Projekto rėmėjo logotipas.
Projekto rėmėjo logotipas.
vaiva1

Iš kraštiečio Henriko VIKERTO (1929-2004) prisiminimų sužinome apie ikikarinio Rokiškio miesto verslą, pirkėjų pamėgtas žydų krautuvėles, valstybės remiamų lietuviškų kooperatyvų plėtrą. Rokiškėnas su meile atkuria didžiųjų metų švenčių vaizdus, neslėpdamas, kad jo motinai būdavo artimesnės religinės, o jam, kaip ir tėvui, – valstybinės-tautinės šventės.

A, B, C ir pirmoji mokytoja

Moksleiviu tapau 1935 m. Kaip šiandien menu pirmokėlio pirmąsias pamokas gražioje naujai pastatytoje Juozo Tūbelio vardo pradžios mokykloje. Ir pirmąją savo mokytoją Haliną Kažemėkaitienę, kurią mums pristatė mokyklos vedėjas Stulgys. Graži ta mano mokytoja, liekna, aukšta. Na, ir vardas negirdėtas – Halina, panašus į mano. Mane ji iš pirmų dienų ėmė šaukti Heniuku, gal kad klasėje buvau ne iš didžiųjų, o gal kad elementorių jau paskaitydavau, kai kitiems lentoje liepdavo tik rašyti raides A, B, C…

Mokslai paprasti – skaitymas, rašymas, dar gamtos pažinimas. Mokytoja stengėsi, kad mes augtume gerais žmonėmis – piliečiais. Įdomiausios pamokos būdavo gamtos pažinimo nuo medelių, gyvūnėlių, kurie augo čia pat už lango, pievose, miškuose. Dar pabrėždavo, kad niekur nėra tokios gražios gamtos kaip Lietuvoje. O labiausiai laukdavome ekskursijų po miestą ir laukus, kai mokytoja vesdavo mus netoliese nuo mokyklos esančia Ąžuolų gatve. Ąžuolų ji vadinosi dėl to, kad nuo pat Rokiškio dvaro laukų iki geležinkelio stoties visas kelias buvo nusodintas didžiuliais ąžuolais, kurie teikdavo nepakartojamą pavėsį, na, o rudenį mūsų džiaugsmui – gilių.

Vilkiukai

Kiti verti pažinimo objektai buvo dvaro rūmai, Šv. Mato bažnyčia ir svarbiausias –  Roberto Antinio Nepriklausomybės paminklas – kovų už nepriklausomybę ir tautiškumo simbolis.

Mokytojos reikalavimu patriotizmo ugdymui turėjome išmokti eilėraštį, kurį ir šiandien moku:

Kas esi tu?

Aš lietuvis.

Tavo kraštas?

Lietuva.

Tautos ženklas?

Baltas Vytis ir trispalvė vėliava.

Mokytoja buvo šaulė. Kokia ji man būdavo graži, kai per Vasario 16-osios dienos minėjimą ateidavo pasipuošusi uniforma!

Jau aukštesniame skyriuje mūsų klasėje buvo vilkiukų-jaunesniųjų skautų organizacijos narių. Šie moksleiviai vilkėjo mėlynos spalvos uniformas ir palaidinės kišenėje nešiojosi pirmąjį skauto atributą – akselbantu pritvirtintą su kompasu viduryje švilpuką. Na, o ką jau bekalbėti apie uniformuotus skautus, kuriems prie diržų jau buvo leista nešiotis pirmąsias „finkas“ – odinėse makštyse suomiškus peilius…

Velniškai ir man knietėjo tapti tuo vilkiuku, nes šis skautiškas judėjimas buvo labai populiarus, net nukonkuravęs ir religines angelaičių, pavasarininkų, ateitininkų organizacijas. Antra, šį judėjimą rėmė ir puoselėjo pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Na, o mūsų, Juozo Tūbelio vardo mokykloje, vyriausiuoju skautų vadu buvo direktorius Stulgys.

Ir kiek man buvo džiaugsmo, kai mano mokytoja pasiūlė ir man tapti tuo vilkiuku. Tėvas grįžo namo, motina padavė vakarienę, o aš net prie stalo nesėdu, vaikštau neramus. Pagaliau jau mes vieni. Galima pradėti ir kalbą. Aš pradedu iš tolo apie mokslus ir prieinu prie reikalo, kad mokytoja rekomenduoja mane  į vilkiukus. Tėvas pradžioje dar nieko nesuprato, bet kai paaiškinau, kad tie vilkiukai – tai būsimi skautai, trumpai drūtai atsakė: „Na, sūnau, aš „besparteinas“ (atseit, nepartinis) ir savo vaikams „parteinais“ būti neleisiu.“ Ir atsistojęs pradėjo kimšti savo pypkę, o tai reiškė, kad pasikalbėjimas baigtas…

Mokytoja man liko tokia pat kaip buvusi, miela, tik labiau supratusi mano troškimus. Gerbiau ir mylėjau ją, kaip asmenį, įžiebusį man tikrąją meilę tėvynei ir tik po daugelio metų, kai mokytoja jau buvo grįžusi iš Sibiro tremties, kai nunešiau jai puokštę baltų rožių, ji verkdama mane apkabino ir pasakė: „Kaip gera, kad tu tapai Žmogumi…“

Velykas priminė būgno garsai

Šventės būdavo valstybinės – tautinės ir religinės. Jas taip skirstydavo ir šeimoje, nors motina ir sesuo labiau linko į religines, o tėvas ir aš, kaip vyriška padermė, – į tautines. Bet mama ir Jadvyga pranokdavo mus, nes jų šventinis stalas visada būdavo turtingesnis – per Kūčias su dvylika valgių. Pagal išgales savo turtingumu jis nebuvo labai įvairus, iš tradicinių valgių: silkės, kisieliaus, kūčiukų, dirbtinio medaus, sirupo, pupų – būdavo visada. Betgi kalėdinė eglutė –  nepakeičiamas visų vaikų džiaugsmas. Ruošdavomės iš anksto, saldainiams taupydavome centus, motina prikepdavo sausainių, kuriuos sesė pradūrusi įverdavo siūlus ir nešdavo ant eglutės šakų. O dar karpiniai iš popieriaus. Taip papuošta eglutė, dar uždegtos žvakutės, spindėdavo kaip nuotaka. O dar kalėdiniai lūkesčiai, ką Kalėdų naktį atneš dovanų Kalėdų Senelis. O po Trijų karalių su nekantrumu laukdavome eglės nurengimo, nors iki to laiko ji jau būdavo dalinai apgenėta. Žinoma, motina nusivesdavo ir į Betliejaus prakartėlę, bet tai jau būdavo antraeilis dalykas su nepalyginamai mažesniu suinteresuotumu.

Velykos daugiau mūsų miesto paauglių sutraukdavo ir prie bažnyčios. Vien tas būgno mušimas išvakarėse bažnyčios bokšte. Zakristijonas su vargonininku mušdavo pakaitomis, o kai pavargdavo, duodavo ir mums „pabarabanyti“. Aidas sklisdavo po visą miestą. O dar švęsto vandens ir šventos ugnies dalybos. Kunigui pašventinus vandenį, išsemdavo jo visą didžiulį kubilą. Nors buvo liepiama prisipildyti po buteliuką, mes, nenunešę iki namų, jau išgerdavome, kad būtume „šventesni“.

Kristaus saugojimas priminė teatrą

Kitaip būdavo su velykine ugnimi, kuria šeimininkas turėdavo užkurti pusrytį ir pietus, žarijų ar nuodėgulių neštis buvo nevalia, nes suardysi visą laužą. Ugnies parnešimui buvo ruošiamasi iš anksto: reikėjo nueiti į mišką, nuo medžių nuplėšti kempines, jas išdžiovinti. Sudžiūvusią kempinę perverdavo viela, pasidarydami iš jos nešimui nemažą susuktą galą. Tada jau tokią kempinę dėdavome į laužą. Jau kai pasirodydavo dūmai, ją ištraukdavome ir sukdami apie galvas, kad geriau įsidegtų, kaip kokie kipšai nešdavome namo motinoms, kad šios įkurtų šventą velykinę krosnį.

Tas Kristaus karsto saugojimas – tikras teatras. Šv. Mato bažnyčioje, vyrų pusėje, specialioje nišoje, jau statant bažnyčią buvo sumontuotas specialus Kristaus karstas, kuriame gulėjo žmogaus dydžio nuo kryžiaus nuimto Jėzaus statula. Kristus visada būdavo uždengtas drobule. Tik Velykų išvakarėse buvo atidengiamas lankymui. Prie karsto sėdėdavo alebardomis ir ietimis ginkluoti kareiviai, saugantys, kad Kristaus kūno nepavogtų žydai. Būdavo ir juoko, kai silpnesnis kareivis, nesulaukęs pamainos, nuvirsdavo. Apie margučių ridenimą, jų mušimą nėra ir kalbų. Nepakeičiami ir nepamirštami įspūdžiai.

Svajonėse – Vilniaus vadavimo savanoris

Tėvas nebuvo per daug linkęs į bažnyčią ir religines apeigas. Man tėvo draugystė buvo artimesnė. Ne tik namuose ir kalvėje, bet ir bendraujant tėvynės pažinimo, tautinio auklėjimo srityje. Tuo metu buvo paplitusi ir neapykanta lenkams – Vilniaus grobikams. Visur buvo skiepijama šiai kaimyninei tautai neapykanta ir Vilniaus vadavimo mintis. Tuo tikslu mes turėjome įsigiję „Vilniaus pasus“, į kuriuos klijuodavome į pašto ženklus panašius ženklus su aukotų ginklų fondui litų ar centų atžymomis. Na, o berniukų svajonė buvo užaugus tapti  Vilniaus vadavimo savanoriais.

Tėvas labiau mėgdavo švęsti tautines – valstybines šventes. Tada jis į kompaniją imdavo ir mane. Kiek džiaugsmo būdavo švenčiant Vasario 16-ąją – Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną. Eidavome per miesto aikštę prie Laisvės paminklo. Čia ant aukšto stiebo plevėsuodavo valstybinė raudona su baltu Vyčiu vėliava. Darniomis rikiuotėmis stovėdavo išsirikiavę šauliai, jaunalietuviai. Visi uniformuoti, pasitempę. Himnus ir maršus grodavo miesto šaulių rinktinės pučiamųjų orkestras. Kalbėdavo miesto savivaldybės pareigūnai, svečiai iš Kauno, kariškiai…

Aikštėje įteikiami šautuvai

Bet įdomiausia šventė vykdavo gegužės 17-ąją – tai kariuomenės suartėjimo su visuomene šventė. Tą dieną miesto aikštėje būdavo mūsų kariams įteikiami už žmonių suaukotus pinigus nupirkti šautuvai. Ištisai visos aikštės viduryje būdavo trikampėmis piramidėmis sustatyti šautuvai. Po valstybinio himno ir kalbų atvykusiems kariams (Rokiškyje dislokuotų dalinių nebuvo) būdavo įteikiami šie šautuvai. Po to su ginklais kariai iškilmingu maršu pražygiuodavo pro juos apsupusius ir šaukiančius „Valio“ žmones, o mes, vaikai, dar ilgai karių rikiuotės įkandin bėgdavome iki pat išsirikiavusių automašinų, kuriomis kariai grįždavo į dalinius.

Dar viena įsimintina diena – tai Lietuvos karių diena, švenčiama lapkričio 23 dieną. Ji jau nebūdavo tokia  gausi, nes paspausdavo šaltukas. Miestas pasipuošdavo plakatais, o savivaldybės rūmai, Juozo Tūbelio pradžios mokykla, Juozo Tumo-Vaižganto  gimnazija, paštas ir stambesnės parduotuvės pasipuošdavo įvairiaspalvių lempučių iliuminacijomis – Vyčiu, Gedimino stulpais bei kita tautiška atributika. Ir naktį būdavo šviesu kaip dieną. Gatvėse pilna žmonių, groja muzika, dainuojamos dainos.

Verslai

Ikikarinėje Lietuvoje Rokiškio miestas, nors ir apskrities centras, didele gamybos apimtimi nepasižymėjo, tačiau veikė Zameto šaltkalvių dirbtuvė (žemės ūkio mašinų gamyklos užuomazga), Stankevičiaus, Junoko, Ščiukos, Dranseikos mechaninės dirbtuvės, du malūnai (dvaro ir žydo Judelio), pieninė, kelios kalvės, naujai pastatyta sūrių gamyklėlė. Prekyba vyko plačiau, nes šį verslą plėtojo žydai. Jų parduotuvės buvo išmėtytos Respublikos, Vytauto gatvėse, Nepriklausomybės aikštėje. Būdavo virš krautuvės durų, viduje, pritvirtintas varpelis, kuris, atidarant duris, sutilintuodavo, o jau iš kambario į krautuvėlę įeidavo žydelis ir klausdavo: „Ui, ponas, kuo galiu patarnauti?“

Krautuvėje būdavo, ko daugiausia reikėjo: duonos, saldainių, cukraus, sacharino, kruopų. Tik mėsos ir žibalo parduotuvės buvo atskiros. Mėsos parduotuvėse skerdiena kabodavo prie sienos stovinčio geležinio stovo sukabinta didžiuliais nekapotais gabalais. Pirkėjas galėjo pirštu parodyti, kurio kumpio ar šonkaulio nori. Tada pardavėjas ant didelės kaladės atkirsdavo reikiamą gabalą, pasverdavo, būtinai pridėdavo ir kaulo. Jei pageidaudavo faršo, čia pat tavo pirkinį mėsmale sumaldavo.

Skolininkų sąsiuvinis

Kelias parduotuves turėjo ir lietuviai, tačiau žydai prekiauti sugebėjo geriau. Mes dažniausiai prekes pirkdavome savo Daržų gatvėje pas žydą Judelį. Jis visada paslaugus, stengdavosi dar įpiršti prekę, kurios ir nereikėjo, labiausiai užsigulėjusias, nenupirktas. Viską susverdavo, suvyniodavo, o kai tėvui kartais pritrūkdavo pinigų, sakydavo: „Ui, Jurgi, kai turėsi, atiduosi“, ir skolą užsirašydavo į skolininkų sąsiuvinį. Mes, vaikai, turėjome savo krautuvę, kurioje dirbo neprimatanti žydė Chana. Čia eidavau pirkti už tėvo duotus pinigus saldainių, riestainių. Ji pinigą prikišdavo arti prie akių ir dar mūsų paklausdavo, kiek tai centų. Kartais ir apgaudavome sumeluodami, o kai apie tokius fokusus sužinodavo motina, gaudavau ir į užpakalį.

Žydas Jankelis supirkinėdavo kaulus ir drabužių skudurus, kuriuos urmu pristatydavo supirkėjams. Jo talkininkais čia būdavo ir miesto vaikai, kurie su „terbelėmis“, pakabintomis per pečius, rinkdavo daržuose ir kiemuose bei šiukšlynuose išmestus kaulus ir tempdavo pas žydelį, kurio tvarte su baisiu dvoku būdavo ir sudėliojamos šios „gėrybės“.

Buvo ir turtingų žydų – tai vaistininkas Šeras su didžiule vaistine pačiame Rokiškio miesto centre, „Pažangos“ kultūros prekių parduotuvės savininkas, kuris, berods, 1941-aisiais kaip kapitalistas buvo ištremtas į Sibirą. Mūsų netolimas kaimynas, pas kurį apsipirkdavome, Judelis dar turėjo toje pačioje gatvėje ir veikiantį malūną, duodantį taip pat  nemaža pajamų. Malūnas dundėdavo per visą dieną, kitą kartą ir iki išnaktų. Jame plušdavo ir pats šeimininkas, visas miltuotas, net nuo miltų ir prakaito sulipusiais antakiais.

Tačiau žydų „bizniui“ ėmė kenkti valstybės remiami lietuviški kooperatyvai – kooperacinės sąjungos, kaip „Lietūkis“, „Pieno centras“, „Lietuvos cukrus“ ir kt. Ir Rokiškyje steigėsi šie kooperatyvai. Žydai, kaip galėdami, tam priešinosi. Menu vieną saulėtą turgaus dieną – užsidegė ir supleškėjo dvare veikęs akcininkų malūnas. Pasklido gandai, kad tai neva žydų kerštas, įvyko net keletas pogromų, buvo išdaužyti kelių sinagogų langai. Kooperatininkai stengėsi į save patraukti miestelėnus geresne prekių kokybe, prieššventinėmis nuolaidomis. Jau ir mano tėvas, dirbdamas kalviu, geležį, akmens anglį pirkosi „Lietūkyje“. Šeimininkes viliojo „Maisto“ bendrovės parduotuvės, kuriose buvo sukaupta tikrai gerų dešrų, kiaulienos konservų, įvairių sūrių.

H. Vikerto asmeninio ir Rokiškio krašto muziejaus archyvų nuotr.

Parengė Dalia Zibolienė, Vanda Leščiova

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie