Projekto rėmėjo logotipas.
Projekto rėmėjo logotipas.
Prie Dirdų

Istorikai spėja, kad Skemų kaimo vardas pirmą kartą paminėtas 1565 m. Taigi šiemet nuo šio Sėlos krašto kaimo vardo paminėjimo sukanka gražus jubiliejus – 450 metų. Vietovės istorija, siekianti kur kas senesnius laikus, glaudžiai susijusi su buvusio Skemų dvaro gyvenimu, apie kurį belikę tik senųjų žmonių pasakojimai, surinkti ir užrašyti savo gimtinės istorijos išsaugojimu „sergančių“ kraštiečių.

Iš rankraščių gimė knyga

Iš Skemų ir aplinkinių kaimų bei vienkiemių gyventojų prisiminimų, senų fotografijų ir istorinių dokumentų 2012 m. gimė knyga „Tarp Rokiškio ir Obelių: kaimai ir žmonės“ (sudaryta autorių: šviesaus atminimo Aldonos Laguckaitės-Varnienės, Prano Motuzo, Zitos Stalauskienės ir Viliaus Stakėno). O visas šių kaimų ir buvusio Skemų dvaro istorijos rašytinis lobis – kalnas rankraščių  saugomi Rokiškio Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje. Išleisti knygą apie gimtuosius kraštus ir čia gyvenusius žmones buvo didžiausias Aldonos Laguckaitės-Varnienės troškimas: ji surinko didesnę dalį pasakojimų, archyvinių medžiagų ir nuotraukų. Deja, išvysti savo ir kolegų kraštiečių „kūdikio“ nebespėjo. Bet apie viską – nuo pradžių…

Istorijos kryžkelėse

Skemai – kraštas, esantis senosios baltų genties – sėlių – žemių, plytėjusių Lietuvos ir Latvijos teritorijose, pačiame viduryje. Gilioje senovėje sėlių žemės, plytėjusios Lietuvoje, buvo apaugusios miškais ir tik prie piliakalnių aptikti sėlių genties kaimeliai. P. Motuzas rašo, jog apie 1200 m. Dauguvos pakrantes užkariavus vokiečiams kalavijuočiams, sėliai buvo apkrikštyti ir kraštas pavadintas Livonija, bet užkariauti nuošalaus Rokiškio krašto su gūdžiomis pelkėmis ir giriomis kalavijuočiams pristigo jėgų ar noro. Lietuvos karaliumi karūnuotas Mindaugas, atsidėkodamas 1253 m. Livonijos ordinui, dovanojo dalį Sėlos krašto – taip Skemų apylinkės tapo ordino žemių dalimi. Po 1410 m. Žalgirio mūšio į Sėlos kraštą ėmė skverbtis Lietuvos gyventojai: kirto miškus ir apsigyvendavo vadinamosiose „degynėse“. Čia kėlėsi turtingesni bajorai, kūrė ūkius, jiems reikėjo tarnų ir baudžiauninkų. 1449 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis savo pavaldiniui Grigaliui Astikui padovanojo Sėlos kraštą su Rokiškiu ir Čedasų miesteliu. Po Astiko mirties Rokiškio dvaras su apylinkėmis 1519 m. atiteko Krošinskiams, vėliau – Tyzenhauzams ir Pšezdzieckiams.

Remiantis XIX a. vidurio dvaro dokumentų nuorašais, 1565 m. Žygimantas Augustas už karinius nuopelnus atidavė  Skiemonių „pasadą“ (žemę) Stanislovui Bartoševičiui, o 1639 m. Krištopas Bartoševičius pardavė jį Vilhelmui Tyzenhauzui už 5000 lenk. zlotų. Be Bartoševičiaus Skiemonių, buvo kiti Skiemonys – kaimas, kurį valdė Aleksandras Rajeckis. Šis jį pardavė Jonui Daukšai, jis kaimą užleido Gidonui Rajeckiui, o pastarasis  už 500 liet. kapų grašių pardavė Vilhelmui Tyzenhauzui. Jonas Tyzenhauzas skundėsi, kad 1697 m. sausio 18 d. Jonas                          Mejeris, dragūnų  vėliavos  „poručikas“ su ginkluotais kareiviais užpuolė Skiemonis ir Videitus.  Pagrobė ten  galvijus,  avinus,  įvairių  grūdų,  mėsos  gaminių, drabužių, varinius katilus, o žmones žudė ir žalojo. Vėliau  uždegė kaimą. Valstiečių pastangomis gaisras buvo užgesintas. Be to, Mejeris  grasino  pačiam LDK raštininkui Jonui Tyzenhauzui. 1699 m. teismas pasmerkė Mejerį kaip prievartautoją, volontierių ir žudiką. Mejeris protestavo, bet vėlesnis teismas patvirtino sprendimą.

Nuolatiniai karai tarp švedų, rusų ir lenkų sugriovė daug dvarų, o 1710 m. maras į kapus nuvarė daug gyventojų. Šios nelaimės neaplenkė ir Skemų dvaro. Jo neliko nė griuvėsių, tik žmonių prisiminimai ir archeologiniai radiniai, liudijantys, kad šiame dvare gyveno turtingi ponai.

Skemų  dvarvietė buvo apie 400 m į pietus nuo kelio Skemai-Piepaliai, už poros šimtų metrų buvo tvenkinys, pats dvaras stūksojo ant 2-3 m aukščio kalvos.

Žinios apie dvarą – iš administratoriaus kūrybos

Bet Skemų dvarui nusišypsojo sėkmė – nors jo nebėra nė žymės, daugybė dvaro istorijų ir gyvavimo detalių dienos šviesą pasiekė dėka dvare administratoriumi dirbusio rašytojo Juozo Švaisto. Jis tapo dvaro gyvenimo metraštininku. Skemų dvaro istoriją iš dokumentų, rašytojo kūrybos ir senų žmonių pasakojimų po kruopelytę rinkusi ir užrašiusi Vyžeičiuose gimusi A. Laguckaitė-Varnienė rašė: „1919.09.13 Obelius užėmė vokiečiai. Vyžeičių ir Skemų kaimai taip pat buvo užimti. Koks tuo metu buvo gyvenimas Skemų dvare ir apylinkėse savo atsiminimuose gražiai aprašo rašytojas Juozas Švaistas knygoje ,,Dangus debesyse“ (,,Dangus debesyse“. Autoriaus išgyvenimai 1918-1919 m., Nida, Londonas, 1967). Mums garbė, kad mūsų kaime kurį laiką gyveno ir dirbo šis rašytojas. Kito tokio iš šių apylinkių neturime.“

Tarnybą gavo atsitiktinai

Rašytojas J. Švaistas gimė 1881 m. kovo 20 d. Rokiškyje, Kamajų (dabar Respublikos) gatvėje, miestiečių šeimoje. Tikroji pavardė Balčiūnas. Vaikystę leido Rokiškyje, patarnavo bažnyčioje, vėliau tapo zakristijonu. 1909 m. įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Porą metų po baigimo padirbėjęs, 1915 m. išvyko mokytis į Stavropolį. Prasidėjus karui su vokiečiais buvo mobilizuotas į caro armiją, baigė Maskvos karo mokyklą ir buvo išsiųstas į Galicijos frontą. Po revoliucijos, nenorėdamas tarnauti bolševikams, 1918 m. jis grįžo į Lietuvą. Tėviškėje sutikęs savo kelionių draugą Stanionį sužinojo, kad Skemų dvare reikalingas administratorius. Jis nuėjo pas grafą Pšezdzieckį ir buvo priimtas. Administratorius atvyko pavasarį. Darbininkai tomis dienomis sėjo avižas. Švaistui buvo pažadėta 25 ostmarkės algos ir po 10 pūdų grūdų per mėnesį (5 rugių, 3 miežių, 2 avižų). Jam buvo leidžiama laikyti dvaro išlaikomą karvę, dvi avis, kiaulę. Tiek turėjo ir kiti kumečiai. Atleistasis Skemų dvaro administratorius Simukas naujam administratoriui perdavė svirne esančius grūdus, vežimais iš akies suskaičiuotus šiaudus ir dobilus. Gavęs raktus J. Švaistas apsigyveno dvaro raštinėje mediniame name. Už sienos buvo Šarkauskų valgomasis. Naujasis administratorius gavo medinę lovą, pasiskleidė joje šiaudų kūlį, išsitraukė iš „čemodano“ Daugpilyje (Latvija) pasivogtą lempą „Čudo“. Žibalo pirko Vyžeičių kaime pas merginas, kurios prekiavo su vokiečiais. Už dešimt svarų rugių nusipirko visą gorčių. Trūko tik reprezentacinio kostiumo. Apylinkės moterys audė gražius čerkesus ir milelius, bet tai buvo ne poniška. Viename kaime žmogus, verčiamas bado, pardavė mirčiai laikomą juodo ševreto eilutę. Administratorius vokiško muilo negavo ir nesiprausė juo, bet pas vokiečius nors vežimu vežk buvo šarminio akmens. Kiekviena šeimininkė iš lajaus, taukų ir visokių mėsų gamino naminį muilą.

Dvaro ūkis

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Skemų dvaras buvo stambus ūkis, jame dirbo 23 kumečiai. Iš viso buvo 650 dešimtinių (arti 1 500 akrų) žemės. Dvaras turėjo daug gyvulių, padargų, savo kuliamąją mašiną. Laikė apie 100 karvių, apie 60 gerų darbinių arklių. Buvo parduodamas pienas ir javai. Gražiai atrodė iš raudonų plytų ir skaldytų akmenų pastatyti tvartai ir arklidės. Dvarą plėšė rusai, vėliau vokiečiai. Karves beturėjo tik kumečiai, o arklių buvo likę tik septyni. Grafas Daugpilyje  nupirko 23 sergančius arklius. Tebuvo sveika viena kumelė, vardu Kazokė, bet ji buvo nesuvaldoma. Ją administratorius prisijaukino, jodinėjo su ja. Per mėnesį jam pavyko išgydyti ir kitus arklius. Grafas atvyko pats įsitikinti tuo ir už tai padėkojo administratoriui. Grafas rado tvarką ir kitur. Priešais raštinę buvo sutvarkyta klomba, patvoriais nurautos varnalėšos, prie tvartų tvarkingai sukrautas mėšlas. Artėjo rugiapjūtė. Daugelis apylinkių gyventojų dažnai iš dvaro skolindavosi javų. Dabar reikėjo atidirbti už juos. Už pūrą reikėjo nukirsti pusės dešimtinės plotą ir sustatyti į gubas. Buvo samdomi ir gretimų kaimų gyventojai. Suvažiuodavo ištisos šeimos su vaikais. Dvaro javai užaugdavo kaip mūras. Administratorius, jodamas ant Kazokės, atmatuodavo laukelius, o dvaro kvieslys eidavo į kaimą ir pranešdavo, kada kam dirbti.

Skemai priklausė Obelių dvarui. Čia prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo atidaryta mergaičių ūkio ir namų ruošos mokykla,  o vokietmečiu buvo Stanionio ir J. Petrulio raštinė bei vokiečių administracija su savo įstaigomis ir kareiviais. Skemų dvaras į Obelius vokiečiams privalėjo vežti mokesčius natūra. Duoklę mokėti turėjo ir kumečiai. Vokiečiai kaip mokestį leido duoti kumečiams iki 15 svarų grūdų per mėnesį, bet dvare, valdžiai nežinant, buvo duodama po 120 svarų. Javus kuldavo naktimis ir tuojau pat išsidalindavo. Parduodavo grūdus ir žydams. Svirne būdavo paliekamos mažos grūdų krūvelės. Jokia vokiečių revizija to nesužinodavo. Staiga mirus Šarkauskui, administratorius užėmė visą medinį namą ir parsigabeno šeimą. Jo tėvai, ilgai gyvenę rūsyje Petrograde, dabar džiaugėsi šviežiu karvės pienu, o seserys labai pamilo avis.

Sekėsi tarnyboje, o meilėje…

Administratorius J. Švaistas savo darbu Skemuose buvo patenkintas. Po ilgų klajonių svetur čia, savo šalyje, galėjo gerai išsimiegoti, gyveno kartu su tėvais. Jis galėjo ne tik dirbti, bet ir pradėjo rašyti. Skemų dvare jis parašė dramas: „Lenkų karalaitė“ (Jadvygos ir Jogailos drama), „Taip Dievas davė“ (Karo pradžia) ir „Meilės sutemos“ (Neištikima mylimoji). Skemų dvare rašytojas parašė ir kelias mažesnes lyrines dramas. Gyvendamas Skemuose J. Švaistas  skaudžiai išgyveno išsiskyrimą  su drauge  Aldona,  kuri  paprašė grąžinti  laiškus  ir žiedus.  Už poros varstų gretimame Gindvilių kaime gyveno „amerikonka“ – Elzbieta Grigaliūnienė. Jos vyras žuvo Pensilvanijos anglies kasyklose. Našlė, gavusi kompensaciją, nusipirko ūkį Gindviliuose. Jos sesuo Verutė buvo smulki, šviesi, miela mergina. Ją piršo J. Švaistui, pasakodami, kad ji turinti ,,muštukę aukso“. Administratorius lankėsi jos namuose, kur vykdavo jaunimo šokiai. Bet piršlybos nebuvo vaisingos.

Brendo nauji politiniai įvykiai. Kilo bruzdėjimai prieš vokiečius. 1918  m. pasirodė pirmieji rusų kareiviai. Pro Skemų dvarą pražygiavo 39-asis Trockio pulkas. Vietiniai komunistėliai Rokišky suėmė grafą ir kitus dvarininkus. Jie buvo paleisti tik po dviejų savaičių, sumokėję baudą. Rusus lydėjo nesėkmės, jie ėmė trauktis. Lietuviai nebėgo su jais, o komunistai ėmė pykti, kad ėmė vadovauti inteligentai. Rokiškio krašte kūrėsi tarybos, į kurias įėjo J. Vienažindys, E. Tičkus, J. Smalstys, Purėnienė. Vokiečiai atsitraukdami išplėšė Rokiškio grafų dvarą.

J. Švaistas vis dar buvo Skemuose. Obeliuose pradėjo organizuotis policija. Skemuose komunistuojantis veikėjas buvo Balys, kuris stojo priešaky. Jam talkino Jukna ir Kudlaitis. Jie iškratė administratoriaus butą, atėmė raktus, bet gerai paslėpto ginklo nesurado. 1919 m. Raudonosios armijos daliniai ėmė trauktis iš Rokiškio. Buvo laukiama savos kariuomenės. Pro Rokiškį pražygiavo Joniškėlio pulkas su V. Grigaliūnu-Glovackiu priešaky. Dėl  bolševikų  puolimo V. Grigaliūnas-Glovackis pasitraukė iš Aleksandravėlės. Štabas persikraustė į Pakriaunio dvarą, o grupės štabas – į Vyžeičius. J. Švaistas išvyko iš Skemų dvaro, kurį laiką padirbėjęs Obeliuose, ėmė dirbti Rokiškio policijoje. Gydytojas Lašas pasiūlė steigti lietuvišką policiją. Policininkais panoro būti 5 vyrai. Buvo surinkta 100 šautuvų, gautos patalpos. Rokiškio apskritis tada turėjo 11 valsčių ir miestelių. A. Laguckaitė-Varnienė rašo, jog V. Grigaliūnas-Glovackis pasižymėjo žiaurumu, bet dar klaikesnius prisiminimus paliko Žvalgybos skyrius, atsiradęs Rokiškyje, kuriantis nepriklausomai Lietuvai. Šis skyrius priklausė kariuomenės štabui. Žvalgybos štabe susibūrė atsibastę iš svetimų kariuomenių atvykėliai. Rokiškyje štabo  vadas buvo latvis Pretkulis. Jo padėjėjai buvo žydas Maksas ir du rusai – Ivanovas ir Fiodorovas. Pastumdėliu dar dirbo kažkoks „čigonėlis“. Visi jie rengėsi juodom striukėm, nešiojosi naganus, kalbėjo rusiškai. Jie susimesdavo Rokiškio malūne ar klebonijoj. Išgrūdę kleboną, jie čia visi penki ir gyveno. Klebonija virto kankinimų ir orgijų vieta. Kankinimus slopindavo asilo bliovimu. Vyžuonoje, apkaltinę bolševizmu, jie apiplėšė ir sušaudė svečią Laurėną. Rokiškio Žvalgybos skyrius „pats save pasismaugė“.

Emigravo

J. Švaistas policijoje Obeliuose ir Rokiškyje dirbo ketverius metus. Pats gaudė nusikaltėlius, pats teisė ir vis ilgėjosi Skemų ramybės ir Kazokės. Iš Rokiškio jis persikėlė į Kauną, stojo į kuriamą Lietuvos kariuomenę, dirbo Karo mokykloje dėstytoju. 1922 m. Kaune įkūrus universitetą, studijavo literatūrą. Pradėjo daugiau rašyti, dirbo žurnaluose „Karys“ ir „Kardas“. Tuo metu parašė romanus „Šilkinė suknelė“, „Kerpių berniūkštis“, kelis apysakų rinkinius. Norėdamas atsidėti literatūriniam darbui išėjo į atsargą, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį.

Emigravęs į Vakarus gyveno Vokietijoje, vėliau – Amerikoje. Užsienyje jis parašė 12 knygų: „Siela lagamine“, „Rašau sau“, „Eldorado“ ir kitas. J. Švaistas mirė 1978 m. rugsėjo 21 d.  Los Andžele (JAV).

Pagal A. Laguckaitės-Varnienės surinktą medžiagą, Skemų dvaro pastate, kur gyveno rašytojas, ilgai veikė kontora. 1940 m. viename kambaryje buvo įsteigta Vyžeičių pradinė mokykla. Joje dirbo mokytojas Bronius Šimanauskas. Butą jis nuomojosi Skemų kaime pas Vaclovą Varną. Mokytojas buvo ištremtas į Sibirą. Po karo buvo teistas ir šeimininkas. Mokytojo Šimanausko likimas nežinomas, o Vaclovas Varnas grįžo iš kalėjimo ir ilgai Skemuose dirbo kolūkyje. Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečių laikais, Vyžeičių mokykla vėl persikėlė į seniūno Antano Gilio namus. Skemų dvaro kontoroj gyvendavo nuolat besikeičiantys atvykėliai  senelių namų direktoriai. Šiuo metu pastatas, kur gyveno ir dirbo J. Švaistas, nugriautas. Pastato nuotraukos rasti nepavyko. Yra išlikusi tik grupinė  mokinių nuotrauka ant mokyklos gonkų laiptų, mokytojaujant Broniui Šimanauskui. Jis buvo kilęs, rodos, nuo Panemunėlio, bet tiksliai niekas paliudyti negali.

Dvaro lobiai

A. Laguckaitė-Varnienė surinko daug duomenų apie surastus dvaro lobius. Ji rašė, jog 1944 m. Skemų dvarvietės teritoriją tyrinėjo Lietuvos kultūros paveldo centro specialistai. Apie dvarvietės radinius pranešė Alius Pleita. Jis jau anksčiau rasdavęs įvairių koklių, puodų ir stiklo šukių, monetų. Didžiąją dalį radinių A. Pleita perdavė tuometiniam Rokiškio kraštotyros muziejui. Dvarvietėje, šalia arimo ardomo pastato pamato, iškasus perkasą aptikta 120-125 cm gylio ūkinė duobė. Duobėje rasta koklinės krosnies sąvarta – daugiau kaip 20 koklių. Kai kurie iš jų išlikę beveik sveiki. Kokliai neglazūruoti ir žaliai glazūruoti. Daugiausia buvo herbinių koklių su  raidėmis „LVFH“, kiti – puošti tęstiniu augaliniu ar stilizuotu augaliniu ornamentu. Kokliai datuojami XVII a. pirmąja puse. Duobės viršuje rasta moneta (1661 m. Karolio XI šilingas) rodytų, jog kokliai čia buvo suversti XVII a. 7-8 dešimtmetyje. Be to, ūkinėje duobėje rastas žalvarinis šaukštas ir geležinės pasagos dalis. Su metalo ieškikliu žvalgant ariamą paviršių rasta dar 17 monetų (pradedant 1612 m. Moldavijoje kaldinta Karolio X Gustavo šilingo klastote ir baigiant 1744 m. Rusijoje kaldinta denga) ir gana daug metalinių dirbinių: žalvarinių žiedų, sagų, siuvimo antpirščių, sagčių, medalionas ir kt. Radiniai rodo, kad dvarvietėje buvo gyvenama XVII a. I pusėje-XVIII a.

Kraštotyrininkas skemietis Pranas Motuzas ir kiti senieji gyventojai gerai prisimena, kad ta vieta, kur buvo Skemų dvarvietė, niekada nevadinta Kriukelio kalnu, kaip nurodo kai kurie istorikai, nes Kriukelio kalnas yra netoli Vyžeičių kaimo kapinaičių. Iš surinktų žmonių pasakojimų, 1909 m. Stasys Kriukelis, ardamas savo daržą, pradėjo rasti sidabrinių monetų. Jų rado apie 30. Vietiniai pasakojo, kad lobis rastas 0,3 km į pietryčius nuo kaimo, buvusios kaimavietės vidurinėje dalyje. Kriukeliai gyveno netoli Kriukelio kalno, tad lobis, manoma, buvo ne dvarvietės. Minimose apylinkėse  dar vienas lobis – 639 monetos – geldrijos (geldrija – 1/2 liūto talerio). Ignas Čelkis (gim. 1928 m.) apie 1975 m. A. Pleitai pasakojo, kad lobis buvo rastas Vedeikos rėžyje. Žmonės monetas vadino „kryžavais“. Geldrijos pusė liūto talerio pateko į Ermitažą, kitos, spėjama, buvo išlydytos Sankt-Peterburge. Išliko žinių tik apie kai kurias monetas.

Skemų krašto metraštininkų archyvo nuotr.

Aldona Minkevičienė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie