Charizmatiškoji menininkė Danguolė Raudonikienė pavergė parodos dalyvių širdis. G. Kujelio nuotr.
Prie Dirdų

Tremtis talento nenumarino
Pasak renginio vedėjos Marijonos Mieliauskienės, talentinga darbų autorė gimė mažame Grubų kaime (Rokiškio kaim. sen.), kuris vargu ar tebėra pažymėtas žemėlapyje. Spalvų pasaulis D. Raudonikienę viliojo nuo pat mažumės, tad tapybos ėmusis jau būdama brandaus amžiaus ji vaikystės spalvas perteikė kūryboje. Šiltas, ramus, sodriai mėlynas ir visai nebanalus dangus į jos paveikslus atėjo iš vaikystės.
D. Raudonikienės gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Ne veltui dangus jos paveiksluose atlieka kur kas svarbesnį vaidmenį, nei mes įpratę matyti. Grėsmingas, dramatiškas, raudoniu nuspalvintas, jis simbolizuoja Sibiro tremties vargus ir kančias, sukurdamas įtampą, kurioje autorei teko gyventi. Tačiau net ir tremtyje kraštietė teptuko nepaleido. „Sibirietišką krosnį dar būdama jauna mergina ištapė spalvingomis gėlių puokštėmis. Spalvos buvo tokios ryškios, kad neišbluko, kiek krosnį bebalino“, – pasakojo M. Mieliauskienė. Teptuko galia visados slypėjo moters širdyje. Visai kitoks dangus, kur kas vaiskesnis, lydėjo autorę laisvę atgavusioje Lietuvoje ir tolimose kelionėse.

Spalvingos parodos – ir už Atlanto
Apie kūrėjos nueitą kelią susirinkusiesiems papasakojo M. Mieliauskienė. Studijuoti dailės tapytojai nebuvo galimybių. Būdama tremtyje D. Raudonikienė baigė Irkutsko užsienio kalbų institutą ir grįžusi į Lietuvą sėkmingai dirbo anglų kalbos mokytoja, vertėja. Karjeros aukštumos nesutrukdė jai atskleisti savo individualybės, pajusti kūrybos džiaugsmą, sužinoti techninių tapybos paslapčių. Visa tai moteris gavo dalyvaudama dailės studijos „Paletė“, vadovaujamos Rimo Zigmo Bičiūno, veikloje.
Ir siekiant karjeros, ir tapant kraštietę lydėjo sėkmė bei pripažinimas. 1987 m. sąlyginėje liaudies meno parodoje bronzos medaliu buvo apdovanotas jos paveikslas „Žirgų lenktynės“. 2005 m. autorė tapo respublikinės tautodailininkų tapybos darbų konkursinės parodos A. Varno premijai laimėti laureate. 2010 m. pirmojoje Monikos Bičiūnienės Lietuvos tautodailininkų primityvistų parodoje buvo apdovanota prizu.
Menotyrininkės Nijolės Tumėnienės nuomone, D. Raudonikienė sugebėjo sukurti savitą meninį, prisiminimų dvasia persmelktą stilių, kuriam būdingi vizijos bruožai – gerokai apibendrintos formos, nepaprastai spalvingas, tamsokas ir ryškus koloritas, dekoratyvumas.
Nuo 1990 m. tapytoja yra aktyvi Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, 2006 m. jai suteiktas meno kūrėjo statusas.
D. Raudonikienė turi kuo pasigirti – per 20 personalinių parodų surengta ne tik Lietuvoje, bet ir Norvegijoje, JAV (Niujorke). Tautodailininkės darbų turi įsigiję ir Lietuvos, ir užsienio šalių muziejai, ir privatūs kolekcininkai visame pasaulyje.

Darbuose – meilė tėvynei ir supančiai aplinkai
Į neeilinės parodos atidarymą Rokiškio krašto muziejuje atvyko ir pats Tautodailės sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas. Jis negailėjo gražiausių žodžių ne tik parodos autorei, bet ir muziejui. „Tai – kultūros židinys. Už kiekvienos surengtos parodos slypi aukščiausios prabos ženkliukas“, – kalbėjo J. Rudzinskas. Autorei jis įteikė grafikos darbą, kuriame atsispindi naktinis Vilnius. Paroda sulaukė ir Liongino Šepkos premijos laureato, žymaus skulptoriaus ir drožėjo Sauliaus Lampicko dėmesio. Savo energinga kalba jis skleidė geriausias
emocijas, kurių prisipildė visa dvaro oficina. Mamos, močiutės, kaimynės ir draugės atvyko pasveikinti dukros, anūkai ir ištikimiausi bičiuliai. „Sunku atskirti dvi roles – tapytojos ir mamos“, – kalbėjo D. Raudonikienės dukra Dalia Raudonikytė-Vit. Pasak jos, menininkai mato pasaulį kitokį nei eiliniai žmonės – savotišką, ir tą pasaulį, kurio dažnai bėgdami nė nepastebime, perteikia darbais. „Svarbiausia, kad visi, žvelgdami į kūrinius, jaučia emocijas. Jei nutapyta žiema, juntame šaltį. Mamos darbuose, kaip ir gyvenime, po kiekvienos audros ateina šviesa…“ – kalbėjo D. Raudonikytė-Vit.
Progos pasveikinti D. Raudonikienę nepraleido ir artimiausi kaimynai. Jie kūrėją vadino išskirtiniu vardu – mokytojų mokytoja.
Norinčiuosius „susitikti“ su tėviške, su jos sudvasinta gamta, žadinančia įvairiausius jausmus, džiaugsmą ir lengvą nostalgiją senajam lietuviškam kaimui, gandralizdžiams, turgui, autorė kviečia pasinerti į svajones ir ilgesį to, kas praėjo… po mėlynu dangum…

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie