Pirmąja konkurso laureate tapo Alina Valantinavičienė (viduryje). V. Bičiūnaitės nuotr.
Prie Dirdų

– Kas Jums yra kūryba: pabėgimas nuo realybės (užuovėja), savirealizacija, rašote atėjus įkvėpimui?..
– Paprastai pasakius, kūryba yra ir maistas, ir vaistas. Prisilietimas prie gero kūrinio leidžia patirti žmogaus vidinių galimybių aukštumas. Kasdienybėje mes galime nusivilti žmogumi ir pasauliu. Aplinkui yra pakankamai nešvaros iš žmogaus prigimtinio silpnumo. Jeigu gyveni kasdien įsižeminęs ir susikoncentravęs „visa širdimi“ ties laikinumo rutina, palengva gali apsunkti liūdesiu. Ypač jautresniam žmogui, linkusiam į gilesnius pamąstymus, pasaulis gali gerokai nuspausti pečius. Taip jau susiklostė, kad gana anksti patyriau, jog menas, kaip kūrybinis tikrovės atspindėjimas, padeda nenusivilti žmonija, netobulume rasti stebuklo apraiškų. Grožėkis į sveikatą, kiek yra visko šviesaus aplinkui mus. Kai pats pabandai ką nors sukurti, jautiesi esąs mažas, tačiau laimingesnis. Paskui atsiranda kažkokia trauka, ir prasideda… „Nebepasveiksi“, nes supranti, kad labai gera „pagyventi“ kūrybiniame sraute. Nesvarbu, kad nesi apdovanotas ypatingais talentais ir pasaulis niekada neaiktelės nuo tavo kūrybinio rezultato. Tačiau pats jautiesi vis gyvesnis ir švaresnis, nes tiek protas, tiek jausmų pasaulis nuolat yra aktyvinami. Intensyvu, bet sveika. Kartais jauti, kad kūrybos procese dalyvauji ne vienas, kažkas tau padeda iš aukščiau, koreguoja sumanymus… Argi tai ne stebuklo išgyvenimas?

– Kada pradėjote kurti?
– Septintoje klasėje lietuvių kalbos mokytoja Areškienė pagyrė, kad gerai rašau rašinius. Aštuntoje klasėje, paaugliško maišto laikotarpiu, parašiau pirmąjį eilėraštį. Nepriklausomybės pradžioje, 1992 –1997 m., gilinausi ir perpratau Valdorfo pedagogiką, kurios pagrindas – ugdymas per meną. Taigi, dirbdama mokytoja, patirdavau didelį kūrybinį džiaugsmą ir geriau pažinau savo galimybes. Teko pačiai kurti diktantų tekstukus, eilėraštukus, daug piešti, vaidinti. Vaikai lyg ir džiaugėsi… Profesiją pakeičiau, tačiau pati taip ir nepasikeičiau, – vidus jau prašėsi krūvio.

– Kas buvo/yra Jūsų kūrybinis mokytojas? Išoriškai esate panaši į šviesios atminties Jurgą Ivanauskaitę. O ar bandote sekti kieno nors kūrybos pėdomis?
– Netikiu, kad žmogų galima išmokyti kurti. Manau, kad kūrybai labai svarbios asmeninės savybės – atvirumas sau ir aplinkai, polinkis į originalumą, dėmesingumas tam, ką sako vidinis balsas. Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Poezija yra ne rankų, o širdies šešėlis.“ Kitaip tariant, kūryba – labai sąžiningas santykis su savimi pačiu. Vidinis kodeksas, kurio pirma taisyklė – nemeluok. Manau, labai svarbu drąsa ir ištikimybė tam, ką darai. Jeigu pradėsi mąstyti apie tai, ar tavo kuklus kūrinėlis patiks skaitytojui, ar jis pakankamai gražus, tai nieko neparašysi, tik primeluosi. Labai nemėgstu banalumo, įvairių klišių. Jei tūkstantį kartų buvo parašyta, tai kam tai daryti dar vienąkart? Neįdomu. Taigi, kiek turi, tiek ir išrašai, nei padovanota, nei pavogta. Grožio suvokimas labai subjektyvus. Man net niūrokas tekstas gali būti gražus, jeigu jis gyvas. Todėl reikia skaityti kuo daugiau geros ir įvairios poezijos, prozos. Tai nereiškia, kad parašysi kaip Marčėnas ar Ališanka, bet suprasti, kaip toli esi nuo jų – būtina. Svarbu, kad puikybė nepagautų. Poezijos apibrėžimų labai daug. Ji – kietas riešutėlis. Parašyti eilėraštį gali, bet tai dar nereiškia, kad esi poetas.
Ieškojimas, trumpalaikis džiaugsmas, ir vėl – nepasitenkinimas… Tokie išgyvenimai lydi nuolat. Man atrodo, Jurga Ivanauskaitė ilgai ieškojo savęs. Toks gal mūsų panašumas. Daugiau nedrįsčiau su Ja lygintis.

– Kodėl eiles rašote verlibru?
– Laisvos eilės, arba verlibras, turi gana nemenkus reikalavimus. Todėl tik daug rašydamas, gali šiek tiek jį įvaldyti, pajausti. Matyt, esu tinginė, todėl taip ir neišmokau rimuoti. Jei neturi ko pasakyti, nei rimavimas, nei verlibras nepadės. Kitas klausimas – ar tavo tematika įdomi tik tau pačiam, ar ji yra bendražmogiškai aktuali. Ypač mėgėjams verta ir apie tai pamąstyti.

– Jūs priklausote Rokiškio literatų klubui ,,Vaivorykštė“, todėl jo almanache ir publikuota Jūsų kūryba. Kur ji dar publikuota?
– Dabar galvoju, kad nesu niekur daugiau publikavusi savo kūrybos. Nesu labai drąsi pasirodyti. Retkarčiais tenka paskaityti renginiuose, kai pasiūlo. Nemanau, kad eilėraščiai yra tas žanras, kuris labai domintų šiuolaikinį nekantrų žmogų. Žinoma, internetinėje kūrėjų svetainėje yra dalis mano eilėraščių. Tai tokia bendruomenė, kurioje kūrinį paskaito keli šimtai žmonių, gauni gausiai kritikos, kiekvienas kūrinys yra vertinamas. Visai įdomus žaidimas.

– Galbūt grojate ar dainuojate? Nebuvo kilę minčių tapti barde? Ar giminėje yra menininkų?
– Visada įdomu paieškoti savo šaknų. Kaip ir daugelio vyresnės kartos žmonių, mano giminėje buvo gerai įvaldžiusiųjų įvairius amatus. Buvo audėjų, siuvėjų, kalvis. Mano tėveliai, dėdės ir tetos gražiai dainavo, grojo armonikomis, akordeonais. Brolis ir jaunesnioji dukra taip pat muzikuoja. Vyresnioji dukra – tapytoja. Aš prasilenkiau su muzika, todėl liko tik rašymas. Nors muzikos klausau beveik kasdien. Negaliu be jos.

– Kokio rašytojo/poeto kūryba mieliausia? Kuo?
– Pastebėjau, kad tai, ką žmogus skaito, nemažai pasako apie pačią asmenybę: kuo ji gyvena, kur eina… Gyvenime buvo momentų, kai skaičiau tik profesinę literatūrą. Man pačiai artima egzistencinė psichologija (Alina dirba psichologe Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinyje – aut. past.), kuri glaudžiai susijusi su egzistencialistine filosofija. Tačiau greit pajunti, kad mokslinė literatūra „išdžiovina“ vidų. Tada laikas imtis grožinės literatūros. Kaip ir kiekvienam žmogui, perkopusiam per psichologinio amžiaus vidurį (apie 40 m.), kyla poreikis giliau patirti savo būtį. Gyvenimas tarsi perkainojamas, kyla klausimų apie prasmę, laisvę, laiko slinktį ir jo kokybę, apmąstomas žmogaus baigtinumas. Šie klausimai neatsiejami nuo nerimo ir vienišumo patyrimo: rutininė realybė tavęs nebeužpildo. Todėl iškyla gilesnio pašnekesio poreikis. Taigi ateina laikas kalbėtis su kūrėju: rašytoju, poetu, Dievu. Man labai patinka Wyslavos Szymborskos kūryba. Per 89 gyvenimo metus ji publikavo tik apie 400 eilėraščių, apdovanota Nobelio premija. Jos poezijoje būtis slenka kaip prabangus šilkas tarpupirščiais – labai lengvai, tačiau sodrus filosofinėmis įžvalgomis ir vos juntamu ironijos atspalviu. Jos kūryba įrodo, kad patys svarbiausi dalykai yra paprasti, o sudėtingi – visai nereikalingi. Labai patinka Alfonsas Nyka-Niliūnas. Neišskirčiau ir kitų poetų – Bložės, Martinaičio, Baliukonės. Pastarosios kūryba man daro nemenką įtaką, nes sodri savo moterišku atviru emocionalumu, artima. Aišku, Dostojevskį, Rilkę ir Borgesą verta skaityti kiekvienam kuriančiam žmogui dėl ypatingai gražios poetinės kalbos. Kaip apsieiti be Gavelio „Vilniaus pokerio“ arba Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“? Išvadinau tik mažą dalelę kūrėjų, kurie įkvepia ir gali apvalyti sielą nuo kremzlėjimo.

– Kokiais kriterijais vadovaujatės pirkdama knygą ar ją rinkdamasi bibliotekoje?
– Neimu į rankas atsitiktinių kūrinių, apie kuriuos nesu nieko girdėjusi. Neverta mokėti nemažų pinigų knygai, kuri neturi išliekamosios vertės. Aišku, būna, kad įsigyju ir mažiau žinomų autorių kūrinių, o paskui džiaugiuosi. Taip atsitiko, kai įsigijau du Stepnovos romanus. Nuostabi kalba! Paskutinis pirkinys „Didysis Šekspyras“. Brangi ir prabangiai išleista knyga. Planuoju artimiausiu metu su ja „pasigalinėti“… Didesnė ar mažesnė namų biblioteka svarbi ir net būtina, jeigu turite vaikų. Net nustembu, kad vyresnėliai, svečiuodamiesi namuose, niekada nepamiršta pasirausti knygų spintoje ir išsirinkti ką nors sau. Todėl pirkdama knygas (tą darau po kiekvieno atlyginimo), žinau, kad pinigus investuoju prasmingai. Kitas svarbus dalykas – bendravimas su vaikais tampa visai kitoks. Sakyčiau, džiugesnis ir įvairesnis, nes turime bendrystę per literatūrą. Jei namuose tik kelios knygiūkštės interjerui papuošti, mes negalime net panorėti, kad vaikas skaitys.

– Apie ką yra Alės Rūtos ir Aleksandros Kazickienės vardų esė konkursui pateiktas kūrinys?
– Esė „Prisilietimai, susitikimai, pasikartojimai“, ko gero, liečia emigracijos temą. Iš vienos pusės, įvardindama save kaip emigrantę (iš vienos politinės visuomeninės sistemos į kitą) ir aprašydama mūsų kartos patirtį po nepriklausomybės atkūrimo, ieškojau sąlyčio taškų su antros ir trečios bangos Lietuvos emigrantais. Alės Rūtos romanas „Kelias į kairę“ (1964) aprašo lietuvių emigrantų šeimos gyvenimą ir vertybes prie greitkelio Čikaga–Niujorkas. Man buvo įdomu pasižiūrėti, kokie mes esame iš sovietinės sistemos atėję į laisvą Lietuvą ir kokias vertybes turėjo tie, kurie emigravo iš Lietuvos prieš pusę amžiaus. Esė yra nemažai pasakojama apie tai, kaip sovietų okupacija paveikė mano kartos žmonių sąmonę, kodėl mums sunkiai sekasi gavus laisvės dovaną. Žvilgsnį kreipiau į žmogaus vidų ir patirtų traumų reikšmę žmogaus sąmonei. Stengiausi atsakyti į svarbų klausimą: kodėl žmogui taip baisu pasižiūrėti į save patį. Kūrinėlis nėra linksmas. Stengiausi, kad jis būtų kuo gyvesnis ir įdomesnis, negailėjau pavyzdžių iš mūsų kartos patirties.

– Kam išleisite premiją?
– Nežinau, kiek laiko premija gulies nepaliesta… Iki tol, kol turėsiu pakankamai eilėraščių, kuriuos išdrįsčiau išleisti, kaip viso gyvenimo kūrybinį palikimą. Jaučiu, kad įvyks tas vienintelės knygos gimimas. Gal po poros metų…

– Kaip laimėjimą priėmė šeima?
– Aišku, jie visi džiaugiasi, kad mano laikas, nuvogtas nuo jų, yra įvertintas. Žino, kad rytoj bus taip, kaip vakar: mama vėl užsidarys ir rašys. Šeimoje, ačiū dievui, visi turi savo pomėgius, labai gerbiame vieni kitų asmeninę erdvę. Tai atneša šviesos į namus. Kartais ir savo klientams, draugams patariu pagalvoti, kur jų gyvenimuose yra ta erdvė, kurioje neegzistuoja laikas ir jam ištirpus jautiesi truputį kitoks – laimingesnis ir laisvesnis. Tai labai pozityviai veikia tarpusavio santykius šeimoje. Kas gali būti svarbiau už šeimą?

– Kas toliau?
– Toliau – dirbti ir džiaugtis. Ką parašysi, niekada nežinai. Negali pasakyti, koks aplinkos dirgiklis prasiskverbs pro tavo pojūčius, ar jis suvirpins sielą, ar kas suskambės. Ne vienas dalyvauji šiame procese. Kūryboje, kaip ir gyvenime, pradžia ir pabaiga priklauso Dievui, o viduriuką „išsirašai“ pats. Savo būtimi.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie