Poetas Marcelijus Martinaitis Romualdo Rakausko fotografijų albume „Įkvėpimo žemė“.
Poetas Marcelijus Martinaitis Romualdo Rakausko fotografijų albume „Įkvėpimo žemė“.
bangenis

Išsaugoti lietuvių tautosakos užrašai

Poeto, eseisto M. Martinaičio knygos, straipsniai kultūros žurnaluose šildo sielą. Jo tekstus norisi įsiminti, cituoti, o nuoširdi meilė gimtajai žemei ir skaidri sąžinė tebesklando, nors žmogaus nebėra. Vilniaus universitete M. Martinaitis man skaitė lietuvių tautosakos paskaitas. Iki šių dienų turiu išsaugojusi paskaitų užrašus, o rengiant ką nors bibliotekoje gera į juos žvilgterėti, nes kiekvieną kartą apie tas pačias tiesas jie prabyla nauja kalba. Mintimis apie naujai išleistas knygas apie M. Martinaitį ir jo kūrybą dažnai pasidalijame su Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Saniukiene. Jos gyvenime Vilniaus universiteto dėstytojas M. Martinaitis paliko neišdildomą įspūdį. „Su M. Martinaičiu teko garbė susidurti dar studijų metais Vilniaus universitete. Tuo metu poetas lietuvių filologijos studentams skaitė lietuvių tautosakos paskaitas. Vien mintis, jog prieš mus stovi garbus tautos poetas, skatino jausti tam tikrą pranašumą. M. Martinaitis žavėjo savo paprastumu, ramus kalbėjimo būdas skatino išgirsti kiekvieną pasakytą žodį. Paskaitų metu niekada mes, studentai, nejusdavome jo pranašumo, nes betarpiškas ir nuoširdus bendravimas nekėlė jokios įtampos. Kai pamąstau apie akademinį dėstymą, ima „baltas“ pavydas, nes kiekviena pasakyta mintis išlikdavo ilgam – taip poetas sugebėjo „apžavėti“ studentus. Poetas skatino pajusti lietuvių tautosakos grožį, ieškoti joje neišsenkančių žodžio ir minties lobynų. Dar ir šiandien, kai mokiniams aiškinu apie lietuvių tautosaką, labai dažnai atsiverčiu dėstytojo paskaitų užrašus. Ateiti į poeto paskaitas ar egzaminą tinkamai nepasiruošus retam studentui kildavo mintis, nes buvo gėda“, – pasakojo R. Saniukienė.

Toks mūsų pokalbiuose tebegyvena dėstytojo, poeto, eseisto, vertėjo M. Martinaičio paveikslas.

Alės Rūtos dovanota archyvinė medžiaga ir Marcelijaus Martinaičio knyga su autografu.
Alės Rūtos dovanota archyvinė medžiaga ir Marcelijaus Martinaičio knyga su autografu.
Kunigo Justo Jasėno dovanoti ir gimnazijos bibliotekos leidiniai. R. Vilutienės nuotr.
Kunigo Justo Jasėno dovanoti ir gimnazijos bibliotekos leidiniai.
R. Vilutienės nuotr.

Kuklumas nugalėjo pareigingumą

Kaupiant gimnazijos skaityklos leidinių su autografais fondą, parašyta daug laiškų poetams ir rašytojams, dalyvauta renginiuose, bet M. Martinaičio leidinio su autografu neturėjome. Nedrąsu buvo kreiptis į tokios subtilios sielos žmogų ir dar buvusį dėstytoją. Taip pat buvo ir dėl kraštietės poetės, žurnalistės Elenos Mezginaitės, nors į poetą, rašytoją, dramaturgą, visuomenės veikėją Justiną Marcinkevičių kreiptis kuklumas netrukdė. Lietuvių liaudies išmintis byloja: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera.“ Taip jau susiklostė, kad Kupiškio krašto kunigo, poeto Justo Jasėno dėka gimnazijos unikalioji leidinių su autografais kolekcija praturtėjo gerbiamo M. Martinaičio leidiniais su įrašais. Jau ne kartą spaudoje esu minėjusi, kad daugumą leidinių, kurie autografuoti pačiam kunigui J. Jasėnui, knygų savininkas dovanojo gimnazijos skaityklos Lituanistikos centrui. Garsiąsias „Kukučio balades“, įsigytas Vilniaus tarptautinėje knygų mugėje, autorius kunigui Justui dovanojo 2013 m. vasario 23 d. Tai liudija ekslibriso ženklas.

Dažnai susirinkusiesiems į renginius  gimnazijos skaitykloje mėgstu  sakyti, kad kunigas Justas tapo mūsų  gimnazijos neetatiniu bibliotekininku,  o šį faktą iliustruoja kitas dovanotas  leidinys. Tai M. Martinaičio knyga  „Mes gyvenome. Biografiniai užrašai“.  Joje įrašas: „Rokiškio „Romuvos“  gimnazijai – gyvenkime – Marcelijus  Martinaitis 2011 m. rugpjūčio  15 d.“ Kitame puslapyje poeto, vertėjo,  kritiko Algimanto Baltakio įrašas:  „Romuvos“ gimnazistams, džiaukitės,  kad jūs skaitysite puikų poetą ir eseistą,  mano bičiulį. 2011 rugpjūtis.“ 

M. Martinaičio poezijos ir rankraščių  knygą „Nenoriu nieko neveikti“  sudarė literatūros kritikas Valentinas  Sventickas. Knyga brangi  tuo, kad į ją sudėti M. Martinaičio eilėraščiai,  rankraščiai, juodraščiai, rasti  po jo mirties ir nespausdinti ankstesniuose  rinkiniuose. Knygoje – V.  Sventicko autografas, gautas Vilniaus  knygų mugėje 2014 m. vasario 21 d.  Joje – ir Vilniaus knygų mugės bei kunigo  J. Jasėno ekslibriso ženklai. 

Tai tik keli brangūs įrašai M.  Martinaičio knygose, kurios yra dovanotos  gimnazijos skaityklos Lituanistikos  centrui. 

Jiems teko garbė būti  su M. Martinaičiu 

Rokiškėnai galėtų daug papasakoti  apie šviesaus atminimo M. Martinaitį:  Atgimimo pradžioje Lietuvos Persitvarkymo  Sąjūdžio (LPS) Rokiškio  iniciatyvinėje grupėje dirbę šio krašto  žmonės nemažai bendravo su šiuo  šviesiu žmogumi. Rokiškėnų ir M.  Martinaičio prasmingą bendrystę primena  Krašto muziejuje esantys eksponatai.  Istorikas Valius Kazlauskas  dar gyvam M. Martinaičiui esant spėjo  parengti filmą „Rokiškėnai kelyje į  Nepriklausomybę“. Tai pats gražiausias  tautos šauklio įamžinimas, turintis  išliekamąją vertę kitoms kartoms. 

Gal taip jau susiklostė, kad neseniai  prisiminėme mirusiuosius  Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis,  o Rokiškio muziejininkai dar kartą  peržvelgė filmą „Rokiškėnai kelyje  į Nepriklausomybę“. Užfiksuotos  brangios akimirkos, žmonių mintys,  ėjimas į priekį… Filmo kadrai liudija,  kad garbė būti su M. Martinaičiu  teko Leonui Jankauskui, Gintarui  Katinauskui, Vitui Kačinskui, Anicetui  Kačinskui, Zenonui Akramavičiui,  Kęstučiui Vyšniauskui, Petrui  Blaževičiui, Algiui Kuolui, Audronei  Baltuškaitei, Raimondai Stankevičiūtei-  Vilimienei, Almantui Blažiui,  Pranui Turoniui, Kazimierui Uokai,  Pranui Voguliui, Vytautui Šlikui ir  Vytautui Masiuliui. 

Įdomios sąsajos 

Kraštietė poetė, rašytoja Alė Rūta  gimnazijos Lituanistikos centrui dovanojo  jai skirtų knygų su žymių  žmonių įrašais ir autografais. Dovanotų  leidinių kolekcijoje – poezijos  rinktinė „Vainikas“. Joje – įrašas:  „Alei Rūtai – vakar ir visados  – Marcelijus Martinaitis.“ Kai dėliojau  gaires šiam straipsniui, per LRT  kultūros kanalą buvo rodomas dokumentinis  filmas „Alė Rūta. Ilgesys“.  Įdomios sąsajos… 

Rengdama spaudai šią publikaciją,  nemažai telefonu bendravau su „Kaišiadorių  aidų“ redaktoriumi, rašytoju  Jonu Laurinavičiumi. Tai mūsų  šviesaus atminimo pedagogo, poeto  Dano Kairio ir M. Martinaičio kurso  draugas. Norėjau, kad J. Laurinavičius  tartų rokiškėnams kelias mintis  apie M. Martinaitį. Kai gerbiamas  redaktorius pasakė, kad su juo bendravo  apie 50 metų… Tylėjau… Tokios  bendrystės atkarpos keliais sakiniais  apibūdinti neįmanoma. Visa tai  galima sudėti į atskirą leidinį. 

Ir dar viena įdomi detalė. Kai per  LRT kultūros kanalą buvo transliuojama  laida apie Viktorijos Daujotytės  naujos knygos „Justinas Marcinkevičius.  Salomėja Nėris. Alfonsas  Nyka-Niliūnas. Mintys, pastabos,  fragmentai“ sutiktuves, gavau J.  Laurinavičiaus žinutę. Tiesiog priminimą,  kad šio literatūrinio reiškinio  nepražiūrėčiau… 

Vilniau, kaime mano… 

Neįmanoma pasidalyti mintimis  apie M. Martinaičio tekstus: juos reikia  mokėti mintinai, o rašant straipsnius  – cituoti. Ne kartą su gimnazijos  psichologe Alina Valantinavičiene dalijomės  mintimis apie žurnalo „Kelionė  su Bernardinai.lt“ išliekamąją  vertę. Mūsų mintys sutapo. Nuolatos  paimu į rankas paskaityti 2008 m.  Nr. IV(4) išspausdintą M. Martinaičio  tekstą „Vilniau, kaime mano…“  Straipsnio autorius išsamiai analizuoja  globalizacijos poveikį miestui. Dvi  citatos iš straipsnio puikiai apibūdina  žmonių mentalitetą ir istorinės atminties  išsaugojimą. Autorius rašo:  „Akis bado trys knygynai (kam jų tiek  daug Vilniui reikia?), skverelis su paminklu  Žemaitei. Apie ją esu girdėjęs  šnekant, jog iš čia reikėtų iškelti „tą  bobą“, kad prieš svečius nebūtų gėda.  Ar daug kas dar prisimena, kad čia  pagal testamentą turėjo būti pastatyta  Antano Gudaičio paveikslų galerija?  Manau, kad ta vieta jau kam nors  „geresniam“ numatyta…“ 

Ir dar… Gerbiamas M. Martinaitis  su širdgėla žvelgia į „Literatų svetainę“.  Kaip teigia straipsnio autorius:  „Čia dar sukiojosi ir pats A. Šabaniauskas,  o P. Širvys tikriausiai joje  geriau jausdavosi nei savo „tuščiuose  ir šaltuose, nieko nelaukiančiuose  namuose.“ Autorius svarsto: „Ar  būtų taip nemokšiškai pasielgęs, sakysim,  koks nors savininkas prancūzas,  ar nestovėtų čia staliukas, prie  kurio galbūt sėdėjo Nobelio premijos  laureatas, ar nekabotų jo, gal P.  Širvio, B. Sruogos portretai? O kiek  jau yra sunaikinta tokių vietų, interjerų,  nesenų mielų atminų kituose  pastatuose, rūmuose, kuriuose buvo  likę kokių nors pėdsakų.“ Deja, šiandien  realybė dar skaudesnė ir ji tarsi  kokia erozija ardo tautos atmintį. 

Rašydamas straipsnį, kurio mintis  cituoju, poetas, eseistas M. Martinaitis  prisiminė Paryžiaus bulvarus,  žalias vejas ir prancūzų dainelę, kuri  prasideda žodžiais: „Paryžiau, kaime  mano…“ „Yra miestų, kurie pavergia,  yra miestų, kurie išlaisvina“,  – teigia poetas… O koks tampa Vilnius?  Šiandien mes matome patys. 

Kas lietuviui įprasta ir svarbu? 

M. Martinaitis 1993 m. „Kultūros  barų“ 8–9 numeriuose rašė: „Jau  tapo įprasta, kad Lietuvoje kas nors  smarkiai keičiasi, virsta, kai įsiveržia  okupantai ar kai jie iš jos traukiasi,  būna permatuojama žemė ir  peržiūrimos bibliotekos. Panašiai ir  dabar yra. Žemė ir knyga yra dvi lietuviškos  vertybės, utopijos, dėl kurių  buvo einama į sukilimus, sibirus,  kalėjimus, į pokario miškus.“ Jeigu  šiandien valstybėje vyktų kaita, ar  šios vertybės būtų svarbios? Pamąstykime  apie tai… 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie