Idėjas generuoja… tuščias šaldytuvas?
Iš kur semiamasi idėjų? N. Janušauskas sako, kad mugėse besilankantys žmonės dažnai to klausia. Jiems atsakantis tokiu pavyzdžiu: „Įsivaizduokite situaciją: atidarai šaldytuvą, o jame – tuščia. Valgyti norisi. Tada labai greitai atsiranda fantazija. Lietuvoje yra nagingų žmonių, bet gyvename per daug neturtingoje šalyje, tad nagingieji iš amato sunkiai išgyvena. Jei Vokietijoje ar Japonijoje dirbčiau tiek, kiek čia dirbu, tai… Ten vertinamas rankų darbas. Bet aš suprantu lietuvius pirkėjus, gaunančius mažas pajamas.“
Idėjos gimsta ir kitaip. Tarkime, užsakovas kieno nors gimtadienio, krikštynų ar vestuvių proga nori originalios dovanos, pavyzdžiui, kraičių skrynios. „Aš ją galiu pagaminti nekaustytą, iš vieno medžio gabalo, iškaltą iš dviejų dalių, padrožinėtais ornamentais. Iš tokio gaminio kyla idėjos ir kitam gaminiui. Taip atsirado dėžutės buteliams laikyti. Prigalvoju žaismingų dalykų. Kai minioje esi išskirtinis, lengviau parduoti“, – sako kūrėjas.
Vienas originaliausių dalykų – statinaitės su jose įkonstruota viena ar net dviem stiklinėmis talpyklomis. Joms pritaiko obelų, kriaušių, slyvų kreivą medieną. Statinaitės netradicinės, be metalinių lankų. Suskaičiavo, kad per metus jų parduoda 45–51. Dubenys ir mentelės pas pirkėjus iškeliauja šimtais. „Iš suvenyrų gamybos galima pragyventi“, – teigia N. Janušauskas.
Sunku nukopijuoti
Kiek procentų darbo atliekama elektriniais įrankiais ir kiek rankomis? „Kiekvienam gaminiui skirtingai. Daugiausiai kruopštumo reikalauja mentelės, nes jeigu pirkėja ją paims į ranką ir nebenorės padėti ant prekystalio – puiku, parduota. Už menteles prašau nuo 2 iki 9 eurų. Brangiausias vadinu „mersedesais“, t. y. aukščiausio lygio. Jos dažniausiai perkamos dovanų“, – sako pašnekovas.
Nors N. Janušauskas dažnai prekiauja mugėse, tačiau jau penkti metai niekas nekopijuoja jo pagamintų statinaičių, treti metai – mentelių su gintaru inkrustuotomis rankenomis. Bandė kopijuoti medinius „stikliukus“ gėrimams, bet nepavyko, nes nežinojo, kuo padengti, kad nepraleistų skysčio.
Parduota „vizitinė kortelė“
Ko gero, pats brangiausias ir originaliausias kūrinys – krėslas, pagamintas iš Miliūnų ežere ilgus metus pratūnojusio medžio šaknų. „1 tūkst. 500 eurų. Tokią kainą pasakydavau, nes tas krėslas buvo ekspozicinis kūrinys, mano vizitinė kortelė. Jį dvejus metus vežiojausi kaip reklamą. Žmonės į jį atsisėsdavo, nusifotografuodavo. Tik vaikams neleisdavau, kad saldainiuotomis rankomis nenučiupinėtų. Tą krėslą pernai nupirko Marijampolėje už 1 tūkst. eurų. Iškaulijo. Bet galvoju, kad reikėtų išsipirkti“, – nostalgiškai kalba menininkas.
Iš kur menininko gyslelė?
Nerijus, baigęs vidurinę mokyklą, norėjo rinktis juvelyro profesiją, bet… neleido tėvai. Bėda ta, kad išsvajotosios juvelyrikos būtų reikėję mokytis Ašchabade, Turkmėnijos sostinėje. Todėl stojo į Rokiškio kultūros mokyklą studijuoti kino-foto specialybę. Mama norėjusi, kad vaikas būtų arčiau namų… Net nepamenantis, kelintais metais ją baigė, ir tarsteli, jog reikėtų žiūrėti į diplomą. Ši profesija netraukė, pagal ją nedirbo nė dienos. Darbavosi Rokiškio „rajkoopsąjungoje“ ir UAB „Rokiškio apdaila“, privačiai įrenginėjo namus, kol prieš penkiolika metų pradėjo dirbti tik sau. Giminėje menininkų nesą, tik tėtis buvęs stalius.
Pradėjus kurti, iškilo dilema, ką pirmiau pirkti už sutaupytus pinigus – trijų kambarių butą šeimai ar medžiui apdirbti skirtas stakles. „Mes (su žmona Rasa – aut. past.) nutarėme pirkti stakles, o butą 2–3 metus nuomojomės“, – apie pradžią pasakoja N. Janušauskas. Įrankius irgi nusipirko pats, niekas nedovanojo, iš nieko nepaveldėjo.
Kaip atrodo „tik sau“ dirbančio žmogaus diena? „Prastai, – juokiasi pašnekovas. – Sukuosi kaip voverė rate. Tai medienos ieškau, tai perku priedus gaminiams. Jau penkeri metai, kaip važinėju po muges. Registracija į jas ir visa buhalterija rūpinasi žmona Rasytė. Mugės vyksta dažniausiai savaitgaliais, dar pailsėti reikia. Tempas.“
Jis buvo pasitraukęs iš rajono tautodailininkų veiklos, nes, pasak Nerijaus, apie žmones jis sprendžia ne iš kalbų, o iš darbų. „Paprastai tie, kurie daug rėkia, mažai dirba“, – glaustai nurodė pasitraukimo priežastis. Jis manantis, kad tik dabartinės Rokiškio skyriaus tautodailininkų vadovės Birutės Dapkienės dėka tautodailininkai gavo patalpas Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centre.
Koks medis mieliausias?
N. Janušauskui mielesnė egzotinių medžių – bambuko, australiškojo eukalipto – mediena. Bambuką gauna presuotą, t. y. techniškai padorotą, iš jo vienintelis Baltijos šalyse gamina medines menteles. Eukaliptas vilioja spalvomis. Iš lietuviškos medienos pirmenybę teikia šaltalankiui, bet stori jie retai užauga. Nuosavame miške yra radęs net 37 cm storio medį. Iš šaltalankio kuria statinaites, menteles, stiklinaites, šaukštukus.
Kasdienybė
N. Janušauskas save laiko grynu amatininku, tad gerai išmano organizacinius ir kitus sunkumus, su kuriais susiduria tokią veiklą pasirinkę žmonės. Jis įvardija, kad Lietuvoje amatininkų situacija kebli. Pavyzdžiui, jis nuomojasi darbines patalpas už simbolinę vieno cento kainą, bet, jei norėtų įsigyti nuosavas, tektų mokėti visą kainą, o už projektinius pinigus jam būtų leidžiama pirkti tik stakles, įrankius, kitus įrengimus.
„Erdviose patalpose galėčiau vesti edukacines programas, juk dalis darbų – medinių mentelių, indų, statinaičių – iškeliauja į Japoniją, jas perka turistai. Per metus dalyvauju bent 35 mugėse. Jos trunka nuo vienos iki trijų dienų. Negaliu planuoti pajamų, tik muges. Tarkime, jei per mugę visas tris dienas lis, pajamos bus menkos, o už prekybos vietą privalai sumokėti prieš mėnesį ar pusantro“, – atskleidė kasdienybę kūrėjas.
Dėl ko skauda širdį?
Pasirodo, pirkėjų bei užsakovų charakteris priklauso ir nuo gyvenamosios vietos. Pavyzdžiui, Ludzoje (Latvija) mugėse jie net nesidera. „Su lietuviais užsakovais labai sunku, nuolat reikia kaulyti, kad atsiskaitytų. Kuo prabangesnė kliento mašina, tuo didesnės problemos. Kaunui jaučiu alergiją – su visais klientais iš šio miesto buvo problemų. Patys geriausi klientai – iš Utenos, Biržų, Rygos (Latvija). Nors visur gali būti sąžiningų ir nesąžiningų. Kartais žmogui reikia gaminio, bet jis sako, kad per brangu. Tuomet domiuosi, kiek jis gali sumokėti“, – sakė N. Janušauskas.
„Vilniaus Kaziuko mugėje 80 proc. parduodamų gaminių sudaro Gariūnų turgaus produkcija. Taip galite ir rašyti. Jeigu nori prekiauti Gedimino prospekto komercinėse vietose, duok organizatoriams į „kišenę“. To nedarau ir tose vietose neprekiauju. Įsikuriu Vokiečių ar Maironio gatvėse, kuriose prekiauja tikresni amatininkai, o ne tie, kurie turėdami tautinio paveldo sertifikatus samdo darbininkus. Aš gaminu vienas, nieko nesamdau“, – su nuoskauda atvirauja vyras. Pašnekovo nuomone, vieša paslaptis, kad minėtus sertifikatus galima gauti už pinigus. Jis irgi bandė gauti šį sertifikatą medinių šaukštų, langinių, senovinių durų (iš tiesių lentų), baldų ir indų gamybai. Negavo nė vienam gaminiui. Telefonu kalbėdamas su paveldo ekspertų komisijos nariu išsiaiškino, kad jo gaminiai neatitiko formos. „Su medžiu dirbu dvidešimt šeštus metus, tad dėl senovinių langinių ir durų man „nepaburs“. Šaukštai irgi neatitiko reikalavimų. Bet Aukštaitijoje jų forma vienokia, Žemaitijoje – kitokia. Nuėjęs į muziejų, išdrošiu matyto šaukšto kopiją, nusiųsiu paveldo komisijai ir galiu negauti sertifikato. Arba paimsiu jau turinčio sertifikatą amatininko drožtą šaukštą ir jai nusiųsiu. Visais atvejais komisija gali pasakyti – neatitinka formos. Kaip gali būti paveldo kataloge būtent toks šaukštas, kokį pristatau? Faktas, kad yra korupcija. Tai vieša paslaptis“, – negailėjo kritikos pašnekovas.
Pasak amatininko, korupcija klesti ir tarp didžiųjų miestų mugių organizatorių, tad, jei nesiruoši duoti kyšių, tai prekybos vietą gausi užkampyje arba turi ignoruoti renginius, į kuriuos kviesdami organizatoriai prašo atsiųsti darbų, prekybos palapinės ir paties amatininko nuotraukų. Tada būsią pranešta, ar priims. „Bet paprastai niekas net nepaskambina. Su tokiu atveju asmeniškai susidūriau – dvejus metus siuntėme nuotraukas vienos mugės organizatoriams. Kai antrais metais negavome atsakymo, paskambinau telefonu. Prašė atsiųsti dar kartą. Jie pasvarstys. Aš po du kartus nuotraukų nesiuntinėju, ir taip gyvenime turiu ką veikti“, – neslėpė antipatijos vienam iš sostinėje organizuojamų tradicinių renginių N. Janušauskas.
Amatininkui prie širdies kai kurios šventės Palangoje, taip pat Panevėžio prekybos ir pramogų centre „Babilonas“ vykstančios kalėdinės mugės. Pastarosios organizatorė žino, ko nori, ir atrenka būtent amatininkus, nepriima perpardavinėtojų.
„Prapūtė galvą“
Du vasaros mėnesius Nerijus darbavosi Norvegijoje, statybose. Ar tai noras užsidirbti pinigų, ar siekis pakeisti aplinką? Į šį klausimą pašnekovas atsakė: „Jei visą mėnesį kiekvieną rytą valgysite tik bandelę su kefyru, tai kitą mėnesį norėsis bandelės su pienu. Taip ir su Norvegija – norėjosi ir „galvą prapūsti“, ir aplinką pakeisti.“ Klausdama, kokių naujų patirčių įgijo svetimoje šalyje, tikėjausi atsakymo, susijusio su kūryba, naujomis idėjomis, tačiau pašnekovas nuleido ant žemės: „Užsienyje niekada nepasitikėkite lietuviu darbdaviu.“
Projektą iš dalies remia
Pagarba Rasai ir Nerijui .Sėkmės ir stiprybės Jums.