Meilės poetas Danas Kairys.
rezidencija

Tiems, kurių krūtinėje spurda jautri širdis ir nesvetimas meilės jausmas, laukia susitikimas su mūsų krašto poetu Danu Kairiu, dažnai gretinamu  su meilės dainiumi Pauliumi Širviu. Tiesa, susitikimas bus ne visai toks, kokio norėtųsi: prieš trejus metus į amžinybę išėjęs Danas į duris šįkart pasibels knyga. Apie jo, lyrikos meistro, gyvenimą suguldyta knygoje „Žiobiškio vėjas“, kuri kovo 23 d. pristatyta Rašytojų klube Vilniuje.

„Gimtojo…“ draugas ir ekspertas

„Einu pas jus kaip į namus“, – ne kartą yra sakęs Danas, su reikalu ar kavos puodelio, kviečiamas ar su nauju eilėraščiu minutei kitai užsukęs į redakciją. Labai apsidžiaugdavo, kai pakviesdavome jį tapti eilėraščių konkursų, laiškų motinai, Valentino  dienai ekspertu. Net stebėdavomės, kaip kruopščiai ir atsakingai jis, patyręs pedagogas literatas, skaitydavo skaitytojų laiškus, nepaisydamas to, ar tai būtų vaikiškas ketureilis, nukopijuotas posmas, ilga rašliava, ar dėmesio verta kūryba. Sakydavo: kiekvienoje eilutėje ir net žodyje gali būti paslėptas gilios minties grūdas. Jeigu eilėraštyje Danas nerasdavo meilės ar bent užuominos į ją, suraukdavo kaktą. Mat jam, kaip visada kartodavo, poezija – tai dvi „M“. Meilė ir metafora arba jausmas ir poezijos „darymo“ elementas, kai reikia – po savim paslepiantis arba iškeliantis ir paryškinantis mintį.

Dar dažnesnis svečias jis būdavo „Sename grafe“. Šioje senamiesčio kavinėje, kuri, pasak Dano, buvo pusiaukelė nuo autobusų stoties iki jo namų, išgertas mažas puodelis stiprios judos kavos buvo tarsi kūrybos dopingas. „Kai nebeateisiu, žinosit, kad kojų nebepavelku“, – šmaikštaudavo Danas, dažnai sutiktas sėdintis kavinėje, jo įprastinėje vietoje prie baro.

Negalėjo nerašyti…

D.Kairys išėjo nespėjęs sukurti eilių ketvirtajai poezijos knygutei, nors vylėsi, kad gyvenimas stabtels ir jo palauks… „Argi čia sunku? Einu į mokyklą ar prie autobuso, ar šiaip, gatve, o eilės pačios į galvą lenda. Tik spėk užrašyt. Daug pamiršti, tai kitos jų vieton gula. Bet kartais būna sunkus gimdymas“, – kartą svečiuojantis pas Daną jo namuose buitiškai apie poeziją dėstė poetas. Jo manymu, jei galvoje yra košės, iš kiekvieno matyto vaizdo, kiekvieno patirto jausmo galima prieiliuoti, tik reikia „per savo širdį viską permalti“. Žinojo – gyvenimo nenuspėsi, jei ko nepadarei laiku – nepasivysi. Sakė, kad ir nereikia, nes padarai tiek, kiek likimo skirta.

Likimas Danui dovanojo talento ir skyrė laiko daugybei eilėraščių, didesnė jų dalis sugulė į tris poezijos knygas, kurių pirmoji – „Žvaigždė sulos ąsotyje (1997). Po ilgo laikotarpio dienos šviesą išvydo antrasis eilėraščių rinkinys „Vėjas alėjoj“ (2006), trečiasis – po penkerių metų – „Su vėju už parankės“ (2011). Dėl pastarojo poetas patyrė draugų spaudimą: Danas nebenorėjo „rankų kišti“, sakėsi pavargęs, bet buvę jo kurso draugai Jonas Laurinavičius ir Antanas Rybelis neatlyžo: liepė duoti eilėraščius ir savo iniciatyva eilėraščių rinkinį išleido.

Knygelės įžangoje A. Rybelis apie poetą rašo: „Mokytojavo ir rašė eiles, taip sakant, sau, nesigirdamas, poetu nesiskelbdamas, viešajame literatūriniame gyvenime nedalyvaudamas. Tai lėmė nepaprastas jo būdo kuklumas. Tačiau rašė, nes negalėjo nerašyti – tokia jo poetinė prigimtis“. D. Kairys mirė 2013 m. būdamas 75-erių. Po Vilniaus universiteto, kur studijavo lituanistikos mokslus, D. Kairys grįžo į gimtąjį Rokiškį ir dirbo gimtosios kalbos mokytoju Panemunėlio Jono Katelės, Aleksandravėlės Pauliaus Širvio mokyklose.

Jo poezijos ir gyvenimo mūza – gyvenimo draugė Aldona Kriukelienė, su kuria, anot poeto, „ne vieną pūdą druskos suvalgė: vienas kitą per gyvenimą ramstydami laimėje, džiaugsme ir bėdoje.“

Poezija iš vėjo ir tylos

Taip D. Kairio kūrybą pristato jo kurso draugas A. Rybelis. Poetas, anot kurso draugo, „nesiėmė kokių nors didingų, pikantiškų temų ar problemų, nesiekė nieko stebinti nei savo eilių turiniu, nei jų forma“.

Kas skaitė Kairį, jį pažįsta kaip meilės poetą: būtų tai meilė moteriai, gamtai, žvaigždei, vėjui, pavasariui ar žiemai. Net ant suolo gulinčiam girtuokliui, valkatai jis eilėraštyje sugebėdavo metafora „įpūsti“ meilės, kad nebūtų suprantama kaip pasmerkimas, moralizavimas.

Pirmajame rinkinyje, kaip pats poetas pripažino, „išguldyta žalia jaunystė“: daugiau emocijų, gyvasties, veržlumo, daugiau simbolių, kuriais išsakomi stiprūs jausmai ir išgyvenimai. Per jausmus atsiskleidžia Dano pozicija pačiais įvairiausiais gyvenimo aspektais: nuo žmogaus elgesio iki gamtos pokyčių.

Rinkinyje „Vėjas alėjoj“, kaip ir pirmajame, vyraujančios temos – vėjas, dangaus kūnai, žmogaus išgyvenimai ir jausmai, aplinkos grožis, kurio santykis su poetu išsakytas per smulkiausias kasdienybės detales. Poetas ištikimas pamėgtiems motyvams ir įvaizdžiams: vėjui, vakaro ilgesiui, nakties tylai, mėnesienos šviesai, žvaigždėtam dangui, akmeniui, rugiui. Tačiau „atsiranda“ tolimesnis žvilgsnis į tolimų kraštų didingus kalnus, istorinių motyvų, prisiliečiama prie svetimų kraštų miestų. Poetas eiles dedikuoja mūsų tautos šventėms, metų ir paros ciklams, bet šiame rinkinyje gaus ir konkretiems įvykiams ar detalėms skirtų posmų: galima rasti eilėraštį cirkui, hiacintui, krėslui, girtuokliui ir kt.

Paskutiniame rinkinyje – grįžimas į praeitį, jausmų nostalgija, būties ekvinokcija, trumpėjančio gyvenimo kelio nuojautos, ramybės ir nuovargio pripažinimai. Kuri tema bebūtų paliesta, joje poetiškai „apvilktas“ gyvenimas, regimas čia ir dabar, per jausmą „perleistos“ net mažiausios detalės, reiškiniai.

Randa Širvį, Maironį, Spudą

Meilės tema – per visus tris D. Kairio rinkinius brėžiama ryškiai raudona linija. Todėl skaitantieji Kairį jame randa P. Širvį, Maironį, Vaidotą Spudą.

D.Kairio poezija, kaip ir P. Širvio, pasižymi dainingumu, ketureilių eilučių sąskambiais, griežta posmų struktūra. Poetas išbandė savo jausmus „guldyti ir „baltomis eilėmis“, tačiau tai, kaip yra sakęs, jam buvo svetima: „Kai žodis neskamba, tai ir ne poezija.“

Iš rinkinio „Žvaigždė sulos ąsotyje“

Atleisk už lietų, šnarantį pro rūką,

Ir už lapus, išdavusius medžius.

Gal per ilgai mums vasara užtruko:

Kartojas ir kartojas iš pradžių.

 

Ruduo, gėles, žiedus, lapus nunuodijęs,

Pabels ant vieškelio lygaus.

Bet dar pagros mums vasaros melodiją

Mėnulio raudona plokštelė ant dangaus.

 

Atleisk už ilgesį, už melancholiją,

Už tuščią sodą, už miškus tuščius.

Ir už eilėraštį, padeklamuotą hole,

Prie židinio auksinių kibirkščių.

 

Atleisk, kad jau ruduo širdin atslinko,

Lyg debesis, sekiojęs mus ilgai.

Sustaugia vėjais lygumos aplinkui,

Atšąla mūsų rankos ir laiškai.

 

Dabar ištverti, išgyvent, išbūti,

Pakol ruduo pusnynuose užsnūs,

Kol vasaros spalvoti atvirukai

Kasnakt dar tyliai smelkias į sapnus.

Iš rinkinio „Vėjas alėjoj“

Tėvo sodas

Mano tėvas neturėjo miško,

Tiktai kūjį, priekalą ir kalvę,

Tik beržyną, pilną peteliškių,

Tiktai vėjo nukamuotą kalvą.

 

Ant kalvos jis pasodino sodą,

O sode pastatė naują namą.

Obelų ošimas man atrodė

Toks graudus tarytum gailiai šlamant.

 

Peteliškės ir beržai pajuodo,

Kada tėvą su giesmėm lydėjo.

Paskui tėvo karstą ėjo sodas,

Obuoliai lyg ašaros riedėjo…

Iš rinkinio „Su vėju už parankės“

Moterys

Kai Dievas kūrė moterį – turėjo aiktelėt,

Išvydęs gundantį ir švelnų kūną.

Už jį dėkingos visos Vaikulės,

Madonos, Mainelytės – su karūnom, be karūnų.

 

Jos skęsta bučiniuos, glamonėse ir rožėse,

Kai reikia – į gyvenimą nagais kabinas.

Jos sėdi viešnamiuos, kalėjimuos ir teatrų ložėse,

Adomus apraudojusios, našlių šilkais dabinas.

 

Jas Dievas laimina ir nuodėmes atleidžia,

Gyvybės daigus nešas savo įsčiose.

Visu gyvenimu lyg rožės žiedas skleidžiasi,

Pavargusios atgal į rojaus sodus grįžta.

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie