Juozas Keliuotis. Rokiškio J. Keliuočio bibliotekos archyvo nuotr.
rezidencija

Šaknys
J. Keliuotis gimė 1902 m. Kaip pats savo autobiografijoje nurodo, rugpjūčio 22 d., bet oficialiuose šaltiniuose skelbiama, kad rugsėjo 4 d. Gimė jis Rokiškio rajono Joniškio vienkiemyje, gausioje valstiečių šeimoje. Savo autobiografijoje J. Keliuotis prisimena nuostabų tėviškės grožį ir rašo, kad būtent tai išugdė jame pirmuosius esteto pradus, o grožis tapo neatsiejama jo gyvenimo vertybe. Šiame vienkiemyje vaikystėje teko lankytis ne kartą, nes tai ir mano tėvelio Alfonso Keliuočio tėviškė, jis ten buvo užveisęs sodą, laikė bites. Joniškyje tvyrojo specifinė dvasia, kuri baugino vaikišką vaizduotę. Prisimenu senus galingus medžius ir tikrą kaimišką šulinį. Labai gilų, į kurį žiūrėdama įsivaizduodavau, kad tai anga į paslaptingą ir neatrastą požemių pasaulį. Prisimenu tėvelio pasakojimus, kad jie ne kartą čia yra susidūrę su gyvatėmis, o dėdė Juozas, basas lakstydamas po mišką, yra užmynęs ant gyvatės. Laimei, pataikė ant galvos. Todėl šalia Joniškio ošiantis miškas man atrodė nedraugiškas ir pilnas pavojų.
Keliuočių šeimoje gimė vienuolika vaikų, užaugo septyni. O man teko pažinti tik keturis: vyriausią dėdę Joną, kuris ir šeimininkavo Joniškio vienkiemyje, tetą Adelę, nutekėjusią į Panemunėlį, įdomųjį dėdę Juozą iš Vilniaus. Jauniausias iš jų buvo mano tėvelis Alfonsas. Gaila, kad senelių pažinti nebeteko, bet iš pasakojimų, o ir iš J. Keliuočio autobiografijos, žinau, kad senelis buvo aštraus ir kritiško proto, veiklus, darbštus, nors skaityti ir rašyti nemokėjo. Močiutė buvo labai meniškos prigimties, puiki dainininkė, turinti turtingą vaizduotę, linkusi į svajones. J. Keliuotis rašo, kad paveldėtos tos dvi skirtingos prigimtys ir nulėmė jo daugiaspalvį bei sudėtingą charakterį, labai dinamišką ir amžinai neramią asmenybę.

Iš biografijos
J. Keliuotis iš mažens buvo skirtas mokslams, kurie, skirtingai nuo ūkio darbų, jam sekėsi puikiai. Mokytis pradėjo tiems laikams neįtikėtinai anksti – nuo šešerių. Mokėsi Rokiškio, Biržų, Panevėžio gimnazijose. 1926 m. baigė Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. 1926–1929 m. Sorbonoje studijavo filosofiją, literatūrą, meną, sociologiją ir pirmasis iš lietuvių – žurnalistiką.
Studijuodamas 1924–1926 m. redagavo žurnalą „Pavasaris“. Nuo 1929 m. dirbo laikraščio „Rytas“ redakcijoje, 1930–1932 m. leido ir redagavo moksleivių žurnalą „Ateities spinduliai“. 1930 m. literatūros almanacho „Granitas“ redaktorius, 1931–1940 m. kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ leidėjas ir redaktorius.
1935–1937 m. Vytauto Didžiojo universitete dėstė žurnalistiką. 1942–1943 m. Sociologijos-žurnalistikos katedros adjunktas. 1944 m. kultūros žurnalo „Kūryba“ redaktorius. 1944 m. Lietuvos išlaisvinimo tarybos ideologinis patarėjas, leido pogrindinį žurnalą „Aušra“.
1945 m. suimtas ir tardytas, ištremtas į Pečioros lagerius. 1947 m. grįžo į Lietuvą, bet 1952 m. vėl suimtas. Iš Solikamsko lagerių sugrįžo 1956 m. Kadangi laikėsi nepriklausomos Lietuvos idealų – neparašė viešos atgailos, jo straipsniai nespausdinti jokiame žurnale, jis niekur negavo darbo, buvo nuolat sekamas KGB. Net ir tokiomis sąlygomis J. Keliuotis daug kūrė, laiškais bendravo su emigravusiais lietuvių menininkais, vertė knygas, domėjosi moderniuoju menu, sutelkė senų ir naujų bičiulių ratą ir tapo viena populiariausių disidentinių figūrų Lietuvoje.
Studijų metais paveiktas M. Blondelio ir H. Bergsono idėjų tapo neokatalikybės sąjūdžio šalininku. Skleidė Vakarų demokratines ir kultūrines vertybes, neokatalikybės idėjas, modernizmo estetiką.
Paskelbė kritikos straipsnių apie W. Blake‘ą, Ch. Baudelaire‘ą, A. Rimbo, S. Mallarme, P. Sezaną, P. Pikasą, O. Milašių, J. Aistį, išvertė A. Bazeno, A. Dodė, E. Jonesko, J. P. Sartro, Voltero ir kitų rašytojų kūrinių. Parašė eilėraščių, novelių, dramų, literatūros ir meno veikalų. 1938 metais išspausdino studiją „Visuomenės idealas“,1940 m. išleido romaną „Svajonės ir siaubas“. 1986 m. išleista atsiminimų knyga „Dangus nusidažo raudonai“, 1997 m. – studijų ir straipsnių apie literatūrą ir meną knyga „Meno tragizmas“, 2000 m. – „Žurnalistikos paskaitos“, 2003 m. – „Mano autobiografija“.

„Naujosios Romuvos“ sąjūdis – kultūrinės komunikacijos pavyzdys
J. Keliuotis labiausiai žinomas kaip žurnalo „Naujoji Romuva“ (1931–1940) redaktorius. Šiame leidinyje siekė aprėpti visas kultūros sferas: dailę, muziką, architektūrą, literatūrą. Siekė suburti jaunus menininkus, kūrybingas asmenybes, nes kūrybingą tautos dvasią laikė pagrindiniu mažos tautos stiprybės įrodymu, o savo pašaukimu – modernizuoti Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Kaip rašė savo autobiografijoje, „plačioji visuomenė buvo abejinga literatūrai, dailei ir muzikai: jie daugiausia rūpinosi savo kasdieniais materialiniais reikalais ir šiek tiek domėjosi politika ir partinėmis kovomis. Ji smarkiai miesčionėjo: lietuviškos kūrybos ugdymas, naujų kūrybos kelių ieškojimai ir apskritai visi kultūros laimėjimai ją mažai domino. Vakarietiškai ir lietuviškai išauklėtos inteligentijos dar nebuvo: ji tik formavosi, ji dar tik brendo, tik telkė savo jėgas, teikė vilčių, bet dar nesudarė stipresnės vadovaujančios jėgos“. Tokioje atmosferoje J. Keliuotis ir pradėjo formuoti naują kultūrinį sąjūdį, kuris rėmėsi lietuviškos kultūros pagrindais ir orientavosi į Vakarų modernizmą.
Žurnalui ir pats daug rašė, gilinosi į meno istorijos, estetikos, lietuvių kultūros raidos ypatybes, kultūros uždavinius. Labiausiai domėjosi modernaus meno apraiškomis, rašė straipsnius apie garsiuosius pasaulio dailininkus ir poetus. Todėl nenuostabu, kad „Naujoji Romuva“ tapo įdomiausiu ir Lietuvos šviesuomenės labiausiai skaitomu žurnalu, o J. Keliuotis ryškiai pastebima figūra Kaune, apie kurią ėmė formuotis ir „Naujosios Romuvos“ sąjūdis bei visoje Lietuvoje kurtis bičiulių klubai.
O šioje srityje J. Keliuotis buvo nepralenkiamas, jo organizuotas sąjūdis buvo tikros kultūrinės komunikacijos ir, beje, labai sėkmingos pavyzdys. Ši charizmatiška asmenybė kaip niekas kitas mokėjo telkti įvairių sričių menininkus ir mokslininkus bendram darbui, angažavo naujam mąstymui, diskusijoms, mokėjo derinti nuomones, numatyti tolimas kultūrinio darbo perspektyvas. Kaip pats savo autobiografijoje rašė, kasmet augo „Naujosios Romuvos“ kūrybinės jėgos ir visoms joms durys buvo atviros. Daugelis pirmąsyk kūryboje pasireiškė „Naujoje Romuvoje“, buvo jos surasti ir skatinami. Ir svarbiausia, nors su daugeliui žymių kūrėjo viešoj erdvėj vykdavo karštos ir aštrios polemikos, bet tai netrukdė su jais bendrauti, nes tai buvo ne asmeniškumų, o idėjų ir pažiūrų kova.
Pagalvojus apie tą kultūrinės komunikacijos mastą, kurį J. Keliuočiui pavyko išvystyti be viską spartinančio interneto, be socialinių tinklų, supranti, kad tai turėjo būti tikrai neeilinė asmenybė. Juk tai buvo tie laikai, kai komunikacija vykdavo tik gyvai – realiu laiku ir realioje erdvėje.

Netelpantis į jokius standartus
J. Keliuočio kultūrinė komunikacija nenutrūko ir sovietmečiu – jo nedidelis butukas Antakalnyje buvo tapęs tikru traukos centru kūrybinės ir minties laisvės sovietinėje realybėje išsiilgusiems menininkams. Sovietmečiu J. Keliuotis buvo populiariausias disidentas.
Tai buvo vieta, į kurią ir aš gyvendama bei studijuodama Vilniuje, iki pat dėdės mirties, labai dažnai užsukdavau ir visuomet būdavau šiltai priimta. Žinoma, iš manęs pašnekovė jam buvo nekokia, tačiau buvau gera klausytoja, o dėdė – nepakartojamas, nepralenkiamas pasakotojas. Ypač mokėjo spalvingai pasakoti ir charakterizuoti įvairius sutiktus, pažintus žmones. Ne tik spalvingai, bet ir objektyviai, labai tiksliai įvardydamas jų reikšmę bendroje Lietuvos kultūros terpėje. Prisimenu jo pasakojimus apie daugybę garsių žmonių: apie rašytoją J. A. Herbačiauską, režisierių J. Miltinį, aktorę T. Vaičiūnienę, dramaturgą P. Vaičiūną, scenografą L. Truikį, operos dainininkę M. Rakauskaitę ir daugelį kitų. Apie prancūzų impresionistus ir ekspresionistus, nes tuomet labai domėjausi daile. Duodavo man peržiūrėti ir visus meno žurnalus, kuriuos iš Prancūzijos jam atsiųsdavo draugai.
Iš mano prisiminimų apie dėdę labiausiai įstrigo jo laisva, nevaržoma, nepaklūstanti standartiniam mąstymui ir elgsenai asmenybė. Ir ji taip skyrėsi iš to meto aplinkos, kad sunku suprasti, kaip tokie du nesuderinami dalykai kaip J. Keliuotis ir sovietinis režimas apskritai galėjo egzistuoti viename laike ir vienoje erdvėje. Taip, nuolatiniai KGB persekiojimai, sekimai jį buvo be galo išvarginę, šlubavo sveikata, tačiau laisvos dvasios nepalaužė. Jis nesiliovė provokavęs sovietinio režimo iki pat mirties. Prisimenu, kaip nuvažiavęs į Vilniaus centrą nusipirkti mėgstamų „Ąžuolyno“ šokoladukų, nesusilaikė ir buvusioje Černiachovskio aikštėje rėžė laisvos minties kalbą, prisimenu ir jo neįprastai laisvą elgseną, tokią iššaukiančią standartizuotame gyvenime – sėdi iškilmingai ant šiukšlių dėžės vidury Vilniaus ir susimąstęs pučia cigaretės, tapusios neatskiriama jo dalimi, dūmus. Praeiviai gręžiojasi, o jis mėgaujasi.
Prisimenu ir jo pomėgį garsiai klausytis muzikos, kurią be galo vertino – išlipu iš troleibuso Antakalnyje ir artėjant prie jo namų jau girdžiu. Suprantu, kad dėdė paniręs muzikos pasaulyje, todėl laimės dalykas – pateksi į vidų ar ne. Į senatvę labai neprigirdintis dėdė buvo bute įsirengęs mirksinčią lemputę, kuri jam signalizuodavo apie tai, kad skambinama į duris. Jeigu lemputės mirksėjimą pastebėdavo, įsileisdavo.

Pasaulis, kuriame buitis įgaudavo jumoristines spalvas
O smagiausi prisiminimai susiję su dėdės nesiorientavimu buityje. Jis savo autobiografijoje rašė, kad jam niekada nebuvo svarbi buitis, nei ką valgo, nei ką vilki, nei kaip atrodo. Todėl ir jo butelyje svarbiausią vietą ir didžiausią jo dalį užėmė iki lubų lentynose sukrautos knygos, meno albumai, plokštelės, ant visų sienų sukabinti paveikslai. Visa kita – mažiau negu minimumas.
Nors smaližius tikrai buvo didelis – svečiai, žinodami šią silpnybę, visuomet jam atnešdavo saldumynų. Atnešdavo ir kitokio maisto. O jis vaišindavo kava, kurios paruoštos dideliame termose visuomet turėdavo šalia.
Atsimenu, sesuo Eglė pasakojo, kaip kartą rado dėdę besiklausantį muzikos, o virtuvėje ant ugnies tuščiame puode, nes jau spėjo išgaruoti vanduo, spragsi ir net šokinėja pieniškos dešrelės.
Man kartais buvo pavedama išnešti šiukšles. Atsimenu, kaip į Vilnių atvykus tėveliui, dėdė tai padaryti pavedė jam. Anksčiau šiukšlių atvažiuodavo specialios mašinos, į kurias ir turėdavai supilti šiukšles. Dėdei mąsliai ir su klastingais žiburiukais akyse stebint pro balkoną, Vilniaus tvarkos nežinantis tėvelis suvertė šiukšles į pirmą pasitaikiusią mašiną. Grįžęs stebisi, kad šiukšlių mašinos labai nepatogios, teko ropštis į priekabą be jokių kopėtėlių. Pasirodo, šiukšles suvertė į kavinės „Kregždutė“ maistą vežiojusią mašiną.
Abu jie buvo labai nepraktiški, nebuitiški – ir Juozas, ir Alfonsas. Kartais stebėdavausi, kaip iš kaimo, iš ūkininkų šeimos kilę, jie neturėjo jokio supratimo apie realią buitį. Paskendę savo mintyse, visai kitam lygmeny, jie stebėtinai mokėjo nuo jos atsiriboti.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie