Algirdas Kavaliauskas.
rezidencija

Algirdas Kavaliauskas – istorikas, humanitarinių mokslų daktaras, žurnalistas, publicistas, literatas. Aspirantūrą baigė Vilniaus universitete, žinias gilino doktorantūroje Maskvoje. Dėstė toje pačioje aukštojoje mokykloje, kur dirbo būsima jos ekscelencija prezidentė. Po žmonos mirties, Nepriklausomybės pradžioje,  išvyko į  JAV, pusę metų dirbo laikraščio „Laisvoji Lietuva“ (Čikaga) redaktoriaus padėjėju. Važinėjo po Valstijas, rinko medžiagą ir spausdino reportažus apie jaunuosius lietuvius imigrantus. A. Kavaliauskas pasakoja, kad jie buvo linkę bendrauti ir kalbėti lietuviškai, vedini nostalgijos ar noro gauti savotišką užuovėją. Šiltas bendravimas  tarp tautiečių nusistovėdavo, jei jų nesiedavo darbiniai ar piniginiai santykiai. Netgi buvusi tokia nuomonė: saugokis lenkų ir lietuvių darbdavių, jei per savaitę nesumokėjo, bėk, nes tave apgaus.

A. Kavaliauską su Rokiškio kraštu sieja giminės praeitis: jo teta Marijona nukankinta Kumšų kaime, teta Emilija su šeima išvežti iš Mičiūnų kaimo, dėdė Jonas suimtas Čivylių kaime, dėdė Motiejus suimtas miškuose tarp Ragelių ir Rokiškio… Šiame krašte tebegyvena jo pusbrolio vaikai. „Visi esame rokiškėnai, šito gražaus Aukštaitijos krašto senbuviai…“ – sako A. Kavaliauskas. Gal todėl prie jo kūrybos pagrindinių leitmotyvų – lietuvybės problemų savame krašte ir žmonių santykių – prisideda ir literatūrinį foną turintys rašiniai tremties tema apie represuotus rokiškėnus. Šiuo metu autoriui ypač svarbi atrodo lietuvybės tema.

A. Kavaliauskas nuo 1997 m. gyvena Visagine.

Algirdas Kavaliauskas

Neradau

Neša aidą vėjelis

Nuo snieguotų kalnų.

Apie pareigą, laimę –

Gudragalvių vadų

Žodžiai sklido į tolį,

Maišėsi su migla,

Kur Chibidai boluoja

Paslaptinga spalva.

Šio masyvo kalnų

Časnačoro kerai –

Gal numes nuo uolų,

Užmigdys amžinai.

Kritom, ropštėmės vėl

Ligi pilko dangaus,

Ligi šiaurės pašvaistės…

Laimės tik neradau.

1963, Kirovskas, Užpoliarė

Troškulys

Sūnui

Pavasario žiedams mirgant vėjyje,

Skambant meilės ir spalvų simfonijai

Su atlapota karščiui ir audrai krūtine

Išėjai susitikt su laime paklydėle.

Motina šlavė į saulę taką ir seniai su saule susiliejo.

Senelis įkėlė į koplytstulpį medinę saulę –

Karšta kaip dykumoj, vienkiemyje prie skardžiaus,

Ir trokšti vandens lašo iš artimųjų saujos.

Vilčių skeveldros mūsų kūnus maudžia,

Nesvetima ir pasimelsti už kitus.

Sapnuojam lygumas su jūra, ir vaikus –

Ar paklaus kas juo: gal pavargę, gal alkani,

Ar patars aplenkti neapykantos ir pykčio akmenis.

Močiutės duona ant stalo ;po lininiu rankšluosčiu garuoja.

Pasisotink, atsiriek senelio peiliu aštriuoju.

Daug matyti aplinkui pėdų,

Mūsų protėvių paliktų šviesų,

Kurių gyvenimas dainą palieka.

Iš tėvo namo pasiimk žodžių neištartų

Ir gėrio šilumą, ir meilės jėgą.

Dar nežinai, kad nuolat atsiranda vienas,

Klejojantis mirtim.

Galvoji kaip visi – tik ne su tavim…

Visą kelią nori gerti, labai trokšti,

Tėviškėje ieškai to, ko neprarasi.

Ateik, ant skardžio po liepom žalčiuką rasi,

Saugojantį gimtų namų dvasią.

Ir senelių ąsotį, sklidiną kvapnaus pieno…

Atsigaivink protėvių šviesa –

Jų meilės išsaugota tiesa.

Gerk lėtai, nebėra kur skubėti,

Tik nepamiršk pirmo gurkšnio žalčiukui nulieti.

Daina gal palies neužgijusias žaizdas

Ir pažadins troškulį širdyje –

Tėviškės aromatą, laukų išmintį ir girių aidą –

Gerk, amžiais gerk: už mus, už save…

2014, Visaginas

Nejaugi

Kaip danguje, taip ir ant žemės… Ar tikrai?

Ar gali žemėj išsipildyt tai,

Ko vieni nenori, o kiti norėtų?

Nebent vienus išgąsdins kas, bet kas galėtų?!

Kaip griausmas trankosi – tironija.

Saldžiai vilioja – respublika,

O jeigu – kaip praeityje: Abiejų Tautų?!

Mintį panaujinkim ir pašlifuokim.

Nejaugi nepatraukli idėja? Ne?

Neapseiti be visažinių,

Kaip geneliai margų, istorikų!

Pagelbės žinovai kronikų

Ir pulkelis kalbininkų…

Sumaitoti tironijoj, sugluminti respublikoj –

Bet išliko ir galvojančių!

Gal apdainuos koks nors Orfėjas,

Kaip rafinuotai kerta savasties šaknis,

Kaip liūdi prisikentus mūsų praeitis,

Kurią išduodantys lengvai sugyvatėja…

Bet oriflamas kelt tikrai dar per anksti.

Dabar sumanė mūsų raides kalt prie kryžiaus,

Reikia atlaisvinti kelią pas prūsų likimą –

Svetimos lūpos paneigė kalbos nemirtingumą.

Svetimi sijonai su abejotinais žiniuonimis

Skausmingiausiai pažemins ir pasmerks tuos žmones,

Įtikėjusius lietuvių kalbos gyvybingumu.

Taip reikia, sako, taip nori vakarų kaimynai,

Nesunku nuspėti, ko panorės rytiniai…

O Žemės Dievai, nejaugi bus tokia sprendžiančiųjų valia.

Ak, nejaugi netektis mūsų kartos dalia?!

Gal jauti: mūs abėcėlėj svetimomis raidėmis,

Lyg prakaito lašai, baltų skausmas kapsi…

Jei nenori, žinoma, nesuprasi…

Paklausyk, vėjas rauda laukuos –

Liūdną nujaučia likimą?

Rasis, kurie ramina:

Laukai neišdžius, žmonės nepražus,

Ir nieks laidų nenutrauks, vamzdžių neužsuks,

Net pagalbos ranką išties –

Draugystę garantuos…

*

Nejaugi? O gal: nieko nebos:

Vietoj tyro vandens

Amžių nuodus paduos.

2016, Visaginas

 

Atrištos akys

 

Po gūdžias ir tankis girias, laistytas krauju,

Neįveikta ugnies ir prievartos klajoja praeitis takais,

Pramintais kojomis nepasidavusių žmonių,

Vestų valdovų su lietuviškais vardais.

 

O laikas siuntė vis naujus išbandymus,

Be gailesčio nusiaubdamas šituos kraštus.

Prisikentėjusią žemelę verkdamas bučiuoja

Nuskriausto žmogaus gyvenimas sunkus.

 

Atvykėliai ne savo mirtį erzino girta daina.

Pašiurpus pitija užkeikė juos archajine malda.

Suprantami šioj žemėj žodžiai senovinės giesmės

Ir ryžtas siekti savo kraštui geresnės ateities.

 

Su įniršiu skalija šunys tuštėjančio kaimo skriaudas,

Saulėlydžiai nusinešė jo prakeiksmus, raudas,

Paklusnūs žmonės žvairomis nurodymus kartojo –

Nuo nevilties gyvenimo skeveldros aprasojo.

 

Po krūmu paliktas briedžiuko tuščias guolis.

Kraujas ir ašaros ant sienų, pamatų akmens.

Prie mūro pastatytam mano broliui

Atriša akis: vis tiek nebegyvens.

 

Ir ežero, laukų ir šilo priešiškumas

Lyg viesulas praūžia virš pušyno.

Žmonės maldavo vandenis ir žoles

Išgelbėti nuo įtakos vadinamo durnyno.

 

Jau nužydėjo mitologijos, išbluko tiesos.

Vėl girdim kulkas zvimbiančias širdin.

Tikėti nesinori – gal tai Fata Morgana –

Baisiausios mintys braunas atmintin.

 

Nesuskaičiuoti kiek prasižengė gimtinės žemei –

Su norais ir darbais pajungti savo valiai.

Ir niekas nieko padaryt – pakeist negali,

Kai pro rakto skylutę išlenda sveiki kupranugariai.

 

2016, Vilnius

 

Neužmirštama

Gyvenime reikalingas ir gailestis, ir užuojauta. Supratimas reikalingas. Koks galėjo būti supratimas, kai pokariu buvo paskelbta negailestinga klasių kova. Girdėjau apie ją, tą kovą, būdamas vaikas – žiauri klasių kova, o kovojant būtina naikinti liaudies priešus. Matyt, karas visų priešų neišnaikino, jeigu ir pokariu Lietuvoje jie buvo naikinami. Nežinau. Tėvai, tikriausiai, žinojo, kas tie liaudies priešai, bet, man paklausius, atsakydavo: dar mažas esi, užaugęs sužinosi. Laukti, kai priešai čia pat? Baisu! Aš negalėjau laukti. Sukau, sukau galvą ir aš pats išsiaiškinau, kas tai gali būti.

Kai tiktai valdžios vyrai su kareiviais įgriūdavo į mūsų namus, pastatytus vaizdingoje pamiškėje, ir grasinamai šaukė apie liaudies priešą, tėtis tuoj ant stalo statė butelį naminukės. Jeigu reikėjo – ir antrą. Mama ramiu veidu nešė ne kažin kokią kaimišką užkandą, o nueidama šnabždėjo: „Viešpatie, kada tas baigsis…“ Supratau: žmonių priešas – naminukė. Ir tą liaudies priešą visi prie stalo naikina. Ir tėtis kartu naikina, na, gal kiek mažiau negu kiti, bet gal jam ir priklauso mažiau naikinti, nes jis ne valdžios žmogus, o artojo sūnus.

Tačiau artojo sūnus turėjo neprastą galvą: kai suėmė mamą už tai, kad ji buvusio nepriklausomos Lietuvos ministro pirmininko brolio duktė, tad, kaltintojų nuomone, neabejotinai teikianti informaciją miško broliams, tada, suprantama, kitaip vadintiems,  jog geriausiai organizuota baudžiamoji operacija sužlugusi, tai kitą dieną tėtis su manimi nuvažiavo pas tardytoją. Koridoriuje paliktas girdėjau, kaip tėtis sugebėjo mamai mestus įtarimus, kaltinimus paneigti – tardytoją įtikinti, kad taip negalėję būti. Nieko ji negalėjusi žinoti ir tuo labiau ką nors įspėti. Ir parsivežėm tardytojo paleistą mamą namo!

Tik buvau nepatenkintas, kad tėtis prieš tardytoją menkino mamą: nemokėjusi to, o to nebūtų pajėgusi, tikrai nesugebėjusi padaryti… Netiesa, ji ne tik mokėjo arklį pakinkyti, bet ir pabalnoti mokėjo! Ne tik puikiai valdė dvikinkį vežimą, bet ir gerai mokėjo joti. Man su ramiu Bėriu buvo leidžiama tik ristele kucenti, o mamai tai šuoliais lėkti nedraudė! Pats mačiau, kaip vieną vėlų vakarą mama susitiko su iš miško atėjusiu žmogumi ir, net nebeieškojusi kažkur padėto balno, sėdo ant mūsų eržilo ir nušuoliavo. Tėtis žinojo, bet tardytojui kažkodėl nepasakė, gal pamiršo ir man labai knietėjo mamai daromą skriaudą atitaisyti. Bet be tėčio leidimo aš negalėjau  nieko sakyti. Taip buvome tėvų paprašyti. Jeigu juos mylime, tai turime klausyti. O aš labai mylėjau tėvus.

Aš dar nemiegojau, kai mama putotu eržilu sugrįžo ir, jai dar nenulipus žemėn, pribėgęs tėtis klausė: „Kur vaistai?“ Pastvėręs mamos paduotą ryšulėlį nuskuodė į mišką, net nepadėjęs jai nusėsti nuo eržilo. Neatsistebėjau, net nebūčiau pagalvojęs, kad jis moka taip greitai bėgti! Tai kaip jis tokį dalyką galėjo pamiršti?! Prie progos aš tėčiui šitą dalyką priminsiu, nes švenčių dienomis jis turėdavo laiko su manimi ilgiau pabūti, pasikalbėti taisant pakinktus, šukuojant arklius ar ką nors daržinėje darant.

Tik nesupratau, kaip čia išeina dėl mamos brolio dėdės Jono, mūsų, vaikų, krikšto tėvu vadinamo, apšaukto susidėjusiu su baisiausiu liaudies priešu. Baisiausiu! Matyt, turėta galvoje nebe paprasta naminukė, o pats spiritas, dar vadinamas pirmaisiais lašais. Aš tą jau žinojau, nes buvau įkišęs pirštą į puoduką su tais lašais ir pirštą nulaižęs. Tokių lašų stiklinaitėmis prisiragavę, prisisiurbę valdžios vyrai net sunku įsivaizduoti, ką sugalvoja: dėdė Jonas – geriausios pasaulyje politinės sistemos negailestingas  griovėjas! Matote, pavasarį pas jį atėjęs kolūkio pirmininkas, nes brigadininko kaime niekas neklausė, varė eiti sėti vasarojų. Dėdė aiškina, kad dar žemė per šlapia, joje grūdai žus, paprasčiau pasakius, supus. Pirmininkas savo: yra nurodymas iš aukščiau! Dėdė savo: tokioje šlapioje žemėje neteksime sėklos! Jeigu būtina tų javų atsikratyti, tai nors atiduokite gyvuliams sušerti.

Pirmininkas supranta, bet, sako, suprask ir tu ir dar reikšmingai pirštu baksteli į viršų. Dėdė ir be pasakymo bei parodymo suprato, kad kaimo žmogus, nors ir tapęs pirmininku, pats savaime šitaip nekvailiotų. Bet pirmininkas gavo nurodymą! Ne juokas! Nurodymas! O dėdė vis tiek savo: sėklinius grūdus į tokią dirvą?! Ne!

Ne, tai ne: 10 metų kalėjimo ir 5 metai nutrėmimo. Žinos, kaip griauti naujos protingos valdžios autoritetą. Turės laiko pamąstymui. Krikšto tėvas turėjo laiko ir pamąstyti, ir  sveikatą prarasti. Į Lietuvą grįžo jau pasiligojęs.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę man buvo leista susipažinti su Vilniuje Lietuvos ypatingajame archyve esančiais mamos brolių Tūbelio Jono, Jokūbo sūnaus, baudžiamojoje byloje ir Tūbelio Motiejaus, Jokūbo sūnaus, sekamojoje byloje dokumentais. Abu buvo labai drąsūs vyrai. Teisiamas dėdė Jonas prokurorams įteikė skundą dėl sesers Marijonos tyčinio nužudymo. Pasakoju remdamasis baudžiamosios bylos dokumentais.

Teta Marijona buvo sekama. Juodi kaltinimai užgriuvo paprastos lietuvės, našlės, auginusios du nepilnamečius sūnelius, namus. Netoli jos namų tankioje girioje Lietuvos laisvės kovotojai buvo įsirengę slėptuvę. Kai teta jiems nešė valgį ir medicininę tvarsliavą, pateko į pasalą. Ir prasidėjo kruvinas siaubas: kur banditas brolis, kur jo sėbrai? Kur banditų bunkeris? Sudaužytą kaip obuoliukas motiną partempė namo ir toliau kankino prie mažamečių sūnelių. Ji nieko nematė, nežino, negirdėjo. Jai rovė plaukus, laužė  pirštus. Vaikai klykė, moteris inkštė, dejavo. Pats egzekucijai vadovavęs karininkas nebeapsikentęs liepė vaikus uždaryti kamaraitėje. Moteriai po nagomis varė adatas, sulaužė rankas, degino  rankų ir kojų pirštus, verdančiu vandeniu nuplikino krūtis ir kairį šoną… Tą pasakojo mama, kuri ruošė sesers kūną laidotuvėms. Bet dabar pasakoju remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga.

Tais laikais ir tetos Emilijos šeimai buvo suteiktas ilgas laikas apmąstymams Krasnojarsko krašte. Tik nežinau, ką jie turėjo apmąstyti. Žmonės ramiai gyveno. Prieš valdžią neburnojo. Tiesa, jų kieme po kratos girdėjau neblaivų kareivį, griežiantį dantimis: tyli kiaulė, gilią šaknį knisa… žinom, ką remia, ko viliasi… Su medžių šaknimis į paviršių išknisime…

Išknis? Atvirai prisipažinus, man jis tikrai buvo panašus į kiaulę, bet tėvai vaikams buvo uždraudę ką nors negražaus apie žmones kalbėti.

Vieną rytą mums netikėtai iš tetos kaimo atšuoliavo kaimynų vaikis. Pažinau iš trumpų plaukų, ežiuku vadinamų ir putoto juodbėrio, kuriuo ir man yra tekę pajoti: auštant tetos Emilijos šeimą ištrėmė, išvežamieji prašę seserį Zofiją paimti jų karvę. Dar apie kažką vaikis kalbėjo, bet aš specialiai nesiklausiau, jeigu kažkas patyliukais sakoma tik tėvams.

Paskui sužinojome, kad išvežė ir tetos kaimynus, bet tik tėvus ir senę, o sūnūs, atsisakę eiti ne į Lietuvos kariuomenę, ištirpę miške. Kaip jie, tokie dideli ir stiprūs, galėjo miške dingti, aš neįsivaizdavau, bet už tai supratau, kodėl mūsiškius išvežė: teta Emilija sirgo ir vyras su sūnumi prie jos buvo namuose. Niekas net pagalvoti negalėjęs, kad sergantį žmogų su šeima štai šitaip, anot tėčio, be ceremonijų iš gimtų vietų gyvuliniame vagone išbogintų. Net į Krasnojarsko kraštą! Mama, viena ranka glostydama atsivestą sesers karvutę, o kita ranka skarelės kraštu braukdama per akis, kalbėjo karvutei, jog yra vilties, kad margoji pamatys savo tikrąją šeimininkę, tik reikia  mokėti laukti, o tėčiui antrino: nebijo Dievo, tie antikristai…

Po ilgų tremties metų tetos Emilijos šeima sugrįžo į Lietuvą. Jų karvutės jau nebebuvo. Tėvai atidavė savąją, kad labai sunkiai sergantis žmogus turėtų pieno. Mes užsiauginome prieauglį, šaunią telyčaitę su labai ilgais riestais ragais, anot mamos, kad visas negandas nuo namų atbaidytų.

Pienelis, gimtinės kvapai ir spalvos padėjo atsigauti, sutvirtėti tremtyje iškankintai moteriai. Tik, gaila, jau nebe ilgam.

Dr. Algirdas Kavaliauskas

 

Siaubo siausmas

Juokaujama: kas turi jėgą, proto nebereikia. Žiaurus juokavimas. Gyvenimas tampa žiaurus diktatūrų, užgrobusių fizinę ir valdžios jėgą, laikotarpiu. Patyrėme. Daugelis iš mūsų gyvenome proletariato diktatūros laikais. Proletariatas įvairus, bet diktatūra ta pati – žiauri, dažniausiai beprotė. Kai beprotystė išplito, įsigalėjo kakistokratija su visuomenės kariotipų viršenybe. Tautų konglomerate, paverstame tautų lydymo katilu, disfunkcija su socialiniu disonansu išplito ir visoje šitoje visuomeninėje maišalynėje, be gulagų apseiti diktatūra nebegalėjo. Ir jų, gulagų, proletariato diktatūros laikais kaip reta visuomenėje užderėjo. Gulagų užteko visiems, lietuviams taip pat, ypač neįtikusiems kariotipams. Istorinė atmintis ir paminklas beprotybės siausmo metu sunaikintiems žmonėms – gulagų archipelagas.

Dėdei Motiejui mirties bausmė buvo pakeista 25 metų kalėjimu. Jis buvo nugrūstas į Vorkutą, patį šiauriausią Europos miestą su pačiu atšiauriausiu klimatu ir sunkiai įsivaizduojamomis gyvenimo sąlygomis. Žmonių kankinimui, tarybinėje istoriografijoje – perauklėjimui, Vorkutoje buvo įkurtas vienas didžiausių gulago sistemos lagerių – Vorkutlag (iki 1938 m. Uchtpečlag). Jo sistemoje buvo Rečlag – ypatingas lageris politiniams kaliniams.

Toliau dviejų šio lagerio kalinių pasakojimas.

Nuteistieji dirbo pačius sunkiausius fizinius darbus, lenkė nugarą liūdnai pagarsėjusiose anglies kasyklose, beje, davusiose pradžią Vorkutos miestui prie Vorkutos upės. Kasyklų šachtose dirbo stropiai, nes kitaip negalėjo. Anglies kasyklose dirbo ir laisvai samdomi žmonės, bet tai jau visai kitas reikalas. Ten visko pasitaikydavo, bet nebuvo to, ką pasakojo pragarą iškentėję kaliniai. Kai vienas išsekęs nuteistasis ant anglių nualpo, tai prižiūrėtojai visų dirbusių akyse paleido sargybinius šunis, kurie nelaimėlį  pribaigė. Mokytojas iš Rygos bandė protestuoti, tai čia pat buvo nušautas už priešinimąsi ir šunų apkandžiotas, apgraužtas. Vorkutlagas milžiniškas, tai vergų miestas prie daugmaž normalaus miesto. Dabar pasakytume: barakų lūšnynas prie skurdžiai atrodžiusio miesto. Daugiausia Vorkutlage yra buvę net apie 73 tūkstančius kalinių!

Po amnestijos dėdė Motiejus dar negalėjo sugrįžti į Lietuvą. Jį sergantį prižiūrėjo, gydė simpatiška moteris vardu Marija, dėdės vadinama Maryte. Dar kalėjime dėdė gavo žinią, kad jo buvusi žmona ištekėjo. Motiejus, pagal Mariją Matvej, ją pamilo ir vedė. Manau, tai viena priežasčių, dėl ko dėdė į Lietuvą nebegrįžo. Tik viena iš priežasčių…

Motiejus su Maryte Archangelsko srities Kulojės miestelio vienoje gatvėje, vietinei valdžiai leidus, pasistatė namą, o prie jo ir ūkinį pastatėlį, kur laikė kelias vištas, dvi  kiaulytes, kurių vieną skersdavo šv. Kalėdoms, ir ožką. Už tvartelio surentė pirtelę, kurioje buvo galima šauniai pasivanoti ir išsimaudyti. Tame prie geležinkelio linijos  prilipusiame miestelyje, o turėjusiame kultūros namus ne mažesnius kaip maždaug tuo laiku pastatyti Geležinkeliečių namai Vilniuje (suprantama, be to siaubingo kablio), nuosava pirtis buvusi negirdėtas dalykas: miestelėnai naudojosi miesto viešąja pirtimi. Prie dėdės namų buvo gėlių darželis, už lentinio ant polių iškelto takelio – jo paties sukastas daržas, kuriame, be kitų daržovių, augino bulves.

Kai dėdės Motiejaus kvietimu pas jį nuvažiavau į svečius, tai jų gatvėje tokių namų kaip dėdės buvo daugiau. Kažkada buvęs gatvės galinis ir gražiausias namas, dabar buvo gatvės namų viduryje. Vakare susirinko kaimynai pasižiūrėti antro pribalto, pasisveikinti, paspausti rankos, pasivaišinti, pasiklausyti ir pasakyti, kad dėdė Motiejus sąžiningas ir darbštus, tikras vyras, už ką jį gerbia. Buvo draugiškas, linksmas užstalės  pasikalbėjimas, paįvairinamas dažnutėmis, kitokiomis dainomis. Tik vėlų vakarą visi išsiskirstė. Namas turėjo abu gyvenamus galus. Man buvo paklota seklyčioje. Marytė mokėjo lietuviškai palinkėti labos nakties, o ryte, į lovą atnešusi šilto ožkos pieno atsigerti, mokėjo lietuviškai pasisveikinti.

– Dieve, koks tu išaugęs. Aš tave mačiau mažą, dar prieš suėmimą, – pasakė į seklyčią įėjęs dėdė. Jis stipriai mane apkabino ir labai džiaugėsi, kad atvažiavau. Stovėjusi šalia ir į mus žiūrėjusi bei lietuvių kalbos klausiusi Marytė staiga pripuolė prie mūsų ir abu apkabino. Mes apkabinome ją ir visi juokėmės. Buvo linksma. Tik kai pamačiau pražilusio vyro skruostais riedančias ašaras, nesupratau, ar tai iš džiaugsmo, ar vis dėlto ne iš džiaugsmo… Žvilgsnis buvo giedras, akys šviesios, bet sunku buvo suprasti, kokie viesulai siaučia iškankinto, bet nepalaužto vyro sieloje.

Man svečiuojantis pas dėdę, jis gavo draugo iš Vorkutos laišką. Žmogus sirgo ir dar labai norėjo dėdę sutikti, pamatyti, kvietė, jeigu gali, atvažiuoti. Dėdė papasakojo, kad su juo susipažino kartais vos ne iki juosmens vandeniu užliejamame lagerio karceryje. Tada dėdė nemokėjo rusų kalbos ir už tai buvo dažnai baudžiamas. Kartą kalinys nuo Kalūgos jį užstojo ir abu atsidūrė karceryje. Taip ten abu geriau susipažinę. Žmona nuteisto vyro vieno nepaliko, atvažiavo į Vorkutą, susirado kur gyventi ir darbą. Už uždirbtus pinigus nusipirkdavo pasimatymą, susitikimą su mylimu vyru. Buvęs geras, draugiškas rusas, bet nelaimingas, kaip ir visi kentėję karceryje, nes karceris vyrams  atėmęs galimybę turėti vaikų. O jis jų taip norėjęs! Išėjęs po amnestijos į laisvę, su žmona ir pasiliko Vorkutoje. Po kurio laiko, žmonai mirus, niekur nebeišvažiavo, gyveno vienas. Dabar ir jis pasiligojo.

Vėjuotą vidurdienį mes buvome Vorkutoje. Dėdė žinojo, kur gyveno draugas, kuris pasitiko mus prie namo. Vyrai, vienas pražilęs, kitas nuplikęs, lyg vaikai džiaugėsi susitikimu. Netgi nepietavome. Jie pirmiausia nutarė pagerbti gulago aukas ir man iš arčiau parodyti tai, ko nebuvau matęs ir kad daugiau niekad gyvenime nepamatyčiau. Neskubėdami ėjom lauku, tiesiausiu keliu. Dėdė padėjo draugui, kuriam eiti jau buvo nelengva. Visi pririnkom, priskynėm po puokštelę kuklių lauko gėlių.

Pamačiau… Šiaip jau milžiniško baisiojo vadinamo pataisų darbų lagerio teritorija su varganais barakais buvo aptverta spygliuotos vielos tvora, su aukštais sargybinių bokšteliais. Nebeatsimenu, mes gal buvome priartėję prie buvusios politinių kalinių teritorijos. Prieš akis driekėsi aukšta tvora, o gal siena, bokšteliuose matėsi ginkluoti kareiviai. Ėjau, norėjau iš arčiau pamatyti. Bet dar tolokai nuo to aptvaro, kurį vadinsiu  siena, vyrai mane sustabdė. Arčiau eiti negalima! Gali nušauti be įspėjimo. Tokių atvejų buvę. Paskui, tiesa, paaiškins, kad ir žodžiu, ir šūviais į orą nežinia ką sumanęs pažeidėjas buvęs įspėtas, bet nestojęs, todėl ir buvęs nušautas.

Nuleidę galvas patylėjome, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Po pauzės visi žengėme žingsnį į priekį, padėjome ant žemės gėles ir nusilenkėme. Tada žengėme žingsnį atgal ir vyrai atsiklaupė. Tą patį padariau aš. Iš judančių dėdės lūpų supratau, jis meldėsi.

Aš žiūrėjau į priešais mus plytinčią sieną, kuri, pasak vyrų, viską matanti ir girdinti. Kaip gali matyti, jeigu ji neturi akių? Tikriausiai taip vyrai sakė dėlto, kad palei ją vaikščiojo ginkluoti sargybiniai su žiūronais ir bėgiojo šunys. Aš bandžiau ją geriau įžiūrėti ir supratau, kad ji leidžiasi būti mano įžiūrima. Įsižiūrėjęs pašiurpau: siena verkė nenumaldomu priekaištu ir smerkimu, verkė kruvinomis ašaromis. Aš mačiau be akių raudančią lagerio sieną…

Pajutau dėdės ranką ant peties. Vyrai jau buvo atsistoję ir rengėsi eiti namo. Užsimerkiau, pakilau ir nusisukau. Daugiau nebemačiau tos sienos, tos baisios tvoros, gal spygliuotos vielos aptvarų su siaubą keliančiais aukštai iškeltais mediniais sargybinių bokšteliais ir linkėjau kitiems jų nematyti…

Namelis kuklus. Žmogus turėjo ką valgyti. Paragavome. Išgėrėme po stikliuką už nukankintųjų atmintį. Tada dėdė padėjo ant stalo truputį lietuviškų vaišių. Ką mama buvo įdėjusi broliui, dalį to dėdė atvežė draugui. Tiesa, mama nenorėjo, kad vežčiau degtinę, bet tėtis ją įkalbėjo leisti man paimti du butelius, nes tėtis neatlyžo: vis dėlto sūnus važiavo į šiaurę. Valgydamas lietuviškus mėsos gaminius šeimininkas nusišluostė akis: tokio skanaus valgio jis per savo gyvenimą nebuvo ragavęs, jis net nežinojęs, neįsivaizdavęs, kad žemėje gali būti tokių skanėstų. Bent jau valstybėje, kurioje gyvenome, tai jau tikrai sunkiai tikėtina. Jis taip pat stebėjosi, kad lietuviai į tokius didelius butelius pilsto stiprius ir skanius vaistus. Dėdė pasakė: gal tai ir vaistas, bet vis dėlto degtinė. Nežinau ar patikėjo: vyrai buvo ištrūkę iš tokio pasaulio, kuriame nebuvo įpratę tikėti tuo, ką girdi, nes jiems melavo, o taip pripratinti negalėjo patikėti, kai jiems buvo sakoma tiesa.

Staiga šeimininkas manęs paklausė, ką aš žinąs apie sukilimus prieš valdžią tarybiniame rojuje. Aš nieko nežinojau, gal nebuvo?

Buvo! Ir išgirdau tai, ko niekad nebeužmiršau.

Pats didžiausias visoje tarybinėje imperijoje sukilimas įvyko 1953 m. čia, Vorkutlage. Pats didžiausias! Tūkstančiai sukilėlių! Tarp sukilėlių buvo nemažai lietuvių, tik nedaug jų išliko gyvi.

Tai buvęs sunkiai įsivaizduojamas košmaras. Tikros skerdynės. Ten, kur mes padėjome gėles, jau esą palaidotų kalinių, tiesiog giliai užkastų nušautų žmonių. Giliai, kad naktį žvėrys neatkastų, kad kokia nors epidemija neužgriūtų. Tiesiog užkastų, netgi dar buvusių gyvų, tik sužeistų nelaimėlių. Vietos sulygintos! Plynas laukas. Abipus lagerio sienų buvę užkasta nemažai nušautų sukilėlių. Kur nukovė, ten pat ir užkasė. Net sužeistus užkasė dar gyvus!

Dalis sukilusių kalinių ar šiaip pasinaudojusių sumaištimi ir atsiradusia galimybe pabėgę. Tai nevilties apimtų žmonių desperatiškas poelgis – kur tu, žmogau, dingsi stingdančiuose tyruose. Prasidedančius miškus pėsčias vargu ar galėsi pasiekti.  Motorizuotas reguliariosios armijos pulkas juos medžiojo. Įsivaizduot sunku – lyg kokių pasiutusių vilkų surengė gyvų žmonių medžioklę! Tiesa, karininkai vadinę pilkųjų lapių medžiokle. Ir tuo gyręsi žmonių žudynėse dalyvavę karininkai! Vienas už kitą baisesni nutikimai: bėglius gaudė, bet ne iš karto nušaudavo, o sužeisdavo ir leisdavo bėgti. Nelaimėlis vylėsi pabėgsiąs, tada sužeistuosius bėglius užpjudydavo šunimis, pagautus pribaigdavo šunys, kulkos ar smūgis ginklo buože į galvą…

Tuodu vyrai vardijo sunkiai įsivaizduojamus dalykus: nusikaltę kaliniai (suprask, prižiūrėtojams neįtikę) kaip pamoka kitiems buvo net fabrikų krosnyse, kūryklose gyvi deginami! Vyrai žinojo kelis tokius atvejus. Nelaimėliams net rankų nesurišdavo, kišdavo gyvą į ugnies pragarą… Beprotybės armagedonas…

Prisimenu, mane apėmė siaubas ir aš tyliai išslinkau laukan. Tolumoje padūmavusiame horizonte matėsi sunkiai įžiūrimi gulago kontūrai…

Gal tikrai kartais žmonės, turintys valdžią, nežino ką daro.

Dr.  Algirdas Kavaliauskas

 

Projektą iš dalies remia 

 

 

 

 

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie