Projekto rėmėjo logotipas.
Projekto rėmėjo logotipas.
Prie Dirdų

Tęsiame iš Rokiškio kilusio žurnalisto, kūrybinį kelią pradėjusio „Gimtajame Rokiškyje“ (tuometiniame „Tarybiniame Rokiškyje“) Henriko VIKERTO (1929-2004) prisiminimus apie jo gyvenimo mokytoją, bendražygį, poetą Paulių Širvį. Apie šį meilės dainių išleistos prisiminimų knygos, albumai, todėl rasti niekur nepublikuotus poeto amžininko prisiminimus buvo labai netikėta.

Jonavos poezijos pavasaris

O su Pauliumi Širviu jau pačioje Jonavoje susitikome 1967 m. „Poezijos pavasaryje“, kai jis lankėsi su poetais Alfonsu Maldoniu, Marcelijumi Martinaičiu, Jonu Strielkūnu, Algimantu Baltakiu. Pasitikome rašytojus prie Jonavos rajono ribos nepaprastai gražiose Svilonėlių apylinkėse. Svečiams pastatėme didžiulę iš kariškių pasiskolintą palapinę, į ją įridenome statinę alaus, įnešėme kaimiškos užkandos. Geriant putojantį alų, Pauliumi gal ir perdėtai susirūpino poetų kelionės vadovas A. Baltakis – jis gana garsiai paprašė neduoti Širviui šio skysčio daug. O Paulius mūsų, šeimininkų, aplinkoj pasakė, kad labiausiai nekenčiąs gydytų alkoholikų pastabų…

Tada Paulius nebuvo nusiteikęs pasigerti, sklandžiai deklamavo vietos žemdirbiams ir moksleiviams savo eiles, buvo jautrus ir linksmas, su humoru atsakinėjo į pateiktus klausimus. Eilėraščius skaitė ir kiti poetai. Vakare rašytojai susitiko su miesto visuomene, buvo aprišti tautinėmis juostomis. Ir netikėtas siurprizas – visiems svečiams buvo įteikti rašytojo Raimundo Samulevičiaus motinos, menininkės Stasės, pagaminti šiai šventei skirti „Poezijos pavasario“ paukšteliai. Sujaudintas Paulius pūkuotuką prisisegė prie krūtinės ir visą vakarą su šiuo suvenyru nesiskyrė. Po to perskaitė savo eilėraštį „Motulė Lietuva“:

Siūbuoja ąžuolėliai

Tarp vėtrų keturių.

Darželiuos gęsta gėlės

Nuo ašarų sūrių.

Seselėm gaila rūtų,

Brolelių dar gailiau.

Oi, varė juos rekrūtuos,

Ir varė dar toliau.

Linguok, motule, vygę,

Kiti siūbuos balne…

O mes išjojam žygin –

Gal grįšime, gal ne?..

Gimei ant mūšių kelio,

Gaisravietėj karų,

Supi vaikų lopšelį

Tarp siaučiančių audrų…

Tave iš amžių nešėm

Ant žibančių kardų,

Istorijon įrašėm

Gražiausiuoju vardu.

Kiek mūsų kaulų guli

Visų kraštų laukuos,

Nei sesė, nei motulė

Neras, nesuskaičiuos.

Užaugs kiti galingi –

Ir vėl – kova, kova…

Kol tu linguosi lingę –

Nežūsi, Lietuva.

Perskaičius šį eilėraštį, visi klausytojai atsistojo ir audringai plojo. Ir kaip neploti Širviui – dainingiausiam iš visų Lietuvos dainiui, kareiviui, ne kartą žvelgusiam mirčiai į akis ir niekada nenustojusiam tikėti Lietuva…

Po mėnesio išsiuntėm Širviui susitikimo Jonavoje nuotraukas. O laišką iš Pauliaus gavome tik 1968-ųjų pavasarį. Jame jis rašė: „Ačiū už nuotraukas iš nepamirštamo Jonavos „Poezijos pavasario“. Ačiū už šiltą žodį. Šiais metais „Poezijos pavasarį“ praleisiu kažkur jūroje. Šiuo metu esu Klaipėdoje, einu jūros mokslus. Čia man iš Rašytojų sąjungos ir persiunčia visus laiškus. Prieš išplaukiant porai dienų dar grįšiu Vilniun – galutinai susitvarkyti savo reikalų. Mat palieku naują eilių rinkinį… Sveikinu su nauju pavasariu. Nuoširdžiai –  Paulius. Klaipėda, Šilutės plentas Nr. 4, tarpreisiniai Jūreivių namai. 1968 04 21.“ Ir įdėjo savo „iškeptą“ jūreivišką eilėraštį:

Mūsų namai –

Po kepurėm,

Mūsų keliai –

Po dangum,

Na tai kas,

Kad mes nieko

Neturim,

Kad mūsų keliai –

Po dangum…

Dangum, dangum,

Jūreivio keliai –

Po dangum,

Jūreivio keliai –

Po dangum…

Nuotaikingi pasveikinimai

Su Pauliumi mano keliai nesiskyrė ištisais metais – iki pat jo mirties. Nors ir būdamas jūroje ar šiaip užimtas, visada prisimindavo kartu prabėgusias dienas, nuoširdžiai bendravo ne tik su manimi, bet ir su mano žmona Birute. Jei negalėdavom susitikti, laiškais siųsdavo savo pasveikinimus: „Linkiu daug juoko ir dainų! Paulius, 1964 12 29“; „Tegu 1966-ieji būna geresni už visus buvusius, tegu Jūsų naujametinė eglutė šviečia šviesiau už visas buvusias eglutes –  Paulius Širvys.“

1969-ųjų kovo 8 dieną Paulius pasveikino mano žmoną su kovo 8-ąja: „Birutėle, visų pirma sveikinu Tave su tavo diena ir linkiu to, ko sau pati nori. O Henrikui linkiu – pinigų! Kai bus pinigų –  bus ir draugų. Ir mergų. Ir talento. Ir proto…“

O 1970-aisiais vėl: „Su pavasariška tavo diena, su žibuoklių švente ir linkiu, kad nors dalis mano didelių linkėjimų išsipildytų. Na, bet tikėkime! O mes su Henriku už tai pakelsime taures! Ar ne taip, Henrikai, senas drauge?..“

Kai būdavau Vilniuje, visada susitikdavome tai jo bute, tai „Literatų svetainėje“, pas jo mėgstamiausią „šinkorką“ Šabaniauskienę su padėjėja Maryte, o jei labai trumpai – „po gramelį“ padarydavom vadinamoje „arklinėje“. Na, o jei vasarą, tai dažniausiai gurkšnodavome alutį po atviru dangumi netoli buvusio Komjaunimo CK – „Širvinėje“, kaip buvo praminę Pauliaus draugai.

Lūpinės armonikėlės

meistras

Paulius buvo žinomas ir kaip nepakeičiamas lūpinės armonikėlės muzikantas. Kas suskaičiuos, kiek jis mokėjo sugroti dainų ir humoristinių „talatuškų“. Kartą jis, kai svečiavosi „Literatų svetainėje“, savo gerbiamai barmenei Šabaniauskienei atliko ir vokišką dainelę, kartu pagrodamas ir vokiškai dainuodamas. Buvo gražu, net sėdėję prie gretimų stalelių paplojo…

O apie kitą „koncertinį“ nutikimą Paulius tik papasakojo, kaip jie su rašytoju Vytautu Misevičiumi pademonstravo lietuvišką santarvę Palangos restorane: abu jau gerokai „kauštelėję“ grodami armonikėle sugiedojo „Lietuvą, Tėvynę mūsų…“ Paulius buvo prisisegęs savo tarybinį „Šlovės“ ordiną, o Misevičius – kažkokį nepriklausomos Lietuvos medalį. Skandalas! Pirmiausia juos bandė drausminti restorano administratorė, o nepaklusus prisistatė ir milicija. Prikibo pirmiausia prie Misevičiaus dėl to jo „smetoniško“ ordino… Sako, dainavote buržuazinį himną, o mes sakom, kad tik tautišką dainą. Veda ir į milicijos skyrių, o ten budintis viršila pasitinka Paulių kaip pažįstamą:

– A, Širvys, vėl ką nors pridarei? Eikit, eikit namo, išsimiegokit…

Poetas visa savo esybe stengėsi būti nuo nieko nepriklausomas. Todėl kai kuriais atvejais buvo net nepaaiškinamas jo gyvenimo būdas, elgesys visuomenėje. Iš pat mažens augęs skurde, vėliau tik savo jėgomis kopęs į gyvenimą, visus frontus perėjęs su kareivio miline, ir tolimesniame gyvenime liko kareiviu, kovojusiu prieš bet kokį žmogaus žeminimą, išnaudojimą.

Yra sakęs ir apie nesantaiką tarp rašytojų, kurie vienas kitam pavydi talento, trokšta vienintelio tikslo – sublizgėti kūryboje, paminti po kojomis ir savo kolegų pasiekimus, todėl:

Gęsta baltos liepsnelių lelijos,

Laiškuose gęsta meilė mana,

O širdy pasilieka žarijos,

Ir kažkur pasismaugia daina.

Ir ne kartą sudaužo man viltį…

Gal ne kartą dar širdį apvogs…

Pripratau aš ir klysti, ir kilti,

Ir gyvenimas mielas man toks!..

Taip rašė poetas savo eilėraštyje „Ugnelė gęsta“.

Gyvenimas protokoluose

Paulius nemėgo pasakoti, kas dedasi jo širdyje. Žinojau, kad jis nepritapo ir šeimoje, išsiskyrė su žmona Birute, kad turi dukrą, kurią labai mylėjo… Kas apsakys jo džiaugsmus ir skausmus?

Daugiau sužinojau apie savo buvusį senąjį pažįstamą ne iš paties Pauliaus, o jau dirbdamas žurnalistinį darbą Vilniuje, bevartydamas Lietuvos rašytojų sąjungos partinės organizacijos susirinkimų protokolus, kur poetas ne kartą buvo svarstomas ir moralizuojamas, prikaišiojama, kad jo kūryba neatitinka partijos nutarimų literatūros klausimais. Taip, „Pergalės“ žurnalo trečiajame numeryje tilpo P. Širvio eilėraščių ciklas „Lyrika“, kuris ne tik nežadino revoliucinio patoso, aukštų komunistinių idealų, darbo džiaugsmo. Poetas „nepastebi savo idėjinio smukimo, o dar bando teisinti ydingus eilėraščius, susižavėjęs individualizmo apraiškomis“…

1958 m. Paulius buvo kritikuotas, kad „jis kaip komunistas nepastebi liaudies gyvenimo, nesupranta partijos vykdomos politikos ir dar – P. Širvys metė kaltinimą, kad kai kurie tapo raudonaisiais buržujais, savotiškais nacionalistais. Išmetinėja tiems, kas gyvena geriau sutvarkytame bute ir naudojasi doru darbu, įsigyja buities patogumus… Dar blogiau, kad P. Širvys raudonaisiais buržujais vadina ir savo plunksnos draugus“.

Bet daugiausia Paulius buvo mokomas, kaip gyventi buityje, baramas už betvarkę bute ir nuolatinį girtavimą.

„Ir pamanyk, –  sakė Paulius, – dar pasitaikė ir tie TSKP CK nutarimai prieš alkoholizmą. Barė, kad aš naktimis triukšmauju namuose. O aš sakau, kad kvailysčių nedarau, o geriam dėl gėrimo, kad įdomi kompanija. Kartais draugai ateina jau prisigėrę, daužo duris, o kaltas lieku tik aš. Pas kitus žmonos yra, ir pijokus išmeta pro duris. O aš gyvenu vienas. Gerai, kad mane palaiko Baltušis, Patackas, Vainilaitis. Sakiau kolegoms ne kartą, kad jaunystėje iki fronto negėriau visai. Ten duodavo šnapso beveik prievarta, dėl drąsos, o tada jau: „Ura za rodinu, za Stalina…“ Baltušis visada už mane, kad su visais draugiškas, žinau normą ir dar niekad nebuvau praradęs amo… O dėl nacionalizmo, tai aš toks nacionalistas, jog, kai konduktorė rusaitė lietuviškai paprašo parodyti bilietą, aš ją išbučiuočiau, o kai valdininkas, ir dar aukšto rango, pasako „govori po ruski“ –  norisi duoti į snukį…“

Dar daug ko nepapasakojo Paulius, nes paskutiniai pasimatymai su juo buvo jau 1979 m., kada dirbau Lietuvos televizijos ir radijo komitete, radijo informacijos redaktoriumi, pasidžiaugėm, kad dabar tarp mūsų pradingo toliai, dažniau matysimės, bus kalbų ir užmojų. Deja, artėjo ir 1979-ųjų kovo 25 diena –  sekmadienis, kada netekau Pauliaus –  to „žygio draugo“. Kovo 27 dieną, antradienį, su buvusiu rokiškiečiu žurnalistu ir poetu Petru Milakniu (kuris jau dirbo „Kalba Vilnius“ redakcijoje) susitikome su Pauliumi, kai jis Rašytojų sąjungos namuose gulėjo gėlėse skęstančiame karste, –  toks savas ir taip nutolęs. Kovo 28-ąją jau laidojome Paulių Širvį Vilniaus Antakalnio kapinėse. Žmonių begalė, daugiausia jaunimo, nes visi taip mėgo dainingiausią Lietuvos poetą…

Prie kapo duobės skambėjo aktoriaus Laimono Noreikos, P. Širvio nuolatinio palydovo, literatūriniuose vakaruose deklamuojamas mirusio poeto eilėraštis „Ir nusinešė saulę miškai“:

Nulingavo

Nusinešė

Saulę

Tolimi

Vaivoriniai

Miškai.

Krinta lapai –

Pageltę,

Numirę laiškai.

Krinta

Krinta

Kaip grumstai

Ant karsto…

Apie kraštietį, Lietuvos Respublikos nusipelniusį žurnalistą Henriką Vikertą

Gimė 1929 m. vasario 8 d. Rokiškyje.

1935 m. pradėjo lankyti Juozo Tūbelio vardo pradžios mokyklą, ją baigęs – Rokiškio gimnaziją.

Dar besimokydamas bendradarbiavo su laikraščiu „Tarybinis Rokiškis“ (dabar „Gimtasis Rokiškis“).

1949 m. pradėjo dirbti „Tarybinio Rokiškio“ redakcijoje literatūros darbuotoju, vėliau – redaktoriaus pavaduotoju.

1965 m. atkūrus Jonavos rajoną sutiko dirbti naujai įsteigto „Jonavos  balso“ redaktoriumi.

1972 m. kviečiamas dirbti į Klaipėdos laikraštį. H. Vikertui nespėjus apsispręsti, jam pasiūlytos atsakingos pareigos Jonavos rajono partijos komitete – trečiasis sekretorius, atsakingas už kultūrą, ideologinį darbą.

1978 m. dėl nesutarimų partijos komitete paprašo savo valia  atleisti iš pareigų.

Tais pačiais metais Eltos naujienų agentūros direktorius Donatas Roda jį pakviečia vadovauti agentūros Kauno skyriui.

Po metų pradeda dirbti Lietuvos radijo ir televizijos komitete Radijo informacijos redakcijos vyriausiuoju redaktoriumi.

Vedė Birutę Groblytę iš Nevierių (Kamajų sen.).

Prisiminimus „Gyvenimo mozaika“ tikėjosi publikuoti socialdemokratinės krypties periodiniame žurnale „Gairės“, tačiau jo norai neišsipildė. Prisiminimų rankraštį išsaugojo tolimas B. Groblytės-Vikertienės giminaitis Alfonsas Groblys, gyvenantis Kaune.

Mirė 2004 m., palaidotas senosiose Rokiškio miesto kapinėse.

Redakcijos, H. Vikerto šeimos, Krašto muziejaus ir J. Keliuočio viešosios bibliotekos archyvų nuotr.

Parengė Dalia Zibolienė, Vanda Leščiova

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie