrėnas (Nopalis Gabranas), Adomas Vilkas (Adusis), Antanas Gervė (Untonas Gėrvas), Viktoras Subačius (Viktaras), Nikodemas Tindžiulis (Nikodamas), Juozas Šaltis (Juza Šoltis), Grasilda Staigienė (Grasia Stoigėna), Feliksas Blažys (Pėleksas), Bronius Blažys (Branusis), Povilas Kaupelis (Kaupėlis).
R. Kaunietis pateikia asmeninę nuomonę apie kaimo gyventojų pavardžių kilmę ir reikšmę. Pavardė „Tūbelis“ – iš slaviško žodžio „tu belij“ arba svetimtautis net galėjo pasakyti „tu baltas“. Slaviška ir pavardės Blažys kilmė – nuo žodžio „blaženstvo“ – palaima, laimė, smagumas. Jurevičiaus slaviška kilmė nuo panašios pavardės „Jurevič“, „Jurjev“, tačiau tai ne vienintelis variantas. Ši pavardė galėjo kilti nuo žodžių „jūra“, „jūreivis“, tik sulenkinta. Pavardės Krasauskas, autoriaus nuomone, užuomazgos tarmiškame buivydietiškame žodyje „krasnas“ – stambaus sudėjimo, tačiau lietuviškų pavardžių žodyne linkstama į versiją, jog ji kilo nuo žodžių „krosnyj“, „krasit“ – raudonas, dažyti.

Adelė Šinskienė ir Antanas Gervė Buivydžiuose skuta cukrinius runkelius, apie 1958 m.
Adelė Šinskienė ir Antanas Gervė Buivydžiuose skuta cukrinius runkelius, apie 1958 m.

Kaimo pavadinimas

R. Kaunietis teigia, jog Buivydžių kaimo vardo aiškinimo versijų yra daug ir nė viena negalutinė: „Tik viena aišku, kad kaimui pavadinimas buvo duotas pagal čia gyvenusius kažkokius Buivydžius, Buivydus ar panašiai. Ir nemanau, kad Anupro Blažio versija, kad Buivydžiai atsikėlę iš Gudų teritorijos, yra tiksli ir autentiška. Šio pavadinimo prasmę bei kilmę vertėtų panagrinėti rimtesniems  kalbininkams.“

Kaimo žmonių prisiminimus rinkęs Romas Kaunietis gretimame Gineišių kaime Jankūnų sodyboje šokių repeticijos metu, 1961 m. Romo Kauniečio asmeninio archyvo nuotr.
Kaimo žmonių prisiminimus rinkęs Romas Kaunietis gretimame Gineišių kaime Jankūnų sodyboje šokių repeticijos metu, 1961 m. Romo Kauniečio asmeninio archyvo nuotr.

Kaunietis atvyko iš Kauno

Pavardė Dūda atitinka savo tiesioginę prasmę: protėviai mėgo groti dūdomis. Katelės pavardė kildinama iš tarmiško žodžio „katala“ – katytė, katė, o Tindžiulių šeimos protėviai galėjo būti laidojimo apeigų vykdytojai ar duobkasiai. R. Kauniečio nuomone, priesaga „džiul“ kreipia į anglišką arba prancūzišką kilmę, o šaknis „tin“ primena varpo skambėjimą. Peldžiaus pavardė kilusi iš žodžio „pelėdžius“, Kaupelis – „kaupo“.
Bene daugiausia dėmesio etnografas skiria savosios pavardės kilmei. „Kaunietis – greičiausiai tai žmogus, gyvenantis Kaune arba atvykęs iš ten. Tik neaišku, kas pirma atsirado: ar Kaunas, ar Kaunietis? Su šaknimi „kaun“ žodžių yra labai daug. Tai galėtų reikšti ir lietuvių pagonybės laikų Dievą – Kauką. A. Vanagas knygutėje „Vardai ir žodžiai“ rašo, jog „kauns“ latviškai reiškia „gėdą“, o „kaunus“ – žemas. Gotiškai „hauns“ – žemas, nusižeminęs“, – galimus variantus vardija R. Kaunietis, kad jo pavardė galėjo kilti nuo lotyniško žodžio „kaunus“, reiškiančio „žemas“, „nusižeminęs“.
Kaimo žmonės turėjo ir pravardes. Kauklys mokėjo kaukti ir privilioti vilkus, Meškiuku vadino tinginį, Griausminiu – žmogų, kuris mėgo sakyti „kad tau griausmas nutrinktų“.

Tarmiški posakiai

R. Kaunietis tarmiškai užrašė 61 gimtajame kaime išgirstą posakį ir išsireiškimą. Keltas įdomesnių: „Korva, kumala, duonos plutala“; „Šliaužia brikas jau ba rato, džiaugias ponas, kad nekroto“; „Vėlyva vorna kropšto akis, o unkstyva – duntis“; „Užsičiaupk savo putralakį“; „Okys baisinykės – runkos darbinykės“; „Kai ponai pašas, mužikui kaulai broška“; „Amėrikoj nebuvys – pirštu nerodyk“; „Galvoji, kad per lungų visas pasaulis matos? Atidaryk lungų – do daugiau pamatysi“; „Nečielyk tuščiu šautuvu unt žmogų, bo ir tuščias kartą par matus šauna“.
Romas Kaunietis 2013 m. išleido knygą „Jei laisve būčiau netikėjęs“.
Romas Kaunietis 2013 m. išleido knygą
„Jei laisve būčiau netikėjęs“.

Kalba ne tik paprasta, bet ir prasta

Buivydžių kaimo žmonių kalba, anot R. Kauniečio, buvo ne tik paprasta, bet ir prasta. Mat kalboje buvo daug barbarizmų, svetimybių, kurios buvo „įleidusios tokias gilias šaknis, kad jų nei išraut, nei iškast“. Anot autoriaus, jei kaime žmonės karvę pavadindavo ne „korvu“, tai jie buvo laikomi išsišokėliais, liežuvio laužytojais, kurie nori save parodyti perdėtai kultūringais, sumiesčionėjusiais. R. Kauniečio mama Kazė Kaunietienė jam sakydavo: „Tu jau toks prastakalbis, kad didesnio prastakalbio visuose Buivydžiuose nerasi.“ Sūnus tokiai motinos nuomonei rado pateisinimą: „Ji šitam dalyke kur kas daugiau turėjo patirties bei išprusimo, buvo toliau pakeliavusi po pasaulį, sutikusi ir bendravusi su daugeliu kultūringesnių lietuviškų tarmių žmonėmis, o aš, čia gimęs ir augęs, apart Pandėlio didesnio miesto nematęs, nepriekaištingu gimtosios lietuvių kalbos mokėjimu
negalėjau pasigirti.“
Užpernai buivydiškis Romas Kaunietis (dešinėje) Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje pristatė knygų serijos „Aukštaitijos, Žemaitijos partizanų ir laisvės partizanų prisiminimai“ aštuntąją dalį „Laisvės kovotojų prisiminimai“, su kraštiečiu įsiamžino Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose muziejininkas Andrius Dručkus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Darius Juodis (viduryje). D. Zibolienės nuotr.
Užpernai buivydiškis Romas Kaunietis (dešinėje) Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje pristatė knygų serijos „Aukštaitijos, Žemaitijos partizanų ir laisvės partizanų prisiminimai“ aštuntąją dalį „Laisvės kovotojų prisiminimai“, su kraštiečiu įsiamžino Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose muziejininkas Andrius Dručkus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas Darius Juodis (viduryje). D. Zibolienės nuotr.

Grubi, nešvelni, mužikiška tarmė

R. Kauniečio vaikystės kaime Buivydžiuose pokario metais buvo vartojama ypač daug rusiškų, lenkiškų, latviškų, vokiškų vertalų: zapta (košė), zupa (sriuba), viedras (kibiras), vosilkos (rugiagėlės), žyvatuoti (viduriuoti), bukietas (puokštė), čėdyti (taupyti), maslionkos (pasukos), burka (milinė), ližonka (krosnis valgiui virti), kazirka (kepurė su snapeliu), kamizelka (liemenė), rovas (griovys), čiurka (sermėga), cibulis (svogūnas), čviekas (vinis), dakui (ačiū), baronka (riestainis), piela (pjūklas), pivorius (aludaris), rokuojas (derasi), potapas (tvanas), babkukinas (šakotis), britvonas (troškintuvas), čiūdas (stebuklas), bovytis (žaisti), šiūpelis (kastuvas), rokunda (reikalas), potkava (pasaga), samavoras (virdulys), grobas (karstas), kurmonas (vežikas), zoslonas (suolas), lopata (kastuvas), ratunkas (pagalba), turbocija (rūpestis), nopielnykas (dildė), klopatas (rūpestis), kilbasa (dešra), abrūsas (rankšluostis), šlagbaumas (pakeliamas užtvaras)…
R. Kauniečio svetimybių ir barbarizmų žodynėlyje – per 140 žodžių. „Siaubas ima, kad Buivydžiuose šnekamojoje kalboje geras trečdalis žodžių buvo ne lietuviškos kilmės. Tai sudarė sąlygas formuotis ir tokiai grubiai, nešvelniai, mužikiškai Buivydžių tarmei“, – įsitikinęs R. Kaunietis.
Jo nuomone, svetimybes daugiausia vartojo tie žmonės, „kurie toliau Pandėlio ar Kupiškio nebuvo ir kojos iškėlę, o norėjo pavaizduot save labia gudrius ir išradingus. Kur nors išgirdę svetimą išsireiškimą, tuoj jį imdavo vartot dėstydami mintis savųjų tarpe. <…> O tie, kas buvo toliau nukeliavę, tų svetimybių stengdavosi atsikratyt ir vartot kuo kultūringesnius, grynai lietuviškos šaknies žodžius“. R. Kaunietis nutarė surinkti svetimybes ne tam, kad ateinančios kartos jas išmoktų, bet tam, kad žinodami barbarizmus, stengtųsi kuo greičiau jų atsikratyti, pamiršti ir daugiau nebevartoti.
Kraštotyrininkas R. Kaunietis, rinkdamas informaciją apie Buivydžių kaimą, tikėjosi išleisti leidinį, tačiau to nebuvo padaryta, tik dalis buvo atspausdinta knygoje „Jei laisve nebūčiau tikėjęs“ (2013 m). Joje R. Kaunietis atvirai ir sąžiningai papasakojo apie save, artimuosius, bendradarbius ir tėviškę.

Apie etnografijos autorių

R. Kauniečio tėvai 1949 m. buvo ištremti į Sibirą, o kaime likęs sūnus privalėjo slapstytis. 1965 m. jis baigė Panevėžio politechnikumą, dirbo miesto gamyklose, 1970–1985 m. – įvairių regionų kaimo statybose. 1991–2006 m. dirbo valstybės tarnyboje.
Knygų autorius teigia: jo tikslas buvo parodyti tikrąjį okupantų veidą, kad žmonės lietuviai niekada nepamirštų, jog gimtoji žemė, laisvė ir nepriklausomybė – neįkainojamas turtas, o problemos gyvenime kyla, nes „ne visai pavykusią valdžią mes patys kartais nevykusiai pasirenkame“.
Mūsų kraštietis R. Kaunietis, užrašinėjęs tremtinių ir politinių kalinių prisiminimus, rinkęs medžiagą apie partizanus ir jų ryšininkus, NKVD, MGB, KGB nusikalstamą  veiklą, taip pat išleido knygas „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, „Laisvės kovotojų prisiminimai“ (1996–2016) – iš viso 12 knygų, rinktinę „Miškiniai“ (2002). Knygose – archyvų dokumentai, paremti paaiškinamaisiais straipsniais, gausiomis partizanų, ryšininkų ir rėmėjų nuotraukomis, bunkerių schemomis.
Buivydiškiai 2001 m. liepą Adomo Vilko sodyboje susirinko į pirmą kraštiečių susitikimą, 2005 m. birželį antrojo susibūrimo metu buvo pašventintas atstatytas Buivydžių kaimo kryžius, kurį sukūrė iš šio kaimo kilęs Vytautas Subačius.
Buivydiškiai 2001 m. liepą Adomo Vilko sodyboje susirinko į pirmą kraštiečių susitikimą, 2005 m. birželį antrojo susibūrimo metu buvo pašventintas atstatytas Buivydžių kaimo kryžius, kurį sukūrė iš šio kaimo kilęs Vytautas Subačius.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie