Projekto rėmėjo logotipas.
Projekto rėmėjo logotipas.
Prie Dirdų

Kraštiečio Henriko VIKERTO (1929-2004) prisiminimai mus nukelia į Rokiškį maždaug prieš aštuonetą dešimtmečių. Žurnalistas piešė miesto paveikslą, žmonių buitį, vaikų gyvenimą, su meile prisiminė savo tėvus, senuosius papročius.

Atsiradimas

Gimiau 1929-02-08 (pagal horoskopą ir astrologijos rodmenis – Vandenis Gyvatės ženkle.) Tėvai – Anastazija Šarkaitė-Vikertienė, Igno duktė, o tėvas Jurgis Vikertas, Izidoriaus sūnus – toks įrašas, liudijantis mano atsiradimą, įrašytas Rokiškio parapijos Šv. Mato bažnyčios metrikų knygoje.

Atėjęs į šį pasaulį, jau radau sesutę Jadvygą. Slinko metai, o kartu ir pirmieji žingsniai dulkėtoje, tada dar negrįstoje Daržų gatvėje, kuri į rytus rėmėsi į Kamaiskos (Kamajų), vėliau pavadintą Respublikos gatve.

Mūsų medinis namas Daržų gatvėje buvo pažymėtas 6A numeriu ir su kiemu bei daržu rėmėsi į kaimynų valdas: pirties darbininko Lukoševičiaus, vežiko Tereškevičiaus, pagyvenusios davatkos Daunytės ir kalėjimo sargo, vėliau tapusio viršininku (virvių gamintojų) Kiečiu. Visi gerai sugyvenome: kas turėjo savo šulinius, negailėjo kaimynams skaidraus vandenėlio, dalinomės daržų gėrybėmis. Iš kaimynų, kurie turėjo karves, pirkome pieną. Kartais laikinus pykčius sukeldavo vištos, kurios nesilaikydavo užbrėžtų valdų ir įsibraudavo į svetimas lysves, ir mes, vaikai,  kai be kaimynų leidimo nusiraškydavome agurką ar braškę.

Namai

Troba, kurioje gyvenome, buvo medinių rąstų, motinos pirkta savo dukrai Anastazijai jos tėvo – pasiturinčio Voverynės kaimo ūkininko Igno Šarkos, po Pirmojo pasaulinio karo. Pagal to meto tradicijas žemė tarp brolių ir seserų labai retai daloma. Ją dažniausiai paveldėdavo vyriausias vaikas, pageidautina sūnus. Dukroms skiriama duoklė-„pasoga“ pinigais ar kitomis vertybėmis.

Taigi A. Šarkaitė 45 ha ūkį privalėjo palikti savo broliui Pranui. Kad nebūtų nuskriausta, dar buvo nuvežta į Kauną mokytis į garsiąją  kunigo Olšausko įstaigą ar kuruojamą „Saulės“ gimnaziją, kur daugiausia mokėsi kunigų seserys arba pasiturinčių ūkininkų dukros. Gavusios mokyklos baigimo pažymėjimus jos galėjo pelnytis mokytojos ar savivaldybės raštininkės duoną. Motinai nuskilo geriau: baigusi mokyklą susipažino su Nemuno laivininkystės „Laisvės“ garlaivio motoristu J. Vikertu, kuris susidomėjęs ne tik būsima žmona, bet ir namais Rokiškio mieste, metė jūreivystę ir nusprendė verstis kalvio amatu, kurį jau anksčiau buvo įvaldęs.

Taigi abu tėvai įsikūrė Rokiškyje. Troboje buvo 2 kambariai: vienas tėvams, kitas – atsiradusiems vaikams. Visiems – virtuvė su dviem krosnimis: viena kasdieniam valgiui, kita su duonkepe (dideliu „pečiumi“ duonai kepti). Ant duonkepio – mūsų, vaikų, karalystė. Čia su seserimi užsidegę žvakę ar žibalinį „gazelį“ (mažą žibalinę lempelę) skaitydavome pasakas ar vaikiškus laikraštėlius „Šaltinėlį“ ar „Žvaigždutę“. Kadangi motina jau buvo baigusi „Saulės“ gimnaziją, paštininkas į namus atnešdavo dar ir „Panevėžio garsą“, „Mūsų laikraštį“, žurnalus „Lurdą“, „Misiją“,  „Varpelį“ ir „Seliziejų žinias“.

Žiemomis su sese laiką leisdavome didžiajame kambaryje, kuriame buvo du langai į rytus ir į pietus. Prie sienos stovėjo plati lova su duknomis (stora plunksninė „kaldra“) ir dviem didžiulėmis pagalvėmis, todėl su seserimi nesušaldavome ir speiguotomis žiemomis.

Už gryčios, belangėje šiaurinėje pusėje, buvo nedidelis daržas su savaime išdygusia laukine obelimi. Čia mama sėdavo morkas, ridikėlius, burokėlius, agurkus, kad vaikai gautų vitaminų ir nesišėliotų po svetimus daržus. Dar turėjome valdas ir atokiau, net kitoje miesto dalyje – Ąžuolų gatvėje, Rokiškio dvaro laukuose, kur, vykstant smetoninei M. Krupavičiaus žemės reformai, miestelėnams buvo skirti išsipirkimui žemės sklypai. Čia tai buvo mūsų neišsenkantis bulvių aruodas…

Senyvo amžiaus motinos „Išpažintis“

Motina A. Šarkaitė-Vikertienė (1888-1973), augusi religingoje šeimoje, giliai tikėjo Dievą, bendravo su kunigais, asmeniškai susirašinėjo net su Panevėžio vyskupu, kuris mūsų šeimai atsiuntė nuo Kristaus grabo palaimintus rožinius. Tačiau vėliau, laužoma asmenino gyvenimo negandų, iš kulto tarnų patyrusi daug nuoskaudų: Rokiškio klebonas atsisakė laidoti mirusius dvynukus kaip nekrikštytus pašventintose kapinėse. Tas pats klebonas, net protestuojant daugumai  parapijiečių, pasikvietęs į pagalbą net vyskupą, ištrėmė iš Rokiškio visų mylimą ir ypač vargšų gerbiamą vikarą Rankelę. Vėliau, jau prasidėjus karui, Rokiškio bažnyčioje buvo palaiminti vokiečių vermachto kariai su Rokiškio baltaraiščiais-žydšaudžiais, kai klebonas žmonėms, protestuojantiems prieš nekaltų žmonių žudynes, pasakė, jog tokia Dievo valia. Motina negalėjo į tai nereaguoti. Ne, ji netapo bedieve. Ji tebetikėjo iki gyvenimo pabaigos Dievu-Absoliutu-jėga, tvarkančia pasaulį, bet nebetikėjo tiesų laužytojais kunigais, įžvelgdama juose baisų melą ir dviveidiškumą.

Motina jau senyvo amžiaus ėmėsi plunksnos ir parašė savo „Išpažintį“. Apybraižas, apsakymus spausdino respublikinėje spaudoje.

Tėvas –  kalvis

J. Vikertas, Izidoriaus sūnus, 1879 m. gimė Suvalkijos žemėje už Nemuno. Mokėjo vokiečių ir rusų kalbas. Vokiškai šnekėdavęs su  dvarininko vaikais, o kai suaugo iš Kauno „Laisvės“ garlaivį plukdydavo į Tilžę, vokiškai bendraudavo ir su Klaipėdos bei Karaliaučiaus prekeiviais.

Tėvas politikoje nusimanė, bet jokiai partijai nesimpatizavo, sakydamas, kad jos visos tetrokšta tik sau naudos. Svarbiausia yra gerai dirbti ir savo šeimą aprūpinti duona. Savos kalvės tėvas neturėjo, todėl dirbdavo svetimose už nuomą arba atodirbį savininkams pas Gutmaną, Stankevičių, net Kavoliškio, Rokiškio dvaruose bei pas žydelį kupriuką Šliomką. Su darbdaviais sugyveno, turėjo teisę asmeniškai kaustyti valstiečiams arklius, taisyti ratus, roges bei kitus ūkio padargus, o „kermošiaus“ (turgaus) dienomis savo vežimėlyje prekiauti savos gamybos pasagomis, dalgiams plakti priekalėliais, įvairiomis kaponėmis, daržams purenti purintuvais,  kaupikais bei kitokiais įnagiais.

Tėvas, dirbdamas Kavoliškio dvare, namo pareidavo tik sekmadieniais, o mes – motina, aš ir sesuo – dažnai keliaudavome pas tėvą keturis kilometrus parsinešti pieno, sūrių ar vieną kitą svarą sviesto. Dabar ir mano, paauglio, dienelės buvo apribotos. Kai lankau mokyklą, tai dar ne tiek, o per žiemos ar vasaros atostogas aš jau tikras tėvo gizelis – padėjėjas. Bėgu į kalvę, pučiu dumples beveik visu svoriu ant karties pakibdamas. Tėvas, įkišęs geležį į žaizdrą, laukia, kol įkais. Kai ši įkaista beveik iki balto raudonumo, neriu lauk iš kalvės, nes tėvas jau kala plaktuku geležį ant priekalo, o žiežirbos lekia į visas puses. Po to vėl ta pati procedūra. Tėvui gerai, jis su odiniu „žiurstu“ (prijuoste), kepure, akiniais, o man užkris kibirkštis už apykaklės, žviegsi kaip patrakęs ir nuo močios dar gausi už pradegintus marškinius ar kelnes.

Kaip gyvenome

Tarnautojai, dvasininkai, pramonininkai, prekybininkai, stambieji ūkininkai, dvarininkai, be abejo, ikikarinėje Lietuvoje gyveno neblogai. Betgi buvo ir masė skurdžių ir ne iš blogos valios, bet kad nebuvo darbo. Pramonininkai (o kiek gi jų tebuvo?) negalėjo žmonių aprūpinti darbu. Atsimenu, tada žinojome padienius griovių kasėjus, melioratorius, miško darbininkus, žydus-„kromelninkus“, einančius per kaimus su įvairiomis prekėmis, skudurų supirkinėtojus. O kiek „ubagų“? Jų ypač pagausėdavo turgaus dienomis, kiek jų prisirinkdavo bažnyčių šventoriuose religinių švenčių, atlaidų  dienomis. Gausybė.

Tuometinė valdžia vargšais beveik nesirūpino. Tiesa, buvo įvairūs visuomeniniai šalpos komitetai, draugijos, kurios vieną arba du kartus per metus prieš didžiąsias šventes –  Kalėdas ir Naujuosius metus –  pagal sąrašus sušelpdavo vargšus keliais kilogramais mėsos arba pagerintos duonos kepalu.

Rokiškio parapija surinktomis tikinčiųjų lėšomis išlaikė 10 ar 15 vietų senelių namus, „ubagynu“ vadinamus. Motina kartą į metus, prisidėjusi kraitelę maisto, vesdavosi ir mus į „ubagyną“ sušelpti senelių, kurie, gavę kuklias dovanėles, glostydavo mūsų, vaikų, galveles ir žadėdavo pasimelsti, kad sveiki augtume.

Mūsų šeimos pragyvenimas –  ne komfortas: pusryčiai dažniausiai bulviniai blynai (mat už miesto turėjome žemės ruoželį), pietums – prižilinti barščiai ar kopūstai su mėsos normuotu gabalėliu. Vakarienė – miltiniai „kleckai“-zacirka, prilieta pienu arba pieniška bulvinė sriuba. Labiausiai laukdavome švenčių – Kalėdų, Velykų, Naujųjų metų, Vasario 16-osios, Kariuomenės dienos. Tada tėvas pareidavo „ratuitas“: su dešra, gabalėliu olandiško sūrio, sviesto ir, be abejo, su saldumynais vaikams.

Tereškevičiai

Artimiausias kaimynas buvo vežikas Tereškevičius su žmona ir trimis vaikais. Dirbo įvairiausius darbus: statybose, kirtavietėse-medienos išvežime, sklypininkams, kurių mieste buvo nemažai, suardavo dirvas, sodindavo ir nukasdavo bulves. Arkliukas toks kaip šeimininkas. Kai sočiai pašertas – žvalesnis ir plūgą geriau traukdavo, o kai sumažėdavo pašaras, įkrisdavo jam šonai.

Geriau tapo, kai miesto valdžia ėmėsi akmenimis grįsti beveik visas pažliugusias nuo lietaus miesto gatves. Tada vežikams nusišvietė. Jie, ant ratų susikalę medines dėžes, rinko ir vežė iš laukų akmenis, kai prasidėjo šaligatvių tiesimas, gabeno iš žvyrduobių žvyrą.

Tereškevičienė – puiki šeimininkė. Kaip ir visos to meto moterys, tvarkė ir prižiūrėjo namų ūkį, vaikus. Ji iš paprasčiausių produktų savo išmone pagamindavo skaniausius valgius. Kraujiniai, kruopiniai vėdarai, bulvių ar daržovių šiupinys, pupos – gardžiausi skanumynai. Bet kai ištikdavo nedarbas – baisu… Kaimynas giliai išgyvendavo šias nesėkmes, kartu su savo  nedalios draugais malšindavo bėdas stiklelyje. Be laiko žmogus ir mirė.

Lukoševičiai

Kaimynas Lukoševičius buvo vadinamas pirtininku. Gerai, kad ta žydo statyta miesto pirtis buvo tik už kelių žingsnių. Tačiau pabandyk rankine pompa iš didžiulio šulinio per visą dieną pripumpuoti du milžiniškus katilus šaltam ir karštam vandeniui, iki kol vakare miestelėnai ateis išsimaudyti prieš šventes. Be to, reikėjo krosnims pripjauti malkų, pakūrenti „pečius“… Pirtis matėsi net iš mūsų trobos lango. Taip pat ir pirtininkas, kuris stovi dar ant pakylos, virš šulinio,  ir linguoja, linguoja įsitvėręs pompos riestą rankeną…

Lukoševičiaus nemaža šeimyna: trys vaikai ir žmona. Negandos pasiekė ir šį žmogų. Pokario metais kažkas įskundė, kad Lukoševičius buvęs baltaraištis, kolaboravęs vokiečiams. Tik kad niekas iš kaimynų, net mes, vaikai, nebuvome matę to kaimyno balto raiščio, nei šautuvo, nei tas Lukoševičius buvo kur išvykęs. Vis prie pompos ir prie pompos… Tiesa, motina buvo iškviesta į kokį tai Panevėžio karinį teismą liudininke, bet ir ji teisėjams pasakė, kad Lukoševičiaus su tuo raiščiu niekada nemačiusi. Bet Lukoševičių vis tik nuteisė. Moterys kalbėjo, kad tai Lukoševičienė su kažkokia varžove susipyko ir nepasidalino tikrai stotingo vyro. Bet kaimynas tikrai sėdėjo kelis metus kalėjime.

Kiečiai

Geriau gyveno tarnautojai, valdiški žmonės. Tai kaimynas, kalėjimo sargas Kietis. Buvo Rokiškio miesto Pandėlio gatvės gale toks kalėjimas, aptvertas aukšta spygliuotos vielos tvora. Už ką jame sėdėjo žmonės, niekas gerai nežinojo, bet kalinių netrūko. Daugiausia tai vietiniai, bausti už muštynes, vagystes, negrąžinę žmonėms skolų, čigonai už sukčiavimus.

Kalėjimo tarnautojas Kietis su savo „karieta“ – ilgoku vežimu, susodinęs kalinius, veždavo juos į viešuosius darbus: nušluoti gatvių, tvarkyti miškuose medžių. Kietis tvarkingas, su nemažais ūsais, labai sąžiningas. Net keičiantis okupantų valdžioms ant jo skundų niekas nerašė. O Kietis, gausios šeimos tėvas, matydamas, jog nieko gero iš tų besikeičiančių valdžių nebus, pats pasitraukė iš tos tarnystės. O kalėjimas jau buvo užpildytas kitais, taip vadinamais pasipriešinimo ar politiniais kaliniais.

Kiečiai jau buvo prasigyvenę iš anksčiau, susitvarkę nemažą namą, įsigiję baldus. Na, o mums, vaikams, įdomumas, kai susibėgdavome į Kiečių gryčią pasiklausyti didžiulio su didele triūba ranka prisukamo patefono, iš kurio sklisdavo Pupų Dėdės, Dolskio, Sabaliausko dainos.

Latvėnai

Tačiau bene turtingiausias kaimynas, kartu ir mano  krikštatėvis, buvo Latvėnas. Tai puikus stalius, geras sodininkas ir bitininkas. Kadangi jis neturėjo vaikų ir gyveno tik su žmona, tai ir santaupos buvo gausesnės. Namas skarda dengtas, visi baldai ir namų apyvokos daiktai buvo Latvėno rankų darbas. Sode aviliai ir suoliukai jo pagaminti. Šulinį kasė taip pat, tik į talką pasitelkęs kaimynus. Tačiau didžiausiam visų malonumui Latvėnas pastatė aukščiausias dvi kartis su pertempta viela – radijo antena. Vakarais čia sugužėdavo kaimynai papypkiuoti ir papolitikuoti, o labiausia mes, vaikai, pasiklausyti jau tų dienų, 1935 metų stebuklo, kaip sakydavo penkių lempų „Telefonken“ radijo imtuvo, iš kurio sklisdavo įvairių šalių muzika ir pasaulinės žinios.

Nepakartojama vaikystė

Kiemo draugai buvo beveik vienmečiai. Miesto vaikai – Kiečių Juozas, vadinamas Juza, Lapkauskas Mečislovas – Mečka, Vytautas Meškauskas – Vytka. Vasarą tai dažniausiai maudynės netoli tekančiame Laukupės upelyje. Jame ne taip linksma, todėl dažnai patraukdavome prie Vyžūnų  ir Ruopiškio ežerų. Na, o kai pabosdavo maudynės, eidavome į netolimus Serapiniškio ir dvaro miškus. Čia tai jau platybės. Vasaros, pamenu, būdavo labai karštos, basiems einant dulkėtu vieškeliu, tiesiog degdavo padai. Na, o girios pavėsyje – atgaiva. Čia paūksmėje kepdavome pamovę ant pagaliukų lašinius ir grybus. Skanaudavome uogų. Turėdavome įsirengę ir žaidimams aikšteles, kur dažniausiai žaisdavome „kiverį“.

Turėjome ir asmeninius pomėgius. Mečys augino triušius-kralikus ir karvelius. Kokių tik paukštelių jis  turėjo: ir gluotnių, ir pūkuotų, su skiauterėmis, apūšuotų. Mečka turėjo ir kitų planų – prisijaukinti svetimą karvelį. Kai jo savi paukščiai pasikviesdavo į svečius kokį priklydusį, Mečka greitai uždarydavo landą iki svetimšalį prisijaukindavo. Tolimesnis kaimynas Vladelis Aleksandravičius mylėjo ir dresavo katinėlius. Jis suorganizavo ir šių gyvūnėlių cirką. Katinėliai, davus komandą, visi lenktyniaudavo vydamiesi dirbtinę pelytę. Paliepus šokdavo ir per kartelę – būdavo smagumas. O katinėlių savininkas už šį smagumą iš mūsų visų surinkdavo po penkis centus.

Rokiškis ne toks didelis, todėl prie mūsų kompanijos pritapdavo ir prašalaičiai. Įstrigo visiems laikams ir kraupūs prisiminimai. Kartą Jasiūnas pasiūlė paklausyti koncerto: ant upelio kranto pastatė didoką skardinę ir į ją pripylė pakrantės smėlio. Pievoje pagavo kelias varles, jas įmetė į skardinę ir, apipylęs smėliu, buku pagaliu ėmė grūsti, o varlės negirdėtais balsais ėmė cypti. Baigęs šią egzekuciją pasigyrė, kad progai pasitaikius mums parodys ir baletą. Ir tokia proga pasitaikė Serapiniškio  miške, kai mus Jasiūnas pasitiko nešinas metaline keptuve. Kad jis kaip voverė laipiodavo į egles ir, prisirinkęs iš lizdų paukščių kiaušinių, juos kepdavo ir valgydavo, jau žinojome. Bet šį kartą jo sumanymas buvo kitoks. Užkūręs laužą jis dingo miške ir po kiek laiko grįžo. Keptuvę padėjo ant ugnies, kad įkaistų, o po to pasakė, kad mes stebėtume „baletą“, iš užančio traukė mažus varniukus ir mėtė ant karštos keptuvės. Šie paukšteliai, kiek kartų pastrakalioję, nuo karščio krisdavo karštoje keptuvėje ir sudegdavo.

D. Zibolienės ir H. Vikerto asmeninio archyvo nuotr.

Parengė Dalia Zibolienė, Vanda Leščiova

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie