blank
90 metų jubiliejų atšventęs Vladas Liolys nieko nekeistų, jei metų upė sugrįžtų nuo pradžios. Su ištikimiausiu gyvenimo ramsčiu ir širdies dvyne žmona Alfonsa jiedu drauge jau beveik 64-erius metus. A. Minkevičienės nuotr.

Mūsų krašto istorijos svarbiausi saugotojai – ne medžiai, kapinės ar kryžiai. Istorijos gyvasčiai reikia žmogaus. Mes tokį turime. Tai – rokiškėnas Vladas Liolys, birželio 2 d. atšventęs 90 metų jubiliejų. Jis sako: jei sugrįžtų jaunystė, savo gyvenimo kelią pakartotų. Su metais jaunesne žmona Alfonsa širdis į širdį – 64-us metus, ir už tokią šviesią ilgo kelio būtį sutuoktiniai dėkingi ne tik Dievui, bet ir Rokiškyje gyvenančioms dukroms Reginai ir Elenai bei žmonėms, su kuriais sieja sielų bendrystė. 

Gimtųjų Sipelių ir aplinkinių kaimų istorijos bei gyvenimo metraštininkas, poezijos kūrėjas, blaivybės pradininko, vyskupo Motiejaus Valančiaus idėjų puoselėtojas, sinoptinių prognozių tyrinėtojas, mūsų krašto šviesuolių gyvenimo įamžintojas… Šios ir dar daugybė kitų gyvenimo užduočių, kurias V. Liolys prisiėmė niekieno neragintas, šiandien priskiriamos garbės niekada netrokštančiam, ypač  kukliam, bet neįtikėtinai darbščiam jubiliatui. Didžiulį darbą neatlygintinai  kelis dešimtmečius dirbantis V. Liolys ne kartą sakė: jis – laimingas žmogus.

Misija – metraštininkas

V. Liolys – „Gimtojo…“ ilgametis draugas. Ne kartą jis yra svarstęs: „Kaip bus, kai ir jo, menančio prosenelių, senelių, tėvų gyvenimus, nebeliks?“ Jo gimtieji Sipeliai laimingi – užsiaugino savo metraštininką. Šiame kaime gimęs ir augęs V. Liolys per daugybę metų po kruopelytę surinko Sipelių ir aplinkinių kaimų istorijos trupinius: rašo prisiminimus, o nuotraukas, dokumentus ir didelę istoriją „suguldė“ į knygas. Ne tik pastatų architektūrą, bet ir gamtą, gyventojų papročius, valgius, aprangą, kalendorinius darbus ir šventes, namų apyvokos daiktus, čia klestėjusius amatus, turėtą transportą, naudotą liaudies mediciną, kaimynų tarpusavio santykius. Gimtojo kaimo istoriją surinkęs ir į knygą „Sypelių kaimas“ sudėjęs metraštininkas gailisi, kad per vėlai ėmėsi svarbaus darbo: dauguma archajinių sodybų sunyko, neliko ir jas menančių vertingų fotografijų. Vis dėlto ne visi šio gatvinio rėžinio kaimo turtai prašapo be pėdsakų…

Sipelių kaimas, prisiglaudęs rajono pakrašty palei Latvijos sieną, kaip ir daugelis kitų šalies kaimų, baigia nykti. „Sypeliai – vienas seniausių rajono kaimų, čia buvo ir viena seniausių rajono mokyklų. Mano gimtasis kaimas įsikūrė anksčiau nei Suvainiškis ar kitos vietovės. Kadaise jis buvo labai didelis – net 52 sodybas su gausiomis šeimynomis turėjo. Dabar gi beliko vos keli trobesiai“, – apie kadaise klestėjusio kaimo likimą pasakojo V. Liolys. Žygimanto Senojo laikais kaimas priklausė Anykščių klebonijai, o nuo 1805 m. – Vilniaus imperatoriškajam universitetui. V. Liolys sakė, jog nuo pat susikūrimo kaimas buvo vadintas „Syplėliais“, vėliau tapo „Sypeliai“, prieš paskutinius kelis dešimtmečius pavadinimas dar kartą pakeistas ir tapo „Sipeliai“. Tačiau šioje vietovėje gimęs ir užaugęs metraštininkas kalbos vingrybių nepaiso – jam gimtinės pavadinimas – su ilgąja „y“.

Sipelių kaimo istorija siekia 1499 m., Lietuvos didžiojo  kunigaikščio Aleksandro valdymo laikus. Prie Livonijos sienos buvusią girią jis perleido maršalkai, kuris, kaip spėjama, toje gūdžioje girioje prie kelis šimtmečius augusios vinkšnos įkūrė eigulio sodybą. Vėliau imta masiškai kirsti girią, o prie eigulio sodybos medkirčiai statėsi trobesius.

Pagal V. Liolio surinktą kaimo archyvą, čia nuo XIX a. pradžios vienoje medinėje gryčioje veikė slapta pradžios mokykla. Metraštininkas įsitikinęs, kad ji – viena pirmųjų, o gal net pati pirmoji dabartiniame mūsų rajone.  Šis švietėjiškas žiburys, veikęs net spaudos draudimo metais, V. Liolio manymu, buvo kelrodis švyturys kaimo gyvenime: mokykla ugdė žmonių raštingumo ir mokslo poreikį. Todėl kaime nestigo gabių, apsišvietusių žmonių, kurie vėliau ir patys tapo švietėjais.

Šis kraštas  – šviesaus atminimo teatro primadonos Monikos Mironaitės ir Vlado Mirono, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, ministro pirmininko (1938–1939 m.), Lietuvos kariuomenės kapeliono, giminės lopšys. „Gaila, kad šių garbingų žmonių senelių sodyba liko tik nuotraukose“, – fotografijoje rodydamas didžiulę šiaudais dengtą gryčią apgailestavo V. Liolys.

Kas iki šių dienų išliko Sipeliuose – viename archajiškiausių rajone kaimų? V. Liolys sakė, jog kaimo atmintį saugo nežinomo autoriaus architektūrinis kūrinys – Šv. Jono Krikštytojo koplytėlė. Sipelių kaimą iš tolo pastebėsi dėl išlikusių didelių medžių, menančių sunykusių sodybų vietas.

Kovotojas už blaivybę

V. Liolys – vienas aktyviausių blaivybės judėjimo puoselėtojų rajone. Prieš 32 metus įkurta savanoriška kovos už blaivybę draugija. V. Liolys kelis dešimtmečius rinko draugijos aktyvios veiklos istoriją, kuri, anot metraštininko, galėtų tapti paskata kovai su šia pražūtinga ir giliai įsišaknijusia visuomenės blogybe. Nuo 1985 m. V. Liolio kaupti įrašai, dokumentai, fotografijos, veiklos planai, tikslai ir rezultatai „suguldyti“ į aplanką „Lietuvos blaivybės draugijos „Baltų ainiai“ Rokiškio skyriaus žibėjimo akimirkos“. Archyvas nepublikuotas.

Pasak V. Liolio, „tik blaivi tauta gali išlikti. Kažką tauta privalo daryti“, nes alkoholis vis smarkiau užvaldo žmonių sąmonę, neprognozuojami asmenys sukelia skaudžiausias tragedijas, o Lietuva linksniuojama kaip viena daugiausiai alkoholio išgeriančių valstybių pasaulyje“.

V. Liolys į metraštį sudėjo daugybę „Spalio vėliavos“ ir „Gimtojo Rokiškio“ straipsnių iškarpų apie blaivybės veiklą, problemas, rezultatus. Rokiškio „Baltų ainių“ metraštį surinkęs V. Liolys viliasi, kad „tautai nebus leista prasigerti“, nors pastarųjų metų tragiški įvykiai, sukelti alkoholio poveikio, ir išgerto alkoholio statistika, anot jo, liudija, kad „Lietuva labai sunkiai serga“.

V. Liolys taip pat yra sukaupęs 15 didžiulių aplankų su kelių dešimtmečių mūsų rajone vykusiomis nelaimėmis ir žmonių sukeltais nelaimingais įvykiais. Šiuos metraščius jis pavadino „Nelaimių kronika“.

Išėjusiems

V. Liolys – svarbų pėdsaką mūsų krašto gyvenimui palikusių žmonių biografinės knygos –nekrologų sudarytojas. „Skubėdami per kasdienybės rūpesčių miglą ne visada randame laiko ir noro suprasti, įvertinti šalia esančių žmonių vidinį švytėjimo grožį, kuris puošia mūsų gyvenimą. Tik išlydėdami į Amžinybę mums mielą ir brangų žmogų, pradedame suprasti, kokią brangenybę prarandame negrįžtamai. Atsisveikindami rodome įspūdingą pagarbą išeinančiam, nešame gėles, vainikus, rašome daugiau ar mažiau turiningą nekrologą. Oficialūs nekrologai rašomi aukštas pareigas ėjusiems ar šiaip visuomenei žinomiems žmonėms. Šiltų pagarbos žodžių vertas kiekvienos profesijos sąžiningai ir nuoširdžiai savo pareigas vykdęs žmogus. Didelės pagarbos vertas dorus ir sąžiningus vaikus išauginusių tėvų gyvenimas. Nekrologuose išsakytos žmonių gyvenimo vertybės talpinamos laikraščių puslapiuose, o, kaip žinome, laikraščių egzistencijos laikas neilgas, todėl man gimė mintis šiuos nekrologus rinkti ir sutalpinti į atskirą knygą, kad dorai, prasmingai gyvenusių žmonių praeitis būtų kelrodė žvaigždė ateities kartoms. Ne vienerius metus rinkau mūsų „Gimtajame Rokiškyje“ ar kituose laikraščiuose išspausdintus rokiškėnų ar mūsų krašto žmonių nekrologus. Rinkau ir į aplanką dėjau… Mano ištikimas draugas ir bendramintis Edmundas Jakubėnas, istorinių žinių apie krašto praeitį rinkėjas, redagavęs ir padėjęs išleisti jau dvi mano knygas, sutiko redaguoti ir išleisti į gyvenimą ir šią nekrologų knygą. Knygoje – atsisveikinimo kalbos, pasakytos ar parašytos kunigams, mokytojams, ūkių darbuotojams, kūrėjams ir t. t., sukauptos per kelis dešimtmečius ir publikuotos 2014 m. „Vardai amžinybės šviesoje“.

Po poezijos sparnu

Daugialypėje V. Liolio veikloje ryški poezijos nata. Kūrėjas – ilgametis rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ narys, jo eilėraščiai spausdinami vietos spaudoje, Rokiškio literatų kūrybos almanache, išleisti V. Liolio eilėraščių rinkiniai „Švelnumo ilgesys“, „Saulėti toliai“, paskutinis – „Tylioji žydruma“.

Po saulėlydžio sparnu

Žėruoja saulėlydis virš bokšto.

Paskutinis atšvaitas dienos.

Svajonėmis pasisupti trokštu

Žibėjime akimirkos jaunos.

*

Kodėl?

Kodėl duobėtą kelią

Kelionei sau rinkais?

Vijaisi vėją žalią,

Šuoliuojantį laukais?

Kodėl žavi jaunystė

Tyros meilės ilgesy

Skubėjo pasiklysti

Žemės dulkių debesy?

Tau žydrumą užklojo

Tamsiaplaukė dargana

Apsvaigusi klajoja

Beprasmybė vargana.

*

Pelenė

Kaip Pelenė užguita

Verkia sąžinė sužvarbus.

Daugel kartų parduota,

Nebylyste jau susirgus.

Verkia, cypsi kaip viščiukas

Skurdžios sielos gilumoj, –

Tyruos šaukiantis balsiukas

Nedorybių sutemoj.

Ir į minią baugščiai žvalgos

Tarp paklydusių žmonių,

Tyliai šaukiasi pagalbos

Tik dorų žmonių, kilnių.

Gal atjos dar karalaitis

Ir Pelenę išvaduos?

Sidabrinės jos kurpaitės

Neišeis gal iš mados?

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: