Įskaitytas tekstas apie autorių
Paprašytas papasakoti apie save žurnalistas, buvęs laikraščio redaktorius, visiems puikiai žinomų eilių apie Roko Dundulio ir Anupro Dirvelės nuotykius autorius, rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ narys Stasys Varneckas nuotaikingai atsakė: „Rimtai nenoriu, geriau smagiai ir su humoru parašysiu. Taip žmonėms labiau patinka skaityti.“
Taigi grupė jo draugų apie Stasį paporino taip:
Vieno draugo gyvenimo pėdsakais
Šių humoreskų raštininkas – gerai rokiškėnams pažįstamas (o gal pažintas?) žurnalistas Stasys Varneckas, daug dešimtmečių vertęs krašto spaudos arimus. Tad būtų ne pro šalį priminti skaitytojams, kad jis dar gyvas, o retkarčiais vis dar susiranda savo pieštuką, idant užrašytų, kas ant liežuvio galo.
Gimė Stasys „prie vokiečio“, augo „prie ruso“, osteoporozę prisipratino „prie lietuvio“. O Dievui dūšią atiduos prie… Dar neaišku, kur ir kada. Net eskulapai, pas kuriuos Stasys jau pramynė platoką takelį, nežino, kada jam atsiras vakansija dausose. O gal dar ilgai šv. Petras neatkels jam vartų? Rašė, pasakys, kažkokias „balabaikas“, net Dievo vardo nepaminėdamas – tad kodėl aš turiu jam vartus kilnoti? Ir man gal osteoporozė…
Žodžiu, viskas šv. Petro valioje. Jeigu jam pasirodys, kad tas imigrantas iš Joniškėlio parapijos šio to vertas, gal ir nepatingės kilstelėti savo kaulus nuo taburetės. Tiesa, su tuo vartų sargybiniu atkakliai kovoja gydytoja Gražina Tūskienė, nusprendusi, kas Stasys privalo numirti sveikas.
Kažkada Stasys buvo jaunas. (Jaunas ir gražus Stasys… ) Tačiau dabar jau galima jį įrašyti į aštuntojo dešimtmečio senjorų klubą. Stasys tam neprieštarauja. Įrašykite, sako, nors į devintą tarpsnį – aš vis tiek ropinėsiu apie „Vaivorykštės“ literatų klubą, laikraščių redakcijas, kaišiosiu savo nosį į svetimus raštus, nors tai, žinoma, nėra labai gražu. O ką padarysi, jei koks nors vietinės reikšmės klasikas rodo savo rankraščius ir klausinėja: na, kaip?
Jeigu suranda bent krislelį minties ar net išminties, Stasys deda tą rokiškėno išmintį į „Vaivorykštės” almanachą. Jau tris tokias knygas sudėjo. Po kažkiek metų ieškosime tų almanachų ir stebėsimės, kokie dainingi buvo tie rokiškėnai, sėlių ainiai. Matyt, sakys, čia didelio miesto būta. Ir kultūringo, žinoma.
Senjorų gyvenimas lekia šuoliais. Jaunimėlis tik risnoja, žvalgydamasis į gal keturias dešimtis Lietuvos universitetų ir kolegijų – kaip čia tą diplomą greičiau susikombinavus? Na, o paskui kokiame Birmingeme ar Edinburge sukurs Jungtinei Karalystei tokį PVM, kad jo visiškai pakaks šiauštis prieš Rusiją ar net ES.
Tačiau grįžkime prie šio puslapio autoriaus. Sunku jam buvo, matyt, atsirinkti šiuos gabaliukus iš sausakimšo kompiuterio ir palėpės kolektyviniame sode. Todėl paėmė tas, kurios pirmos pakliuvo po ranka. Gal kada daugiau sutilps į storesnį leidinį. Reikia bent krisleliu praturtinti tą minorišką lietuvių literatūrą ir satyra, ir humoru. Temų – nors kibiru semk.
Į šį puslapį sudėtos vos kelios humoreskos, inkrustuotos dailininko, panemuniečio iš prigimties, o dabar paišančio „Valstiečių laikraštį“ Rimanto Dovydėno. Mažas tas puslapis ir gaila, kad jis ne guminis. Linksmo pasiskaitymo.
Iš būtovės slėpinių
Įskaitytas tekstas “Iš butovės slėpinių”
Bindokas, be abejo, sapnuodavo ir anksčiau. Dažniausia savo sapnuose jis regėdavo žavingąją kolūkio sąskaitininkę Nastią. Vieną sykį su ja net pasibučiavo, o kai pabudo, laimės ir prakaito išpiltas, žmona paklausė:
– Ko tu mykei lyg veršis dobiluos, ko pagalvę glamžei, ko varteisi? Ir apie kokią tokią nasturtą burbuliavai? Gėlininkas, matai, atsirado.
Negi sakys Bindokas teisybę.
– Sapnavau, kad valdžia man gairelę ir dovaną davė. Ir nasturtų puokštę įteikė.
– Na, na… Mažiau tų nasturtų sapnuok, gėlininke.
Vyro pasiteisinimu Bindokienė iš esmės liko patenkinta, nes žinojo jo silpnybę visokiems apdovanojimams. Premijos jam būdavo dar mielesnės, nes jas išmokėdavo ta pati Nastia, ant kurios banguojančios krūtinės jis slapta svajodavo numirti.
Dabar Bindokas Nastios nebesapnuoja. Dabar jis sapnuoja paštininkę Ingą, laukiamą kiekvieno mėnesio 12 dieną. Tačiau Ingos krūtinė plokščia kaip padas, dėl kurio nesinori nei veršiu bliauti, nei patalų jaukti. Be to, ir amžius nebe tas.
Bet štai visai neseniai Bindokas aptiko palėpėje šūsnį senų žurnalų. Skaitė, kol akys pradėjo merktis. Ir, vos pasiekė lovą, regi save Vilniuje.
Dairosi Bindokas po sostinę – seniai nebūta. O sostinės mūrai aukšti – net už Pašilių vandentiekį aukštesni. Sodietis nori tą architektūrą pačiupinėti, bet rankos nekyla, sunkios pasidarė. Ir mato Bindokas – kažkas atidunda. Įsižiūri – ogi demonstracija. Žygiuoja vyrai, nuo jų neatsilieka moterys, vaikai. Ir šaukia. Bindokas nieko negirdi, tačiau kažkelintu pojūčiu supranta: minia rėkia, kad gyventi gera, kad rytoj bus dar geriau, o po savaitės visokie turtai pradės plaukti plačia upe, visiems visko pakaks ir dar liks. Bindokas nori šaukti drauge su visais, bet iš jo burnos sklinda tik nesuprantamas mykimas, visai nepanašus į tą, kai sapnuodavo Nastią.
– Ir aš su jumis, – mykia Bindokas ir jau kelia koją. Ogi koja basa ir jau kadai nemazgota. Gal nuo ano mėšlavežio. Kokia gėda. Ką apie jį žmonės pagalvos? Sodietis labai nori skradžiai žemėn prasmegti, tačiau prospektas kietas, akmenimis grįstas. Ir šiaip, ir taip bando – negali prasmegti.
O minia vis šlepsi pro šalį ir vis kažką šaukia. Bet iš burnų lekia ne žodžiai, o žvirbliai. Lekia ir tūpia ant Vilniaus stogų. Tų žvirblių tiek daug, kad per juos ir kaminų nebėr. Bindokas žvalgosi galvą užrietęs. O kai nuleidžia, pamato: ir kiti žmonės basi. Kaip gerai, pagalvoja. Dabar ir aš toks kaip visi. Ši mintis jį padrąsina, ir jis braunasi į demonstrantų gretas. Kairę, kairę. Kas ten kelia dešinę? Kairę pirma reikia judinti, prisimena Bindokas vakare skaitytą žurnalą. Bet kairė vis nenori paklusti, lipa ant dešinės, kliūna už grindinio akmenų. Kairę, dešinę, kairę, dešinę…
Ir pabunda. Kaip ir anais laikais – sušilęs, nusivaręs nuo kojų, tačiau ne laimės išpiltas.
– Fu, – atsipučia sodietis. – Kiek?
– Septynios, – informuoja Bindokienė, kasydama Bindoko įspirtą šlaunį.
– O kurie dabar metai?
– Tu ką? Kuoktelėjai?
Bindokas atsisėda lovoje, apsigraibo. Ačiū Dievui, anie laikai negrįžo, čia tik sapnas. Ir šlepetės prie lovos, ir batai, ko gero, priemenėj. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.
– Atleisk, žmonele, sapnavau…
Žmonelė išklausė pasiaiškinimo, bet nebūtų ji Bindokienė, jei neįgeltų:
– Don Kichotas irgi daug skaitė…
Nei vestuvių, nei skirtuvių
Įskaitytas tekstas “Nei vestuvių, nei skirtuvių”
Sodiečiai jau ne pirmus metus stebisi ir kraipo galvas: vienkiemio ūkininkas Vacys, vyras iš liemens ir iš stuomens, turi abi rankas, penkias karves ir kombainą, o žmonos – ne. Pačiam tenka ir avižinę košę plakti, ir šunelio Pilkio nepamiršti, ir visada prisiminti, kokia šiandien diena.
Vacys ne kartą kilo į žvalgybą, bet nieko įdomesnio vis nerasdavo. Tačiau vienąsyk miestelyje jis nusižiūrėjo blondinę juodais lyg degutas antakiais. Patiko tie antakiai Vaciui. Ir kupeta plaukų, apie kuriuos dar Maironis dainavo… „geltonplaukės puikios visos, šneka ten, oi šneka…“
– Eik už manęs, – pareiškė Vacys. – Aš gyvenu kaip inkstas… Vien už pieną per savaitę užkalu tris gabalus. O kur kvietrugiai, cukriniai? Žodžiu, pas mane būsi kaip už „pečiaus“.
Deja, „užpečky“ blondinė sėdėti nenorėjo. Ji vis žvilgčiojo pro langą ir matė, kokia laisva ir nepriklausoma ten vaikštinėja paštininkė Inga. Graži merga! O gražios mergos kitoms mergoms nepatinka.
Ūkininkas Vacys, visokiais darbais užsiėmęs nuo ryto iki vakaro, kartą paprašė savo geltonkasę suskaičiuoti įplaukas iš tų penkių holšteinizuotų juodmargių.
– Špygą iš tų juodmargių, atrodo, gausim, – pasiguodė kartą ūkininkas. – Buk gera, suskaičiuok maržą.
Blondinė suskaičiavo, bet atsakymas Vacio nenudžiugino:
– Gausime špygą. O blakstienų dažų marža padidėjo kone dvigubai.
Nusivylęs tokia aritmetika, Vacys nusivylė ir blondinės blakstienomis.
Antrąsyk susiuostė ūkininkas su labai mokyta pana – universitetine. Kitokių, tiesa, Lietuvoje dabar nedaug – beveik visos diplomuotos.
Taigi susimylėjo Vacys su šiuo mokslo šviesuliu. Ir taps, anot senio Anskaičio, ši mėlynakė mokslų daktare, jeigu Vacys parduos savo karves ir kombainą.
– Einu, einu, aš už tavęs einu! – sušuko magistrė, vis dar nesurandanti savo vietos gyvenime, pašoko iš to džiaugsmo, o nusileido tiesiai Pilkiui ant uodegos. Šunelis taip cyptelėjo, kad magistrė iškart atsirado ant stalo – visos gryčios aukščiausios plokštumos.
– Kas tai? – paklausė magistrė, pirštu rodydama į Pilkį.
Vacys nusprendė pademonstruoti savo humoristinius gebėjimus:
– Kupranugaris.
– Eik jau eik, neišsilavinęs žmogau! Gal katės nesi matęs? Aš su katėmis negyvensiu. Aš esu visų gamtos mokslų magistrė. Ar aišku?
Ir vėl Vacys liko vienas. Buvo ir kitokių variantų, bet visi baigėsi nesėkmingai. Pagaliau Vacys sukūrė savo nuotakos mokslinį modelį, kurį netrukus išdėstė sodžiaus intelektualui, buvusiam pradinės vedėjui Banaičiui. Vacio modelis buvo paprastas, o viskas, kas paprasta, yra protinga.
– Ieškant antro dėmens skubėti nereikia. Visokie nutrūktgalviai kaipmat sulenda ten, iš kur nebeišsikrapštysi. O suradus antrą dėmenį, reikia žiūrėti, kad jis būtų ir taisyklingų proporcijų, ir su galva.
– Daug nori, – atsakė Banaitis. – Itin griežtus parametrus, berneli, nusibraižei.
– Ko gero, – sutiko Vacys. – Tačiau toks veiksmas, mokytojau, atliekamas ne kasdien ir ne kas mėnesį. Žodžiu, antroji pusė turi būti ir stotinga, ir protinga. Plaukai nesvarbu. Su ramunėlėmis, beržo lapais, ąžuolo karna aš juos per valandą pakeisiu.
– Vis dėlto tu, Vacy, pernelyg reiklus, – pakartojo Banaitis. – Ir stotas, ir protas! Toks darinys viename kūne neįmanomas. Tai prieštarauja ir darvinizmo teorijai, ir praktikai.
Vacys stengiasi suprasti Darvino koncepcijas, bet problema lieka.
– Tai ką man dabar? Su kuo „ženytis“? Su stotinga ar protinga?
Banaičiui gaila doro sodiečio, dėl to jis suranda aukso vidurį – kad ir vilkas, kaip sakoma, būtų sotus ir avis gyva.
– O tu, Vacy, visai „nesiženyk“. Tokia dabar mada. Pasivadinai paną ir gyvenk su ja, kol gyvenasi. Nei tau vestuvės, nei skirtuvės. Naudinga, patogu, saugu.
Kur posėdžiaus Seimas?
Įskaitytas tekstas “Kur posėdžiaus Seimas”
Grįžo aną dieną iš Airijos Marmoko žentas Martynas ir pasakė:
– Parsivežiau valiutos kapšą. Pačiai atidaviau. Tegu, sakau, vaikus apipirks, moderniai aprėdys. Reikia. O jums, mieli kaimynai, tris geras naujienas pargabenau.
Kaimynai sukluso, nes gerų naujienų jau seniai nebuvo girdėję.
Marmoko žentas įkvėpė oro ir pradėjo:
– Airijoje steigiama lietuviška gimnazija. Pati lietuviškiausia. Parvažiavau vaikų pasiimti. Pačios, žinoma, irgi nepaliksiu. Gal kas nori mano trihektario? Pigiai atiduosiu.
Norinčių neatsirado, tačiau Martynas dėl to nenusiminė: valdžia niekur nesidės, leis ir europiečiams čia moliūgus auginti. Sodžiaus intelektualas, buvęs pradinės vedėjas pasiteiravo:
– O pedagogų ten ar atsiras? Mat gimnazija – tai ne sienos, ne stalai, o pedagogai. Geri kadrai – gera ir mokykla.
Martynas atlaidžiai nusišypsojo:
– Ten ne tik lietuviškų mokytojų, bet ir daktarų, inžinierių – nors Anglijos Temzę tvenk. Gimnazijoje dirbs tik ekspertai. Na, gal dar vienas kitas jaunas metodininkas.
Sodiečiai, žinoma, patikėjo, nes kaimyninio miestelio vidurinėje vos ne pensininkai belikę. Pedagoginis jaunimas kaipmat išrūksta angliškų ar airiškų braškių skinti, o dabar galės net mokytojais įsitaisyti.
– O kokia antra naujiena? – teiraujasi kažkas.
– O antra dar naujesnė, – rimtu veidu tęsė Martynas. – Nuo kitų metų Lietuvos Seimas posėdžiaus Dubline.
Kai kuriems sodiečiams, kurie be savo kiemo nieko nėra matę, net akys išvirto, o barmenė Morta klestelėjo užpakaliu ant šviežio sniego.
– Negali būti…
– Gali ir bus, – paaiškino Martynas. – Seimas privalo būti su tauta. Kur tauta, ten ir jos Seimas.
– Logiška, – nusprendė intelektualas Banaitis. – Tu, Martynuk, ir pradinės suole geras mąstytojas buvai. O…
– O pensininkams, – pagavo Banaičio mintį buvęs veterinaras Tadas, – Seimas nereikalingas. Jiems pensijų tereikia. Šalies biudžetas iškart atsigaus: valdininkas iš ratų – arkliui lengviau. Kiek pinigo susitaupys.
– O „runkeliai“? Kaip jie be Seimo gyvens?
– Ogi savo žemelę išparduos ir švilpaus pas Mortą. Visus metus linksma bus.
Stoviniuoja sodiečiai vidury gatvės ir virškina naujienas. Mortai, kuri tebesėdėjo ant sniego, net sėdmenis pradėjo gelti. Apmąstymų įkarštį nutraukė veterinaras Tadas:
– O trečia naujiena? Sakyk ir paskutinę, jeigu pradėjai.
Marmokų žentas trečią kartą įkvėpė oro ir išklojo:
– Čiukčiai! Čiukčiai jau kraunasi mantą ir Lietuvon važiuos. Šilta vieta, sako, tuščia nebūna.
Išgirdus paskutinę naujieną, žinoma, vėl kilo diskusijos. Vieni rėkė, kad gerai, kiti, kad blogiau ir būti negali, nes tie čiukčiai su savo jarangomis visus paežerius užklės, treti tylėjo, nes savo nuomonės dar nebuvo suvirškinę. Veterinaras Tadas nusprendė pasitikslinti:
– Pasakyk, mielas Martynai, kaip tie čiukčiai į Lietuvą važiuos – traukiniais ar elniais?
– Žinoma, elniais. Kam čiukčiui traukinys?
– Tada gerai, – apsidžiaugė buvęs karvių daktaras. – Gal jų transportui prireiks ir mano paslaugų? Veterinariškų, žinoma.
Projektą iš dalies remia
