Padavimas apie Rokiškį

Senovėje, kur Laukupė vingiavo į Nemunėlį, šlamėjo tankūs miškai su daugybe paukščių ir žvėrelių, upės pakrantėse gyveno sėliai. Jie turėjo apsiginti ietis su geležiniais antgaliais, akmeninius kirvius ir net kuokas. Tie priešai atjodavo apsisiautę baltais apsiaustais su išsiuvinėtais raudonais kalavijais. Kalavijuočių gretose buvo ir Livonijos ordino karių. Vienas jų – aukštas, stambus vyras vardu Rochas.

Tą rytą kautynės prasidėjo ant vienos Velniakalniais vadinamos kalvos. Ordino kariai įnirtingai puolė sėlius, kurie buvo vikrūs, ir dažnai išvengdavo priešo kalavijo. Priešui nukritus nuo žirgo, jį sėlis pribaigdavo kuokos smūgiu. Kautynės vyko gal valandą. Atrodė, kad mūšį vietiniai vyrai pralaimės, bet tuo metu iš gretimos bendruomenės atskubėjo pastiprinimas. Ordino kariai pradėjo trauktis. Netikėtai livonietis Rochas nukrito nuo žirgo. Jam į galvą sėlis smogė kuoka ir, patikėjęs, kad priešą užmušė, nuskubėjo pas savuosius.

Tačiau po kurio laiko livonietis Rochas atsigavo. Matyt, jį nuo mirties gelbėjo metalinis šalmas. Jis vos ne vos atsistojo ir pamatė keliasdešimt lavonų. Aplink kalną kranksėjo varnos, slankiojo lapės ir kiti plėšrūs žvėrys. Rochas svirduliuodamas slinko Laukupės link. Pakeliui nesutiko nė vieno žmogaus, nematė jokios gyvenvietės. Jis priėjęs upę nusimetė apsiaustą, nusirengė kitus drabužius ir šoko į vandenį. Taip jis atgavo jėgas ir protą. Tada krūmuose paslėpė daiktus, kurie liudijo, kas jis – Ordino karys, ir patraukė prie permestų per upę rąstų bei atsidūrė kitame Laukupės krante.

Artėjo vakaras. Prie seno ąžuolo įsitaisė guolį ir taip praleido naktį. Staiga pamatė verkiančią šviesiaplaukę moterį. Rochas priėjo ir sėlių kalba, kurią gerai mokėjo, paklausė: „Kas atsitiko?“ Moteris pakėlė galvą ir norėjo bėgti nuo nepažįstamojo, tačiau Rochas čiupo ją už rankos ir pakartojo klausimą.

Gražuolė moteris prisipažino, kad Velniakalnio kautynėse žuvo jos vyras. Rochas apglėbė ją ir guodė kaip galėdamas. Po ilgos pauzės paklausė moters: „Kuo tu vardu?“ Moteris atsakė, kad ji – Vaidenė, o Rochas atskleidė savo vardą ir pasiūlė moteriai sėsti prie ąžuolo ir vienas kitam papasakoti apie save.

Vaidenė papasakojo, kad turi dukrą, kuri slėpėsi miško tankmynėje, kad priešas sudegino jų būstą, o livonietis prisipažino esąs krikščionis, bet sutiktų gerbti sėlių dievus ir deives, jų papročius.

Taip jie sutarė padėti vienas kitam.

Rochas pasakė, kad yra išalkęs ir eis žvejoti, o Vaidenė nuskubėjo į miško gilumą. Iš vytelių Rochas nusipynė didelį krepšį ir juo Laukupėje ėmė gaudyti žuvis. Laimikis pasitaikė gausus! Greitai Rochas aikštelėje iš akmenų sukrovė aukurą, pririnko sausų šakų ir, nusikabinęs nuo kaklo skeltuvą su titnagu, pradėjo išgauti ugnį. Sausa tošis pradėjo smilkti. Tada Rochas ėmė pūsti į tošį, kol įsiplieskė ugnis. Užkūręs ugnį, ruošė kepti žuvį. Ant ilgo pagalio ją sumovė ir pakabino virš aukuro. Tuo metu pasirodė gražuolė Vaidenė su dukra. Jos nešė ryšulius ir vedėsi ožką. Atokiau nuo aukuro pririšo gyvulį ir pradėjo iš ryšulio imti molinius puodus, keletą gabalėlių vytintos mėsos, kitų produktų.

Visi susėdo ir vaišinosi. Vaidenė gyrė Rocho skanią žuvį, o Rochas atskleidė paslaptį, kad jis esąs aistringas žvejys ir medžiotojas. Šitos veiklos jį išmokė tėvas. Rochas sakė pastebėjęs, kad šituose miškuose daug žvėrelių, ypač kiškių, tik medžioti jų be deivės Medeinės sutikimo negalima.

Gražuolė Vaidenė šyptelėjo, kad ji moka deivę paprašyti. Visi sustojo ir ji pradėjo šaukti: „Miškų ir žvėrelių valdove, dievaite Medeine, Medeinėle, pasirodyk prie mūsų šventosios ugnies!…“

Šiuos žodžius ji kartojo garsiau ir garsiau. Miškas suošė, sutraškėjo, sujudėjo ir staiga pasirodė deivė Medeinė, pasipuošusi galvą ąžuolo vainiku, kūną – apsiaustu iš daugiaspalvių žolių, medžių lapų, miško gėlių…

Visi suklaupė ir ištiesė į ją rankas:

„Dievaite, Medeine, Medeinėle, leiski sumedžioti žvėrelių!“

Deivė sujudėjo, miškas suūžė, sulingavo.

„Leidžiu!“ – dusliai ištarė deivė Medeinė ir dingo.

Laimingas Rochas džiaugėsi, kad vėl galės medžioti kiškius ar kitus žvėrelius. Jis mokėjo iškepti skanią kiškieną, bo to. Pažadėjo Vaidenei greitai pastatyti erdvų būstą.

Kasdien aštriaašmeniu kirviu Rochas kirto egles ir iš jų ruošė rąstus pastatui. Vakarais, pasidaręs lanką ir strėles, patraukdavo į kiškių medžioklę.

Rochas vaišino kepta kiškiena ne tik gražuolę Vaidenę ir jos dukrą, bet ir gretimos gyvenvietės žmones. Visi geraširdį medžiotoją pamilo.

Rochas pastatė būstą Vaidenei su akmeniniu židiniu, paskui ir sau susirentė panašų statinį. Sėliai kalbėjo apie Rocho sugebėjimus, ėjo pasižiūrėti jo pastatytų pastatų, o drąsiausieji prašė meistrą, kad ir jiems pastatytų tokius būstus.

Taip prie Laukupės kranto atsirado nauja gyvenvietė. Ji neturėjo pavadinimo. Vietiniai gyventojai ją vadino tiesiog Rochokiškio gyvenviete.

Čionykščiai sėliai ir Rochas buvo laimingi. Jų netrikdė kalavijuočių (kardininkų) ir Livonijos ordino karių antpuoliai. Tačiau vienos vasaros pabaigoje staiga pasirodė raiti lietuviai. Sėliai nebuvo pasiruošę kovai, jie sutiko priešą nuleidę galvas ir klupėdami. Lietuvių karalius, vardu Mindaugas, pamatęs jam neregėtą gyvenvietę, paklausė, kaip ją vadinti. Sėliai lemeno: „Šviesusis valdove, vadinamės medžiotojo Rochokiškio bendruomene.“ Karaliaus metraštininkai sava lietuvių kalba užrašė: „Rokokiškis… Rokiškis“.

Prie karaliaus Mindaugo buvo atvestas ir pastatų kūrėjas Rochas. Jis nusilenkė valdovui. Vietiniai gyventojai laukė, kada karalius Mindaugas įsakys kariams paimti jų turtą, išvesti Rochą į nelaisvę, bet įvyko stebuklas!

Karalius Mindaugas pagyrė nagingą meistrą Rochą ir pasakė, kad čia atvyks jo ištikimas tarnas ir reikės kunigaikščiui pastatyti didelius ir gražius rūmus.

Vytautas Gasiūnas, rašytojas, istorikas

Projektą iš dalies remia