Bibliotekos vedėja Reda Kiselytė ir gimnazistė Domilė Kirstukaitė laiko plakatą su gimnazistų tekstais Lietuvai ir lietuvių kalbai.Rūtos Vilutienės nuotr.
puodelis

Lietuviškas žodis. Duobėtas jo kelias. Nuo Martyno Mažvydo „Katekizmo“ prastų žodžių per knygnešių gadynę iki šių dienų. Ant mano darbo stalo guli „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“. Lietuviškas žodis gyvena… Sklaidau leidinių apie spaudos draudimo metą puslapius. Vis surandu naujos informacijos…

Apie kartų kaitą ir tautinę savimonę

Viskas kinta. Keičiasi kartos, papročiai, tradicijos. Šiandien mus valdo milžiniškas informacijos srautas, bet žmogus išlieka toks pat. Jis liūdi ir džiaugiasi, myli ir neapkenčia, aukojasi ir pavydi, kovoja ir nusivilia. Svarbiausia, kad jis tiki… Jis analizuoja, vertina istorijos faktus, iš jų semiasi išminties ir patirties.

Knygnešystė Lietuvos istorijos raidoje – ryškus lietuvybės simbolis. Literatūrologas, filologijos mokslų daktaras Vincas Maciūnas yra rašęs: „Ginklu sukurta galybė gali būti ginklo ir sugriauta, o dvasinės vertybės išlieka nesunaikinamos, kelia tautos vardą ir suteikia jai garbingą vietą kitų tautų tarpe.“ Gyvename visai kitu laikotarpiu, bet ir šiandien Juozo Tumo-Vaižganto, Vinco Kudirkos, Maironio ir kitų lietuvių tautos šviesuolių darbai turi didelę reikšmę lietuvių tautinei savimonei augti.

Apie mažiau žinomus knygnešius

Kai 2004 m. Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos straipsnių ir bibliografijos leidiniui „Rokiškio krašto knygnešiai“ rengiau straipsnį „Mažiau žinomi, bet vienodai brangūs“, norėjosi atskleisti informaciją apie tuos  Rokiškio krašto knygnešius, apie kuriuos visuomenė žino mažiausiai. Šiandien naujuose mokslinės literatūros leidiniuose, galima surasti vis daugiau informacijos. Tad minėtąjį straipsnį išplėčiau. Teko naujai peržvelgti nemažai spaudinių. Dar kartą sklaidžiau Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus knygą „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904“, Vytauto Merkio informacinę knygą „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864–1904“, biografinį žinyną „Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai“ ir kitus leidinius. Istoriko V. Merkio leidinį norisi vis atsiversti, nes jis su autoriaus šiltu ir nuoširdžiu įrašu tuometinei „Romuvos“ gimnazijos bibliotekai.

Tikslinti faktai

Istoriniai šaltiniai tragišką rokiškėno Augusto Bėgulio šeimos baigtį primena tik tiek, kad knygnešys, užkluptas sargybinių, pasislėpė krūmuose. Jis peršalo, sirgdamas ėjo namo. Atsekę žandarai rado knygų. Sergantį A. Bėgulį uždarė kalėjime. Čia jis mirė. Per kratą mirė žmona, kūdikis…

Jonas Čerškus gimė apie 1861 m. ir apie 1884–1894 m. Kamajų apylinkėse platino lietuviškus raštus.  Visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas Juozas Ottas Širvydas prisimena iš J. Čerškaus gaudavęs naujienų apie atgimusį tautinį lietuvių judėjimą. J. Čerškus turėjo giminaitį Krokuvoje, dvasiškį Piesliaką, pas kurį dažnai nuvažiuodavo ir visada grįždavo su ryšuliais knygų bei laikraščių. Jau tada jis platino „Apžvalgą“ ir „Varpą“. Iš minėto knygnešio ir jo bendražygio Antano Smalsčio J. O. Širvydas gavo Niujorke išleistą Skirmantaitės „Lietuvos istoriją“. 1899 m. J. Čerškus buvo sulaikytas su knygomis Priekulėje, bet po trijų dienų iš kalėjimo pabėgo ir liko nesurastas, palikęs knygų už 2 tūkst. rublių. Jam buvo paskirta valstybinė 50 Lt mėnesio pensija. Jo pensijos bylos surasti nepavyko. Tyrinėtojams lieka neaišku, kaip J. Čerškui pavyko išsislapstyti. Vėliau jis gyveno Rokiškyje.

Mažai žinių teišliko apie tuometinį Jūžintų valsčiaus aktyvų knygnešį Aleksandrą Gavėną. Žinoma, kad jis priimdavęs daug kitų knygnešių ir padėdavęs jiems išplatinti knygas, miręs Amerikoje. Spaudiniuose surasta informacija liudija, kad A. Gavėnas slapyvardžiu Velnio muzikantas nuo 1909 m. rašinėjo į „Lietuvos ūkininką“, „Lietuvos žinias“, dalyvavo slaptos draugijos „Žiburėlis“ veikloje. Išvykęs į JAV, į Lietuvą nebegrįžo.

Juozas Gylys iš Kriaunų kartu su gerai žinomu knygnešiu Konstantinu Narkevičiumi platino lietuviškas ir latgališkas knygas.

Pandėlio krašte knygomis Stenionių kaimą ir apylinkes aprūpindavo Povilas Kesiūnas. Jis turėjo nemažą bibliotekėlę. Joje nuolat būdavo įvairių knygelių ir elementorių: Povilo Višinskio ir kitų leidinių. Jis knygas dalijo ypač jaunimui, mokė skaityti, deklamuoti, vaidinti. 1993 m. sausio 27 d. P. Kesiūno gimtinėje atidengtas paminklinis akmuo.

Ūkininkas, veterinarijos felčeris Tamošius Kesiūnas buvo renkamas Pandėlio valsčiaus teisėju, gerai pažino plačią apylinkę ir tai jam padėjo platinti knygas. Laisvais žiemos vakarais T. Kesiūnas sekdavo vaikams pasakas, skambindavo kanklėmis. Vasaros metu knygas slėpdavo bičių avilyje, žiemos metu – klojime.

J.O. Širvydas prisimena knygnešį, rašytoją Izidorių Masiulį, gimusį apie 1875 m. Samaros gubernijoje. Tai buvo mokytas, protingas lietuvis, bandęs kurti dramas. I. Masiulis pinigais paremdavo Kamajų, Panemunėlio ir kitus slaptus ir viešus lietuviškus vakarus. Į Alūkstą ištremtą knygnešį J. O. Širvydą parėmė pinigais, padėjo gauti lietuviškų knygų.

Aktyvus spaudos platinimo kontrabandininkas buvo Justinas Merkis. Jis gyveno apie 1884 m. Jūžintuose, buvo zakristijonas. Net pats J. O. Širvydas iš J. Merkio pirkęs M. Valančiaus „Palangos Juzę“ ir kitų leidinių. Kunigas G. Dižulskis, aristokratiškas žmogus, gerai žinojo J. Merkio pavojingą veiklą, bet tylėjo ir net bažnyčios rūsyje leido laikyti knygas.

Kamajietis Antanas Smalstys gabendavo religinę literatūrą. Kamajų miestelyje jis turėjęs daug draugingų davatkų, todėl jos savo grytelėse slėpdavo daugybę knygų ir žurnalų, laikraščių. Iš knygnešio J. O. Širvydas sužinodavo apie naujai atgimusį tautinį judėjimą Lietuvoje ir gaudavo paskaityti „Varpą“, „Apžvalgą“.

Aukštaitijos krašto judintojas Jonas Katelė gabiu knygnešiu vadino kraštietį Joną Šarkauską. Jis buvo mūrininkas, visuomenės veikėjas, daraktorius. Panemunėlio krašto žmonės jį vadinę net knygnešių karaliumi, Saliamonu. Jis suspėdavo nuvykti į Garšvius ir Prūsus, perrašyti knygas, slėpti ir jas platinti. J. Šarkauskas turėjęs turtingą biblioteką, o savo amatą puikiai pritaikęs knygoms slėpti. J. Šarkauskas knygų slėptuvę buvo įsirengęs sumaniai išmūrytoje krosnyje. Jis rinko parašus prašymams, kad būtų leista spausdinti knygas lietuviškomis raidėmis. Bendradarbiavo „Tėvynės sarge“, „Vilniaus žiniose“, „Viltyje“.

Atkūrus nepriklausomybę organizavo Panemunėlio savivaldybę, būrė savanorius. 1919 m. per bolševikų okupaciją buvo areštuotas, kalintas, sunkiai sirgo, o grįžęs namo netrukus mirė.

Kunigo, švietėjo J. Katelės mokyklą buvo išėjęs ir iš Stramilių kaimo kilęs knygų mėgėjas Juozas Stašys. Jis buvo Šv. Kazimiero draugijos narys, turėjo nemažai lietuviškų knygų, išleistų prieš lietuvių spaudos draudimą, arba kontrafakcinių, išleistų po spaudos uždraudimo. Šv. Kazimiero draugija leisdavo knygas ir dalydavo jas savo nariams. Knygas J. Stašys įrišdavo. Jas laikydavo talpioje dėžėje, kad brolio vaikai jų neištampytų. Ganydamas jis atsinešdavo knygų apie šventųjų gyvenimą. J. Stašys mirė po Pirmojo pasaulinio karo, apie 1919 arba 1920 m. Vėliau jo knygų kolekcija nyko…

Šiuos faktus liudija istoriniai dokumentai, užrašyti žmonių prisiminimai.

Pripuolame ir nebegalime atsiplėšti

Vartojimo visuomenėje žmogus tampa technikos priedėliu. Šiandien tas užburtas ratas sparčiai sukasi, įgauna pagreitį. Rungtyniauja informacinės technologijos su knyga…

Buvo ir tebėra akcentuojama, kad mes gyvename informacinėje visuomenėje, o be kompiuterio gyvenimas – nepilnavertis, net nepatogu atsiverti, jeigu neturi kompiuterio, tai lyg sovietmetyje neturėti rašiklio. Šiandien kompiuteris tapo paprasta darbo priemone, daugelį veiklos barų palengvinanti, sutaupanti laiko, kurio ir taip mes dejuojame neturintys… Mūsų visuomenėje labai paplitusi tendencija prie kažko aklai pripulti ir nebeatsiplėšti. Suaugę žmonės gal  produktyviau ir sistemingiau planuoja laiką, mažiau yra priklausomi nuo technologijų. Nerimą kelia mūsų atžalų vaikystė prie kompiuterių, deja, praleista ne visada prasmingai, žalojanti mąstymą, trikdanti fizinę ir moralinę sveikatą.

Akcija Lietuvių kalbos dienoms paminėti

Smagu, kad daug jaunų žmonių moka planuoti laiką, yra veiklūs, kūrybingi ir nestokojantys entuziazmo. Minint Lietuvių kalbos dienas, Juozo Tumo-Vaižgantogimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekininkė Rūta Vilutienė, bendradarbiaudama su gimnazijos pedagogais, surengė prasmingą akciją. Gimnazistės Domilė Kirstukaitė nupiešė šiai progai plakatą, o tame plakate visų klasių gimnazistai rašė linkėjimus Lietuvai ir lietuvių kalbai. Gimnazijos skaitykloje buvo parengta spaudinių paroda „Patys brangiausi įrašai…“ Joje eksponuojami Lietuvos žymių žmonių leidiniai su autografais. Tai graži pradėtų darbų tąsa, nuo leidinio su autografu iki gimnazistų šilto ir nuoširdaus palinkėjimo Lietuvai ir lietuvių kalbai.

Kas pravėrė vartus į pažangą?

Tai tik keli akcentai, pamąstymai apie mokslo pažangos reikšmę žmonių gyvenimui, įtaką tolesnei jo raidai, jaunų žmonių kūrybiškumą. Beprotiško skubėjimo metu privalome saikingai naudotis mokslo pažangos vaisiais, kad nesunaikintume to, ką puoselėjome šimtmečiais. Kultūrinės tradicijos perdavimas yra nuolatinė kova su naikinančia laiko jėga, su užmarštimi. Kaip bebūtų, gyvenimas veržiasi, kunkuliuoja, atnešdamas vis unikalesnę pažangą… Šiandien labai svarbu tiesiog būti, išlikti, o iš istorijos reiškinių ir faktų mes mokomės. Šiandien mes analizuojame, atrodo, paprastas menkavertes knygeles, studijuojame įvairių senų dokumentų turinį, bet jų reikšmė yra labai didelė, nes tik knygnešių, daraktorių, spaudos darbuotojų dėka lietuvių tautai prasivėrė kultūrinės pažangos vartai.

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie