Raimonda ir Eimis – kiekvienas atskirai turi ne vieną spalvą, o ką jau kalbėti apie tandemą... Raimondos ir Eimio Šeršniovų nuotr.
Prie Dirdų

Sukūrė komandą
O kuo jauni kūrėjai užsiima, kai baigiasi Kalėdos? Neseniai jie, sukūrę savo „REphoto“ tandemą – komandą, kartu fotografuoja vestuves. „Tai, kas yra tikra, tai, kas lieka ilgam. Kartu tiek gyvenime, tiek darbe. Jau kelerius metus sėkmingai fotografuojame vestuvių šventes. Būtent vestuvių diena yra viena ypatingiausių gyvenime. Džiaugsmas, ašaros, jaudulys, artumas ir šiluma, visa tai išlieka, išlieka ilgam, išlieka amžinai. Nuotraukos – unikaliausias būdas bet kuriuo metu, kad ir po daugelio metų, laiku sugrįžti į praeitį ir išgyventi tai nuo pradžių“, – taip jie pristato save. Eimio žodžiais, vestuvių fotografavimas pirmiausia yra labai sunkus darbas. „12 valandų su fotoaparatu ant kaklo ir dešimt kilometrų su kuprine ant pečių – tik lengvoji dalis. Visas „juodas“ darbas vyksta prie kompiuterio retušuojant fotografijas. Juk jos neįkainojamos, jų atiduoti automobilyje, skubėdamas, negalėčiau. Aš „kaifuoju“ dirbdamas. Man be proto patinka bendrauti su žmonėmis, o visos vestuvės – vienintelės, išskirtinės kaip meno kūrinys, todėl toks fotografavimas – tikrai menas, jam išsiskleisti yra čia erdvės“, – svarsto menininkas.

Raimonda dar ieško
Tiesa, vestuvių fotografija nėra svarbiausias dalykas neseniai susituokusios poros gyvenime. Raimonda ir Eimis – kiekvienas atskirai turi ne vieną spalvą, o ką jau kalbėt apie tandemą… Pastebėti tai, ko daugelis nemato, fotografuoti „camera obscura“, groti, šokti, dekoruoti ir „įvairius gražius daikčiukus“ kurti – tai tik keletas iš netrumpo gebėjimų sąrašo.
Raimonda – ne „pirmokė“ fotografijoje. Nereikia net klausti, ar kuriantis vyras jai šioje vietoje padarė įtaką. Kokia ji kaip kūrėja, koks pirmas jos kadras ir kaip jai sekasi?
„Nepameluosiu, jei pasakysiu, kad vis dar ieškau savo tikrojo kelio. Mėgstu išbandyti daug įvairių dalykų, turiu idėjų. Džiaugiuosi, kad Eimis mane labai palaiko ir skatina“, – kalbėjo Raimonda. Jos fotografavimas tikriausiai prasidėjo tada, kai vieną dieną iš Eimio pasiskolino fotoaparatą padaryti keliems kadrams. „O po to pati gavau fotoaparatą dovanų (jis dabar tęsia savo kelionę pas kitą „pirmoką“, kokia buvau pačioje pradžioje). Na, o tada tapau klausytoja. Eimis, kaskart grįžęs iš mokymų, viską pasakodavo ir perduodavo žinias… Pirmasis kadras?.. Hmm, sunku pasakyti, nes kai yra tavo pradžių pradžia, tu bandai fiksuoti beveik viską. Tačiau mane labiausiai „veža“ „still life“ stilius. Trumpai tariant, daiktų, jo kompozicijų fotografavimas. Galėčiau valandų valandas komponuoti, derinti ir galiausiai įamžinti. Nors tokių užsakymų per metus nebūna daug, tačiau gavus bent porą labai džiaugiuosi“, – pasakojo jauna fotografė.

Šiek tiek giliau
Eimis prisipažįsta, kad po paskutinių parodų ir konkursų jo gyvenime „viskas pasikeitė iš esmės“. „Daug sutiktų žmonių, savo sričių profesionalų, daug aplankytų parodų, daugybė „pamąstymų apie kūrėjo kelią“. Kokių, tiksliau? Šiek tiek giliau, šiek tiek meno filosofijos link… Norisi, kad ir žiūrovas daugiau įžvelgtų nuotraukose. Ne tik grožį, bet ir jausmus, kuriuos žmonės labai dažnai pamiršta“, – svarsto Eimis ir vis pagiria Raimondą, kuri „puikiai tvarkosi fotografuodama vestuves“. Anot Eimio, jo žmona labai gerai supranta, „ko nori nuotaka“.
„Raimonda ir taip yra kūrybingas žmogus. Ji mielai kuria ir įvairius mielus daiktus, ir, jei reikia, dekoruoja, ką nors numezga… Ta jos savybė mane ir „veža“, – neslepia Eimis. Pats jis šiandien brandina mintį „suformuoti įdomią parodą“, bet apie konkrečius kadrus dar nekalba. O klausiamas, kokios asmenybės formuoja jį kaip menininką, ne pirmą kartą mini tą pačią pavardę. „Turbūt vienintelis žmogus, kuris fotografijoje pakeitė mano mąstymą, yra Romualdas Vinča. Jis – mano mokytojas. Šiuo metu su juo ir jo žmona esame labai geri draugai, kone kiekvieną savaitę susibėgame, diskutuojame, dalinamės idėjomis“, – kalbėjo kūrėjas.
Ar fotografija jam svarbiau nei tai, ką jis ar jo mokiniai išdarinėja ant scenos kaip šokėjai? „Šokis ir fotografija man – svarbiausia. Jau nebėra, kad viena būtų hobis, o kita – darbas. Kartais juokauju, jog fotografija ir choreografija – panašiai skambantys žodžiai. Man jie neatsiejami, vienas kitą netgi papildo. Nebūna taip, kad tingiu, negaliu… Nesinori užmigti“, – prieš keletą metų „Gimtajam…“ kalbėjo Eimis, kuris apie nuotraukų meną pradėjo skaityti prieš kokius penkerius metus, o po to, „užsikabinęs“ ir pardavęs „geležis“, kurių liko tėvams suremontavus namą, nusipirko fotoaparatą ir nuo „kažkokių sudžiūvusių gėlyčių, nuo sniego“ pradėjo fotografo karjerą.

Unikalumas – paprastumas
„Kuriant portretą žmogaus charakterį nuotraukoje galima atskleisti nuostabiai. Sielą „iškrapštyti“ nelengva. Žmonės ir taip turi per daug „veidų“, bet nori parodyti gražiąją pusę. Nors kita tokia pat reikšminga, tik sukelia skirtingų reakcijų. Bet jei klausimą pakeistumėme… Sakykim, ar nuotrauka gali prisiliesti prie žmogaus dūšios? Taip ir tik taip… Kaip ir muzika, filmai, taip ir nuotrauka gali sukelti daug emocijų. Galbūt žvelgdamas į ją gali mintimis grįžti į jautrų savo gyvenimo tarpsnį. Aš pats esu dramatiškas. Ir savo fotografijose visada noriu temos, dramos. Labai svarbu akys. Man reikia, kad nuotrauka kažką pasakotų, kad veidas kalbėtų…“ – sakė Eimis.
Ir fotografijoje, ir šokyje jį „veža“ jausmai. „Kaukes turime visi, bet aš visada žinau, ko noriu iš gyvenimo. Dar mokykloje žinojau, kad šoksiu. Dabar darau viską, kad nuotraukos būtų geriausios, kokias galiu sukurti. Esu maksimalistas. Kasdien bendrauju su autoritetais, geriu informaciją iš seminarų, lankau parodas“, – sakė kūrėjas. Jo pasirinkti fotografijos žanrai – portretas ir vestuvės – vieni sudėtingiausių. „Neužtenka vien paspausti mygtuką tam, kad turėtum dramatišką foto. Savo modeliui visada pasakau, ko noriu, bandau jį nuteikti, galbūt ir įsijausti į personažą, šiek tiek sugraudinti ar priversti nusišypsoti. Tai dar ir psichologiniai aspektai“, – pasakojo Eimis, kuriam patinka ne tik fotografuojant vestuves ilgai ieškoti geriausių kadrų. Jis su malonumu įamžina išskirtinių bruožų turinčius vyrus ir moteris. Tarkim, su tatuiruotėmis, strazdanomis, randais ar raukšlių išvagotais veidais. O peizažus vadina hobiu. „Būtent šiuos dalykus fotografuoju juostiniais fotoaparatais, taip pat ir telefonu. Visas mano unikalumas – paprastumas“, – įsitikinęs fotomenininkas.

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie