Vyriausias vaikas
P. Kiaulėnas gimė 1909 m. sausio 10 d. Šeimoje jis buvo vyriausias sūnus. Be jo augo dar keturi vaikai. Tėvai – Jonas Kiaulėnas ir Elzbieta Glinckaitė – buvo pasiturintys ūkininkai. Iš pradžių P. Kiaulėnas buvo leistas mokytis pas Juozapą Katelę Suvaidiškių kaime, bet ten mokė tik skaityti. Vėliau pradėjo eiti pas Leoną Katelę į Martynonių kaimą.
Naniškų kaimas yra 5 km nuo Alizavos (Kupiškio r.), todėl berniukas mokėsi Kupiškio gimnazijoje ir grįždavo tik atostogų. Sesuo Paulina Kiaulėnaitė atsiminimų knygoje „Gyvenimas prie Lėvens“ rašė: „Mano atsiminime (…) tėvelis ir mamytė jį visada vadindavo Petriuku. Kai atvažiuodavo iš Kupiškio gimnazijos, (…) vakarais ir pavakariais nenutildavo mūsų patefonas, plokštelių buvo daug, per aštuoniasdešimt.“ Jas Petrui dovanojo Kupiškio bažnyčios klebonas, kai vaikinas piešė Kupiškio bažnyčioje Kristaus karstą, kurį rodydavo Velykų išvakarėse. Panašu, kad sesers atmintyje ryškesnių atsiminimų apie brolio polinkį į dailę neišliko.
„Mokslo aš negaliu nutraukti“
1931 m. (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma kita data – aut. past.) jis pradeda mokytis Kauno meno mokykloje. Sesuo pamena: „Žiemą smarkiai sirgo plaučių uždegimu, bet grįžęs į mokyklą vėl su didele energija dirbo ir mokėsi savo pasirinktą profesiją, lavino savo gal ir įgimtus gabumus dailei, grožiui.“ Būsimasis dailininkas gilinosi į Lietuvos senovės dailę, rinko senovinius lietuvių dailės dirbinius ir juos fotografavo, dviračiu važinėjo po Lietuvą.
Tačiau šeimą ištiko nelaimė – 1932 m. lapkričio mėnesį važiuodamas į Kupiškio turgų, pasibaidžius arkliui, žuvo tėvas. Po laidotuvių palikę vieni šeimos nariai tarėsi, kaip toliau gyventi ir tvarkytis. Petras sakęs: „Mokslo aš negaliu nutraukti ir mokysiuos, kaip nors pats išsilaikydamas.“ Jo būta jautraus, tačiau gana konstruktyvaus, kryptingo mąstymo ir tvirto nusistatymo.
Svajonė – studijuoti Italijoje
1934 m. P. Kiaulėnas sėkmingai baigė Kauno meno mokyklą ir gavęs Švietimo ministerijos stipendiją studijoms užsienyje išvažiavo į Paryžių. Nuo tų metų visą savo gyvenimą praleido užsienyje, grįždamas tik atostogų. Tačiau praėjus vieneriems metams laiške mylimajai Emilijai Zovytei rašė, kad Paryžius yra bjaurus miestas ir niekuomet nenorėtų čia pasilikti. Mat tai, ką turi prancūzai, yra italų arba flamandų, o sava jie nieko neturi: „Atvirai pasakius, niekai viskas prieš Italiją. Joje architektų ir dailininkų tėvynė.“ Tad ilgesniam laikui Paryžiuje neapsistojo ir nusprendė stipendija pasinaudoti studijoms Italijoje.
Iki 1937 m. jis – Romos karališkosios dailės akademijos studentas. Vertėsi sunkiai. Laiškuose skundėsi negalįs nusipirkti dažų, tad turįs tepti tik „degutiniais“. Šią akademiją baigė aukščiausiu – briliantiniu – žymeniu.
Atgal į Paryžių
Jei visi keliai veda į Romą, tai ne visi ten baigiasi. P. Kiaulėnas grįžo į Paryžių studijuoti Miestų planavimo institute ir Valstybinėje aukštojoje dekoravimo meno mokykloje. Kai klausdavo, kam tos papildomos studijos, jis sakydavo, kad architektūra turi papildyti tapybą, juk beveik visi Renesanso dailininkai buvo architektai.
To jam prireikė vėliau, nes, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, iš okupuotos Lietuvos nebegaudavo stipendijos, o mokytis ir gyventi reikėjo. Tapyba neleido užsidirbti kasdienės duonos. Architektūra buvo dosnesnė. Kadangi domėjosi medine architektūra, tradicijas stengėsi taikyti praktikoje.
Paryžiuje menininkas susipažino su architektūrą studijavusia graike iš Aleksandrijos Vassia Nicolakaki. 1938 m. Lietuvoje jie susituokė. Perspektyva nieko nepasiekus grįžti į Lietuvą P. Kiaulėno neviliojo, net gąsdino, nes tikėjosi tegausiąs piešimo mokytojo vietą gimnazijoje.
Ilgėjosi tėviškės
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, dailininkas nerado būdų grįžti į Lietuvą. Tik laiškuose rašydavo pasinaudosiąs savo mokslu ir išpuošiąs tėvynę – jai taip reikia stiprių, darbščių, nesavanaudžių žmonių.
Lietuvoje P. Kiaulėnui rengtos žabangos. Kartą Petro seseriai Venceslavai nepažįstamas žmogus paskyrė pasimatymą geležinkelio stotyje, sakęs, kad neseniai grįžo iš Paryžiaus. Kalbino į jo bloknotą savo ranka įrašyti: esą puikiai čia visi gyvename, sugrįžk ir tu… Laimei, jaunutė mergina griežtai atsisakė.
Liko Amerikoje
Paskutinieji devyneri P. Kiaulėno gyvenimo metai (nuo 1946 m.) prabėgo Amerikoje, kur jis su šeima persikėlė tikėdamasis geresnių gyvenimo sąlygų, tačiau susirgo leukemija. Gyveno Floridoje, Čikagoje, o nuo 1952 m. iki mirties 1955 m. – Niujorke, kur ir palaidotas.
Paskutinį laišką namiškiai gavo iš Floridos. Apie jo mirtį namiškiams pranešė kaimynas, išgirdęs per „Amerikos balso“ radiją. Taigi į Lietuvą nuo 1938 m. menininkas taip ir nebegrįžo. Jo darbai liko užsienyje.
„Jo širdis yra su Lietuva, nors technika europinė“ (Gordonas Brownas).
Pirmieji P. Kiaulėno kūrinėliai išlikę iš tų dienų, kai jis, baigęs Kupiškio gimnaziją, atvyko į laikinąją sostinę ir pradėjo studijas. Keletas to laikotarpio piešinių ir aliejumi tapytų kūrinėlių, saugomų daugiausia Kiaulėno artimųjų, visai nežada, jog autorius galėtų tapti spalvų burtininku-virtuozu. Romos ir Paryžiaus periodai iki 1942 m. irgi reikšmingesnių atradimų nesukėlė. Gal todėl autorius nevertino to laikotarpio darbų, o dalį jų bene bus sumetęs į upę. Tik po 1942-ųjų galima kalbėti apie tikrąjį Kiaulėną. Teptuko pabraukimai ima sekti šviesą, eina visomis kryptimis, yra įvairūs. Jį lydi sėkmė.
P. Kiaulėno amerikietiškasis kūrybos laikotarpis pats brandžiausias ir produktyviausias. Jo kūrybą sunku priskirti prie kokios nors meno srovės, bet jai stiprią įtaką darė prancūzų impresionistai. Jis paliko apie pusę tūkstančio darbų. Apie 200 saugomi našlės V. Nicolakaki kolekcijoje, kiti – daugelyje privačių kolekcijų JAV, Prancūzijoje, Italijoje. Tai peizažai, natiurmortai, portretai…
Dailininkas Pranas Lapė pavadino P. Kiaulėną tapytoju „a la prima“ (tai tapymas ant drobės iš anksto nepasiruošus, piešiant ir tapant vienu metu).
1944 m. G. Tamber Paryžiaus „Panoramoje“ rašė: „Šio lietuvių dailininko darbai buvo pripažinti pakankamai svarūs, kad būtų rodomi šalia prancūzų tapybą reprezentuojančių dailininkų: Anri Matiso, Andrė Dereno, Amadėjaus Modiljanio, Suzanos Valadon.“ Apie jo kūrybą daug rašė Niujorko Art News kritikas Gordonas Brownas. Jis teigė, kad Kiaulėno pasiekimai spalvos srityje labai vertinami, kad jis pažengęs toliau už impresionistus, į kuriuos iš pažiūros yra panašus. Kritikas jį lygina su Poliu Sezanu ir Vincentu van Gogu. Ir taip kalbama apie lietuvį iš nediduko Naniškių kaimo.
Paryžiaus tapybos mokykla atėmė iš lietuvių tapybos mokyklos dailininką P. Kiaulėną, tačiau vargu ar 16 gyvenimo užsienyje metų galėjo iš Lietuvos atimti lietuvį.
Taigi tautietis nepranyksta menininkų eilėse, nėra jų vasalas, išsiskiria kaip stipri asmenybė, einanti savu keliu.
Grįžo maža dalis darbų
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1993 m., P. Kiaulėno žmona atvežė ir padovanojo Lietuvos dailės muziejui 22 aliejinės tapybos drobes ir 11 piešinių (kai kuriuose šaltiniuose nurodomas didesnis skaičius – aut. past.). Tų pačių metų gegužės mėnesį minėtame muziejuje surengta šių darbų paroda.
1999 m. dailininko sesuo Paulina inicijavo Panevėžyje parodą, skirtą dailininko 90-mečiui. Joje rodyti tapybos darbai, fotografijos, laiškai, įvairiuose leidiniuose publikuoti straipsniai. Tais pačiais metais buvo išleista jos knyga „Gyvenimas prie Lėvens“, kurioje – ir atsiminimai apie brolį.
Kur jie?
2012 m. vienos rajono mokyklos mokiniai apie šį dailininką rinko informaciją, kūrė filmuką ir dalyvavo respublikiniame konkurse „Kraštietis, kurį žinau ir juo didžiuojuosi“. Deja, mokiniai galėjo išvysti tik spaudoje pateiktas paveikslų reprodukcijas. Surinkta informacija, kur juos galima pamatyti, buvo prieštaringa, tad prieš konkursą nebeliko laiko į ją gilintis.
Išgirdus gandų, kad dalis į Lietuvą pargabentų P. Kiaulėno paveikslų yra „rinkoje“, 2012 m. balandžio mėnesį elektroniniu paštu buvo kreiptasi į Vilniuje įsikūrusią Pylimo galeriją. Iš ten atėjo atsakymas: „Taip, galerija turėjo keletą P. Kiaulėno tapybos darbų. Šiuo metu jo kūrybos gerbėjų neturime kuo nudžiuginti. Žinoma, sulaukę konkrečių pageidavimų įsigyti P. Kiaulėno kūrinių, pasistengtume savo klientams padėti.“ Telefonu atsargiai pasiteiravus, buvo nurodyta ir vieno paveikslo kaina – apie 12 tūkst. litų.
Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys į klausimus apie dovanotų dailininko paveikslų likimą neatsakinėjo, todėl 2013 m. kovo mėnesį Pandėlio miesto bendruomenės vardu buvo kreiptasi į jį oficialiu raštu klausiant, kur eksponuojami dailininko našlės Lietuvai dovanoti darbai.
Į laišką atsakė muziejaus XX a. IIp. – XXI a. rinkinio saugotoja-tyrinėtoja Nijolė Nevčesauskienė. Pasirodo, muziejuje saugomi net 65 P. Kiaulėno kūriniai. Daugumą sudaro tapyba ant drobės (54 vnt.). Tai peizažai, portretai, aktai, natiurmortai. Autorius kūrė ir skirtingomis piešimo technikomis. Muziejuje saugomi keturi piešiniai anglimi, vienas tušu, du pieštuku, keturi pastelėmis. Tuo metu kūriniai tūnojo saugyklose. Dar atsakyme nurodyta, kad darbai eksponuoti 2000 m. Radvilų rūmuose vykusioje parodoje „Sugrįžusi išeivijos
dailė“, 2009 m. – Panevėžio viešosios bibliotekos skaitykloje (skirta dailininko 100-osioms gimimo metinėms). 2003 m. pagal susitarimą su Užsienio reikalų ministerija Briuselyje buvo eksponuoti šeši P. Kiaulėno tapyti paveikslai.
Rengiant straipsnį remtasi Paulinos Kiaulėnaitės knygoje „Gyvenimas prie Lėvens“ pateiktais faktais, laikraščio „Atgimimas“, žurnalo „Dailė“ publikacijomis.
Projektą iš dalies remia
Ačiū Vilmai, kad sužinojome apie šią asmenybę ir norėsime toliau juo domėtis. Ačiū pandėliečiams, atlikusiems muziejininkų darbą. Tikėkime, kad 2019 m. kultūros sostinės proga pamatysime Rokiškyje ir P Kiaulėno darbų. Juk žmona juos Lietuvai dovanojo, o ne saugyklai.