bangenis

– Kaip atsidūrėte šiame kelyje?
– Tėvai ir seneliai – praktikuojantys katalikai. Seneliai iš tėčio pusės kilę nuo Anykščių krašto. Seneliai iš mamos pusės irgi neturėjo jokių sąsajų su Rokiškio kraštu – senelis vargonininkas Antanas Mazūras kilęs iš Vyžuonų kaimo Utenos rajone. Iš viso jis vargoninkavo 60 metų (beveik 30 – Spitrėnuose, Utenos r.), kol močiutę pakirto liga. Nuo to sekmadienio jis nebevažiavo groti. O pradėjo nuo Geidžiūnų (Biržų r.), kur pakeitė ten dirbusį mano močiutės brolį (iki tol senelis Geidžiūnuose buvo zakristijonas). Vėliau persikraustė į Antalieptę ir iš ten važinėjo groti į Geidžiūnus, vėliau – Surdegį (Anykščių r.), o galiausiai – Spitrėnus. Nuo Spitrėnų prasidėjo ir mano kelias. Močiutė vis sakydavo, kad seneliui reikia pavaduotojo. Man pačiam irgi rūpėjo, bet vis pritrūkdavo drąsos. Pas senelius Antalieptėje leisdavau atostogas ir vieną kitą savaitgalį, ten stovėdavo pianinas (ir dabar tebestovi). Pirmiausia juo išmokau pagroti keletą giesmių. Vieną rytą atsikėliau ir pasakiau sau: „Jei šiandien nepradėsiu, tai nepradėsiu niekada.“ Tai įvyko Naujųjų metų panosėje – 2006 m. gruodžio 30 d. Tada man buvo 16 metų. Pradėjau nuo giesmės „Pulkim ant kelių“.
Giminėje būta ir daugiau vargonininkų: Geidžiūnų parapijoje iki tremties dirbo jau minėtas močiutės brolis (į Lietuvą jis negrįžo, gyveno Čeliabinske), Kamajuose vargoninkavo močiutės dėdė.

– Kur gyvenote ir kur baigėte mokyklą?
– Nuo mažumės gyvenau Rokiškyje. Baigiau tuometinę Juozo Tumo-Vaižganto vidurinę mokyklą. Taip pat ir muzikos mokyklą, kurioje dešimt metų mokiausi groti violončele, septynerius – pianinu. Vėliau studijavau Vilniaus Gedimino technikos universitete, baigiau automatikos ir valdymo specialybės bakalauro studijas, automatikos magistro studijas.

– Kur mokėtės groti vargonais?
– Esu savamokslis. Nuo kitų nusižiūrėjau – nuo anykštėno Rimvydo Griaudzės, Vilniaus Petro ir Povilo bažnyčios vargonininko Kęstučio Biveinio, kadaise grojusio ir Rokiškyje. Buvęs Rokiškio vargonininkas Laimutis Janionis truputėlį yra mane mokęs groti, paskolindavo natų. Aš jį dažnai pavaduodavau.

– Ką reiškia „nusižiūrėjau“?
– Nusižiūrėjau harmonizavimo ypatybių, improvizavimo, idėjų, kaip skamba, kaip pritaiko… Juk dažniausiai natos būna dviem balsiukams – dviem pirštais pagrojamos…

– Vargoninkavimas – Jūsų darbas?
– Tai pomėgis ir darbas. Jie sutampa. Kita su vargonais susijusi veikla yra jų remontavimas. Šiuo metu dirbu ir Antalieptėje, ten restauruoju vargonus. Didžioji darbo dalis dar prieš akis. Juos apžiūrėjo dr. Girėnas Povilionis (humanitarinių mokslų daktaras, menotyrininkas, vargonų istorikas, vargonininkas, aukščiausios kategorijos vargonų restauratorius-technologas – aut. past.). Pasiūlė paruošti dokumentus Kilnojamųjų kultūros vertybių restauratorių atestavimo komisijai, kad man suteiktų vargonų meistro kvalifikaciją, nors kol kas tik žemiausio lygio. Jau esu atlikęs Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios vargonų remontą, iš dalies suremontavęs Žiobiškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios vargonus.

– Kokie vargonininkų savaitgaliai?
– Žiemą truputėlį ramesni, o vasarą gyvenu kaip gaisrininkas – tenka lakstyti iš vienos bažnyčios į kitą, nes „susipjauna“ laikas, tuomet gelbėja mokytoja Reda Kazlauskienė (jaunimo bažnytinio choro vadovė – aut. past.). Mat prasideda vestuvių sezonas, Rokiškio bažnyčioje šeštadieniais jų būna dvi trys. Čedasuose ir Žiobiškyje padaugėja metinių, atsiranda vienos kitos vestuvės. Nemažai atlaidų. Taigi vasara – įtemptas laikas.
Žiemos laiku eilinį šeštadienį groju trejas mišias Rokiškyje. Sekmadienį paprastai groju irgi trejas mišias: dvejas Rokiškyje ir vienerias Žiobiškyje. Švenčių metu prisideda ir mišios Čedasuose. Po mišių Žiobiškyje pasilieku dar trims keturioms valandoms bažnyčioje ir mokausi groti naujus kūrinius.

– Kokia mylimiausia giesmė?
– Na, ir paklausėt… Neįsivaizduoju… Viena choristė yra sakiusi: „Visos giesmės gražios, tik būna, kad negražiai pagieda“ (juokiasi – aut. past.). Sunkus klausimas. Išsirinkti keblu. Gal „Pulkim ant kelių“ – pati pirma, giedama prieš Mišias… Mano repertuare daugiausia senosios kartos giesmių. Į šiuolaikiškas nežiūriu. Galbūt tik Žiobiškyje, kai su choristėmis giedame keturiais balsais, truputėlį modifikuoju.

– Kaip suburiami bažnytiniai chorai? Tenka žmones įtikinėti?
– Neįsivaizduoju. Aš jau radau sudarytus. Rokiškio bažnyčioje vadovauju rytiniam senjorų chorui, giedančiam sekmadieniais 8 valandos mišiose, ir pagrindiniam, didžiajam chorui.

– Atėjus naujam vadovui nariai neišlakstė?
– Gruodžio mėnesį bus treji metai, kai nuolat dirbu Rokiškyje. Choristų kaita vyko. Kai kas išėjo. Aš nuolat rengiu repeticijas, kartais griežtai „laužiu“, kai kuriems tai nepatinka.

– Jūs – reiklus vadovas?
– Kai kada. Jei gerai gieda, intonuoja, tai laisviau… Repeticijos vyksta tik kartą per savaitę – sekmadieniais. Visada laukiami norintys giedoti, nes pagrindiniame chore stinga bosų, o apskritai – vyrų. Choristų amžius 70–80 metų. Reikia atsinaujinti.

– Dalyvavote kokiuose nors vargonininkų konkursuose?
– Ne (kvatojasi – aut. past.). Tik dešimties metų vargoninkavimo proga Rokiškio bažnyčioje surengiau koncertą.

– Vis dėlto koks kūrinys širdžiai mieliausias?
– Léon Boëllmann „Suitegothique“ (XIX a. prancūzų kompozitoriaus kūrinys – aut. past.).

– Kuo jis patraukė?
– Patraukė įspūdingu, didingu skambesiu, melodija. Visos keturios dalys turi atskirą charakterį, o paskutinė dalis – „Toccata“ – yra labai dramatiška, tamsaus skambesio. Ir labai techniška.

– Šį kūrinį grojate labai emocionaliai, išraiškingai. O koks Jūs gyvenime, ne muzikoje?
– Na, ir klausimai (ilgai svarsto ir juokiasi – aut. past.)… Gyvenime santūrus, o prie vargonų išraiškingas.

– Dėkui už pokalbį.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

Rašyti komentarą

3 Komentarai straipsnyje: "Sutapo darbas ir pomėgis"

Informuoti apie
avatar
Rikiuoti pagal:   Naujausius | Seniausius | Įvertinimą
wpDiscuz