Projekto rėmėjo logotipas.
Projekto rėmėjo logotipas.
puodelis

Istorija byloja, jog geležinių vėžių kelias buvo žinomas antikinėje Graikijoje, bet tik XIX a. pr. anglies kasyklose imta naudoti ketaus bėgius su arklių traukiamais vagonais. O geležinkelio gimimo metais laikomi 1825-ieji, kai G. Stephensonas Anglijoje pagamino pirmąjį garvežį. Beveik po pusės amžiaus geležinkelis pasiekė ir Rokiškį. Krašto muziejuje surinkta Rokiškio geležinkelio stoties istorija iš geležinkeliečių ir jų šeimų prisiminimų, fotografijų dar nebaigta…

Atkarpos gimtadienis – lapkrityje

Rusijoje geležinkelio tiesimo darbai prasidėjo 1837 m., o Lietuvos geležinkelio kūrimo pradžia laikomi 1858 m. Geležinkelis – viena svarbiausių transporto priemonių, atvėrusių kelią pramonės plėtrai XIX a. Lietuvoje. Istorikai pažymi, jog dėl geografinės padėties mūsų valstybė tapo tranzitine šalimi. Tai patvirtina 157 m. Lietuvos geležinkelio istorija, kurioje atsispindi  XIX-XX a. sandūros šalies istoriniai, ekonominiai, politiniai bei socialiniai įvykiai ir didžiųjų valstybių politiniai užmojai.

Pagal dokumentus, pradžią geležinkeliams Lietuvos teritorijoje davė 1851 m. carinės Rusijos vyriausybės nutarimas dėl Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio tiesimo. Darbai geležinkelio ruože pradėti 1858 m. gegužės 15 d., o 1873 m. lapkrityje per mūsų rajoną baigta tiesti geležinkelio atkarpa į Daugpilį (Latvija). Todėl iki šiol geležinkelio atkarpos Radviliškis-Daugpilis gimtadienis minimas lapkričio 1 d.

Radviliškio-Daugpilio geležinkelio ruožas, nutįsęs 187 varstus (1 varstas – 1,067 km), tai linijos, kurią carinė Rusija nutiesė nuo Romnų (Ukraina) iki neužšąlančio Liepojos (Latvija) uosto, atšaka.

Pagal istorinius dokumentus, Romnų-Liepojos geležinkelio ir jų atkarpų atsiradimą lėmė Europos geopolitinė situacija – pralaimėtas Krymo karas, paaštrėję carinės Rusijos santykiai su Austrijos-Vengrijos imperija: frontas atskirtas nuo užnugario, neliko galimybės tiekti amuniciją. Atsargus, bet energingas Rusijos caras Aleksandras II suprato – būtina vystyti vakarinės imperijos kelių tinklą: pradėta statyti automobilių kelius, tiesti geležinkelių linijas. Tik taip Rusija galėjo išeiti į Vakarų pasaulį.

1869 m. pradėti Romnų-Liepojos trasos tiesimo darbai, ji atidaryta 1871 m. rugsėjo 4 d. Ši trasa buvo susieta su vieninteliu Rusijos neužšąlančiu Liepojos uostu.

Dygo miesteliai

Pagal pirminius geležinkelio statybos dokumentus, ši atšaka turėjo būti 18 km šiauriau nuo Rokiškio. Bet Panevėžio valdininkai ir verslininkai per Lietuvos gubernatorių  Rusijos valdžią įkalbėjo tiesti jį būtent šiuo pakraščiu tam, kad kirstų ir mūsų rajono centrą.

Prie statomo geležinkelio ėmė kurtis ir infrastruktūra:  išdygo 7 stotys, prie kurių ėmė kurtis miesteliai. Stotys, nepaisant Lietuvos ekonominių ar geografinių sąlygų, buvo išdėstytos kas 22 varstai. Todėl teko kirsti miškus, nes reikėjo statyti namus ir kitus geležinkelio veiklai būtinus pastatus. Radviliškio-Daugpilio geležinkelis, juokaujama, pagimdė ne vieną miestelį, tarp jų ir mūsų Panemunėlio geležinkelio stotį…

Pirmoji oficiali žinia

Apie tai, kad naujuoju ruožu iš Radviliškio prasideda traukinių eismas, žinią davė pirmoji telegrama, išsiųsta 1873 m. lapkričio 1 d. 6.56 val. iš Radviliškio į Sankt Peterburgo „Paryžiaus“ viešbutį inspektoriui Lindui. Joje rusų kalba pranešama, kad keleiviniai traukiniai iš Radviliškio ir iš Kalkūnų  lapkričio 1 d. išvyko pagal grafiką ir laiku. Po telegramos tekstu pasirašė Berchmanas. Anuometinė Kalkūnų (Kalkuonės) geležinkelio stotis buvo ties Daugpiliu. Dokumentų originalai saugomi Šiaulių geležinkelininkų muziejuje. Tad lapkričio 1-oji ir laikoma šio geležinkelio ruožo gimimo diena.

Nutiesus geležinkelio atkarpą  Radviliškis-Daugpilis, prasidėjo Rokiškio krašto intensyvus ekonominis augimas. Iki 1878 m. Rokiškį būdavo galima pasiekti tik vieškeliais ir negrįstais keliais, kurių kokybė buvo prasta, ypač polaidžių ir liūčių metu rudenį bei pavasarį. Atsiradus geležinkeliui, Rokiškio krašte pradėta sparčiai plėtotis pramonė, žemės ūkis, prekyba. Rokiškėnai tuo metu garsėjo linais: geležinkeliu jų derlius keliaudavo į Daugpilį, iš jo – į Rygą, Klaipėdą, o iš ten – į Vakarų Europą.

Pirmoji stotis sudeginta

Pirmoji Rokiškio geležinkelio stotis buvo pastatyta 1878 m. Ji buvo medinė, mėlynai dažyta. Stotis  buvo priešingoje nei miestas geležinkelio pusėje, nuo jos iki miesto – apie 3 km kelio. Lietingu metu žmonės, norintys važiuoti traukiniu, turėjo bristi per purvą ir balas.

1921 m. gavęs savivaldos teises Rokiškis išsigrindė kelią nuo miesto iki stoties. Pirmieji stoties darbuotojai – 3 iešmininkai, 2 budėtojai ir viršininkas – buvo atsiųsti carinės Rusijos. Per parą pravažiuodavo 2-3 keleiviniai ir tiek pat prekinių traukinių su mažos talpos vagonėliais. Prekinis traukinys veždavo nuo 20 iki 30 vagonų – iš viso apie 500 tonų krovinio. Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui senoji medinė geležinkelio stotis sudegė. Pagal istorinius šaltinius, ją supleškino besitraukiantys vokiečių kariai.

1927 m. buvo pastatyta nauja, mūrinė stotis. Ją suprojektavo kaunietis inžinierius Edmundas Alfonsas Frykas. E. A. Fryko projektuota Rokiškio geležinkelio stotis buvo labai moderni, patogi keleiviams. Šis anuomet garsus architektas (1876-1944) projektavo ir Marijampolės, Tauragės, Vilkaviškio bei Kretingos geležinkelio stotis, Kauno Apreiškimo Švč. Dievo Motinos soborą, Sasnavos Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčią, Kauno „Saulės“ gimnaziją, Teisingumo ministerijos rūmus (dabartinė Kauno filharmonija) bei daugelį kitų žinomų pastatų. Pagal išlikusius dokumentus, tai buvo viena brangiausiai kainavusių geležinkelio stočių Lietuvoje.

Tremčių ir fronto liudytoja

Rokiškio geležinkelio stotis – mūsų tautos tragedijos nebyli liudininkė. 1940 m. užėjus bolševikams iš Rokiškio geležinkelio stoties pajudėjo pirmieji tremtinių ešelonai į Sibirą, matė ji ir pokario trėmimus. Į Sibiro tremtį gyvuliniais vagonais ištremtųjų tragediją byloja ant stoties sienos prikalta memorialinė lenta.

1940 m. prie geležinkelio bėgių buvo pastatytas 2 tūkst. tonų talpos sandėlis, jo grindys išgrįstos asfalto plytelėmis. Antrojo pasaulinio karo metais, kai Lietuva buvo okupuota Vokietijos, šis prie geležinkelio stoties buvęs sandėlis sudegintas. Pats stoties pastatas per gaisrą nukentėjo nesmarkiai. Liudininkų pasakojimais, apdegė tik kai kurios statinio apdailos detalės. Į likusį kitą sandėlį valstiečiai veždavo vokiečių skirtas prievoles. Prasidėjus frontui, 1944 m. rudenį buvo įkurta „Zagotzerno“ kontora, kurios pagrindinę bazę sudarė pirmasis medinis sandėlis, talpinantis iki 1 tūkst. tonų grūdų. 1947 m. teritorijoje, atokiau nuo bėgių, buvo pastatytas antras tokios pat talpos sandėlis, o po metų tarp sandėlių pastatyta ir stacionari grūdų džiovykla, jos pajėgumai siekė 4,4 t grūdų per valandą.

Traukiniuose – vanilės ir cinamono pėdsakas

Pokario metais stotis buvo suremontuota. Daugėjo prekinių traukinių, jais kroviniai buvo gabenami į plačiąją Sovietų Sąjungą. Geležinkelis tapo labai reikšmingas ir vietos pramonei: juo intensyviai naudojosi Juodupės vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“, Rokiškio sūrių gamykla, Rokiškio grūdų produktų kombinatas, geležinkeliu mazutą atsigabendavo Rokiškio šilumos tinklai.

Geležinkelis mena ir kvapnų Kavoliškio dvaro verslą. Pagal vietos senbuvių pasakojimus, grafo  Zigmunto Leopoldo Komorovskio žmona grafienė Eliza Irena Riomer-Komorovska, išsilavinusi ir protinga garsaus teisininko, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto rektoriaus Mykolo Riomerio sesuo, atitekėjusi į Kavoliškio dvarą, ėmėsi kurti verslą – įsteigė saldumynų fabrikėlį. Visas Kavoliškis kvepėjo vanile, cinamonu, gvazdikėliais, kava, džiovintais vaisiais. Kavoliškio dvare gaminami saldumynai vis labiau populiarėjo, didėjo paklausa: jų laukė ir Rytų, ir Vakarų rinkos. Darbo turėjo ne tik Kavoliškio apylinkių gyventojai, bet ir Rokiškio geležinkelio stotis: grafų Komorovskių užsakymus vykdė pulkas žaliavų tiekėjų, įvairios taros gamintojų, spaustuvininkų ir reklamos specialistų. Iš Rokiškio geležinkelio stoties dvaro saldainiai, sausainiai, meduoliai, sūriai geležinkeliu keliavo į Varšuvą, Sankt Peterburgą, o iš ten – į mažesnius miestus. Fabrikėlio buhalterinės knygos, saugomos Rokiškio krašto muziejuje, liudija, jog grafienės sumanytas verslas buvo sėkmingas.

Iki 1959 m. pabaigos iš geležinkelio stoties miesto centrą miestelėnai pasiekdavo arkliniais vežimais, o vėliau šio maršruto pagrindiniu transportu tapo kas pusvalandį ėmęs kursuoti miesto autobusas maršrutu Geležinkelio stotis-Ligoninė.

Geležinkelio stotyse namai – pagal rangus

Geležinkelio stotys išsiskyrė urbanistiniais planavimo ypatumais. Svarbiausias bruožas – stoties komplekso visi pastatai išdėstyti abipus bėgių. Šiems kompleksams būdinga aiški struktūra: reprezentacinė zona, kurios centre – keleivių pastatas, priešais jį buvo projektuojamos aikštės transportui apsisukti. Kai kur tokios aikštės tapdavo gyventojų traukos vieta. Didelę reikšmę, ypač pirmaisiais geležinkelių vystymosi metais, stoties teritorijos užstatymui turėjo geležinkeliečių namai – jie formavo atskirą gyvenamąją zoną. Šis bruožas ryškus ir Rokiškyje: palei geležinkelį susiformavo ištisas geležinkeliečių namų rajonas ir kita infrastruktūra: mokykla, parduotuvės, biblioteka.

Geležinkelio stotyse gyvenamieji namai buvo statomi priešais fasadinę geležinkelio stoties pusę bei  palei geležinkelį. Istorikai pastebi, jog geležinkelio stotyse ypač ryškėjo geležinkeliečių namų išdėstymas pagal darbuotojų užimamus rangus ir pareigas.

Iš prisiminimų

Rokiškio krašto muziejaus darbuotojas Marius Vedeika rinko geležinkelio stoties istoriją. Iš buvusio ilgamečio stoties viršininko Kazimiero Narbuto, vadovavusio stočiai 1964-2001 m., surinko ypač daug vertingos medžiagos. Už puikų darbą K. Narbutas apdovanotas aukščiausiu geležinkelininko apdovanojimu – garbės medaliu. Jis geležinkelyje išdirbo 54 metus. Surinktoje medžiagoje pateikiama K. Narbuto atsiminimų apie stoties gyvavimą bei nemažai statistikos.

Žinia – iš Vengrijos

2013 m. lapkričio 8 d. Rokiškio krašto muziejus ir Rokiškio geležinkelio stotis organizavo šventinį renginį, skirtą paminėti 140 metų sukaktį, kai buvo nutiesta Rokiškį kirtusi geležinkelio atkarpa Radviliškis-Daugpilis. Prieš šį renginį Krašto muziejų pasiekė žinia iš Vengrijos (laiško kalba netaisyta – aut. past.): „Gerbiama p. Onute Mackevičiene ir p. Giedriau Kujeli, esu Janavičiūtė Danutė iš Vengrijos. Labai atsiprašau už sutrukdymą. Šiandien „grokiskyje“ radau straipsnį apie lapkričio 8 d. rengiamą geležinkeliečių šventę. Norėčiau prisidėti šio renginio proga prie mano senelės Marcelės Bulavaitės-Buckuvienės sesers vyro a. a. Jono Girkstauto paminėjimo. Jis dirbo traukinio palydovu į Peterburgą. Neeilinis atvejis įvyko 1937 m. kovo 3 d. Buvo didelė pūga. Jis grįžo namo bėgiais, manau, iš Panemunėlio stoties bažnytkaimio į namus Vilių kaime. Gyveno visai šalia geležinkelio. Bet kaip tik kažkoks neeilinis traukinys ar garvežys važiavo ir jis žuvo. Tarp kitko, kitoje geležinkelio pusėje ten pat buvo Kazio Buckaus tėvelio sodyba, kurioje kunigas Katelė buvo įrengęs slaptą lietuvišką mokyklą. Mano mama Marytė Buckutė-Janavičienė pasakojo, kaip šešias dienas laukė iš Radviliškio tyrėjų, kaip senelio katinėlis 6 dienas nepajudėjo iš vietos šalia jo. Labai tragiškas įvykis (2013 m. lapkričio 7 d)“.

Geležinkelio stoties dabartis

Geležinkelio stoties viršininkas Audrius Budreika sako, jog geležinkelio apkrova nėra didelė, smarkiai pasikeitė ir stoties infrastruktūra. Pernai Rokiškio stotyje pakrauti 889 vagonai (daugiausia – grūdų, kuklesni kiekiai – medienos, metalo laužo), iškrautas 1051 vagonas (daugiausia atgabenta skaldos ir naftos produktų). Stoties statinių  per kelis dešimtmečius smarkiai sumažėjo: nebeliko sandėlių, nes nebėra poreikio krovinius sandėliuoti. „Mūsų žinioje – keleivių stotis, dvi aikštelės, lauko tualetas ir nedidelė patalpa, pritaikyta darbuotojų poilsiui. Likome septyni darbuotojai: viršininkas, keturi budėtojai ir du komercijos agentai. Iešmininkų nebėra, nuo pernai liepos įdiegta įranga iešmai valdomi iš Vilniaus “, – dėstė stoties vadovas.

Keleivių salė, kurioje kadaise būdavo sausakimša traukinio laukiančių žmonių, daug metų stovi tuščia, užkalta ir bilietų kasa, nes bilietai keleiviams pardavinėjami traukinyje. Architektūra rūmą primenantis stoties fasadas prižiūrėtas, vienos pastato dalies antrajame aukšte yra trys butai, viename jų tebegyvena buvusių geležinkeliečių šeima.

Sovietmečiu Rokiškio geležinkelio stoties kasa per metus parduodavo nuo 75 iki 80 tūkst. bilietų į keleivinius traukinius.

Maršrutu Maskva-Kaliningradas kasdien vykdavo keleivių pilni 20-24 keleiviniai vagonai, o vasaros sezonu būdavo skiriamas papildomas reisas. Šiuo maršrutu per Rokiškį ypač dažnai važiuodavo karo veteranai. Dalis jų Rokiškyje išlipdavo ir aplankydavo Jakovo Smuškevičiaus paminklą.

1959 m. buvo atstatyta geležinkelio stotis. Tais pačiais metais čia atkelta autobusų stotis iš Pievų gatvės, įrengtas bufetas.

1967 m. buvo įdiegtas centralizuotas krovinių vežimas. Juo naudojosi Rokiškio mašinų gamykla, Juodupės vilnonių audinių fabrikas „Nemunas“. Būdavo užsakomi reikiami kroviniai ir juos atsigabendavo geležinkeliu. Iš geležinkelio į reikiamas vietas krovinius išsiveždavo automobiliais. Tai buvo pirminės žaliavos: geležis, vilna. Rokiškio geležinkelio ruožu buvo gabenamos ir statybos medžiagos: plytos, blokai, skarda.

Nutiesus pervažą Rokiškio kombinuotų pašarų gamyklos link, iš užsienio čia gabenti kukurūzai, grūdai. Įmonėje iš jų gamindavo kombinuotus pašarus gyvuliams, pašarai vėliau keliaudavo į ūkių fermas. Užauginti gyvuliai traukiniais buvo vežami į Maskvą, Sankt Peterburgą.

Geležinkelio stotyje per parą būdavo iškraunama 60-70 vagonų, pakraunama 25-30.

1982 m. vyko stoties kapitalinis remontas, buvo nutiestas antras kelias – atkarpa Rokiškis-Obeliai.

1984 m. įrengtas centralizuotas geležinkelio iešmų valdymas. Tapo lengviau valdyti geležinkelio bėgius, juos nukreipti reikiama kryptimi.

Rokiškio stoties viršininkai:

Pranas Deksnys (1954-1957 m.)

Julius Stašys (1957-1961 m.)

Jonas Guobė (1961-1964 m.)

Kazimieras Narbutas (1964-2001 m.)

Audrius Budreika (nuo 2002 m. iki dabar)

Aldona Minkevičienė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie