bangenis

Nuo jūros…
Dailės savamokslis Giedrius nebeskaičiuoja, kiek ir kokia technika yra nutapęs darbų. Tačiau pirmąjį savo meno kūrinį gerai pamena. Buvo dar paauglys, kai nupiešė audringą jūrą su šėlstančių bangų keteromis. Piešinys pačiam labai patiko, bet mokytoja nepatikėjo, kad tai jo darbas. Gal kad nebuvo tada paskatintas, Giedrius tapyba mokykloje ir nesusirgo… Po 9 klasių prasidėjo studijos, po to – kariuomenė. „Nežinojau, ko gyvenime noriu. Teko dirbti psichiatrijos ligoninėje, nes su darbais nebuvo lengva, vėliau pasitaikė gera proga – įsidarbinau pasieniečiu. Iš pradžių eiliniu, vėliau ėmiausi teisės studijų, tapau dėstytoju pasieniečių mokykloje, užsitarnavau majoro laipsnį. Galiausiai įsidarbinau policijoje“, – trumpai savo biografijos portretą „nupiešė“ Giedrius ir pridūrė, jog maištingoje paauglystėje tėvams buvo „ne saldainiukas“. Jo pomėgių spektras labai įvairus: nuo jėgos sporto, sklandytuvų iki aistros motociklams. Bet lietuvių dievinamas krepšinis jo iš proto niekada nevarė ir didesnių emocijų nekėlė…

Įeina į transą
Giedriui blaškantis karjeros laipteliais tapybos bacila toli neatsitraukė. Nors profesionaliai mokytis dailės subtilybių jis niekada neplanavo, vis dėlto žinių badas pasodino prie dailės pradžiamokslio knygų…
„Nesu tas, kuris drobėje išlieja savo emocijas. Man svarbiausia vaizdas, abstrakcijos, detalės. Jos mane patraukia. Nemoku piešti iš atminties, man reikia kažką pamatyti… Randu nuotrauką ir vaizdą kopijuoju, bet ne sausai, o taip, kaip noriu. Kažką pridedu, mano darbas būna toli nuo originalo, dažnai net estetiškesnis. Pasileidžiu klubinę muziką, kaip proceso foną, paėmęs teptuką tarsi pasineriu į transą. Man tokios minutės – pats geriausiais atsipalaidavimas, susikaupusių minčių išvalymas“, – apie kūrybos procesą pasakoja Giedrius.
Tačiau tapyba jam, kaip ir daugeliui kūrėjų, neišvengiama be kančių. Būna, kad prisėdus prie molberto galva sprogsta idėjomis, vaizdai keičia vienas kitą, ima nervas, bet ranka neklauso, nors tu ką… Labai dažnai tokį užstrigusį procesą staiga perskrodžia visai neplanuotas vaizdinys. Tada žaibo greitumu drobėje gimsta pagrindiniai būsimo paveikslo štrichai, vėliau, emocijoms atslūgus, aplipdomi detalėmis, dailinami, keičiami…
„Iki penkių valandų reikia paveikslo pagrindui nutapyti. Tada jį palieku ramybėje savaitę ar dvi. Praeidamas pro šalį vis kažką pridedu, papildau, pašalinu, kol pajuntu, kad jau riba“, – apie kūrybą atviravo savamokslis dailininkas.

Didžioji meilė – ruduo
Po Jaučio ženklu gimęs „pavasarinukas“ Giedrius iš keturių metų laikų labiausia myli rudenį. Sako, to, kaip tik gamta geba, neatkartos ir neperspjaus net talentingiausias menininkas. Didesnė jo darbų dalis – gamtos vaizdai: nuo akiai įprastų siužetų iki abstrakcijų, nuo nostalgiškos idilės iki stichijos pojūčio. Švariomis spalvomis alsuoja aplytos romantiškos senamiesčių gatvelės, senovinės arkos, tarsi kviečiančios patirti kažin kokią paslaptį, mėnesienoje sustingusio ežero vaizdiniai, išvagoti upės krantai, krauju raudonuojančios aguonos, lengvas pienės pūkas ar rūkas, skandinantis vaizdus. Žinoma, ir kažkur regėti svetimi kalnai, ir audringas emocijas skatinanti šėlstanti jūra, su akmenimis ir tarsi bejausmiais molais…
„Labai patinka detalės. Senas langas, skilęs vazonas, sukrypusios durys, apsamanoję laiptai… Visa tai dvelkia ramybe. Nemėgstu rėkiančių spalvų. Man reikia ramių. Juokauju, kad man, kaip šizofrenikui, reikia nusiraminti žemės, gamtiškų atspalvių. Va, savivaldybėje dabar sako, kad reikia lapus kuo greičiau sugrėbti. O man taip gražu, kai žemė jų prikritusi“, – šmaikštavo Giedrius apie kompromisą tarp kūrėjo požiūrio ir užimamų pareigų prievolės.

Nesislepia po lapais
Giedrius dažnai besidomintiems jo kūryba smalsuoliams šmaikštauja, kad tapyti pradėjo, nes reikėjo paveikslais namus papuošti. Yra darbų, kuriuos nutapė pagal žmonos ir kitų artimų žmonių „užsakymus“. Neseniai stojęs prie savivaldybės Ūkio ir viešosios tvarkos skyriaus vairo, jis didžiuliu savo paveikslu papuošė ir darbo kabinetą. Ar kolegos paveikslą pastebėjo? Giedrius atviras: jis visiems pasigyrė, kad tai – jo kūryba, ir prašė įvertinti. „Turiu blogą savybę – labai mėgstu pasigirti, klausinėju, kaip vertina, kas negerai? Saldžios pagyros man nepatinka, visada laukiu kritikos, patarimų“, – dėstė kūrėjas.
Jo tapybos darbai seniai nebėra uždaryti namuose: rengtos vardinės parodos Policijos departamente, Rokiškio ir Panevėžio policijos komisariatuose. Giedrius yra rajono Tautodailininkų sąjungos narys. „Man labai sunku skirtis su visais darbais. Jeigu kurio labai brangaus netenku, būna, kad nusitapau kitą“, – pasakojo kūrėjas, niekada nesusimąstantis, kuris šalies ar pasaulio menininkų galėtų būti jo įkvėpėju.

Pradžia – nuo vaškinio pieštuko
Jeigu Dievas davė talentą, jis kada nors būtinai prasiverš į šviesą. Apie dailę jaunystėje nė nesvajojęs Giedrius kūrybos kelią pradėjo nuo vaikiškų vaškinių pieštukų. Dabar gi sako, jog darbas su jais buvo labai sunkus. Vėliau ėmėsi aliejinių dažų, o paskui ant jo drobių sušvito akrilas. Akriliniais dažais Giedriui dirbti patogiausia, nes jie greitai džiūsta ir klaidą ar nereikalingą potėpį gali greitai paslėpti po kitu sluoksniu. Bet apie tapybos techniką jo geriau neklausti, nes, kaip pats sako, jis ne menininkas ir tapybos subtilybių neišmano…

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

3
Rašyti komentarą

avatar
3 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
gggaiOkeBuvusi rokiškietė iš užsienio Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
gggai
gggai

Vaikų darželis Vis nepataiko su profesija.

Oke
Oke

Šaunuolis, labai gražu ir tiek.

Buvusi rokiškietė iš užsienio
Buvusi rokiškietė iš užsienio

Nepaprastai gražūs ir įdomūs paveikslai! Ar būtų galima nusipirkti,nes straipsnyje rašoma,jog p.Giedrius sunkiai su jais išsiskiria?