Sigitas Parulskis. V. Bičiūnaitės nuotr.
Sigitas Parulskis. V. Bičiūnaitės nuotr.

Tai statistika, o susitikimuose su skaitytojais sunku pagauti S. Parulskio atvirą akių žvilgsnį, neįgudusiam ir ironijos neįkandančiam klausytojui keblu suprasti, kada kalba tiesą, o kada juokauja. Tačiau jis visada išlieka tiesmukas – tiek atsakydamas į skaitytojų, tiek į žurnalistų klausimus.
Gavęs L. Dovydėno premiją rašytojas kalbėjo: „Žurnalistai dažnai klausia: „Ką jums reiškia premija, ką jaučiate?“ Labai keistas klausimas, nors gal ir teisingas. Tiesa – visada sudėtingas dalykas. Atsimenat, literatai, mano broliai ir seserys, kaip Poncijus Pilotas klausė Kristaus: „O kas yra tiesa?“ Sakė, tiesa yra ta, kad jums skauda galvą. Čia iš Michailo Bulgakovo romano („Meistras ir Margarita“ – aut. past.). Tai tiesa yra tokia: premijos yra mūsų bendravimo būdas. Man labai smagu, kad su manimi nori bendrauti kolegos, rašytojai, kritikai… Taip mes, žmonės, bendraujame. Duodami premijas tikimės, jog jinai irgi duos mums kažką gero – va, tas žmogus premijuotas bus naudingesnis bendruomenei, dosnesnis, produktyvesnis. Žodžiu, labai ačiū visiems: ir Rašytojų sąjungai, ir kritikams, ir Rokiškio žemei, išauginusiai tokį nuostabų laureatą… Ir, aišku, mecenatui Jonui Dovydėnui.“
Naujausias romanas „Nutylėtų lelijų miestas“ kiek neįprastas, nes jo pasakojimą sudaro du grafiškai atskirti srautai, yra viršutinė ir apatinė dalys. Tai viena istorija, tad rašytojas pataria juos skaityti kartu, nes jie susipina, papildo vienas kitą, galiausiai susilieja. Literatūros kritikė Jūratė Čerškutė siūlo romaną skaityti tris kartus: atskirai viršutinę ir apatinę dalis, tada – vienu ypu. „Tai gali erzinti. Gali erzinti ir kūno scenografija bei kūniška meilė“, – intriguoja kritikė ir primena, kad čia viskas gerai, nes skaitote Parulskį. Šį romaną J. Čerškutė vadina skaitytojo galių ir kompetencijų išbandymu: „Skaitydami gausite dvi pabaigas. Turėsite nuspręsti, kuri tikroji.“
Pats autorius nesureikšmina, ar laikysitės jo duotų patarimų: „Dėl tų skaitymų galiu pasakyti tiek – jų yra visokių. Sudėtingą tekstą galima skaityti labai paprastai ir paprastą – labai sudėtingai. Tai priklauso nuo to, kokių tikslų siekiate, kokius instrumentus pasitelkiate. Čia kaip su maistu: vieni žmonės valgo rankomis, kiti lazdelėmis, dar kiti – iš tūbelių išspaudžia. Jei knyga yra tikra literatūra, tai ją reikia skaityti 4–5 kartus, tik tada jinai atsiskleidžia. Nebijokit knygų, jos kantrios, jos jūsų lauks.“
Pasak kritikų, ši knyga kelia diskusijas, provokuoja ir džiugina, tai profesionalaus meistro parašyta knyga. Ji gali būti skaitoma kaip vidurinės kartos psichologinis portretas.

S. Parulskis sutiko atsakyti į „Gimtojo…“ klausimus.

– Kiek nostalgijos jaučiate Obeliams ir apskritai Rokiškio kraštui?
– Aš nejaučiu nostalgijos. Rokiškį apskritai mažai pažįstu… Jaučiu nostalgiją tiems laikams, draugams, su kuriais sportavau (mokydamasis Obeliuose lankė tuometinę Rokiškio sporto mokyklą – mėtė ietį – aut. past.), treneriams… Sportuoti pradėjau pas trenerį Čerešką, paskui buvo Šinkūnas. Kartu sportavau su Valioniu, Šablinsku, Araminu. Jausti nostalgiją kraštui yra per daug abstraktu. Žmonėms gali jausti, žmonių pasiilgsti. Konkrečių žmonių pasiilgsta visi, nes tai tam tikra prasme yra dalis tavo gyvenimo istorijos. Šiandien mano mokytoja Danutė Skvarnavičiūtė iš Obelių atėjo pasveikinti. Nežinau, ar tai yra nostalgija. Tiesiog metai bėga, o tie žmonės, kurie kažkada buvo su tavimi, išlieka brangūs ir svarbūs.

– Ar sportiniai įgūdžiai padeda kurti literatūrą?
– Kantrumas, ištvermė, užsispyrimas. Jei turi šių savybių, tai puiku. Ypač rašant prozą reikia turėti kietus sėdmenis. Tai neatsiejami dalykai. Jei sportuodamas juos išsiugdai, tai rašant padeda.

– Buityje jūs irgi ironiškas?
– Taip. Visuomet ironiškai šnekuosi su maistu (juokiasi – aut. past.).

– Jei pašnekovas irgi ironiškas, ar pakenčiate vienas kitą?
– Labai mažai žmonių turi ironijos jausmą, visi labai rimti. Atsimenu, sutikau Joną Meką (lietuvių kilmės JAV filmų kūrėjas, menininkas – aut. past.), kuris irgi labai nerimtas ir ironiškas. Mes labai gerai sutarėme. Buvo labai didelis amžiaus skirtumas, gal dėl to.

– Bendradarbiaujate su spaudos leidiniais?
– „Lietuvos rytui“ kartą per mėnesį vis dar rašau skiltį (esė – aut. past.). Su spauda nedaug bendradarbiauju.

– Kokie kūrybiniai jūsų planai?
– Vėl rašau naują knygą. Daug tenka nuveikti papildomų darbų, kad užsidirbčiau gyvenimui, tai nežinau, kada parašysiu.

– Kokie tie papildomi darbai?
– Rašau libretą operai, verčiu knygą iš anglų kalbos. Kartais truputį dėstau, kartais rašau teatrui. Žodžiu, reikia užsidirbti, nes iš romanų rašymo sunku išgyventi.

– Tuo metu, kai buvote moksleivis, Rokiškio rajone anglų kalba nebuvo dėstoma. Kur jos išmokote?
– Mokiausi savarankiškai. Man ji labiau patinka, nes yra praktiškesnė
– Europoje daugiau praverčia nei vokiečių kalba, todėl pastarąją apleidau.

– Kokių lietuvių autorių knygas skaitote?
– Šiuo metu neskaitau nė vienos lietuvių autorių knygos. Paskaitau… Bet jau esu tokio amžiaus, kai skaitau vis mažiau grožinės literatūros leidinių. Skaitau specifinę literatūrą: dokumentinę, memuarinę. Kai reikia dalykinės (literatūros), pavyzdžiui, apie kūrybinį rašymą, skaitau leidinius anglų kalba. Pastaruoju metu romanai nedomina.

– Ar buvo žmogus, pasakęs, kad jūs turite Dievo dovaną?
– Buvo. Tai mokytoja Danutė Skvarnavičiūtė. Ji taip ir pasakė: „Tu turi Dievo dovaną ir nesuš… visko. Viskas nuo tavęs priklauso.“ Šiandien ananasą gavau iš jos.

– Ačiū už pokalbį. Linkiu sveikatos, kad toliau ta Dievo dovana galėtumėte dalintis ir su kitais.
– Ačiū, stengsiuos…

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus