Projekto rėmėjo logotipas
Projekto rėmėjo logotipas
puodelis

Panemunio bibliotekoje sukaupta Panemunio parapijos ir Švč. Trejybės bažnyčios bei čia dirbusių kunigų istorija. Vyriausios bibliotekininkės Pranutės Petrylienės sukauptuose metraščiuose kruopščiai sudėliota šimtmečių parapijos dvasia: čia gyvenusių dvasininkų dokumentai, sielovados atspindžiai, rankraščiai, žmonių prisiminimai, fotografijos.

Dvasinio gyvenimo centras

Pagal istorinius šaltinius, rajono pasienyje su Latvija, vaizdingoje vietovėje palei Nemunėlio vagą įsikūrusiame Panemunio miestelyje apie 1620 m. Martynas Giedraitis įsteigė baltųjų augustionų (atgailos kanauninkų) vienuolyną, veikusį iki 1832 m. Vienuolynui 1832 m. priklausė dalis Panemunio miestelio ir Jakutiškio palivarkas su Miliūnų bei Stanionių kaimais. Manoma, kad nuo pat veiklos pradžios vienuoliai turėjo ir bažnyčią arba koplyčią, o jos administratorius įprastai būdavo vienuolyno vyresnysis. Panemunio bažnyčios inventoriuje likusi jungtuvių metrikų knyga, kurioje įrašai daryti nuo 1682 m. Pagal jungtuvių metrikos knygą, M. Giedraitis 1682 m. bažnyčią atstatė, o 1760 m. medinę bažnyčią, kuri išstovėjo iki 1915 m., pastatė Paliepio dvaro savininkas, Ukmergės maršalka Mikalojus Koscialkovskis. Kiek vėliau prie bažnyčios pastatyta prieglauda ir klebonija.

Dvarininkas Teofilius Komaras 1861-1863 m. pastatė naują mūrinę kleboniją, buvo suremontuotas ir išdažytas bažnyčios vidus. Dvarininkai Juozapas Komaras ir Ignas Koscialkauskis 1862 m. pastatė medinį elgetyną.

1915 m. bažnyčia sudegė. Laikinas altorius buvo įrengtas varpinėje, o prie jos 1920 m. pastatyta ir laikina bažnyčia. Klebono Vincento Norkaus iniciatyva 1927-1936 m. pastatyta Bistromo suprojektuota dabartinė neoromantinės ir neogotikinės architektūros bruožų akmenų bei plytų mūro bažnyčia. Ją 1936 m. rugsėjo 8 d. konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Į Panemunį 1941 m. paskirtas klebonas Augustinas Liepinis (1896-1977) po karo suremontavo bažnyčią.

Parapijos pagimdyti

Panemunio kraštas, kuriame iki 1780 m. buvo stiprios pagonybės tradicijos, apdovanotas likimo – į dangų šaunančios iškilios Švč. Trejybės bažnyčios smailės – lyg parapijos bažnyčioje tarnavusių krikščionybei pasišventusių, talentingų, iškilių ir be galo kūrybingų kunigų veiklos bei gyvenimo simboliai. Beje, šis kraštas neliko skolingas – bažnyčiai davė tris kunigus, vienas jų į nepriklausomos Lietuvos istoriją įrašytas kaip vienas žymiausių valstybės politinių veikėjų.

Panemunio parapijoje gimęs kunigas Vladas Mironas, buvęs Lietuvos ministras pirmininkas, Nepriklausomybės akto signataras bei karo kapelionas. V. Mironas gimė 1880 m. Kuodiškių vienkiemyje, valstiečių šeimoje. Baigęs Panemunio pradinę mokyklą įstojo į Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją, bet iš jos pašalintas kartu su būreliu lietuvių katalikų moksleivių, nes atsisakė melstis rusiškai. Vilniuje ir Peterburge baigė teologijos studijas, gavęs kunigo šventimus 1904 m. V. Mironas grįžo į Vilnių ir buvo paskirtas privačių miesto mokyklų kapelionu. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą ir suaktyvėjus tautinei veiklai, į ją įsitraukęs V. Mironas atsidavė politiniam valstybės gyvenimui. 1905 m. gruodžio 4-5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. Dvasininkas 1953 m. mirė tremtyje Vladimiro kalėjime, ant ten pat kalėjusio anglų parašiutininko ir sanitaro F. Kelly rankų.

Panemunio parapijos Sipelių kaime gimė kunigas Romualdas Stakėnas (gim. 1835 m.), lietuvybės žadintojas ir skleidėjas. Baigęs Varnių dvasinę seminariją, jis kunigavo Kaune. Už lietuvybės skleidimą kunigui grėsė ištrėmimas, tad teko slapstytis Latvijoje. Ten dvasininkas ir mirė 1907 m.

Kun. R. Stakėnas buvo religinės literatūros vertėjas ir platintojas. Išvertė M. Miolobžeckio pamokslų „Išguldymai šventų evangelijų“ 4-ąją dalį, talkino ką tik atgautai lietuvių spaudai.

Trečiasis iš Panemunio krašto kilęs dvasininkas – kunigas Konstantinas Stašys (gim. 1843 m.), jo gimtinė – Veseliškių kaimas. Kunigas vienas pirmųjų pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai (1905 m.). Kunigavo Alytuje, Kamajuose, Vilniuje. Jis buvo puikus pamokslininkas ir pamokslavo iki pat savo mirties. Lietuvos mokslų akademijos rankraštyne išsaugoti jo laiškai, pamokslai, kiti dokumentai. Kunigas, žmonių prisiminimais, buvo labdaringas žmogus – įsteigė bendrabutį moksleiviams „Žiburėlis“, veikusį iki 1933 m., dvasininko aukomis gabiems jaunuoliams atvertas kelias į mokslą. Kunigas dėl jaunimo globos vadintas jaunimo bičiuliu.

Vyskupų pamokos

Pagal bibliotekininkės surinktą medžiagą, Panemunio parapijoje, be jau minėto augustionų vienuolyno, įvairiais laikotarpiais veikė daugybė brolijų: Karmelitų Škaplieriaus, Tretininkų šv. Pranciškaus III įstato, Švč. Trejybės, Rožančiaus, Švč. Jėzaus širdies ir Nekalto prasidėjimo bei Švč. Sakramento, Maldos Apaštalavimo, Pavasarininkų ir Katalikų centro skyriai. XX a. pirmoje pusėje parapija buvo gana didelė: pagal bažnytinius įrašus, ją sudarė pustrečio tūkstančio žmonių.

1851 m. Panemunį aplankė vyskupas Motiejus Valančius. Jis patarė miestelyje įsteigti parapijinę mokyklą, rūpintis varguolių prieglauda. Antrąsyk vyskupas M. Valančius Panemunyje lankėsi 1861 m. vasarą. Jis rūpestingą parapijos kunigą Antaną Eitavičių paaukštino ordinariniu klebonu už tai, kad šis suremontavo bažnyčią, varpinę ir išmūrijo naują akmeninę kleboniją. Mat kunigui A. Eitavičiui teko rūpintis aliejiniais dažais, kuriais išdažytas bažnyčios vidus, buvo nulakuoti bei paauksuoti altoriai, padidinti šventovės langai. Paaukštinęs rūpestingą dvasininką, vyskupas jam davė ir papildomų įpareigojimų – uoliai katechizuoti parapijiečius, rūpintis pradžios mokykla bei skleisti blaivystės idėją.

1933 m. Panemunyje vyskupas K. Paltarokas pašventino šios parapijos Angelaičių vėliavą, per pamaldas parapijos tikinčiuosius pabaręs už jų nuodėmes ir ydas: girtavimą, laisvamanystę, pasninkų nesilaikymą, bažnyčios nelankymą, Velykinės išpažinties neatlikimą. Dvasininkas apgailestavo, kad vyrai apleidžia pamaldas, likę namuose kortuoja, du neleistinai gyvena (t. y., nesusituokę), vienas nekrikštija vaikų, šeši gyvena be Velykinės išpažinties, kad žmonės degtine viliojami dirbti šventadieniais, kai reikia eiti į bažnyčią. Nors išvardintos parapijiečių ydos baisios, bet jos šeimose nebuvo labai dažnos, nes Panemunio parapijos tikintieji buvo aktyvūs – beveik visi priklausė įvairioms brolijoms ir bendrijoms. Tik keletas buvo linkę į girtavimus bei laisvamanystę. Mėgstamiausios panemuniečių šeimų šventės buvo pagrindiniai bažnyčios vardo Švč. Trejybės atlaidai, Trys Karaliai, o nuo 1936 m. – ir bažnyčios bei Švč. M. Marijos užgimimo šventė, sutapusi su bažnyčios konsekracijos diena.

Metraštyje – Panemunio kunigų ūkinės veiklos štrichai

Parapijos savo klebonus vertina ne tik pagal sielovados darbą, bet ir ūkinę veiklą, nes nuo bažnyčios vadovo rūpestingumo priklauso maldų vietos aplinka ir bažnyčių istorinė bei kultūrinė reikšmė bei įtaka žmonių gyvenimui. Iš metraštyje sukauptos gausios rankraštinės ir spausdintinės medžiagos apie Panemunio parapiją bei jos dvasininkus nuo XVII a. iki šių dienų teko atrinkti reikšmingiausius istorijos štrichus. Įdomu tai, kad beveik visi Panemunio kunigai pasižymėjo ne tik be galo didele erudicija, bet ir sugebėjimais puikiai organizuoti bažnyčios ūkinę veiklą.

1835 m. Panemunio parapiją pradėjo administruoti kunigas Juozapas Paleckis. Sudarytas bažnytinių daiktų inventorius, kuriame nebuvo nė vienos bažnytinės taurės dėl to, kad 1934 m. naktį iš sausio 11-osios į 12-ąją bažnyčia buvo apvogta.

1963 m. vasaryje Panemunio parapijos administratoriumi paskirtas kunigas Jurgis Blyningas. Jis klasikinių mokslų mokėsi Kalvarijoje ir Telšiuose, dvasinių – diecezinėje Vilniaus seminarijoje prie Šv. Jurgio bažnyčios.

1854 m. į bažnyčią atkeltas kunigas A. Eitavičius. Jam klebonaujant įvyko nemažai pasikeitimų: įrengta antra zakristija bažnytiniams rūbams, apmūrytas šventorius, suremontuota varpinė, išmūryta nauja akmeninė klebonija, remontuota bažnyčia, pastatams uždengti nauji stogai. Darbštų kleboną ne kartą gyrė Žemaičių vyskupas M. Valančius.

Kunigas Rufas Kutkevičius iš Šiaulių apskrities į Panemunį paskirtas 1865 m. Jis Vilniaus universitete išklausė fizikos-matematikos mokslų paskaitas, įgijo tikrojo teologijos studento laipsnį, buvo įstojęs į Karmelitų ordiną ir įšventintas į vienuolius, vėliau dėstytojavo Chvalonsko gimnazijoje, ten buvo paskirtas vyresniuoju vienuolyno vienuoliu. Jis buvo pamokslininku, o klierikams – mokytoju. Į Panemunį jis paskirtas klebonu sutikus pasaulietinei vyresnybei ir vyskupo M. Valančiaus leidimu. Už tarnybą algos negavo. Kunigas R. Kutkevičius mirė Panemunyje 1894 m., palaidotas bažnyčios šventoriuje.

Kunigas Justinas Senkauskas Panemunio klebonu dirbo 1894-1915 m. Jis pastatė varpinę, atliko kapitalinį bažnyčios remontą, atnaujino altorius, parūpino naujus Kryžiaus kelio paveikslus.

Drauge su šiuo klebonu dirbęs vikaras Karniauskas, žmonių pasakojimu, buvęs labai smarkus. Kai Šilingiškyje pas Povilaičius per kalendą buvo pakviestas ir Aukštadvario ponas, jį pamatęs kunigas paklausė, ko čia tam „ubagošiui“ reikia. Žinoma, ponas kėlėsi nuo stalo ir dūmė namo.

O kai klebonui Kutkevičiui parapija atvežė kryžių, kuris turėjo būti pastatytas ant dvasininko kapo, vikaras ponui iškrėtė kitą „baiką“. Dvasininkui Senkauskui nuvykus pasikviesti Aukštadvario pono tam, kad jis parodytų, kaip kryžių statyti, vikaras Karniauskas skubiai sukvietė žmones ir kryžių greitai pastatė. Atvykusiam ponui beliko nieko nepešus važiuoti namo, dėl ko šis baisiai supyko.

Kunigas Vincentas Norkus Panemunyje klebonavo 1915-1936 m. Jis pastatė naują mūrinę bažnyčią, beneficinius pastatus. Likusiu 1922 m. įrašu, klebonas gaudavęs 1980 auksinių metinės algos. Jam teko atstatyti 1915 m. sudegusią medinę šventovę bei kitus jos trobesius. Pagal vietinių žmonių pasakojimus, tą padaryti buvo labai sudėtinga, nes tuo metu nebuvo leista organizuoti rinkliavų. Tad dvasininkui teko darbus finansuoti ir iš savo algos bei parapijiečius burti į talkas. 1920 m. buvo pastatyta laikina medinė bažnyčia, kurios stogas buvo dengtas šiaudais. Šie maldos namai, kuriuos pastatė Čedasų kaimo gyventojas Juozapas Liolys su vietos darbininkais, lubų neturėjo, didysis altorius įrengtas varpinėje, jis nudažytas vandeniniais dažais, puoštas keturiomis kolonomis, atgabentomis iš griūvančios Paliepio koplyčios. Statybos kainavo 9500 litų ir 30 pūdų grūdų. Nauja mūrinė bažnyčia kunigo V. Norkaus rūpesčiu pastatyta per 14 metų. Ji 1936 m. konsekruota Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko. Bažnyčios statyba kainavo 150000 litų, nors Panevėžio miesto gyventojas, statybos artelės pirmininkas Mykolas Narbutas pagal 1927 m. sutartį buvo pasižadėjęs naują bažnyčią pastatyti per 8 metus už 48500 litų.

Kunigas Jonas Nagulevičius Panemunio parapijai vadovavo 1936-1941 m. Jo kunigavimo metais įrengtas bažnyčios gotikinio stiliaus didysis altorius, sakykla, 8 suolai, atnaujinta šventoriaus mūro siena, uždengtas cinkuotos skardos stogas, padidinti 8 klebonijos langai, pastatyta daržinė-sandėlis. Už ąžuolinę sakyklą meistrui rokiškėnui J. Masiliauskui sumokėta 600 litų. Vėliau bažnyčia buvo nuolat puošiama paveikslais, skulptūromis, remontuojama. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui sustojo naujos bažnyčios puošyba ir turtinimas.

Ryškiausia sielovados žvaigždė

Bene iškiliausias kunigas, glaudžiausiai susijęs su Panemunio parapija – garbės kanauninkas kunigas Augustinas Liepinis, pedagogas, katechetas, rašytojas ir švietėjas.

Kunigas gimė 1896 m. netoli Lietuvos sienos, Neretos valsčiaus Zilgalių vienkiemyje (Latvija), lietuvių katalikų šeimoje. Jo tėvai Jonas Liepinis ir Elzbieta Tauterytė buvo ūkininkai. Tėvas anksti mirė, paliko Augustinėlį vos vienerių metų. Liepinių šeima susilaukė 7 sūnų, trys sūnūs mirė maži. Užaugo keturi, tačiau du Pirmojo pasaulinio karo metu žuvo fronte. Augustinas buvo jauniausias šeimoje. Jis lankė Suvainiškio pradinę mokyklą, vėliau – Neretų dviklasę, ją baigęs įstojo į Rygos privačią A. Karti progimnaziją, baigė Kauno kunigų seminariją.

1921 m. gegužę įšventintas į kunigus ir paskirtas Rokiškio vikaru bei tikybos mokytoju Rokiškio pradžios mokykloje. Jaunas dvasininkas tęsė studijas Lietuvos universitete, Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyriuje. Gabus kunigas buvo paskirtas Rokiškio valstybinės gimnazijos kapelionu bei Rokiškio Šv. Augustino bažnyčios administratoriumi, o 1926 m. perkeltas į Panevėžio Šv. Stanislovo bažnyčią (vėliau tapusią katedra) vikaru, o po pusmečio – antruoju kurijos notaru. 1927 m. jis paskirtas Panevėžio mokytojų seminarijos kapelionu, 1929 m. perkeltas į popietinę Panevėžio valstybinę gimnaziją. Notaru A. Liepinis dirbo iki 1940 m. birželio pabaigos.

Nuo 1931 m. rugpjūčio kunigas A. Liepinis tapo lietuvių spaustuvės „Banga“ vedėju ir ateitininkų sendraugių organizatoriumi. Už parašytus ir be paliovos rašomus raštus, kurie skleidė krikščioniškąją kultūrą ir doktriną bei pagirtinai atliekamas pareigas kurijoje, 1940 m. vyskupas K. Paltarokas kunigui Augustinui suteikė garbės kanauninko titulą.

1941 m. gegužę kanauninkas A. Liepinis paskirtas Panemunio klebonu ir čia jis praleido 35 kunigavimo metus. Mirė 1977 m., palaidotas Rygos Sarkandaugavos kapinėse šalia motinos ir brolio Antano.

Kunigo A. Liepinio literatūrinis palikimas gausus ir įvairus. 1910 m. jis parašė pirmuosius straipsnius spaudai ir nuo to laiko iki pat mirties su plunksna nesiskyrė. Jis rašė spaudai straipsnius, korespondencijas, žinutes lietuvių katalikų laikraščiams. Kunigas 1927-1940 m. redagavo „Panevėžio balsą“, vėliau virtusį į „Panevėžio garsą“, rašė į „Tėvynės sargą“, „Žvaigždę“, „Pavasarį“, „Rygos balsą“, vėliau tapusį „Lietuvių balsu“, „Vienybę“, „Sargą“, „Laisvę“, „Ūkininką“, „Šaltinį“, „Rytą“, „XX amžių“, „Ateitį“, „Tiesos kelią“ ir kitus laikraščius. Pasirašydavo įvairiais slapyvardžiais, dažniausiai „Byras“. Be šio, turėjo kitus slapyvardžius: Byriukas, Byrų Byras, Augulėlis, Susipratęs valstietis, Lietuvis ir kt.

Kunigas A. Liepinis parašė kelias religinio turinio knygeles. Paskutinis didesnis darbas – trys tomai „Kitų pėdomis“, parašė ir išvertė keliolika knygų. Dalis jo parašytų darbų liko rankraščiuose, o kai kuriuos jų sudegino pats autorius, kai 1952 m. grėsė politinis persekiojimas. Ugnyje žuvo dvasininko dienoraštis, kelis dešimtmečių įvykius turėjusi atspindėti nuo 1923 m. rengta atsiminimų knyga „Byro pabiros“. Nemažai rankraščių pražuvo gaisrų metu butuose, kuriuose dvasininkas gyveno: 1940 m. Panevėžyje, 1941 m. ir 1944 m. Panemunyje.

Kunigo Vytauto Masio prisiminimų apie kanauninką A. Liepinį ištrauka

„Pirmą kartą jį sutikau prieš gerus 20 metų. Buvau neseniai baigęs seminariją ir dirbau Kvetkuose. Kadangi buvau paskirtas laikinai, tai nelabai rūpinausi susipažinti su kaimynais, o Panemuny tuo metu dirbo a. a. kanauninkas. Kartą jis per kažką priminė, kad jo neaplankau. Aš tada pagalvojau ir pasakiau: „Ką ten paprastam geltonsnapiui kunigėliui kanauninkų draugystė.“

Po mėnesio kito būtinai reikėjo užeiti pas kanauninką. Radau pas jį dar porą kunigų. Pasisveikinau: „Garbė Jėzui Kristui.“ Ir kanauninkas, vos atsakęs: „Per amžius!“, pridėjo: „Viešpatie, svečiai ir svečiai! Viską suvalgė, viską išgėrė ir ką čia duosi?!“

Ir prisipažinsiu, nelabai kaip tada apie jį pagalvojau… Bet štai praėjo keletas minučių ir jis pats pradėjo nešti… – nukrovė stalą tai, ką „viską suvalgė“, ir nustebino savo nuoširdžiu vaišingumu ir gerumu, kokį tikrai nedažnai rasi.

Šis mažytis atsitikimas, sakyčiau, puikiausiai nurodo ypatingą a. a. kanauninko bruožą. Pirmasis įspūdis apie jį dažnai galėjo būti klaidingas. Jis atrodė visad susimąstęs, rimtai nusiteikęs, lyg pilis neprieinamas. Ir pirmieji jo žodžiai, rodos, tą lyg patvirtindavo. Bet vos jį arčiau pažindavai, valandėlę kitą pasišnekučiuodavai ir pats pamatydavai, kad daug kur apsirikta. Kanauninkas buvo puikios dvasios žmogus, draugiškas, visus mylintis, be jokio pasipūtimo, žodžiu, žmogus, kurių taip ilgimės ir kurie taip maloniai gyvenimo kasdienybėje šviečia. Jis buvo tas žmogus, kuris, anot apaštalo Pauliaus, su verkiančiais verkdavo, o su besilinksminančiais juokdavosi. Bet jis pats apie save būdavo kitokios nuomonės. Jam pačiam atrodė, kad jis per mažai geras, per mažai kunigiškas ir dėl to gal kiek savotiškai padejuodavo: „Ką ten aš, šiukšlelė! Dėl manęs, brolyčiai, pasaulis neapsivers!“

Ne kartą jis kalbėdavo mums: „Broliukai, būkit visiems žmoniški… Trūksta mums vienybės… Trūksta daugeliui susipratimo…“ Jis jautriai pergyvendavo, kad mažėja žmonių bažnyčioje, kad vaikai nebemokomi katekizmo… Sakydavo: „Leidžiu sakramentų, ką darysi? Bet girdi, skauda, kad jaunimui Dievas nebesvarbu, kad vaikai nepamokyti, kad jaunavedžiai dažnai jau neskaistūs ateina prie altoriaus, kad iširo šeima, kad buvę geri katalikai „nuvažiavo šunims šėko pjauti“, tai yra, tapo prasti ir nepavyzdingi…“

Paskutiniai štrichai

Kunigas Bronius Balaišis, kurį dar gerai pamena Panemunio žmonės, parapijos klebonu dirbo nuo 1977 m. Jis pasirūpino tuo, kad bažnyčioje būtų sudėtos grindys, suremontavo dalį klebonijos, patalpas pritaikė panemuniečių šarvojimo reikmėms. Klebonas mirė 2005 m., palaidotas Pandėlio bažnyčios šventoriuje.

Nuo 2005 m. parapijos administravimą perėmė Pandėlio klebonas Kostas Balsys ir iki šiol tebesirūpina Panemunio žmonių sielovada.

Parengė Aldona MINKEVIČIENĖ

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie