Knygos viršelis „Žiobiškio vėjas“.
bangenis

Kodėl visai svetimi žmonės myli Rokiškio kraštą? Kodėl čia gimę, augę ir kažkada gimtinę palikę, vėl su didžiausiu entuziazmu sugrįžta, aukoja savo brangų laiką dėl vietos žmonių? Į šiuos klausimus atsako neseniai perskaityta viena istorija. O buvo taip… „Kodėl atėjote į šią žemę?“ – kartą paklausė vienas dvasinis vadovas savo mokinių. „Mylėti“, – atsakė mokinys. „Ar yra kas nors, ką tu myli labiausiai?“ – toliau klausinėjo mokytojas. Mokinys atsakė, kad yra. „Vadinasi, tavo meilė dar netobula, – tarė mokytojas. – Tobula meilė tokia, kai visus myli vienodai!“

Kovo pabaigoje vykę du renginiai ir Seime įteiktas apdovanojimas kraštiečiui padvelkė tobula meile. Ilgai brandinta meile. Pavasaris jau beldžiasi į kiemo vartus ir tobula meilė atsiskleidė pačiomis tauriausiomis spalvomis Rokiškio kraštui ir jo žmonėms. Apie visa tai iš eilės…

Žurnalistas iš Trakų pamilo Rokiškį

Iš Trakų krašto kilęs žurnalistas, rašytojas, kraštotyrininkas Jonas Laurinavičius pamilo Aukštaitiją, ėmė domėtis Rokiškio krašto asmenybėmis. Kodėl? Kadaise dalyvavau Tėviškės pažinimo draugijos renginyje Vilniuje, mus siejo graži bendrystė sklaidant laikraščio „Gimtinė“ puslapius. J. Laurinavičius redagavo „Gimtinės“ laikraščio almanachą „Tėviškės vyturiai“. Jame skaitėme vienas kito kūrybą. Iš šviesios atminties pedagogo, poeto Dano Kairio esu girdėjusi, kad J. Laurinavičius yra jo kurso draugas, dirbantis žurnalistu.

Kai iš filosofo prof. Česlovo Kalendos gavau elektroninį laišką, kuriame buvo prašymas atsiųsti miniatiūrą, kurią dedikavau D. Kairiui, ryšiai išsiplėtė. Profesorius spaudoje buvo suradęs trumpojo žanro kūrinėlį ir jį norėjo perskaityti kasmetiniame kurso draugų susitikime Vilniaus universitete. 2016 m. pavasarį D. Kairio studijų draugai (filosofas prof. Č. Kalenda, literatūrologas dr. Rimantas Skeivys ir idėjos sumanytojas J. Laurinavičius) atvyko į Rokiškį. Su šiais žmonėmis prasmingas bendravimas išaugo į kasdienybės reiškinį. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) Rokiškio skyriaus nariams bendrystė su profesoriais, kaip rokiškėnai įprato vadinti D. Kairio kurso draugus, tapo sudėtinė veiklos dalis. 2016 m. vasaros pabaigoje J. Laurinavičiaus dėka buvo išleista knyga „Žiobiškio vėjas“ apie poetą D. Kairį ir jo kūrybą.

„Žiobiškio vėjas“ įsiveržė į Rašytojų sąjungos klubą

Vilniuje, Rašytojų sąjungos klube, vyko knygos „Žiobiškio vėjas“ apie poetą Daną Kairį (1938–2013) pristatymas. Renginyje dalyvavo filosofas prof. Č. Kalenda, filosofijos leidinių redaktorius Antanas Rybelis, literatūrologas dr. R. Skeivys. Jie prisiminė savo kurso draugą Daną, analizavo jo kūrybą. Studentiškų metų D. Kairio poeziją skaitė aktorius, režisierius Ferdinandas Jakšys. Pirmosios dalies kūrybos vakarą vedė knygos idėjos autorius, sudarytojas J. Laurinavičius. Renginio antrąją dalį vedė LKRS Rokiškio skyriaus pirmininkė Reda Kiselytė. Pirmą kartą Rašytojų sąjungos klube dalyvavo LKRS Rokiškio nariai. Dedikuotus eilėraščius D. Kairiui skaitė Vida Papaurėlienė, Gražina Pitrėnienė, Danutė Mažeikienė ir Irena Varnienė.

Renginio akcentus sudėliojo ir džiaugėsi, kad garbingai paminėtas šviesios atminties D. Kairys, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ prezidentas, Rokiškio krašto garbės Algis Narutis. Jis knygos apie D. Kairį straipsnių autoriams įteikė dovanų. Tegu D. Kairio kurso draugai gardžiuojasi „Rokiškio sūrio“ produkcija, užkanda UAB „Lašų duona“ gaminiais, mėgaujasi šio krašto bitininkų medumi ir skaito muziejininkų dovanotus leidinius apie Rokiškio kraštą…

Iš renginio dalyvių akių supratome, kad jie nenusivylė knygos pristatymu, o tai ir yra svarbiausia.

Kai rengiau šią publikaciją spaudai, gavau J. Laurinavičiaus žinią, kad jo knyga apie žurnalistus jau spaustuvėje. Joje apie savo kraštą informacijos suras ir rokiškėnai, o kiek dar kitų naujų bei prasmingų idėjų žada įgyvendinti šis veiklus ir energingas žmogus… Visos jos rikiuojamos, kaupiamos. Smagu, kad buvę svetimi žmonės taip pamilo mūsų kraštą.

Sugrįžo į gimtąjį Duokiškį

Aktorius, teatro režisierius F. Jakšys aplankė beveik visas Rokiškio krašto bažnyčias ir, jose suvaidinęs Kosto Ostrausko monodramą „Vaižgantas“, sugrįžo į gimtąjį Duokiškį. Kovo 26 d. čia vyko kraštiečio F. Jakšio baigiamasis kūrybos vakaras. Susirinkusių duokiškėnų ir svečių nuotaikas praskaidrino solistės Jolantos Stumbrienės ir Giedros Julijos Tutkutės koncertas. Renginį vedė Obelių krašto garbės pilietis Donatas Smalinskas. Išvažinėjęs net pačius atokiausius rajono kampelius, organizavęs ir rėmęs koncertines programas, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ pirmininkas A. Narutis įteikė padėkas vilniečiams, kurie prisidėjo prie šių renginių organizavimo: Jolantai Gegelevičiūtei, D. Smalinskui, Arvydui Bagdonui, Gaudentui Aukštikalniui, Valdemarui Stakėnui, Pauliui Ramonui.

Šiais metais pažymime Lietuvių kalbos kultūros metus, o iš renginio vedėjo D. Smalinsko lūpų buvo miela išgirsti šio krašto tarmiškų žodžių… Šis renginių ciklas baigėsi, o pragiedruliečiai jau dėlioja gaires kitam etapui po Rokiškio kraštą. Tai ir yra tobula meilė gimtajam kraštui…

Ferdinandas Jakšys: „Jūs esate, mano kraujo raudonieji kūneliai…“

Jeigu dvasios mokytojas Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ narių paklaustų, kas yra tobula meilė, mes, rokiškėnai, jų atsakymus jaučiame širdimis. Aktorius, teatro režisierius F. Jakšys atsakytų: „Mano brangieji, Jūs esate mano kraujo raudonieji kūneliai…“ Klubo pirmininkas A. Narutis kaip verslininkas racionaliai tartų: „Meilė gimtajam kraštui ateina su metais…“ Tobulą meilę Rokiškio kraštui šis žmogus įrodo nepaprastu savo darbštumu, atsakomybe, valia, naujomis idėjomis, kūrybiškumu, o ką jau kalbėti apie materialinius išteklius, kuriuos jis aukoja gimtajam kraštui. Dailininkas A. Bagdonas, žinomas ir kaip Lietuvos Senelis Kalėda, savo tobulą meilę išreiškia ypatingai prieš žiemos šventes, o Obelių krašto garbės pilietis D. Smalinskas, kaip renginių vedėjas, pačius gražiausius žodžius išsako per pragiedruliečių renginius. Iš šio žmogaus kraštiečiai gali pasimokyti ne tik to, kaip taisyklingai kirčiuoti žodžius. Jis skrupulingai ir noriai garsina gimtąjį kraštą, užkrečia entuziazmu ir noru ieškoti naujų veiklos formų. Daug padėkos žodžių galime ištarti „Pragiedrulių“ klubo nariams. Kas besuskaičiuos, kiek kartų talentingoji solistė J. Stumbrienė virpino rajono žmonių širdies stygas, mažoji G. J. Tutkutė nuo pirmųjų pasirodymų mūsų rajone jau gerokai ūgtelėjo, o ką jau bekalbėti apie jos muzikinius gebėjimus, pasiekimus ne tik Lietuvoje, bet ir už jos. Kalbėdama apie jaunus žmones dažnai prisimenu lietuvių poeto, dramaturgo Kazio Binkio pjesėje „Atžalynas“ išsakytus žodžius: „Auga gražus atžalynas…“ Sekantys renginius rajone rokiškėnai net nepastebėjo, kaip tas gražus atžalynas išaugo, suviešėjo…

Kraštiečiui įteiktas „Lietuvos laisvės žinios“ ženklas

Šiandien klausti kraštiečio disidento, publicisto, religinio mąstytojo Petro Plumpos, kas yra tobula meilė Lietuvai, gimtajam kraštui, nereikia… Šis žmogus ėjo nuo tėviškės kelio vis gilyn ir tolyn į pasaulį, į tiesą, į dvasios aukštumas, į laisvę. Tas kelias nebuvo lengvas. Jis išrašytas skausmo, netekčių, netiesos gijomis. Svarbiausia – tikslas pasiektas. Tobula meile P. Plumpa siekė laisvės. Vilniaus rokiškėno tobulą meilę liudija jam Seime kovo 11 d. Lietuvos patriotinių organizacijų įteiktas „Lietuvos laisvės žinios“ ženklas, sukurtas pagal Kovo 11-ąjai skirtą paminklą „Žinia“. Šis ženklas kraštiečiui įteiktas už viso gyvenimo nuopelnus, kovojus dėl Lietuvos laisvės.

Gavęs apdovanojimą P. Plumpa dėkojo Lietuvos patriotinėms organizacijoms.

Kilnūs darbai atspindi sielą

Renginiai, apdovanojimų ceremonialas pasibaigia… Žmonių širdyse išlieka neišdildomi įspūdžiai ir prisiminimai. Labai smagu, kad žmonių kilnūs darbai atspindi sielą, o entuziazmas užkrečia kitus. Smagu ir tai, kad žmonės, kurie prasmingais darbais rašo Lietuvos istoriją, neužmiršti, įvertinti. Tik mus, gyvenančius čia, dažnai griaužia sąžinė, kad kažko nepadarėme savo kraštui, savo žmonėms, kad niekada nepajėgsime jiems atsidėkoti, kiek jie aukojosi dėl kitų. Tokie jau gyvenimo dėsniai, kad visai svetimi žmonės arba jau seniai palikusieji savo gimtąjį kraštą meilės atiduoda daugiau čia gyvenantiesiems.

Sparčiu greičiu sukasi laiko karuselė, o veiklieji entuziastai jau planuoja naujus renginius, leidžia kitas knygas, gilinasi į mūsų krašto istoriją, analizuoja mažiau žinomus istorinius faktus, viešojoje erdvėje garsina Rokiškio kraštą, aukojasi dėl mūsų valstybės. Tobula meilė, neaptemdyta abejonių ir nesudrumsta minčių apie asmeninę naudą, – tai kilnių siekių viršūnė, kuri skleidžia gyvenimo gėrį mums visiems. Prie to gėrio židinio mes visi šildome sugrubusias sielas ir einame į priekį.

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie