„vaikščiojanti charizma“ vilma Likienė: „jums neužteks laikraščio puslapio „Pandėlio balsiukų“ koncertams ir pasiekimams išvardyti.“ Asmeninio archyvo nuotr.
Prie Dirdų

Solistė, dainavimo mokytoja ir apskritai „vaikščiojanti charizma“ Vilma LIKIENĖ prieš savo suburtų „Pandėlio balsiukų“ 25metį interviu „Gimtajam…“ buvo išskirtinai atvira. Kalbėjome ne tik apie dainuojančius vaikus, už kuriuos ir sielą, ir visus turtus atiduotų. Ne tik apie apdovanojimus, kurie klasėje ant lentynos „sustumti kaip silkės statinėje“. Ne tik apie jos, solistės, koncertus prašmatniausiose užsienio scenose…

– „Pandėlio balsiukai“ – ne šiaip koks kolektyvas, bet jau reiškinys, kurį žino ne tik visas rajonas, bet ir Lietuva, užsienis. Sakykite, kaip Jums pavyko pritraukti ir vaikus, ir tėvus?

– Niekas neatsiranda staiga. Reikėjo ne vienerių metų, o gal ir dešimtmečio, per kurį veikla augo.  Nemanau, jog naudoju kažkokias ypatingas priemones tai traukai. Paskutinį dešimtmetį viskas vyksta lyg savaime. Niekada nebūna jokios mokinių atrankos, priimu visus, kurie tik nori. Turbūt vaikai ar jų tėvai patys sužino apie dainavimo studiją ir ateina.

Šiais mokslo metais vienos mokinės atėjimas man sukėlė nuostabą. Skambina mama telefonu, teiraujasi, ar aš esu mokytoja Likienė, ir sako: „Mano mergaitė jau antras mėnuo zirzia, kada nuvesiu dainuoti pas Likienę. Niekaip nesupratau, kas ta Likienė ir kur tą vaiką reikia vesti?“ Viskas gerai, sakau, ateikite ir teiraujuosi, kiek mergaitei metų? Atsakymas mane apstulbino – šešeri. Vadinasi, net šešiamečiai kalbasi, tėvam įtaką daro.

Dainuojančių tėvų atsiradimo istorija labai savita. Kilusi iš mano pedagoginių ambicijų ir noro įrodyti, jog dainavimas nėra vien Dievo dovana. Tai ir kruopštaus, sistemingo darbo vaisius. Tiesiog norėjau šviečiamosios veiklos mokinių tėvams.

Po „skyrybų“ su Pandėlio bažnyčia buvo manančiųjų, jog balsas tėra Dievo dovana ir ne toks jau didelis tas darbas išmokyti dainuoti. Taigi tėvams irgi pasiūliau ateiti mokytis dainuoti. Dauguma sakė neturintys balso, klausos, niekad to nedarę. Tuomet, iš kur vaikai tokie „talentingi“? Kaip jie, tokių beklausių ir bebalsių tėvų atžalos, skina laurus Lietuvoje? Tėvams daviau pažadą: jei tik  ateis, tikrai išmokysiu dainuoti naudodama savitą metodiką. Tokią, pagal kurią dirbu su jų vaikais.13 žmonių užsirašė ir pradėjo lankyti pamokas. Dirbau iš idėjos. Man tai buvo ypač svarbu. Du kartus per savaitę po dvi valandas. Buvo žavu žiūrėti, kaip jiems viskas įdomu, kokią nuostabą kėlė tam tikri pratimai, kaip sunkiai ieškojome teisingų natų.

Maniau, greitai išsiskirsime. Bet jie pasiliko ilgam… Spalį bus penkeri. Dabar galiu drąsiai sakyti, jog užaugo suaugusiųjų „Pandėlio balsiukų“ kolektyvas. Gal jis ir nėra ypatingo lygio, bet tikrai „natų nebeieškome“ ir dainuojame pakankamai sklandžiai. Aš jais labai džiaugiuosi ir vertinu.

Na, o apskritai su visais tėvais turi būti glaudus ryšys, bendradarbiavimas. Studija gyvybinga savo veikla, išvykomis, koncertais, konkursais, todėl be tėvų pagalbos ta gyvybė išnyktų, liktų tik formalios pamokos klasėje.

– Žinau, kad visko papasakoti neįmanoma, bet nors trumpai papasakokite apie „…balsiukų“ pradžią, istoriją, svarbiausius koncertus ir pasiekimus.

– Dainavimo studijos pradžia galime laikyti 1992-ųjų rugsėjo 1-ąją. Tada dirbau tuometinio Pandėlio meninio lavinimo centro direktore. Kadangi turėjau dainavimo mokytojos kvalifikaciją, pradėjome ir solinio dainavimo pamokas. Iš pradžių turėjau šešis mokinius. Vėliau mokinių daugėjo. Dabar studijoje – 57 priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus mokiniai ir 9 suaugusieji (dvi mamas išleidome labai prasmingų atostogų su viltimi, jog sugrįš visas ketvertukas, t. y. dvi mamos ir dvi dukros).

Labai sunku išskirti koncertus ar konkursus… Tarkim, 2013-aisiais sąraše buvo 30 renginių, kitais metais – dar daugiau,  ir jie visi skirtingi… Latvija, Aizkrauklės regiono moksleivių dainų ir šokių šventė? O gal respublikinis vaikų ir jaunimo sakralinės muzikos konkursas „Lakštingala 2013“, kuriame laimėjome „Sidabrinę lakštingalą“? Ar „…balsiukų“ giedotos šv. Mišios Pažaislio vienuolyne Tėvo dieną? O gal svarbesnis respublikinis konkursas „Dainuoju gimtiesiems šilams 2013“, kuriame laimėta pirmoji vieta. Nežinau, kas svarbiau: filmavimasis BTV „Muzikinėje kaukėje“ ar „…balsiukų“ miuziklas Kauno „Žalgirio“ arenoje? Respublikinis sakralinės muzikos konkursas „Giesmių giesmelė“? Vasario 16-osios koncertas Vilniuje, Marijos ir Jurgio šlapelių muziejuje, su poetu Arvydu Geniu ir aktoriumi Ferdinandu Jakšiu ar Kovo 11-osios koncertas Seime? Baltijos kelio renginys ar Rokiškio kultūros centro „Laisvės spalva“?.. O gal svarbiausias tarptautinis TV konkursas „Debiut“ Rygoje ir trečioji vieta? Sakralinės muzikos koncertas Kupiškio bažnyčios 100-metyje… O gal svarbesnis koncertas Rokiškio dvare Lietuvos užsienio ambasadoriams? Tarptautinis popmuzikos vokalistų konkursas „Pavasario fiesta 2014“. Filmavimasis TV3 „Šok su manimi“ superfinale“. Jonavoje vykiosio festivalio „Šeimų šėlsmas“ nominacija „Muzikaliausias kolektyvas“… Respublikinės moksleivių dainų šventės ar TV konkursas „Dainų dainelė“, o gal respublikinis konkursas „Dainuoju gimtiesiems šilams 2015“, kuriame mišrus ansamblis tapo absoliučių konkurso nugalėtojų?.. Aar paskutinysis tarptautinis konkursas „Muzikos talentų lyga“, kuriame dvi solistės tapo laureatėmis ir filmavomės LRT?

Žodžiu, Jums neužteks laikraščio puslapio… Lengviau būtų parodyti klasės sienų fotografiją. Pasiekimams sukabinti jau keleri metai sienų nebepakanka, o taurės ant lentynos sustumtos kaip silkės statinėje… bet tai nereiškia, jog mes esame kolekcininkai.

– Kada paskutinį kartą verkėte iš laimės? Apskritai kas Jums yra laimė?

– Jei kalbame apie ašaras iš laimės darbe, tuomet verkiau po padėkos koncerto Rokiškio Rotary klubui. Tuomet mano vaikams publika plojo atsistojusi. Tokių kartų per 25 metus buvo tik keletas. Dar ašarų būna tuomet, kai mokiniai, ypač jausdami mano dvasią, taria tokius žodžius, kokių nėra jokiose knygose. Jie būna iš mūsų bendrystės konteksto, ir tai labai mane jaudina. Ypač vyresni tai daryti moka. O apskritai laimė man yra viskas, ką gražaus pats sugebi jausti, matyti, mylėti. Ar žinote, kiek visko daug tuose žodžiuose telpa? Laimė yra pats gyvenimas.

– Vilma, kadangi pati esate „vaikščiojanti charizma“, tai priminkite, kur esate dainavusi, ko  pasiekėte pati – visi tie koncertai, pasirodymai užsienyje?

– Nieko nesu aš pasiekusi, tiesiog gyvenime buvo labai gražių tarpsnių. Dabar susimąsčiau, jog tie tarpsniai buvo pačios pastangų, kruopštaus darbo pasekmės. Pradžių pradžia buvo Vilniuje, Lietuvių liaudies muzikos teatre, kuriame dirbau artiste. Su šio teatro pasirodymais apkeliavau visą senąją Rusiją. Vėliau kaip solistė koncertavau Lenkijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Makedonijos operos teatre, Švedijoje su Panevėžio muzikinio teatro orkestru. Visų dainininkų svajonė irgi išsipildžiusi, nes man teko dainuoti Italijoje, pačioje Romoje. Netrumpą laiką dirbau Panevėžio muzikiniame teatre. Teko dainuoti kompozitoriaus Algimanto Raudonikio jubiliejinėje programoje su valstybiniu orkestru „Trimitas“.

– Kada ir kur, be koncertų su „…balsiukais“, Jus pačią galima išgirsti dainuojant?

– Kiekvieną sekmadienį Ragelių bažnyčioje nuo 10 val. ir Jūžintų bažnyčioje nuo 12 val.

–Išugdyti talentai, kuriais didžiuojatės… Tokių daug. Kas jie?

– Dabar jau nežinau, ar didžiuojuosi. Mokiniai, kurie pasirinko profesionalo kelią, daug pastangų su gerų pedagogų pagalba turėjo įdėti patys. Todėl galiu tik džiaugtis tais, kuriems išties sekasi, kuriems įkvėpiau meilę dainavimui.

Šiuo metu Vokietijoje, Kiolno muzikos akademijoje, dainavimo specialybę studijuoja nepaprastai talentinga mano buvusi mokinė Karolina Petuchovaitė. Laukiu, galbūt jai pavyks padaryti karjerą Europoje.

Na, o tvirtai į Kauno valstybinį muzikinį teatrą šaknis įleidę solistai Andrius Apšega ir Ingrida Kažemėkaitė.

Dabar pamenu vieno buvusio Švietimo skyriaus vedėjo žodžius, kai darė pertvarkas. Mintis buvo tokia, kad Pandėlio meninio lavinimo centre nereikia solinio dainavimo. „Noreikų juk neišauginsit, reikia jungti vaikus į grupes“, – sakė. Ir sujungė. Šiandien galiu atsakyti: „Užauginome, ponas vedėjau, net du profesionalus Lietuvai. Ir abu – iš Pandėlio.“

Galiu dar pridėti, kad be rėmėjų būtume uždaryti klasėje. Tai didelė dalis variklio.

Rokiškio Rotary klubas mums atidarė labai daug durų ne tik į Lietuvos, bet ir į tarptautinio lygio renginius, konkursus, festivalius. Juose mes ne tik pasitikriname save, bet ir tobulėjame.

Vilma Likienė: „Dar ašarų būna tuomet, kai mokiniai, ypač jausdami mano dvasią, taria tokius žodžius, kokių nėra jokiose knygose. Jie būna iš mūsų bendrystės konteksto, ir tai labai mane jaudina.“ Dariaus Baltakio nuotr.

Projektą iš dalies remia

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie