(Iš kairės) Kristina Matulevičienė, Valentinas Skeirys, Virginija Skeirienė, Gražina Pitrėnienė, Ritė Gernienė ir Algirdas Svidinskas. 2015 m. Raudondvaryje.
Prie Dirdų

Kiekvienas kalbą esame paveldėję iš tėvų ir protėvių. Ją turime perduoti ateinančioms kartoms. Kalba išduoda, kokie mes esame, kokia mus supa aplinka, kokie mūsų pomėgiai. Tradicinės tarmės dar tebegyvena vyresniųjų žmonių kartos lūpose. Lietuvių kalboje iš seno skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. Lietuvoje pirmasis dėmesį į tarmes atkreipė kalbininkas Jonas Juška, o pirmąją išsamią lietuvių tarmių klasifikaciją paskelbė poetas, kalbininkas, vyskupas Antanas Baranauskas.

Kai dėliojau gaires šiai publikacijai, gavau Kupiškio krašto kunigo, poeto Justo Jasėno keturias knygas – dovanas Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekai. Viena iš jų – poeto, vertėjo, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vlado Braziūno poezijos rinkinys „Lėtojo laiko aky“. Skaitydama poeto V. Braziūno eilėraščius, prisiminiau, kad autorius mėgo rašyti tarmiškai, nors minėtoji knyga parašyta bendrine kalba. Apie aukštaičių krašto tarmę poetas yra sakęs: „… tarmė pati prilenkia prie žemės – iš čia visa jos dvasia, visų vyksmų vieta ir pobūdis, o kitas daiktas – tarmė yra neišdirbtas molis, įmantraus porceliano iš to nepadarysi. Turi galvot, kaip nulipdyt puodynę. Man tokia amato atšaka buvo visai prie širdies.“

Tarmiškai savo kūrybos eiles skaito Gražina Pitrėnienė. VIII respublikinio tarmiškos kūrybos konkurso renginių organizatorius Algirdas Svidinskas Raudondvario kultūros centre (Kauno r.). G. Pitrėnienės asmeninio archyvo nuotr.

 

 

Žodžiais tapomas paveikslas

Žodžiais pradėjau tapyti antanašietės Gražinos Pitrėnienės paveikslą. Sudėtinga. Tai nepaprastai veikli ir

darbšti asmenybė. Kaip spalvų paletėje, maišant spalvas įvairiomis proporcijomis, gaunama nauja spalva, taip ir šios kultūrininkės sumanymai – vienas papildo kitą. Pati Gražina prisimena moksleiviškus metus: „Buvau veikli: dainavau, vaidinau, piešiau, sportavau, kūriau. Baigusi vidurinę įstojau į tuometinę Vilniaus kultūros mokyklą, baigiau masinių renginių režisūros specialybę. Jaunystėje eilėmis liejosi jausmai apie pirmąją meilę. Vėliau, sukūrusi šeimą, didžiąją gyvenimo dalį praleidau dirbdama Obelių ir Antanašės kultūros namuose. Ten vyko kūrybinis darbas, rašiau renginių scenarijus, kūriau sveikinimų tekstus. Vaikams iškeliavus į mokslus, sukūrus šeimas, kažko trūko. Grįžau prie eilių, o gal jos mane susirado…“

Įstojo į Lietuvos kaimo rašytojų sąjungą

Prisimenu steigiamąjį Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) Rokiškio skyriaus susirinkimą. Tai Lietuvos visuomeninė kūrybinė organizacija, vienijanti provincijoje gyvenančius ir daugiausia apie kaimą rašančius kūrėjus. Jos iniciatorius ir pirmininkas – pedagogas, žurnalistas, poetas Kostas Fedaravičius, o Rokiškyje jau tuomet sąjungos nariais buvo Antanas Gintautas Žilinskas, šviesaus atminimo Danas Kairys, Vytautas Gasiūnas, Danutė Mažeikienė ir šio straipsnio autorė. Įkūrę LKRS Rokiškio skyrių, dėliojome tolesnes veiklos gaires, numatėme, kokius kandidatus kviesti į skyrių.

Labai gerai prisimenu, kaip A. G. Žilinskas pasiūlė G. Pitrėnienės kandidatūrą. Skyriaus nariai šiam pasiūlymui pritarė. Tuomet pradėjome Gražiną kviesti į LKRS renginius, siūlėme dalyvauti literatūriniuose projektuose. Žinojome ir tai, kad literatės G. Pitrėnienės kūryba spausdinama šalies periodiniuose leidiniuose.

2013 m. birželio 15 d. Jonavos suaugusiųjų švietimo centre vyko LKRS respublikinė kultūros ir literatūros šventė „Mes atėjome ir einame“, skirta Martyno Mažvydo 450-osioms mirties ir 1863–1864 m. sukilimo 150-osioms metinėms paminėti. Šioje šventėje G. Pitrėnienei buvo įteiktas LKRS narės bilietas. Tai pirmoji LKRS šventė, kurioje dalyvavo literatė. Renginio antroje dalyje vyko literatūriniai skaitymai. Visus rokiškėnus lydėjo kūrybinė sėkmė. Smagu, kad jau patį pirmą kartą tarp respublikos kūrėjų Gražinos kūryba buvo įvertinta palankiai. Prasmingo kelio pradžia, kuriuo antanašietė literatė atkeliavo į LKRS.

Kūryba eilėraščių ir prozos antologijose

LKRS organizuoja nemažai literatūrinių projektų, UAB „Dobilo“ leidykla leidžia sąjungos narių kūrybos antologijas. Aktyviai LKRS organizuojamuose projektuose dalyvauja G. Pitrėnienė. Jos kūryba spausdinta antologijose: „Kai mūsų knygnešių keliai…“, „Jau saulelė…“, skirtą Kristijono Donelaičio 300 metų sukakčiai, „Mūs laisvė krauju apšlakstyta…“, skirtoje Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečiui, „Ūkininko“ žurnale, kurį leidžia LKRS ir kt.

2016-ieji buvo paskelbti Bibliotekų metais. LKRS kvietė narius dalyvauti literatūriniame projekte „Ant asfalto duona nežydi“. Metų pabaigoje šiuo pavadinimu buvo išleista eilėraščių ir prozos antologija. Kūrybiniam projektui savo kūrybą aktyviai siuntė rokiškėnai. G. Pitrėnienės kūryboje dominuoja gamtos prieglobsčio, meilės gimtajam kraštui tematika.

Nuo 2005 m. redaguoju Suvainiškio, Čedasų ir Žiobiškio parapijų laikraštį „Liepsnelė“ (leidžiama kas mėnesį). 2013-2017 m. nuolat šiame laikraštyje spausdinama LKRS Rokiškio skyriaus narių kūryba. „Liepsnelės“ kompiuterinis variantas išsiuntinėjamas ne tik Lietuvos rajonų skaitytojams, kraštiečiams, bet ir užsienio lietuviams. Dažnai „Liepsnelėje“ spausdinama G. Pitrėnienės kūryba. Jos pateikta ir 2016 m. išleistame Rokiškio literatų kūrybos almanache „Vaivorykštė“.

Tarmiškos eilės įvairiose erdvėse

2012 m. Gražina dalyvavo meninio skaitymo šventėje „Piršlio testamentas“, vykusioje Kupiškyje ir skirtoje pedagogo, etnografinio spektaklio „Senovinės kupiškėnų vestuvės“ aktoriaus ir režisieriaus Povilo Zulono 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

2014 m. LKRS Rokiškio skyrius ir Vilniaus rokiškėnų klubas „Pragiedruliai“ pasirašė dvišalę bendradarbiavimo sutartį. Tamprios bendradarbiavimo gijos sieja šias organizacijas. LKRS narių kūryba skaitoma bendruose renginiuose. 2015 m. balandžio mėnesį Vilniaus įgulos karininkų ramovės salėje vykusiame renginyje, skirtame buvusios Vilniaus universiteto dėstytojos, doc. socialinių mokslų daktarės Danutės Kastanauskaitės 75-mečiui paminėti, subtilia aukštaitiška tarme skambėjo G. Pitrėnienės tekstai. Jie Vilniaus rokiškėnų širdyse pagilino nostalgiją gimtajam kraštui.

LKRS Rokiškio skyriaus nariai džiaugiasi šios veiklios literatės inicijuojamomis idėjomis. 2015 m. gegužės mėnesį kūrėjai lankėsi Antanašės bibliotekoje. Joje vyko literatūriniai skaitymai „ … kad lietuviškas žodis gyventų“ (Etnografinių regionų metams paminėti). Antanašės krašto žmonėms skaitėme kūrybą. Meile gimtajam kraštui perpinti skambėjo G. Pitrėnienės posmai.

2013-2015 m. LKRS Rokiškio skyriaus nariai daug keliavo po Aukštaitijos krašto įžymias vietas, organizavo literatūrinius skaitymus. Aktyvi literatūrinių skaitymų dalyvė yra Gražina. Galima akcentuoti ir tai, kad ji geba subtiliai pritaikyti teminiams renginiams savo poezijos tekstus. Dvi vasaras iš eilės LKRS Rokiškio skyriaus nariai organizavo literatūrinius skaitymus Kupiškio ir Rokiškio krašto bažnyčiose. Kūrėjus į savo aptarnaujamas bažnyčias kvietė dvasininkai Justas Jasėnas ir Virginijus Šimukėnas. Bažnyčių erdvėse skambėjo Gražinos tarmiški tekstai.

2016 m. spalio mėnesį Gražina Antanašės krašto tarme parašytą eilėraštį „Vaikystės gryčia“ skaitė Lietuvos operos solistui Virgilijui Noreikai, kuris koncertavo Obelių Šv. Onos parapijos bažnyčioje.

Prasmingomis spalvomis nutapytas jau tradicija tapęs Gražinos dalyvavimas respublikiniuose tarmiškos kūrybos konkursuose Raudondvaryje (Kauno r.). Ji savo kūrybą skaitė jau aštuntajame konkurse, skirtame Regionų metams, devintajame, dalyvaus ir šiais metais dešimtajame. Šiuose renginiuose galima pasisemti kūrybinių idėjų, dvasinės šilumos iš rokiškėnams gerai žinomo etninės kultūros puoselėtojo, tarmiškos kūrybos sekcijos iniciatoriaus Algirdo Svidinsko.

Spausdiname Gražinos tarmiškus tekstus.

Kur kaplytstulpiai ryma pre upes,

Kur  atapūčia mėlynas vėjas,

Ti trabelas keip paukščiai sutūpi,

Iš vaikystes mani išlydėji.

 

Tykiai klemku na duru nukelsiu.

Kampi pečiaus kakta aprasojus.

Senan kuparan tyliai pabelsiu.

Staves senatve asloj atsistojus.

 

Su kačėlu ketai suvyniotas gulas,

Senelas austas dimines  marškas.

Meriškuoti  lina  abrūsai  dūlas,

Jau pagelti na čėsa keip vaškas.

 

Mažam kašikėly unt paminas,

Sutrūniji mėtas ir vasilkas.

Apdaužytas uzbanėlis unt lintynas.

Padynėlas unt lintynas pilkas.

 

Šienu da ilgai sapnuos pakrypis klaimas.

Snaus kamaraj liže, pasilgus duonas.

Na kukaliais apžėlusia atšlaima,

Laisis saula, keip ugne raudona.

 

Ir vaikystes vėjas vėl krabždins

Senai maliavotas lunginyčias.

Markatnumu vėl dūšelan gins

Na senuma jau parskraipus gryčia.

 

Nežinau, kas mani pakereja,

Kad  sugrįžte noriu tinai vėlei.

Na aprūkusių sienų un mani   žiūres

Visi švinti  gryčias abrazdėliai.

* * *

Atadariau lunginyčias.

Atadariau lungų.

Įnskrida muse.

Vakariene vorui.

Ažvarsčiau šniūrkus.

Kas išpins mana gyvenimų?

Mergautiniam sanelas kaniki

Sudulėjusiais abrūsais

Tiesia runkas

Sanatve.

Želia rūtas, vis želia,

A sužeistoj sielaj –

Nupjautas atolas.

Dairaus pa dykvetį.

Dykas kašeliokas.

Apvala saula.

Apvala žeme.

A mįsles apvalias?

* * *

Du margučiai unt pevelas redenėjas.

Vienas saulas spalvu nudažytas.

Gražių švintį neša šaltas vėjas.

Mėlynuoja keip upela kitas.

 

Du margučiai unt pevelas redenėjas.

Linksmų špoką giesmį davanoja.

Švintas giesmes, Aleliuja liejas.

Ir išsprogusiam karklų šakelam moja.

 

Du margučiai unt pevelas redenėjas.

Neša dūšian džiaugsmų, meilį, viltį.

Te pavasaris širdin inejįs

Lais visiem, keip paukščiam tiem, pakilti.

* * *

Paraič nama, bet pelanai atvėsi.

Gryčelas kamini nerūksta dūmas.

Maž prie gryčelas pasilsėč pavėsy,

Ale širdin teip aina markatnumas.

 

Ir asimirš visiem, kad žmones ti gyvena.

Ir vaikų alasas girdėjas kaimi.

Nulūžus abela da gyvu šaku kelia.

Ir girdžias, keip žala prasikala atšlaimi.

 

Až metų, až kitų, neliks ti nieka.

nat ir žymes, kad tinai gryčia buva.

Ir šiteipas aš šindej supruntu –

Neliks tevų – ir viskas ti pražuva.

 

Sugrįžč nama, jau graitai bus Kalėdas,

A sniegas krinta čia mažais kusneliais.

Ir aglu prie pat gryčias pašniai rėda,

Ale parait nama – teip sunkus kelias.

Daugiaspalvė veikla

Baigiu žodžiais tapyti literatės Gražinos paveikslą. Jai nesvetimas humoro jausmas, todėl savo kūrybą siuntė humoristinių eilių konkursui „Humoro medis“, kurį organizuoja labdaros ir paramos fondas „Baltasis balandis“ ir fondo literatų klubo Skapiškio literatų grupė. Poezijos tekstų autorė kūrybą spausdina kūrėjų svetainėse „Žaliažolė“, obeliai.eu, yra dalyvavusi poezijos konkurse „Žydinčios vyšnios šakelė“, aktyviai dalyvauja Rokiškio rajono literatų klubo „Vaivorykštė“ organizuojamuose konkursuose.

Sklaidau šimtatomės serijos „Lietuvos valsčiai“ monografiją „Obeliai. Kriaunos“. Tai unikalus leidinys apie miestelius, kaimus ir vienkiemius, šių vietovių istoriją, kultūrą. Leidinyje yra nemažai yra informacijos apie G. Pitrėnienės kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Ji ir dainininkė, ir aktyvi bibliotekos informacijos vartotoja, ir knygnešė. „…kuriančiam žmogui labai svarbu, kad jo žodis būtų išgirstas, nes mes kuriame ne sau, o literatūrinio žodžio mylėtojams. Kiekvienas renginys, susitikimas kažkuo praturtina, padovanoja naujų minčių, idėjų. Tai mūsų dvasinio pasaulio penas. Jau daugiau kaip dešimtmetį dirbu pardavėja, bet randu laiko kūrybai, bendruomeninei veiklai, vaidinu Obelių „Senolių“ mėgėjų teatre. Sukaupiau nemažai gyvenimiškų istorijų prozos leidiniui“, – teigia Gražina.

2012 m. G. Pitrėnienė išleido poezijos knygą „Širdis motulės meilei sutverta“. Nesiimu vertinti leidinio, tai literatūros mokslo kritikų veikla. Į poezijos leidinį žvelgiu skaitytojos akimis. Meile gimtajam kraštui, artimiesiems trykšta poezijos posmai. Nemažai knygoje yra dedikacijų įžymiems žmonėms ir artimiesiems.

Bendrais bruožais peržvelgiau literatės G. Pitrėnienės veiklą LKRS Rokiškio skyriuje. Nuoširdžiais ir atvirais tekstais Gražina garsina ne tik Rokiškio rajoną, bet aktyviai dalyvaudama kaimyninių rajonų literatūrinėje veikoje ji sau iškelia dar aukštesnę tobulėjimo kartelę. Dalyvavimas literatūriniuose projektuose, skaitymuose, konkursuose, kūrybos viešinimas elektroninėje erdvėje, bendravimas su bendraminčiais augina dar stipresnius kūrybiškumo sparnus.

Sukasi laiko karuselė… Gyvendami informacinių technologijų amžiuje, žmoguje vertiname pačias brangiausias savybes. Smagu, kad Gražina yra ne iš tų žmonių, kuri save išbarsto nereikšmingoms smulkmenoms, skubotiems sprendimams, beprasmiškoms diskusijoms. Jos veiklos nutapytos prasmingomis spalvomis, kiekvienas potėpis reikšmingas ir apgalvotas, turintis tęstinumą. Literatės vidiniame pasaulyje veši pareigingumo ir atsakomybės jausmo želmenys. Tuo mes visi ir didžiuojamės… 2017-ieji – Lietuvių kalbos kultūros metai. Antanašės krašto kūrėja stengiasi, kad jos kalba kūryboje būtų gryna ir taisyklinga, o tarmiški tekstai – gyvi ir kuo labiau autentiški.

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie