Bibliotekininkės Rūta Vilutienė bei Reda Kiselytė teikia LR Seimo nario Raimundo Martinėlio prizą nominantui Benui Baranovskiui, šalia – mokytojas Egidijus Kundrotas. Rasos Pranckūnienės nuotr.
puodelis

Jis turi susikūręs savo pasaulį, brangina laiką ir geba jį profesionaliai planuoti. Šis gimnazistas gerbia tylą, jo rankose – solidūs grožinės literatūros veikalai… Jis kitaip žvelgia į kasdienybės reiškinius, o per literatūrą pasiekia dvasios aukštumas, nukeliauja į nesamus pasaulius ir negali savęs įsprausti į griežtus gyvenimo rėmus… Tai Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio abiturientas Benas BARANOVSKIS. Gimnazistas sutiko atverti savo širdies kerteles…

– Knygnešio dieną gimnazijoje buvai nominuotas už aktyvų skaitymą ir gavai Seimo nario Raimundo Martinėlio prizą. Ką Tavo gyvenime reiškia skaitymas?

– Ankščiau žmonės sakydavo, kad daug skaitau, bet tai buvo netiesa. Daug neskaitydavau, tik nuo kokių šešiolikos metų rimtai to ėmiausi. Pirmoji iki galo perskaityta knyga buvo mamos pirktas romanas Chris Ryan „Vienintelis išsigelbėjęs“. Nuo šios knygos užsikrėčiau skaitymo virusu. Tada sekė kitos panašaus stiliaus knygos, kiek vėliau padariau „atradimą“ – namuose aptikau Alberto Camus „Sizifo Mitą“ ir „Svetimą“. „Sizifo mitą“ skaitydavau skaitykloje per pertraukas. Daug kas sakydavo, kad tai labai sunki knyga, o aš atsakydavau: „ Paimk į rankas ir suprasi, kad daug nesveria.“ Kažkas minėjo, kad ją perskaitęs nusižudysiu, bet tie žmonės turbūt nebuvo jos skaitę. Ta knyga man tapo nauja pradžia – ėmiau dar labiau domėtis literatūra ir filosofija. Dabar baigiu perskaityti visas A. Camus knygas, teliko jo rašiniai ir keletas pjesių. Skaityti motyvuoja ir draugai, kurie taip pat skaito. Ačiū jiems. Tai padeda nesudėti rankų ir griebti naujas knygas. Gyvenimo be skaitymo jau neįsivaizduoju. Skaitau ir per pamokas, atsiprašau, mokytojai. Knyga – geriausia kelionė. Gali nukeliauti į kitas vietas, laiko mašina egzistuoja, net gali pamatyti nesamus pasaulius. Niekam nepatarinėju skaityti – žmogus turi pats to panorėti, niekam nepatarinėju ir ką skaityti –    patys turime atsirinkti. Nominacija parodė, kad vien skaitydamas gali būti apdovanotas Seimo nario įsteigtu prizu. Kviečiu kiekvienam užeiti į bibliotekas – oro uostus.

– Į poeziją jauni žmonės žvelgia kritiškai. Kas Tau yra poezija?

– Man poezija buvo būdas išsiskirti iš kitų. Iš pradžių keldavau savo kūrybą į socialinius tinklus, vėliau supratau, kad niekam tai neįdomu. Dabar rašau sau, kartais kuriu paprašytas. Sukūriau tekstus trims dainoms, dvi iš jų su muzikos mokytojo pagalba rado savo skambesį, trečioji skambės muzikos egzamino metu.

Domiuosi dabartiniais Lietuvos poetais, labiausiai žavi Rimvydo Stankevičiaus kūryba, kurioje jaučiasi žodžių ritmika. Nesivaikau įkvėpimo, nežinau ar apskritai toks egzistuoja. Kartais atrodo, kad rašau neturėdamas ką veikti, dažnai tai darau per pamokas, kai būna nuobodu. Nuo pat mažens man nepatiko rėmai, į kuriuos kartais esi pastatomas. Kadaise lankiau Dailės mokyklą, teko mokytis pas rimtus ir profesionalius menininkus, teko su jais bendrauti. Po metų mečiau, dabar šiek tiek gaila, bet tai buvo mano kertinis akmuo imtis kūrybos. Supratau, kad negaliu savęs įsprausti į rėmus. Manau, mokykla irgi turi savo rėmus, joje žlugdomi kūrybiški žmonės, o kūrybiškumas neugdomas, kaip aš mėgstu sakyti, baigęs tampi sistemos sraigteliu. Poezija ir kūryba mane laisvina, nesakau, kad kenčiu, kaip tik – mėgaujuosi kančiomis, kaip koks Antanas Garšva iš „Baltos drobulės“. Sunkiausia susivokti, kad liksi nesuprastas, bet tai jau peržengiau ir žygiuoju toliau. Dabar poezija yra mano, jos jau nebeišvysite socialiniuose tinkluose, nes ten populiarūs tik tie, kurie geba parašyti dvi eilutes, po to nukopijuoti ir perrašyti kaip naują kūrinį, o žmogus tai „perka“ ir jam atrodo, kad lyg koks sudėtingas ir gilus menas. Tokią rašliavą aš vadinu komercija. Kita vertus, visur yra masinė ir elitinė kultūra. Į „popsizmą“ nesilygiuoju, nes tada turi statyti save į kitų žmonių rėmus, turi kas dieną kelti po tas savo dvi eilutes, kurias tavo kaimynas sugalvojo. Daug kas „popsistus“  aukština, bet tokie nemato elitinės kultūros, jie save prijungia prie masės. Kaip Klaipėdos jaunimo teatro režisierius Valentinas Masalskis teigia: „Tik du procentai skaito knygas, eina į spektaklius ir domisi elitiniu menu.“ Džiaugiuosi, kad rokiškėnai galėjo išvysti gerų spektaklių (juose man teko savanoriauti), galiu teigti, kad režisierius buvo teisus – salės sparčiai tuštėja. Dažnai nukrypstu nuo temos. Baigiant apie poeziją, ji man atvėrė vartus į kitą pasaulį ir padėjo psichologiškai. Pradėjau rašyti trumpas noveles, įdomu, kas iš to išeis?

– 2017-ieji – Lietuvių kalbos kultūros metai. Kokia šiandien Tavo bendraamžių kalbos kultūra?

– Manau, ji skirtinga. Šiais laikais jaunas žmogus sugeba prisitaikyti prie formalios ir neformalios kultūros. Žmonės vis daugiau suanglėja ir primiršta savo kalbą. Manau, tai nėra blogai, nes kiekviena visuomenė modernėja ir nereikėtų tuo piktintis. Kadaise buvo prancūzėjimas, lenkėjimas, bet lietuvių kalba atsilaikė, matyt, ir dabar atsilaikys.

– Kodėl mūsų valstybėje pritilę intelektualai?

– Jie nepritilę, jie visi savo vietoje. Vis dėlto intelektualai ir patys supranta, kad nereikia niekur kištis, reikia gyventi savo gyvenimą. Jie tarpusavyje komunikuoja ir egzistuoja, jiems kitų nereikia.

– Ar Tau svarbi mūsų krašto istorija? Ką nuveikei, kad mūsų kraštas būtų gražesnis?

– Mūsų krašto istorija man svarbi. Kartais tenka domėtis, kas, kaip, kur ir kada vyko. Dalyvavau keliuose Rokiškio archeologiniuose kasinėjimuose, radau keletą koklių šukių. Esu laimingas, kad čia yra dvaras, džiugu vaikščioti po jo teritoriją ir kvėpuoti tuo dvarišku oru.

Dalyvauju Jaunųjų lyderių klube, su jo nariais ankščiau tekdavo organizuoti renginius jaunimui. „Lyderiuose“ daug ko išmokau ir daug ką pasiėmiau, atsirado kažkoks pasitikėjimas savimi. „Lyderiai“ man yra kaip tramplinas, nuo kurio atsispyriau ir vis dar skrendu. Nieko labai kažko didelio nepadariau mūsų kraštui, nesukasiau kalnų, kuriuos reikėtų versti.

– Emigracija. Esi už ar prieš?

– Galiu save vadinti emigrantu, teko uždarbiauti užsienyje. Emigracija, mano nuomone, yra normalus procesas, juk visais laikais žmonės judėdavo ten, kur geriau. Emigraciją spartina jauno žmogaus maksimalizmas – materializmas. Jauni žmonės, tarp jų ir aš, nori visko daug ir greitai, jie nori namo, mašinos, po to jachtos – ir taip tęsiasi iki senatvės. Kaip emigraciją įveikti? Į šį klausimą turėtų atsakyti kiekvienas, nes tai yra asmeniškas reikalas. Manau, reikia mažiau aukštinti materialumą, nes materija dabar kaip koks statusas, daug teko matyti emigrantų, kurie grįžta gražiais BMW, o už tų BMW slypi nugaros išvaržos ir bėgimas nuo realybės.

– Kas labiausiai skaudina ir erzina šiandieniniame gyvenime?

– Bendraamžių vertybinis nuopuolis. Materialumas ir ištikimybės nykimas. Jau mano amžiaus žmonės susvetimėja. Materialumas prasideda nuo pirmos klasės, kai tėvai vaikui nuperka naują „iPhone“. Vaikas nueina į klasę ir didžiuojasi tokį turintis, o Marytė tik „Nokia“ turi. Jie abu lygūs ir mokosi vienoje klasėje, tad kodėl „iPhone“ yra geriau? To vis dar nesuprantu. Gal ir nesuprasiu…

Ištikimybė taip pat fenomenali problema. Pavyzdžiui, turiu draugą, kuris rūko, mes su juo žaidžiame futbolą šeštadieniais. Vieną šeštadienį jis nepasirodo aikštėje, bet internete matau jo nuotraukas su kitais žmonėmis, kurios buvo įkeltos prieš porą minučių. Nyksta „žodis“. Jeigu pasakiau, kad būsiu, tai ir turiu būti.

– Kaip reaguoji į kritiką?

– Nemeluosiu, būna pikta, kai kas nors kritikuoja mane. Po truputį imu suprasti, kad žmonės vis mažiau vertina pastangas, o labiau – kokybišką rezultatą. Pats dažnai kritikuoju kitus, bet stengiuosi taip jiems padėti. Vis dar mokausi pagrįstai kritikuoti, to tikrai dar nemoku – taip teigtų daug kas iš mano pažįstamų.

– Gyvenimas su kiekvienais metais prideda vis didesnį glėbį patirties. Kaip vertinį šį procesą?

– Smagu ir liūdna, nes antrą kartą pirmo karto nebus.

– Kas yra šventė? Kaip šventes supranta Tavo kartos žmonės?

– Man šventė, kai galiu daryti tai, ką noriu, ir niekas manęs nespaudžia. Šiais laikais švenčių supratimas, mano akimis, yra keistas. Mano kartos žmonės „švenčia“, prisiperka alkoholio, išsinuomoja sodybą ar pirtelę. Tai jie skiria daug pinigų, sako, „negi gaila – gimtadienis tik kartą per metus“. „Laistomi“ metai – senas reiškinys, atėjęs iš homosovieticus laikotarpio. Kaip tai galėjo įvykti, juk ši karta gimė jau laisva, nebėra Lenino Lukiškėse? Tai ateina iš tėvų. Kūdikis viską išmoksta iš tėvų, jis mokosi kalbėti, vaikščioti, taip pat ir švęsti. Daug kas sakys, jog esu pavydus dėl to, kad pats nesilankau „šventėse“, o kalbu apie jas, bet žinokite – nė trupučio nepavydžiu nei tų skaudančių galvų, nei tų apvemtų staltiesių… Teko ir man keletą kartų „švęsti“, supratau, kad ten man – ne vieta, ten aš labiau jaučiuosi vienišas nei tuomet, kai būnu vienas, o ir muzikos skonis visiškai ne tas. Neteigiu, kad švęsti yra blogai, tik gal reikėtų rasti kitokių būdų, kaip tai daryti.

– Sunku būti dėmesio centre?

– Nemanau, jog esu dėmesio centre. Tiesiog darau tai, kas man patinka, turiu dėl to kažką aukoti ir aukoju. Tai galėtų mane iškelti aukščiau už kitus, bet taip nėra – aš nesu aukščiau už kitus. Jei būčiau dėmesio centre, mane suptų žmonės. Dabar tenka vaikščioti vienam. Gal dėl to, kad tokių kaip aš daugiau nėra arba dėl to, kad žmonės bijo būti mano nesuprasti. Stengiuosi susišnekėti su visais forsais, pankais, hipsteriais, kultūristais, kūrėjais, tiesiog paprastais, bet dažnai būnu nesuprastas. Nesu kažkoks deimantas, kuris mokosi dešimtukais, neįdomu man asmeniškai tie dešimtukai, nes nuo jų reikia ilsėtis. Tie, kurie galvoja, kad dešimtukininkai yra Dievo avinėliai, kurie nedaro nuodėmių, žinokite – taip nėra. Jie tokie pat žmonės, jiems net sunkiau, manau, nes jie mokosi dėl tėvų, dėl mokytojų ir dėl savo statuso, kuris neva jiems garantuos šviesų rytojų. Tiesa ta, kad mes dirbame Pirmadienį dėl šviesaus Antradienio, Antradienį – dėl Trečiadienio, Trečiadienį – dėl Ketvirtadienio, o Ketvirtadienį – dėl Penktadienio, Penktadienį vakare einame pailsėti, nes Šeštadienį – „Facebook“ draugo gimtadienis ir teks vėl švęsti ir nusigerti. Sekmadienį kaip ir Dievas ilsimės ir bandome atgauti jėgas. Šviesaus rytojaus nėra, nėra ir šviesios praeities, vis dėlto dažniausiai prisimename blogus dalykus, o ne gerus. Reikia gyventi dabar ir matyti tai, kas yra dabar. Dėmesio centre yra tie, kurie „daro“ daug „švenčių“ ir patys jose ką nors nuveikia.

– Paskutiniai metai gimnazijoje… Ar Tau čia gera?

– Beprotiškai fantastiškai gera, bet kartu ir liūdna, nes viskas netrukus baigsis. Prisimenant, kas jau praeita, užvaldo geri jausmai ir, atrodo, norisi kartais sugrįžti atgal ir kai ką pakeisti.

– Dėl šio interviu kalbėjomės gimnazijos skaitykloje. Tu čia dažnas svečias. Ką Tau reiškia gimnazijos skaitykla?

– Net nežinau, kiek turiu namų, kuriuose esu laukiamas, skaitykla – vieni iš jų. Čia galiu pasislėpti nuo mokytojų ir mokinių, čia ramiau nei kitur, čia galiu pabėgti nuo visko ir kartais sutikti pažįstamus. Liūdna, kad kai kurie žmonės skaitykloje susirenka pažaisti telefonais ir tik taip suvokia jos funkcijas.

P. S. Kai baigiau rengti šį interviu, Benas skaitykloje eiliavo tekstus. Nesigilinau į šios meniškos sielos užmojus… Tegu jį lydi sėkmė ir dėkoju už atvirą ir nuoširdų pokalbį.

Knygnešio dienos šventėje – Benas Baranovskis. Rasos Pranckūnienės nuotr.

 

Projektą iš dalies remia

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie