bangenis

Pabaiga. Pradžia 2016 05 12

Tęsiame pasakojimą apie Pandėlio krašto daraktorius. Panemunio, Pandėlio ir aplinkinių kaimų gyventojų prisiminimus apie slaptų kaimo mokyklų mokytojus 1970–1973 m. surinko ir užrašė žinomas kraštotyrininkas Alfonsas Gaška (1906–1994). Žmonių atmintyje išliko jų vaikystės mokytojų drąsa slepiant lietuviškus leidinius, gerumas, nuoširdumas, mokiniams tiestas kelias į platųjį pasaulį, reikalavimas išmokti ne tik skaityti, bet ir gražiai rašyti… Tęsiame pasakojimą apie Pandėlio krašto daraktorius. Panemunio, Pandėlio ir aplinkinių kaimų gyventojų prisiminimus apie slaptų kaimo mokyklų mokytojus 1970–1973 m. surinko ir užrašė žinomas kraštotyrininkas Alfonsas Gaška (1906–1994). Žmonių atmintyje išliko jų vaikystės mokytojų drąsa slepiant lietuviškus leidinius, gerumas, nuoširdumas, mokiniams tiestas kelias į platųjį pasaulį, reikalavimas išmokti ne tik skaityti, bet ir gražiai rašyti…

Mokytoją, kraštotyrininką Alfonsą Gašką 70 metų jubiliejaus proga sveikino kolegos pedagogai, kraštotyrininkai, bibliotekininkės, rajono švietimo ir kultūros bendruomenės.
Mokytoją, kraštotyrininką Alfonsą Gašką 70 metų jubiliejaus proga sveikino kolegos pedagogai, kraštotyrininkai, bibliotekininkės, rajono švietimo ir kultūros bendruomenės.

Knygas slėpė po prijuostėmis

Apie daraktorę Veroniką Povilonienę – sūnus Povilas Povilonis (gim. 1888 m.)

„Mokant vaikus moterys knygas slėpė po prijuostėmis. Be to, mano motina dar turėjo rusiškomis raidėmis spausdintą maldaknygę – „graždanką“, tam atvejui, jeigu užkluptų stražnikai arba urėdnikai. Tada buvo paskelbta, kad už lietuviškos knygos ar kalendoriaus laikymą bus baudžiama po mėnesį kalėjimo. Kai aš jaunas buvau, mūsų kaime visi mokėjo skaityti ir rašyti. Artojai, eidami arti į laukus, pasiimdavo po lapelį knygos arba prirašytą popierėlį ir įsidėdavo į kepurę. Lauke ganydami arklius tuos lapelius skaitė ir taip mokėsi. Vieni kitų pasiklausdavo, kaip tą ar kitą žodį skaityti. Tada skaityti mokėsi mintinai.“

Alfonsas Gaška prie savo namų vartelių.
Alfonsas Gaška prie savo namų vartelių.

Sąsiuviniai – savamoksliams

Kraštotyrininko Alfonso Gaškos prisiminimai

„Prieš Pirmąjį pasaulinį karą skaityti mokiausi iš Povilo Višinskio elementoriaus, išleisto Tilžėje, rodos, „Jagomasto“ spaustuvėje. Mane mokė motinos brolis Povilas Kesiūnas, tada jau baigęs Rokiškio vargonininkų mokyklą, vėliau jis studijavo Vytauto Didžiojo universitete ir apgynė teisės mokslų daktaro laipsnį, dirbo „Lietuvos jaunimo“ žurnalo redaktoriumi. Beveik visose Stenionių kaimo gryčiose buvo po keletą lietuviškų knygelių, spausdintų Tilžėje arba Amerikoje. Aš dar mokiausi „Fizinės geografijos“ iš Amerikoje išleistos knygos su spalvotais piešiniais ir žemėlapiais. Aritmetikos uždavinynas, žemės aprašymas ir dailyraščio sąsiuviniai būdavo atspausdinti Tilžėje. Dailyraščio sąsiuviniai pritaikyti savamoksliams: vienuose buvo melsvai atspausdintos tik raidės ar jų elementai, o kituose – jau žodžiai ir sakiniai. Mokiniui reikėjo rašyti viršun ant tų raidžių. Tik gaila, kad tų sąsiuvinių nepakankamai gaudavome.“

Kraštotyrininkas Alfonsas Gaška Pandėlio gimnazijos 400 metų jubiliejuje 1991-ųjų liepą.
Kraštotyrininkas Alfonsas Gaška Pandėlio gimnazijos 400 metų jubiliejuje 1991-ųjų liepą.

Mokykla užterš dvarą

Apie daraktorių Pašukinską – Antanas Lasinskas (gim. 1896 m.) iš Salų

„Salų dvare buvo 25 ordinarnikų (darbininkų) šeimos. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą jų vaikus lietuviškai mokė Pašukinskas. Jis buvo labai gerbiamas, išsilavinęs žmogus. Visiems duodavo patarimus, parašydavo prašymus, patardavo, kaip saugoti sveikatą, gydytis. Tėvai sakydavo, kad jis, jaunas būdamas, mokėsi kunigu, bet juo netapo. Daraktorius, surinkęs bent dešimtį vaikų, mokė juos savo bute arba ėjo į kitų vaikų butus. Aš pas jį mokiausi 1903 m. Tada Salų dvare mokyklos dar nebuvo, nes to dvaro savininkas Pšezdzieckis neleido jos steigti, nors dvaro nuomininkas Plauskis ir norėjo. Pšezdzieckis sakydavo, kad mokykla užterš jo dvarą. Po kelių metų žmonės mokyklą įsteigė Vaitekūnų kaime pas valstietį Čeponį. Apie 1908 m. mokė iš skaitymo knygos „Žiupsnelis“.“

Prisiminimų apie daraktorę Veroniką Povilionienę (juos papasakojo sūnus Povilas Povilonis) fragmentas. Pandėlio gimnazijos archyvo nuotr.
Prisiminimų apie daraktorę Veroniką Povilonienę (juos papasakojo sūnus Povilas Povilonis) fragmentas. Pandėlio gimnazijos archyvo nuotr.

Išvedė į platų pasaulį

Apie daraktorių Leoną Katelę – Feliksas Karpavičius iš Stenionių

„Pas L. Katelę mokiausi 1921 m. Su manimi mokėsi daugiau pandėliečių: Zosė ir Antanas Jurevičiai, Juozas Kilius (tapo kainininku), Vajėga (mokytoju), Petras Kiaulėnas (garsiu dainininku, jo muziejus yra Vašingtone), Šmagorytė ir kiti. L. Katelė daugelį savo mokinių išvedė į platų pasaulį. Kaip žmogus jis buvo labai jautrus, karšto būdo. Pamokose griežtas ir jautrus, o šiaip labai paprastas, geras ir draugiškas. Gaila, kad jį mirtis per anksti pakirto. Mokymas vyko daugiau individualiai. L. Katelė nuostabiai paruošdavo mokinius į gimnaziją gal todėl, kad dėstė tik pagrindinius dalykus, jokių pašalinių darbų ir užklasinių užsiėmimų nebuvo.“

Įsiminti caro šeimos titulus

Apie pravoslavišką mokyklą ir daraktorių Povilą Galvanauską – Bronius Tauterys iš Sipelių

„Įvedus Lietuvoje rusų carinę valdžią, Sipelių kaime buvo apgyvendintas rusų carinės armijos karinis dalinys ir įsteigta rusiška pradinė mokykla. Ją mokytojas rusas vadino „pravoslaviška mokykla“, lietuviškai joje kalbėti neleido. Tada Sipelių kaimas nėjo baudžiavos, vadinos Karaliaučyznos kaimu ir privalėjo maitinti ir išlaikyti 45 kareivių dalinį. Pravoslavišką mokyklą lankė 10–12 metų vaikai. Joje mokė pradinės mokyklos kurso, pravoslavų religijos, caro šeimos titulų įsiminimo ir karinio parengimo: rikiuotės, sargybų ėjimo, šaudymo. Mokytojas buvo labai griežtas. Už menkiausią sukrutėjimą, neišmokimą ar sąsiuvinio sutepimą mokinius bausdavo: ausį sukdavo, mušdavo, pešdavo, klupdydavo. Jis sakydavo: Jūs, mokiniai, privalote gerai mokytis todėl, kad visi būsite soldatais, pisoriais, pačtoriais, stražnikais, staršinomis, geležinkeliečiais. Minėta mokykla 1915 m. buvo likviduota. Už vaikų mokymą pravoslaviškoje mokykloje reikėjo mokėti daug brangiau nei daraktoriui P. Galvanauskui, mokiusiam vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai. Daraktorius už vaiko mokymą per dieną ėmė po tris kapeikas, labai žiūrėjo, kad gražiai išmoktume rašyti.“

Šv. Jurgio ordino kavalierius

Apie daraktorių Jurgį Zolubą – Eliza Vilkienė iš Sriubiškių

„J. Zolubas buvo ištarnavęs daugiau nei 25 metus caro kariuomenėje, turėjo du apdovanojimus: Šv. Jurgio kryžių ir medalį už narsumą. Policija jam lietuviškai mokyti draudė, bet jis parodydavo tuos savo kryžius ir urėdnikai atsiprašydavo. Tik liepdavo daugiau nebemokyti. Kartą jį Stankūnų kaime areštavo ir išvežė. Atbėgo žmogus iš Stankūnų ir paprašė nunešti tuos apdovanojimus ir dokumentus. <…> J. Zolubas pasakodavo: kare su turkais jų pulką sumušė. Iš turkų apsupimo prasiveržė į kalnus tik apie 30 rusų kareivių ir išsaugojo pulko vėliavą. Jie kalne dar penkias dienas gynėsi, ridendami akmenis ant puolančių turkų. Čia jį sužeidė į petį. Po penkių dienų rusai turkus atmušė ir, juos jau beveik mirštančius badu, išgelbėjo. Pasveikusį Juozą vėl išsiuntė į kautynes. Čia jis vėl pasižymėjęs, bet sunkiai sužeidę į koją. Gydytojai jau norėjo koją pjauti, bet jis nedavęs ir vargiai pagijęs. Tada gydytojai žaizdas gydę topolių pumpurais, išmirkytais spirite. <…> Kas penkeri metai J. Zolubą, kaip Šv. Jurgio ordino kavalierių, caras kviesdavo į Peterburgą iškilmingų pietų. Pakvietimus atnešdavo aukšti policijos viršininkai. Po iškilmių ordininkams caras dovanodavo ir tuos indus, iš kurių jie pietaudavo pas carą. Indai buvo su caro paveikslais. Tuos jo ordinus ir indus aš gerai prisimenu. Jie dingo Pirmojo pasaulinio karo metu.“

Atsiminimuose A. Gaška pateikia informaciją iš TSRS istorijos. Jis rašo, jog, nepaisant apdovanojimų, J. Zolubas buvo nubaustas. Kauno gubernatoriaus 1985 m. gegužės 31 d. pranešime rašoma, jog Stankūnų kaime, Juozo Samuolio namuose, buvo susekta slapta mokykla, kurioje vaikus lietuviškai mokė atsargos puskarininkis J. Zolubas. Rasta besimokant 11 berniukų, 6 mergaitės nuo 9 iki 13 metų iš Vilkų, Katelės, Mažuolio ir Samuolio šeimų. Jie turėjo 11 knygų rusų ir lietuvių kalbomis, 14 sąsiuvinių. Manoma, jog, siekiant suklaidinti tikrintojus, vaikai turėdavo ir rusiškų knygų. Gubernatoriaus pasiūlymu buvo nubausti J. Zolubas ir trys mokinių tėvai areštu, o kiti – piniginėmis baudomis.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie