Menotyrininkė Veronika Taurinskienė-Šatūnienė taip pristato K. E. Šatūną: „Tai vienas iškiliausių Lietuvos vitražistų. Gimė 1939 m. Kaune, 1960–1966 m. studijavo Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar VDA), po baigimo paskirtas dirbti Vilniaus „Dailės“ kombinate. Jis dėjo daug pastangų, kad čia būtų atliekami visi vitražo kūrybos ir gamybos darbai. Anksti pasireiškė kaip savito braižo, itin kūrybingas menininkas ir greitai sulaukė pripažinimo. 1968–1994 m. VDA dėstė kompoziciją ir tapybą būsimiems monumentalistams. 1992 m. jam suteiktas docento vardas.
Menininkas giliai suvokia vitražo specifiką, maksimaliai išnaudoja jo galimybes. Vitražas – kompleksinis menas, jis turi susilieti su architektūra, o statinio paskirtis ir funkcionavimas apsprendžia vitražo stilistiką. Vitražas – spalvų ir šviesos menas, esamos erdvės dalis, jis sujungia interjerą ir eksterjerą. Taip pat tai dekoratyvinis menas, todėl dailininkas atsisako siužeto, iliustratyvumo, prabyla išgryninta plastikos kalba. Tai spalva, jos skambėjimas, keičianti spalvas krintanti šviesa, linijos išraiškingumas, ritmika. Šis menininkas yra didelis novatorius, suradęs daug techninių galimybių – technologinių ir meninių sprendimų: pradėjo kurti dviejų planų vitražus (judant erdvėje akyse tarsi atgimsta vis nauji kūriniai), krištolo erdvines kompozicijas, luitinius vitražus be rišamosios medžiagos, todėl jie atrodo lengvi ir skaidrūs. K. E. Šatūnas dar 1972 m. įteisino abstraktųjį vitražą interjere. Jis sukūrė arti šimto darbų interjerams Lietuvoje, tuometinėje Sovietų Sąjungoje, užsienyje. K. E. Šatūno kurtus vitražus matome Rokiškio krašto muziejuje eksponuojamose nuotraukose, tačiau jos negali perteikti spalvos švytėjimo, stiklo skaidrumo, jos tik iš dalies leidžia pažinti šį talentingą menininką. Paroda fragmentiškai atspindi penkiasdešimties metų kūrybos kelią. Jo kūryba – reikšminga mūsų kultūros istorijos dalis. 1970–1980 m. restauravo istorinius Rokiškio Šv. Mato bažnyčios vitražus. 1976 m. jam įteikta valstybinė premija už Vilniaus santuokų rūmų vitražus, atliktus originalia pūsto kristalinio stiklo technika.“
– Jūs suradote dailę ar dailė surado Jus?
K. E. Šatūnas: – Gimiau Kaune, bet, šeimai persikėlus gyventi į Šiaulius, nuo 1946 m. mokiausi J. Janonio vidurinėje mokykloje. Nuo 1955 m., būnant devintoje klasėje, dėl sunkios ligos mokslą teko nutraukti. 1957 m. įstojau į Kauno vidurinės dailės mokyklos 9 klasę, tapybos specialybę. Mat Šiauliai turėjo iniciatyvų, pasišventusį dailininką Gerardą Bagdonavičių – tapytoją, piešėją, teatro dekoratorių. Šiauliuose jis jautėsi neįvertintas, todėl jaunus žmones paakindavo studijuoti dailę, taip ir aš buvau paskatintas. Paklaustas, ką mokykloje norėčiau rinktis – grafiką ar tapybą, – sakiau: „Ten, kur su pieštuku paišyti.“ Įstojęs prisigretinau prie tapybos. Ten susipažinau su būsima žmona Veronika. Beje, su ja gyvenimas suvedė gerokai vėliau.
Mokyklą baigiau 1960 m. ir tuoj pat įstojau į Vilniaus dailės institutą, tapybos fakultetą, vitražo skyrių. Besimokydamas stengiausi, kad kiekvienas kursinis darbas būtų vis skirtingo kompozicinio, technologinio bei techninio sprendimo.
Visus kursinius darbus nuo pat pirmojo kurso medžiagoje įvykdžiau pats. Anksčiau būdavo taip: studentas nupiešia, o meistras-laborantas pagal popierinius šablonus išpjauna stiklą ir sumontuoja, o aš viską dariau pats.
– Iš kur imate siužetus, semiatės minčių? Ar daug laiko užima eskizų kūrimas?
K. E. Š.: – Iš ten (parodo į dangų ir savo galvą – aut. pastaba). Aš net eskizų nekuriu. Vilniaus santuokų rūmams dariau eskizą, Juknaičiams (Juknaičių gyvenvietės Šilutės rajone kultūros namų fojė K. E. Šatūnas sukūrė vitražą – aut. pastaba) – tik ant mažo popieriuko pasibraižiau, nors vitražas 16 m ilgio. Eskiziuko reikėjo todėl, kad iš tikrųjų tai yra du vitražai (iš lauko matomas vienoks vaizdas, iš vidaus – kitoks), spalvos „sužaidžia“ tada, kai užeina viena ant kitos. Vienoje pozicijoje stovėdamas matai vienokias spalvas, kiek paėjęs – kitokias.
– Jūs kūrėte sovietmečiu, kada gausu būdavo valstybinių užsakymų. Kaip šiais laikais?
K. E. Š.: – Daugiausia tai būna privatūs užsakymai. Žinoma, pageidauja nedidelio formato vitražų. Nuo 1990 m. neturėjau nė vieno didelio formato užsakymo.
– Kur žmonės šiuolaikiniame interjere pritaiko vitražus?
K. E. Š.: – Užsako abstrakčius, languose pakabinamus arba įmontuojamus į kambarių duris, laiptinės langus vitražus. Taip pat žmonės nori savo namuose turėti miesto ar šeimos herbus, zodiako ženklus, netgi giminės medžius.
– Vitražų kūrimas – fiziškai sunkus darbas?
K. E. Š.: – Šiaip sunkus ir nuodingas, bet aš to nepajutau, nors viską atlieku pats. Dirbu su dideliu noru ir malonumu.
– Krašto muziejuje eksponuojama ir keletas Jūsų pieštuku pieštų darbų. Kaip jie gimė?
K. E. Š.: – Piešta iš natūros: penkios gimtadienio proga dovanotos rožės, vadinamasis „pinigų medis“, sode pamatyta obuoliais aplipusi obels šaka. Man „užeina“ – kokios gėlės namuose bus, tokias turiu nupiešti (juokiasi – aut. pastaba).
– Kodėl parodoje matome po keletą to paties vitražo nuotraukų?
Veronika Taurinskienė-Šatūnienė: – Šatūnas į vitražą pažiūrėjo kitu kampu nei įprasta. Jo vitražai nevaizduoja siužeto ar įvykio, jie yra dekoracija, žmoguje sukelianti emocijas. Kaip kinta žmonių emocijos, taip ir Šatūno vitražai nuolat kinta, todėl šioje parodoje eksponuojamose nuotraukose matome kelias to paties vitražo nuotraukas.
– Kaip sukurti tokį vitražą-dekoraciją?
V. T. Š.: – Nuo seno vitražas atliko izoliacinės medžiagos, skiriančios vidų ir išorę, vaidmenį. Tai prasidėjo nuo viduramžių: kad žmonės bažnyčiose pasijustų sakralioje aplinkoje, kad neraštingiems žmonėms tie piešiniai žadintų mintis, o spalvos – emocijas. 20 a. čekų vitražistai pradėjo gaminti storo luito vitražus. Nuo to prasideda kita jų paskirtis – atskirti erdves, atlikti pertvarų funkcijas. Šatūno darbuose žaidžia spalvos, plastika ir muzikalumas. Tai išplaukia iš stiklo optinių galimybių. Jis turi unikalią savybę ne tik persišviesti, bet ir pagauti šalia esančių kitų objektų (kito stiklo, saulės šviesos) spalvas ir atspindėti laužiant spindulius. Taip išgaunami netgi skaidraus stiklo skirtingi spalviniai sprendimai. Saulei pasisukus, vitražas suspindi kitomis spalvomis. Šatūnas naudoja nespalvotus storo stiklo blokelius, pavyzdžiui, 16 cm, be to, jie nelygūs.
K. E. Š.: – Specialiai darau išlenktus, kaip prizmes, kad efektingiau „sužaistų“ spalvos.
– Paprastai stiklo formos tvirtinamos cementu arba metaliniais rėmais. Kaip tvirtina Šatūnas?
K. E. Š.: – Šis žmogus – tikras emocijų kamuolys, bet čia jis turi neįtikėtinai racionalų mąstymą – kiekvieną stiklo formą sugalvoja tokią, kad įdubimai ir iškilimai susinertų su kita stiklo forma. Taip suneriamas visas vitražas. Gali stumti ranka kaip sieną – neišstumsi. Tuomet kūrinys šviečia, jo spalvų niekas neskaido, nesulaiko.
– Kaip atsitiko, kad buvote kviestas restauruoti Rokiškio bažnyčios vitražus?
K. E. Š.: – Apie 1970 m. mane susirado Zita Žemaitytė (menotyrininkė, dailės istorikė – aut. pastaba) ir tarstelėjo, kad reikia restauruoti Rokiškio bažnyčios vitražus. Sudomino, kadangi man viską įdomu pabandyti. Atvažiavau į Rokiškį, susitikau su klebonu Talačka, apžiūrėjau, kas likę iš vitražų. Praktiškai tai tebuvo stiklai. Pirmiausiai iš to, kas dar buvo išlikę, teko padaryti viso lango piešinius, tada ėmiausi dėlioti stikliukus. Pirmasis rezultatas tenkino, tad per dešimt metų restauravau visus vitražus. Už altoriaus esančiuose languose tebuvo vitražų fragmentai – apačioje, šonuose, o centrinių figūrų nebuvo, teko jas naujai atkurti. Padėjo daug žmonių. Dabar jau praėjo daug metų, atvykęs į savo darbų parodos atidarymą apsilankiau bažnyčioje ir mačiau vitražus. Dabar juos restauruoja mano mokiniai.
– Dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
