Danutė Mažeikienė, 2016 m. vasara. Ladakalnis (Ignalinos r.).Rūtos Vilutienės nuotr.
bangenis

Šiais laikais mieliau kalbama nei klausomasi, o kas suskaičiuos, kiek išgirstame tuščiavidurių, beprasmių ir besvorių žodžių? Rajono literatų klubo „Vaivorykštė“, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) Rokiškio skyriaus narė, aktyvi visuomenininkė Danutė MAŽEIKIENĖ iš Šetekšnų neria į pačią žodžio gelmę. Jos poetiniai tekstai netušti, o subrandinti ir išnešioti kasdieniuose gyvenimo išbandymuose. Visas kūrėjos gyvenimas yra tarsi margaspalvis piešinių ciklas. „Dalyvaudama įvairiuose renginiuose suradau daug nuoširdžių draugų ir bendraminčių. Galiu drąsiai pasakyti, kad paprasčiausias tušinukas įvairiausiomis spalvomis nuspalvino visą likusį gyvenimą…“ – sako D. Mažeikienė. O kad ta gyvenimo atkarpa būtų prasminga, ji nuosekliai eina į priekį.

Įveikti išbandymai

Nelengvas buvo Danutės Tumonytės-Mažeikienės gyvenimas. Jos tėvas Pranas Tumonis – pasipriešinimo prieš sovietinę okupaciją Lietuvos laisvės kovų dalyvis, nuteistas 25 m., mirė Taišeto lageryje. Šeimai teko patirti daug skaudžių sukrėtimų. Jos broliai ir seserys sirgo, mirė, teko rūpintis, kaip išgyventi. Dirbti Danutei teko irgi nelengvai Šetekšnų tuometiniame kolūkyje, kultūros namuose, to paties kaimo pieno punkte vedėja. Rajono literatė prisimena, kad pomėgį knygoms įskiepijo mama. Ji labai mėgusi poeziją, prenumeruodavusi laikraščius, daug skaičiusi, besidomėjusi naujovėmis, pasaulio įvykiais. Dabar Danutė su vyru Benediktu yra dažni bibliotekų svečiai.

Kūryba liejasi per kraštus…

D. Mažeikienė prisimena rašyti pradėjusi tuomet, kai išėjo į pensiją, sulaukusi 57 metų. „Rašymas man dovanojo naują gyvenimą, visai nepanašų į buvusį“, – teigia aktyvioji Šetekšnų kaimo gyventoja. Sukaupusi pluoštą savo kūrybos eilėraščių, ji pradėjo dalyvauti rajono literatų klube „Vaivorykštė“. Kūryba liejosi per kraštus, o poezijos posmų autorę lydėjo sėkmė. Ji 2002 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureate Rokiškyje, 2003-iaisiais buvo priimta į LKRS Jonavoje, 2005 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Ilgesio žalvarnė“, 2014 m. – poezijos knygą „Mane prakalbino lietus“. D. Mažeikienės kūryba spausdinama „Vaivorykštės“ almanachuose. LKRS leidžia šios organizacijos kūrybos antologijas. Nuo 2003 m. Danutės kūryba spausdinta šiuose leidiniuose, o jeigu reikėtų sudaryti šių antologijų bibliografinį sąrašą, jau būtų nemenkas literatūrinis kraitis. D. Mažeikienė yra aktyvi anykštėnų Labdaros ir paramos fondo „Baltasis balandis“ narė. Jos poezijos posmai spausdinami fondo leidžiamuose leidiniuose. Šis fondas organizuoja daug literatūrinių konkursų. D. Mažeikienės kūryba įvertinta ne viena padėka. LKRS Rokiškio skyriaus narė yra dažna renginių dalyvė Molėtų rajone, nuoširdžiai bendradarbiauja su šio krašto Dubingių biblioteka. Dar vienas labai įdomus akcentas iš kūrėjos Danutės gyvenimo. Literatės kūryba įvertinta Lietuvos rekordo diplomu už dalyvavimą didžiausiame poezijos almanache „Poezijos spalvos“ su 38 Lietuvos, JAV ir Jungtinės Karalystės autorių eiliuotais kūriniais. Almanachas išleistas 2015 m. Literatė savo eilėmis dalinasi ir internetinėje literatų svetainėje „Žalia žolė“. Rokiškėnai gali didžiuotis ir tuo, kad pagal D. Mažeikienės eiles skamba dainos ne tik Rokiškio krašte, bet ir kituose rajonuose. Ji yra aktyvi LKRS Rokiškio skyriaus narė, renginių ir išvykų dalyvė. Kūrėja save išbandė ir dailės srityje, dalyvauja dailininkų pleneruose. Kas žino, kokius kūrybinius sumanymus dar žada įgyvendinti ši entuziastė?

Brandi kraštotyros veikla

Ne paslaptis, kad kaimo vietovėse į rašantį žmogų dažnai žiūrima įtariai, kad jis yra keistuolis, arba pagarbiai, nes jis yra laipteliu aukščiau už čia gyvenančius. Tokia realybė. D. Mažeikienės veikloje yra dar viena veiklos sritis, kuri neturi priekaištų. Tai brandi ir pasiaukojanti kraštotyros veikla. „Versmės“ leidykla atlieka milžinišką darbą. Ji leidžia šimtatomės serijos „Lietuvos valsčiai“ monografijas. Panemunėlio kraštas Danutei – širdžiai brangus kampelis… Monografija „Panemunėlis“ – 22-oji dviejų dalių knyga. Ji buvo išleista Panemunėlio 240 metų sukakčiai (1772–2012), artėjančiam Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui (1918–2018) ir kitoms reikšmingoms datoms paminėti. Šiame leidinyje spausdinamas D. Mažeikienės straipsnis „Gimtasis Jurkupių kaimas“. Tai solidus kraštotyros darbas, o tai liudija faktas, kad monografijoje ši medžiaga, gausiai iliustruota, spausdinama 608–777 puslapiuose. Kaip prisimena kraštotyrininkė D. Mažeikienė, už šį darbą savo kraštui ji yra dėkinga savo sutuoktiniui Benediktui, kad jis turėjo kantrybės ir kartu važinėjo pas kraštiečius, užrašinėjant istorinę medžiagą. Tikslinant faktus ir ieškant informacijos, teko lankytis net Vilniaus archyvuose. Kraštotyros medžiaga yra puikus gimtojo krašto istorijos ir žmonių meilės liudijimas. Tai lietuvybės relikvija Danutės ir Benedikto keturiems vaikams ir septyniems vaikaičiams. Kraštotyrininkės D. Mažeikienės veiklą palankiai įvertino ir LKRS.

Profesionalų žodis

Trapios meniškos sielos, bet jas užgrūdina pats gyvenimas. Rašantiesiems yra labai svarbus kūrybinio augimo procesas ir tai, kaip profesionalai kūrėjai vertina jų tekstus. Prisimenu, kai rengiau interviu su LKRS pirmininku Kostu Fedaravičiumi („Gimtasis Rokiškis“, 2011 m. liepos 2 d.), tuomet Rokiškio skyriuje buvo penki nariai (šviesaus atminimo Danas Kairys, Antanas Gintautas Žilinskas, Vytautas Gasiūnas, Danutė Mažeikienė ir šio straipsnio autorė). Šios kūrybinės organizacijos pirmininkas K. Fedaravičius rašė: „Rokiškėnų penketukas ypatingas: jis yra kultūros ir literatūros tarnystėje. Mat LKRS ir jos narių kredo – „Gyvenimas – kūryba, kūryba – gyvenimas“.“ Perskaičiusi LKRS antologiją „Du dešimtmečiai“ Lietuvių kalbos instituto Leksikografijos centro vyresnioji mokslo darbuotoja Gertrūda Savičiūtė-Naktinienė įvertino visų rokiškėnų kraštiečių kūrybą. Mokslininkė džiaugiasi atradusi D. Mažeikienės prasmingos kasdienybės paveikslus. Literatės kūrybą palankiai įvertino ne vienas žymus Lietuvos žmogus, bet, kaip pati poezijos tekstų autorė teigia: „Labiausiai džiugina širdį, kai visai nepažįstami žmonės po renginio prieina ir padėkoja… Kartais net su ašaromis akyse… Arba telefono skambutis ir nuostabūs žodžiai… Ypač po naujos knygos pristatymo. Tai didžiausia kuriančio žmogaus laimė. Gauti atsaką į savo širdies kalbą…“ Tai dar vienas šviesios spalvos potėpis margaspalviame gyvenimo piešinių cikle.

Išgyvena „aukso amžių“

Nuėjusi nelengvą gyvenimo kelią, šiandien kūrėja patiria „aukso amžių“. Ji trokšta, kad tik žemiškasis laikas nepagailėtų sveikatos jai pačiai ir jos artimiesiems. Liūdna, kad čia garantijos lapas neišrašomas… Smagu, kad jos artimieji jaučia ir pažįsta poetinio žodžio galią. Kartu su Danute jie yra unikalios poezijos kelionės dalyviai, kur reikia turėti labai daug išminties ir stiprybės. Jie visi kartu tapo prasmingą giminės kūrybinės veiklos ciklą. Ir, svarbiausia, šviesiomis spalvomis visi kartu…

Danutės Mažeikienės poezija

Artojėlių žemė

Čia gimtasis kraštas. Tėviškė. Tėvynė.

Artojėlių žemė čia — Aukštaitija.

Basomis vaikystės takelius išmynę

Amžinai išliekam surišti su ja.

Kiek ši žemė davė iškilių šviesuolių,

Neeilinio proto asmenų garbių.

Ir gražiausias sodžius, ir troba varguolių

Neišvengia laiko permainų svarbių.

Ta pati žemelė didvyrius augina,

Motinų nešioti ir piktadariai.

Laikas išsijoja, iškelia, skandina,

Laiko jūrą puošia dvasios švyturiai.

Jų dėka laimingi praeitį pažinę,

Jų vardus ir ainiai pagarbiai kartos.

Kas mylėjo Dievą, darbą ir Tėvynę

Liks gyvi šviesiausioj atminty tautos.

Tėviškė. Tėvynė. Mielas, savas kraštas.

Artojėlių žemė čia — Aukštaitija.

Dainomis ataustas margas lino raštas,

Laisvę išnešiojus meilės žarija…

Tėvynei

Laiminga, kai Tave dainuoju,

Kai Tavo drabužiu velkuos,

Kai Tavo žemė man po kojom,

Kada Tave regiu vaikuos.

Kada trispalvėmis pražysta

Brangiausių datų atmintis,

Kai švenčia sielose jaunystė

Ištvėrusi visas tremtis.

Dėkinga už gražiausią žodį,

Už rūpesčius ir svajones.

Už kelią, kurį man parodei.

Už tuos, kurie šalia manęs.

Laiminga, kad Tave dainuoju.

Esu rami ir išdidi,

Kad Tavo žemė man po kojom,

O vardas LIETUVA širdy…

Tikėjimas

Į kovo vienuoliktą ėjome

Troškimo kaitraus vedami.

Pabudome ir patikėjome —

Pasieksime tik siekdami.

Nei kelio lengvesnio, nei laiko

Geresnio nebus jau — gana.

Prisotinti slegiančio tvaiko

Išėjom ginkluoti daina.

Išleidom svajonę į šviesą,

Pakėlėm ant savo delnų

Už grotų kalėjusią Tiesą

Ir žodis čia tapo kūnu.

Į kovo vienuoliktą ėjome

Tėvynės kančios vedami —

Dainavome, verkėm, tikėjome

Ir Lietuva, ir savimi.

Dar pabūkim

Dar pabūkim čia, ant savo žemės,

Kvepiančios medum ir obuoliais,

Jos gerumą mes rieškučiom semiam,

Ji kantri ir viską mums atleis.

Dar pabūkim čia su savo meile,

Su širdies plazdėjimu tyliu,

Su visais, kuriuos palikti gaila,

Ir gimtos palaukės berželiu.

Su gyvenimu, kuris mums duotas,

Lengvas ar sunkus, jau nesvarbu.

Nesuderintas, nesuliniuotas,

Sklidinas ir saulės, ir žaibų.

Su senų žaizdų atsivėrimais,

Kančiose subrendusia tiesa,

Su likimo primestais žaidimais

Ir auka tikėjimo skalsia…

Su dangum, kurio visiems užtenka,

Jei nevengiame pakelt akių —

Atvira širdim kai tiesiam ranką,

Kai dainuojam Lietuvą sykiu.

Dar pabūkim čia ant savo žemės,

Kvepiančios medum ir obuoliais.

Jos gerumas mums ramybę lemia,

Meilėje mes tampam dideliais.

Šypsokimės

Šypsokimės ir mums nusišypsos

Ir laukas, ir gėlė, ir kelio vingis.

Atgims pasaulis persmelktas šviesos,

Vėl suskambės melodija sustingus.

Ir nubanguos viršūnėmis klevų

Liepsnojančių, kad net raudoti noris

Nuo to gerumo skambančių spalvų

Toks lengvas ir nepakeliamas svoris.

Šypsokimės ir viskas pasikeis —

Juk šypsosi ir ašarotos akys,

Už šypseną gal niekas nenuteis —

Sunku išeiti nieko nepasakius…

Šypsokimės ir mums nusišypsos.

Jei patikėsim — širdimi pajusim.

Pasidalinsim lašeliu rasos

Pasauly skaudžiai perskeltam per pusę…

Kas pasakys

Kas pasakys, kam likimas

Žmogų vis bando ir bando?

Glumina laiko lėkimas,

Glaudžiasi randas prie rando.

Tas neapsakomas grožis,

Tas neišvargstamas vargas.

Viską tuštybei užgožus

Sielos beviltiškai serga.

Kuo dar paguosime širdis,

Kur mus nuves šitas kelias?

Jei nebematom, negirdim,

Jei nebejaučiam, kaip gelia…

Glumina laiko lėkimas,

Glaudžiasi randas prie rando —

Kas pasakys, kam likimas Žmogų vis bando ir bando…

Po mokytojos Vandos Vasiliauskienės jubiliejaus renginio su Arvydu Bagdonu Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio skaitykloje. Rūtos Vilutienės nuotr.
Po LKRS ataskaitinio rinkimų susirinkimo Danutė Mažeikienė (iš dešinės), Vida Papaurėlienė, Jolanta Juodinytė ir Jolanta Augulienė.Rūtos Vilutienės nuotr.

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie