Antanas Gintautas Žilinskas
puodelis

 

Įskaitytas tekstas apie autorių

Kitaip negalima. Kitaip eilėraštis bus panašus į kirvakotį, kurį darbštus senukas nutašo per valandą, o šeštadienį jau neša į turgų. Tiesa, kirvakotis kirvakočiui nelygu – vienas lipte limpa prie delno, o kitas jame sumuša tokias pūsles, jog paskui tenka tris dienas „ilsėtis.“ Eilėraščiai irgi. Vieni plaukia iš širdies į širdį, kiti tyliai praslenka pro šalį, nepalikdami jokio pėdsako.

Nedrįstu pernelyg džiaugtis, kad per pastaruosius dešimtmečius poetinė raiška mūsų rajone tapo gerokai brandesnė. Tačiau ji tapo gausesnė, laisvesnė, įvairesnė. Nei kritikai, nei politikai nebereikalauja ideologinių kanonų. Leidėjai, žinoma, reikalauja, tačiau tik pinigų, kurie neretai tupdo kūrybinius skraidymus. Betgi naujų eilėraščių rinkinukų, net ir rokiškėnų kūrybos almanachų pasirodo nemažai. Gausa pasižymi Albinas Sakapilvis, Zita Mironienė, Vladas Liolys, Jonas Balaišis… Visų neišvardinsi. Ir tame gausos aruode pasitaiko visai elitinių grūdų, kurie sužaliuos gal po dešimties metų, gal dar vėliau. Kūrybą vertina laikas. Jis kiekvieną posmą išpūkšto kaip moderniausias vėtytuvas.

Šiandien „Vaivorykštės“ literatų klubas pristato didesnį pluoštą obeliečio pedagogo Antano Gintauto ŽILINSKO poezijos. Tai klubo senbuvis, bene pirmasis rajone pajutęs naujų laikų dvelksmą ir pradėjęs traukti iš atminties ir stalčių gilumos eilėraštį po eilėraščio.

Per nepriklausomos Lietuvos laikus Antanas išleido tris savo poezijos knygutes – „Kalbėjimai“, „Vakarės tylos atmintis“ ir „Keleivis naktyje“.

Į juos sudėti brandžiausi eilėraščiai, kurie poetiškai narplioja asmenybės kontempliacijos, dvasinių ieškojimų temas. Antanas išvengė nuogo politikavimo, kuris būdingas kai kuriems „piktesniems“ autoriams.

***

Įskaitytos A. G. Žilinsko eilės

„Kai lūžta medžių šakos“

I

Naktis užgriūna sunkiu bejėgiu kūnu

Ir lūžta juodos medžių šakos,

Ledinėj tolumoj palikdamos save.

O akys – skausmo ežerai – vilnija graudulio šviesa

Ir šaukiasi jau pamirštus vardus.

Užsmaugtas balsas jų ištart negali

Ir viskas sminga į gūdžiausią tylą,

Su užmaršties skaudžiu ženklu,

Kai griūva lapkričio juoda naktis

Sunkiu beviltiško girtuoklio kūnu,

Kai lūžta nuogos medžių šakos

Be garso, be šešėlio, be naudos…

II

Aš patekau į nežinios užburtą ratą.

Čia neviltis. Anapus šviesūs toliai.

Nebežinau, kelintą naują matą

Renkuos ir atmetu, bet mainos šuoliais

Tas jau ne mano keistas laikas.

Ir kai keleivis, nuneštas bangos,

Kurią akimirką dar laikos

Ir tiki stebuklu be atvangos, –

Taip aš šiame rate be oro

Save baigiu prarast –

Jis tarsi kilpa vis mažėja –

Kažin ar beužteks vien mano gero noro

Sugrįžt į dieną, kur išėjęs,

Vėl ryto vėją apkabint galėčiau?..

III

Vėl vakaras, pakartas ant šakų,

Dejonės dar gyvų žmonių.

Taip ilgesinga, nuoga ir nyku

Ir vien rauda pasaulis visas rodos.

Lyg vizija, lyg sapnas atsišaukia.

Ankstyvos rytmetinės godos

Su žiedlapių muzika švelnia…

Aš tavo ranką vėl juntu delne,

Gera ugnelė dega tavo akyse,

Vaikai bitelėm dūzgia čia aplinkui

Ir virš galvos gera dvasia

Birželio žydrumoj plevena.

Bet tai tik vizija, tik sapnas mielas,

Gūdžioj tyloj sušildęs sielą.

Dabar, kai vakaras pakartas ant šakų,

Kai ilgesinga, liūdna ir nyku…

****

Žinau, dar teks man atsakyti

Už šalčio raštą išdaužtam lange,

Už laiškus, nebaigtus rašyti,

Paklydusius būtajame laike.

Už prarastą nakties ramybę,

Už liūdną tavo mintį vakar,

Akli šešėliai slankios susikibę

Ir plausi ašara sūria

Tą aukštą sugrįžimo slenkstį,

Kuris vargu ar begalės įleist.

****

Aš nežinau,

Ką lems minutė,

Plonėjanti lyg žalvario gija.

Tiktai žinau,

Kad lengva žūti.

Kas dieną klumpant kovoje

Savų silpnybių sūkury,

Nes užmirštu,

Kad dar turiu

Ne vieną rytmetį  sutikti.

****

Šitaip viskas trapu –

Glostai dieną lyg gėlę nuskintą.

Nejučiom žaidi su laiku,

Kol iš rankų jis skaudžiai iškrinta.

Šitaip viskas trapu –

Miršta meilė ir priesaikos dūžta.

Ką turėjai kadais su kaupu,

Berandi tarsi pamirštą gūžtą.

Šitaip viskas trapu –

Lyg rate voverė užspęsta.

Gelsvo smėlio kapu

Nuraškyta šalnos radasta.

****

Pasaulis blėsta mumyse,

Spalvas ir šviesą išdalinęs.

Ko beieškot ir ką bešaukt?

Nutilęs balsas, o akių vyzdžiai

Daiktuose atsako neranda.

Diena taip efemeriškai trumpa –

Viršum galvos vakariai paukščiai sklando.

Kas tu, būties Didžioji Paslaptie,

Ilgam kely užbūrus sielą?

Dangaus ryškėjantys ženklai

Didybę ir menkystę mūsų sveria.

Ir vis artėjanti riba griežtai paklaus:

Quo vadis?

****

Per vasarą saulė žibėjo,

o aš šešėliuos likau,

tau šalto vakaro vėjy

ir vėl sudie pasakau.

 

Taip vakaro plakamos burės

Į kitą platumą neša,

Ir ši diena nebeturi,

kas buvo rinkta po lašą.

 

Po lašą šviesos ir kantrybės,

Sunkių Penelopės svajonių –

Blakstienose perlas pakibęs

Žymės mano sunkią kelionę.

 

Per vasarą  saulė žibėjo

o aš šešėliuotas likau.

 

„Sizifo akmuo“

Ką atmenu ir ko neatmenu –

Gelmėj paskendusių dienų

Sizifo sunkų akmenį

Kas dieną ridenu.

Kiek pastumiu, kiek paritu –

Atgal jisai vis rieda.

Ir pikta, ir graudu man

Ir, po galais, net gėda.

****

Gyvenimas – aitri druska –

Kasdien giliau į sielą įsiėda.

Tai degina ir maudžia lyg prieš lietų

Senieji paklydimai, nuopuoliai ir gėdos.

Ir pasmerktas jau amžiams rodais.

Bet pakeli išdžiūvusias akis į dangų

Ir lašo gailesčio meldi,

Ir atgailos kartoji žodį brangų,

Kol iš uolos gaivi srovė ištrykšta,

Kol sielos gilumoj oazę surandi.

Ir nežinai: džiaugiesi ar liūdi.

„Gėlė“

Gėlė – rudens atodūsis,

Gėlė – širdies kalba.

Ant mano stalo, rodosi,

Lyg vakar nuskinta.

Šalna pakanda žiedlapius,

Išbarsto laiko toliuose.

Tik tu lieki kaip tąsyk,

Šalia ir nenutolusi.

 

Minties verpetuos sukasi

Ir nuoskauda, ir džiaugsmas.

Gėlės ramybėj supasi

Rudens pageltęs skausmas.

Projektą iš dalies remia

 

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie