Rokiškio krašto muziejuje parodos „Kraštietis Konstantinas Stašys – pirmasis Vilniaus burmistras“ atidaryme dalyvavo daug garbių svečių.
bangenis

Rokiškio krašto muziejuje atidaryta paroda „Kraštietis Konstantinas Stašys (1880–1941) – pirmasis Vilniaus burmistras“. Parodos atidaryme dalyvavo K. Stašio anūkė Daunora Juchnevičiūtė-Vaivadienė ir prezidento Antano Smetonos asmeninio vairuotojo Jono Balčiūno anūkė Reda Uogintienė su vyru Arūnu.

Parodos atidaryme dalyvavo Konstantino Stašio anūkė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė

Konstantinas Stašys kilęs iš Panemumio valsčiaus Veiseliškių vienkiemio yra labai įdomaus ir nepaprasto likimo žmogus. Jis mokėsi Mintaujos (Jelgavos, Latvija) gimnazijoje, tačiau dėl atsisakymo melstis rusų kalba 1896 m. iš jos buvo išmestas. Gimnaziją baigęs Samaroje (Rusija) studijavo farmaciją Estijoje, Dorpato universitete. Ją baigęs nusipirko vaistinę Laižuvoje, o 1918 m. grįžo į Vilnių ir Lietuvoje pasiliko visam laikui, čia dalyvavo įvairiose lietuvių šviečiamosiose organizacijose.

Svarbiausias K. Stašio vaidmuo – vadovavimas Vilniaus lietuvių laikinajam komitetui, vėliau pavadintam Tautiniu Vilniaus lietuvių komitetu. Lietuvai atgavus Vilnių, 1939 m. gruodžio 6 d. K. Stašys paskirtas Vilniaus burmistru. Lietuvą okupavusių sovietų 1940 m. birželį iš pareigų atleistas, po metų su šeima išvežtas į Altajaus kraštą. Po 6 mėn. nuo šeimos atskirtas, nuteistas 8 m. priverčiamiesiems darbams ir išsiųstas į Vorkutą. Po vienerių sunkaus darbo metų perkeltas į kitą priverčiamųjų darbų stovyklą prie Maskvos. Tolesnis K. Stašio likimas nežinomas.

Parodos atidaryme K. Stašio anūkė D. Juchnevičiūtė-Vaivadienė sakė, kad su seneliu praleido pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus. „Senelis labai ruošėsi mano atsiradimui. Valakampiuose buvo nupirktas žemės gabalas. Labai skubėjo pastatyti namą, kad pirmoji anūkė galėtų kvėpuoti pušynų oru, – pradėjo nuotaikingą pasakojimą ponia Dainora. – Senelį prisimenu kaip tvirtybės simbolį – didelį, gerą. Niekada nemačiau jo susierzinusio, be nuotaikos. Senelis labai stengėsi išgražinti Valakampius, ten buvo daug žydinčių gėlių, dailių takelių. Tai turėjo įtakos ir mano tolesniam gyvenimo keliui, nes pasirinkau specialybę, besisiejančią su aplinkos apželdinimu, architektūra.

Meilė gyvūnams ir statybai

K.Stašys labai mylėjo gyvūnus, todėl jis buvo įkūręs nedidelį ūkį, kur augino karvę, avelę, kiaulę, kelis arklius. Vienas arklys buvo ypatingas, jis visai neklausė moterų, jeigu vežime būdavo vienos moterys, gyvulys – nė iš vietos. Tik Dainoros seneliui paėmus vadeles į rankas, vežimas pajudėdavo.

Viešnia sakė, kad yra dar vienas dalykas, ką ji atsinešė iš Valakampių, – tai meilė šunims. Juos senelis pradėjo laikyti baigęs Dorpato universitetą ir dirbdamas Laižuvos vaistinėje. Tada pirko veislinius šunis, o senbernarų veislės kalytė atsivedė net 18 šuniukų.

„Visos trys mūsų kartos užaugo turėdamos augintinių, – juokėsi ponia Dainora. – Gyvenimas be gyvuliukų atrodė liūdnas. Daug žmonių klausdavo senelio, kam jam karvė, ar jis negalintis pieno nusipirkti, tai jis atsakydavo, kad jam patinka nueiti į tvartą, paglostyti gyvulius.“

Pasak ponios Dainoros, buvo dar vienas senelio pomėgis – statybos. Tai liudija išlikę jo užrašai, kuriuose kruopščiai surašyta, kiek išleido pinigų įvairioms statybinėms medžiagoms.

Dar iš vaikystės prisiminimų D. Juchnevičiūtei-Vaivadienei išlikę labai geri močiutės ir senelio tarpusavio santykiai. Žmonai Konstantinas buvo pats geriausias, žaviausias, gudriausias, supratingiausias. Niekada neteko girdėti jų pykstantis ar kalbant pakeltu tonu.

Pasak ponios Dainoros, senelio mirtis taip ir liko paslaptimi. K. Stašio šeimą 1941 m. ištrėmė į Sibirą, o Barnaule jis buvo suimtas. Artimieji sulaukė žinios, kad jis nuteistas 10 metų kalėjimo be teisės susirašinėti. Dauguma jiems aiškino, kad toks sprendimas reiškia mirties bausmę, todėl ar jis buvo nuteistas mirti, ar mirė savo mirtimi, niekas nežino, kaip ir nežinoma jo mirties vieta.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę ponia Dainora archyvuose rado senelio apklausos protokolus, kuriuose buvo parašyta, kas K. Stašys nuteistas aukščiausia bausme, nes yra buržuazinis nacionalistas ir veikė prieš Sovietų Sąjungą.

Antrojo vairuotojo atsiminimai

Parodoje prisimintas dar vienas įdomus žmogus –  asmeninis prezidento A. Smetonos vairuotojas Jonas Balčiūnas. Apie jį papasakojo J. Balčiūno anūkės Redos vyras Arūnas Uogintas. Pasak jo, J. Balčiūnas buvo labai kruopštus ir tvarkingas darbuotojas. Jis tvarkė vadinamąjį automobilio borto žurnalą, kuriame buvo surašyti visi maršrutai ir keleiviai, kuriuos teko vežti nuo 1937 iki 1942 m. Tai puiki medžiaga istorikams, nors J. Balčiūnas buvo antrasis vairuotojas ir dažniau vežiodavo prezidento žmoną, kitus jo aplinkos žmones.

1923 m. J. Balčiūnas baigė vairuotojų mokyklą labai gerais pažymiais. Iš 87 baigusiųjų jam pasisekė dirbti būtent prezidentūros technikos ūkyje. Įdomu tai, kad prezidentūros vairuotojai atostogų neturėjo ir automobiliai turėjo būti paruošti išvykti bet kuriuo momentu, bet kuriuo paros metu, o technika turėjo blizgėti kaip vestuvinis žiedas. Pasiteisinimų, kad kažkas sugedę ar neveikia, negalėję būti.

„J. Balčiūnas buvo laisvamanis, netikintis. Dėl to jam dirbant pas prezidentą niekas jokių pretenzijų nekėlė, tačiau kai mirė, Rokiškio klebonas sukėlė didelę isteriją dėl jo laidojimo, nors J. Balčiūno žmona buvo labai religinga“, – prisiminė A. Uogintas.

Borto žurnalo likimas taip pat nepaprastas. Apie 1990 m. jis dingo iš šeimos archyvo, nes buvo norinčiųjų jį pasižiūrėti. Visai nesenai, prieš kelerius metus, artimieji sužinojo, kad kažin kaip žurnalas atsirado užsienyje ir buvo sugrąžintas į Lietuvą. Dabar jis saugomas Lietuvos archyvuose. Bus bandoma šį dokumentą nuskenuoti bei pateikti visuomenei.

„Įdomi detalė. Rašoma, kad ten yra medžiagos apie 1938–1940 m., nors jis rašytas iki pat 1942-ųjų. Mano draugas dar prieš dingstant žurnalui jį perfotografavo. Juostelės gulėjo 20 metų, – pasakojo A. Uogintas. – Kai nutarėme jas sutvarkyti, pasirodo, nebuvo taip paprasta, nes fotografuotas ne kiekvienas, o kas antras puslapis, todėl reikėjo viską kruopščiai sudėlioti. Dabar tai sutvarkyta, padaryta elektroninė kopija ir vieną iš jų dovanojame Rokiškio krašto muziejui.“

Dovaną priėmusi Rokiškio krašto muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė džiaugėsi, kad po tiek metų istorija atgyja iš naujo, gauti tokių dokumentų kopijas iš to meto įvykių liudininkų artimųjų tiesiog neįtikėtina. „Atrodo, tai vyko beveik prieš amžių, tačiau kai susitinki su artimaisiais, dar menančiais tuos žmones, supranti, kad tai trumpas laiko tarpas“, – kalbėjo muziejaus direktorė.

Rokiškio krašto muziejui Redos ir Arūno Uogintų šeima padovanojo asmeninio prezidento Antano Smetonos vairuotojo Jono Balčiūno tvarkyto borto žurnalo suskaitmenintą kopiją. Dovaną perėmė muziejaus direktorė Nijolė Šniokienė (viduryje). N. Šulcienės nuotr.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Projektą iš dalies remia

 

 

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie