Projekto rėmėjo logotipas.
bangenis

„Mano Velniakalnis – žmonės ir likimai“ pirmoje dalyje ilgametė Velniakalnio gyventoja Birutė NAKAITĖ-BUČIENĖ dalinosi savo ir giminaičių prisiminimais, užrašytais jos vyro kraštiečio Algimanto Jurgio BUČIAUS, apie įsikūrimą šioje Rokiškio teritorijoje, trijų giminingų šeimų gyvenimą, joms okupacijų padarytas žaizdas. Tačiau net ir tais slogiais laikais buvo linksmesnių prošvaisčių. Vėliau Velniakalnis po truputį tuštėjo. Keitėsi aprašomų žmonių ir jų šeimų likimai, išvykus iš jo. Apie visai tai tęsia savo prisiminimus B. Nakaitė-Bučienė antroje straipsnio dalyje.

Velniakalnis atviras svečiams

Velniakalnyje, ypač vasarą, netrūkdavo svečių. Atvažiuodavo pusbrolis, mamos sesers Paulinos sūnus Algimantas Sprindys (būsimasis Kauno miesto vyriausiasis architektas, daugelio svarbių pastatų projektų, tarp jų Prisikėlimo bažnyčios ir Karo muziejaus Kaune atstatymo projektų, autorius) ir jo sesuo Danutė Sprindytė (būsimoji agronomė, kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno žmona), brolio Osvaldo kolegos studentai. Dažnos viešnios būdavo Pranutės ir mano gimnazijos draugės Vanda Kazanavičiūtė ir Janina Augaitytė. Pastaroji kurį laiką slapstėsi pas mus, bijodama tremties.

Deja, 1948 m. jos su tėvais ir kitais šeimos nariais neišvengė Sibiro (išgyvenusios kelis kančių ir pažeminimo metus, 1961 m. sugrįžo į Lietuvą). V. Kazanavičiūtė ir dabar gražiai prisimena Velniakalnį. Aš ir Pranutė gavome jos pačios sukurtą, džiovintomis gėlėmis papuoštą atviruką su šiais žodžiais: „Patys gražiausi jaunystės prisiminimai – tai nepamirštamas Jūsų Velniakalnis. Nuostabūs, malonūs Jūsų tėveliai. Ačiū, Birute ir Pranute, už įvairius žaidimus, ypač „fantus“. Mūsų sodybą aplankydavo Rokiškio kunigai – ne tik per kalėdojimą, bet ir grįždami po gegužinių ar spalinių pamaldų Velniakalnio Kalvarijų koplyčioje, vadintoje Lurdu. Užsukdavo ir visai netikėtai. Gal todėl, kad mamos ir tėvo broliai buvo kunigai. Svečiuodavosi ir gydytojai, kurių Rokiškyje buvo nemažai. Mama buvo svetinga šeimininkė ir gera kulinarė, tad vaišių netrūko. Per mano ir Pranutės vardines krosnyje kepdavo vieną didelį „kringelį“ ir penkis „kringeliukus“ visiems vaikams, o per Velykas – bobą. Tėtė vaišindavo savo gamybos obuolių vynu.

Buvo ir kuriozų. Apie 1957 m. tėvus aplankė mamos  pusbrolis, buvusios sovietų Lietuviškosios 16-osios divizijos vadas (tarpukariu Lietuvos kariuomenės pulkininkas) generolas majoras Adolfas Urbšas. Mama jam rodė seną fotografijų albumą, kurio viename lape buvo generolo brolio – Liepojos vyskupo Urbšo nuotrauka, o gretimame – paties generolo. Mama pakomentavo: „Matai, kaip būna. Vienas brolis – Dievo generolas, o kitas…“ ir nutilo pusiau žodžio. Generolas nusišypsojo ir pasakė: „Nesivaržyk, Brone, kirsk iš peties.“ Mama užbaigė savo komentarą: „…o kitas – velnio.“ Kariškis reziumavo: „Antrasis buvo šiaudadūšis, ir šėtonas jį sugundė.“

Šokių salė

Nepaisant karo ir okupacijų sunkumų, velniakalniečiai neatsisakė pramogų. Mūsų namo didysis kambarys (vadinamas salonu) tapdavo šokių sale. Susirinkdavo nemažai šokėjų – broliai, jų  atostogaujantys draugai, gimnazistai. Kartą šokėjų buvo tiek daug, kad šokių salę teko perkelti į erdvų klojimą. Mano tėvas mokėjo daug klasikinių (net ir retų) šokių, todėl seserį Pranutę ir mane išmokė gerai šokti. Be to, tėtė puikiai griežė armonika. Tačiau šokome pagal senoviško gramofono su didžiule „triūba“ (jį vėliau tėvas padovanojo Rokiškio krašto muziejui) plokštelių melodijas. Kol buvo gyva sesuo Aldona, ji skambindavo fortepijonu. Pranutė ir aš taip pat mokėjome pagroti po kelias daineles. Pamėgusios šokius, šokdavome ne tik namie, bet ir gimnazijos salėje.

Žaidimai

Vienas iš laisvalaikio užsiėmimų buvo lošimas kortomis. Dažniausiai buvo lošiama „Karuselė“ arba „Tūkstantis“. Lošiama vakarais, po darbų, bet ne iki vidurnakčio. Be šeimos narių, lošti ateidavo kaimynai, pas mus gyvenantys svečiai. Jokių išgėrimų kortuojant nebūdavo. Mokėjome lošti ir preferansą (jo išmokė A. Sprindys). Kortavimą keisdavome ir kitais populiariais žaidimais –  žiedo dalinimu, fantų rinkimu. Taip pat mėgome tinklinį, įvairius kitus žaidimus su kamuoliu.

Velniakalnis tuštėja

1947-1951 m. Velniakalnis gerokai ištuštėjo. 1947 m., baigęs gimnaziją, į Vilnių studijuoti išvyko vyresnysis J. ir V. Staskonių sūnus Vladas, o 1949 m. siekti aukštojo mokslo į Kauną patraukė ir antras sūnus Vytautas. Mano sesuo Pranutė, likus nedaug laiko iki gimnazijos užbaigimo, 1948 m. taip pat išvažiavo į Kauną, ištekėjusi už rokiškėno, panemuniečio elektrotechnikos inžinieriaus Antano Šiliūno (jo tėvai ir dvi seserys buvo ištremtos į Sibirą). 1949 m., baigęs gimnaziją ir vedęs mano klasiokę, iš Velniakalnio išsikėlė mūsų namuose gyvenęs Vytautas Cybavičius. Po metų į Kauną studijuoti išvyko ir jo brolis Algimantas. 1951 m., gavusi brandos atestatą, persikėliau į Kauną ir aš.

Buvau įstojusi į Lietuvos žemės ūkio akademiją studijuoti žemėtvarkos, bet dėl Rokiškio apskrities vykdomojo komiteto atsiųstos charakteristikos, kurioje buvo įrašyta, kad abu mano broliai pabėgo kartu su vokiečiais, iš akademijos buvau pašalinta ir, apsigyvenusi pas seserį, pradėjau dirbti Kauno m. Kuro kontoroje, o vėliau fabrike „Kauno audiniai“. Dirbdama perpratau buhalterijos subtilybes. Dar po kelerių metų studijuoti į Kauną išlėkė ir Eimutis Nausėdas. Mūsų name liko gyventi tik senyvi žmonės: tėvai, E. Cybavičienė su grįžusiu iš Sibiro vyru Juozu ir E. Nausėdienė.

Šeimos ir giminių vasarvietė

Nors jaunoji karta gyveno nebe Velniakalnyje, vasarą dauguma „emigrantų“ vėl sugužėdavo čia atostogauti. Jų buvo kur kas daugiau nei išvažiavusiųjų, nes vasarotojų kontingentą papildė jų šeimų nariai. Kol sesuo Pranutė ir aš, augindamos po tris vaikus, nedirbome, Velniakalnyje vasarodavome nuo gegužės iki vėlyvo rudens. Vėliau, vaikams paaugus ir mums pradėjus dirbti, čia laiką leisdavome tik per atostogas.

Velniakalniui – sudiev

1968 m. Rokiškio ligoninėje mirė mano mama. Tėtė, po metų pardavęs sodybą, persikėlė gyventi pas mus į Vilnių. Mano vaikai džiaugėsi, kad senelis gyvena su mumis, klausydavosi jo sekamų senovinių pasakų. Pripratusiam prie žemės, jam paguoda buvo darbuotis mūsų sklype Pavilnio kolektyviniame sode. Taigi netekau Velniakalnio ir kaip vasarvietės. Savo tėviškei tariau sudiev.

Atvažiavusi per Vėlines pagerbti tėvų, palaidotų senosiose Rokiškio kapinėse, atminimo (tėvas mirė 1974 m.), apsistodavau Velniakalnyje pas pusseserę Janiną Etmanavičiūtę, kol ji ten gyveno, o dabar jau tą pačią dieną grįžtu į Vilnių. Visai greta mano tėvų palaidoti J. ir E. Cybavičiai, o tolėliau ir mano tetos: T. Etmanavičienė (mirusi 1971 m.) ir pas ją keletą metų gyvenusi E. Tumėnienė (1972). Netoli jų palaidoti J. Staskonis (1976) ir V. Staskonienė (1965). Taigi vyriausioji Velniakalnio karta, kaip buvo kaimynai, taip ir liko.

Velniakalnis vaikų akimis (pasakoja mano dukra Diana ir Pranutės dukra Rita)

Tarp mūsų mamų jaunystės Velniakalnio, garsaus visame Rokiškyje savo „vakaruškomis“, ir Velniakalnio, okupuoto kolektyvinių sodų, slypi ir mūsų vaikystės Velniakalnis, išlikęs jau tiktai širdyse ir prisiminimuose. Stebuklingas vasarų pasaulis.

Vasaromis į senelių sodybą suvažiuodavo būrys anūkų: iš Kauno – Paulius (gim. 1950), Kęstutis (gim. 1951), Rita (gim. 1953) Šiliūnai; iš Vilniaus – Diana (gim. 1955), Almantas (gim. 1959), Remigijus (gim. 1961) Bučiai. Kaimynų Staskonių sodyboje atsirasdavo Violeta (gim. 1953) ir Vaiva (gim. 1963) Staskonytės; tetos Janės namuose – penkios jos seserėčios: Ina (gim. 1946), Vita (gim. 1948), Danutė (gim. 1949), Roma (gim. 1950), Virginija (gim. 1955) Prapuolenytės.

Senelis, kurį mes, anūkai, vadinome „Rokiškio tėte“, sodybos kieme pastatė tvirtas medines sūpynes, kuriomis buvo galima įsisupti iki didelio aukščio. Kadangi senelių namas stovėjo ant kalno, iš tolo – ypač iš sūpynių arba iš kiemo vidury augančio ąžuolo – matydavome, kaip mamos ir „Rokiškio tėtis“ grįžta iš miesto, ir bėgdavome pakalnėn jų pasitikti, aišku, tikėdamiesi lauktuvių. Buvo net du tvenkiniai („sodželkos“): vienas prie pirties, kitas tolėliau nuo trobos į Rokiškio pusę. Šiame irstydavomės senelio padarytu „laivu“, gaudydavome karosus, maudydavomės, nors dumblo buvo gal daugiau negu vandens. Išlįsdavome aplipę purvais, bet nebijojome nei varlių, nei dėlių.

Viliojo atgyvenusių daiktų prikrauta senelių namo palėpė. Ten radome ir vaikams skirto tarpukario žurnalo „Žvaigždutė“ komplektus.

Kartais persirengdavome palėpėje rastais senais drabužiais, persirengę eidavome į svečius pas kaimynus arba važinėdavomės po kaimą „smetoniškais“ dviračiais ir krisdavome iš juoko, kai mūsų neatpažindavo.

Tikras muziejus, prikrautas mums nepažįstamų įdomių daiktų ir įrankių, buvo ir „vazaunė“, „Rokiškio tėtės“ viešpatija. Turėjom progų pasiklausyti E. Cybavičienės viešnių, jos giminaičių kauniečių Danguolės ir Ramunės Grigonyčių fortepijonu grojamos muzikos. Net ir kai kurie darbai atrodė kaip pramoga: mindavome šieną, kraunamą į vežimą („koras“), ir ant prėslo. Smagu buvo miegoti daržinėje ant kvepiančio šieno ir svaigu šokinėti ant šieno nuo „balkio“. Padėdavome mamoms laistyti ir ravėti daržus, bet ravėti labai nemėgome, todėl močiutė, norėdama paskatinti anūkus, už nuravėtą vagą mokėdavo po 10 kapeikų. Taip sutaupydavom pinigų skanėstams.

Močiutė krosnyje kepdavo duoną, bandeles su cinamonu, mielinį pyragą su obuoliais. Mūsų mėgstamiausias patiekalas buvo mėlynių virtinukai, valgomi su grietine ir cukrumi. Vaikai lenktyniaudavo, kuris tų virtinių sušveis daugiausia. Pas tetą Janę smaližiaudavome medumi su koriais, vyšniomis. Ji gamindavo ir puikius ledus, o tais laikais Rokiškyje prie sveriamų ledų, iš didelių statinių dedamų į vaflinius indelius, tekdavo stovėti eilėje. Iš tetos Janės, kur  žaisdavome su pusseserėmis, tėvai mus parsikviesdavo šaukdami iš balkono per gramofono „triūbą“.

Apie septintojo dešimtmečio vidurį dėdė Osvaldas iš JAV atsiuntė seneliams televizorių. Tuomet  televizija dar buvo retenybė. Žiūrėti televizoriaus į senelių namus ateidavo ir kaimynų vaikai. Taip susipažinome ir susidraugavome su vietiniais vaikais, gyvenančiais buvusiuose Taliunevičių namuose. Tai buvo iš tremties grįžusių ir anksčiau kitur gyvenusių Venckavičių ir Šinkūnų šeimų atžalos: Vladas (gim. 1951) ir Antanas (gim. 1953) Venckavičiai; Vytautas (gim. 1954), Nijolė (gim. 1955) ir Danutė (gim. 1957) Šinkūnai; dar Algis Liutkevičius (apie 1958). Žaisdavome kvadratą, „bulvę“, lošdavome kortomis, važinėdavomės dviračiais. Mūsų pramogose dalyvaudavo ir kaimyno Puluikio anūkės iš Klaipėdos – Gražina (gim. 1956) ir Vita (gim. 1957) Puluikytės.

Močiutei mirus ir „Rokiškio tėtei“ pardavus namą, kelias vasaras atostogavome pas tetą Janę. Vaikinai iš buvusio Taliunevičių namo dieną dirbdavo kolūkyje. Jiems grįžus iš darbo, vakarais jų kieme žaisdavome tinklinį, paskui eidavome visu būriu pasivaikščioti po kaimą. Mūsų kompanijoje tapo dar smagiau, kai prie jos prisidėjo aštrialiežuvis Jonas Keliuotis (gim. apie 1952) iš Joniškio vienkiemio. Kartais nueidavome padūkti iki „majoko“ pamiškėje. Mums visiems vienas po kito baigus vidurinę mokyklą ir pradėjus studijas, Velniakalnio kompanija subyrėjo.

Mamų tėviškė vis dar traukia mus kaip magnetas. Kai nuvažiuojame į Rokiškį aplankyti senelių ir kitų giminių kapų, būtinai užsukame ir į Velniakalnį bent iš tolo užmesti akies į senąjį ąžuolą buvusioje senelių sodyboje.

Manosios velniakalniečių ir jos atžalų kartų kelias (pasakoja Birutė Nakaitė-Bučienė)

Mano tėvai nebeišvydo iš Lietuvos į svetimus kraštus karo nublokštų sūnų – Osvaldo ir Juozo. Osvaldas pirmą kartą apsilankė Lietuvoje, praėjus 38 metai nuo išvykimo, 1982 m. su turistų grupe, o antrąkart – po metų. Pagal sovietinę tvarką neturėjo teisės išvažiuoti už Vilniaus ribų, todėl tėviškės nebūtų galėjęs aplankyti. Gyveno JAV, netoli Čikagos, vertėsi privačia gydytojo praktika. Jo žmona Ina (žemaitė nuo Sedos, atsidūrusi JAV tuo pačiu metu, kaip ir Osvaldas) dirbo pas jį medicinos seserimi. Jie užaugino dukrą Ritą, sūnus Algį ir Edvardą. Osvaldas mirė 2002 m. Jo mirties metines kartu su mumis paminėjo į Lietuvą atvykusi visa jo šeima su atžalomis. Apsilankė ir mūsų buvusioje Velniakalnio sodyboje. Dabar gyvi tik Osvaldo vaikai.

Brolis Juozas apsigyveno Australijoje, vedė airę, su ja susilaukė sūnaus ir trijų dukrų. Dirbo uosto krovėju. Mirė 1975 m. Prieš keletą metų mus aplankė jo duktė Dženė. Ir ją mano vaikai nuvežė į Velniakalnį. Paskui, jos pakviestos, į Australiją buvo nuvykusios mano dukra Diana ir Pranutės dukra Rita. Dženei atkurta Lietuvos pilietybė, ji jau leidžia šaknis Lietuvoje.

Mano sesuo Pranutė su vyru Antanu (šiemet jam sukaks 98 metai) dirbo inžinerinį darbą nekilnojamojo turto inventorizacijos srityje. Turėjo tris vaikus, bet sūnus Paulius mirė 1963 m. Sūnus Kęstutis tapo radijo elektronikos inžinieriumi, dukra Rita –  ekonomiste. Aš su vyru, jam baigus aukštąjį mokslą Kaune (hidrotechnikos inžinierius), persikėlėme į Vilnių. Vyras beveik 50 metų dirbo statybų projektavimo ir statybos teisėkūros srityje. Kol vaikai paaugo, nedirbau. Vėliau dirbau Sodininkystės draugijos Centro valdyboje ir tos draugijos Gėlininkystės skyriuje buhaltere. Dukra Diana – grožinės literatūros vertėja ir redaktorė, sūnus Almantas – teatro scenos įrenginių specialistas, sūnus Remigijus – dramos teatro aktorius.

Pusbrolis Vladas Staskonis, žinomas teisininkas, mokslų daktaras, docentas, dėstė Vilniaus universitete, mirė 2010 m. Dukra Violeta tapo restauratore, Vaiva – notare. Jo brolis Vytautas, mechanikos inžinierius, daug metų dirbo Kauno m. dujofikavimo srityje, dabar gyvena Palangoje. Turi sūnų vadybininką Ramūną. Janina Etmanavičiūtė „mano Velniakalnį“ paliko paskutinė. Janina visame rajone garsėjo kaip bitininkė, elitinė siuvėja (siūdavo namie, nemažai metų dirbo Rokiškio „Buities“ susivienijimo siuvykloje). Jos siuvinėtos ir nertos staltiesės, takeliai, išaustos juostos puošia daugelio žmonių namus. 2000 m. Janina persikėlė gyventi pas seserį Oną į Palemoną. Juozas Prapuolenis mirė 2009 m., jo žmona Ona – 2011-aisiais. Janiną karšino jos ilgai globotos seserėčios Prapuolenytės. Janina mirė 2014 m., sulaukusi 91 metų, ir palaidota Rokiškio kapinėse greta savo mamos.

Visos penkios nuolatinės Velniakalnio vasaros viešnios Prapuolenytės baigė aukštąjį mokslą. Ina tapo biochemike ir psichologe, Vita – skaičiavimo technikos inžiniere, Danutė – elektronikos inžiniere, Roma – telemechanikos inžiniere, Virginija – inžinerinių tinklų projektuotoja.

O koks gi mano tėvų įnamių likimas? J. Cybavičius mirė dar 1952 m.. E. Cybavičienė, mano mamai mirus, kurį laiką gyveno gretimame Kalneliškių k. Mirė 1969 m. Kaune, pas sūnų Algimantą. Vytautas Cybavičius, atitarnavęs sovietinėje armijoje ir neakivaizdžiai baigęs ekonomikos mokslus, dirbo vyr. buhalteriu stambiose įmonėse, rajono Finansų skyriaus vedėju, vėliau darbavosi įvairiose įmonėse civilinės saugos štabo viršininku. Darbovietės – Alytus, Vievis, Kėdainiai, Panevėžys. Jau būdamas pensininkas, mirė 2012 m. Panevėžyje. Jo šeimoje užaugo dukra teisininkė Vaiva. Vytauto brolis Algimantas, kaip nuteistojo sūnus, buvo pašalintas iš Lietuvos žemės ūkio akademijos ekonomikos studijų, tarnavo sovietinėje armijoje, paskui iki pat pensijos dirbo Kauno hidroelektrinėje budinčiuoju inžinieriumi, jam suteiktas Nusipelniusio energetiko vardas. Mirė 2010 m.

E. Nausėdienė, sūnui Eimučiui baigus architektūros studijas, persikėlė į sūnaus darbo vietą – Uteną. Mirė 1991 m. Eimutis dirbo Žemės ūkio projektavimo instituto Utenos skyriaus architektu, kurį laiką buvo rajono vyriausiasis architektas. Mirė 2003 m. Paliko sūnų ir dukrą.

Elena Bulovaitė, ištekėjusi už panevėžiečio „Autoserviso“ vyriausiojo inžinieriaus Jono Žebrio, gyveno ramiau, po Žebrienės pavarde paslėpusi netikrąją. Elenos vardą atgavo tik Nepriklausomos Lietuvos laikais. Baigusi aukštąjį mokslą, Elena mokytojavo Panevėžyje, paskui ilgą laiką iki pensijos dirbo Panevėžio mokslo technikos bibliotekoje. Vyresnysis Elenos brolis Adolfas, sulaukęs pilnametystės, tarnavo sovietinėje armijoje, vėliau dirbo vairuotoju – vežiojo Panevėžio vyskupą. Jauniausias brolis Stasys iki 15 metų amžiaus gyveno Antalieptės vaikų namuose, paskui įsikūrė ir dirbo Panevėžyje. Čia ir dabar visi trys su šeimomis tebegyvena. Partizanų mama Bronė mirė 1985 m.

Du Velniakalniai

Jurgis Algimantas Bučius sako, kad jo užrašytuose žmonos prisiminimuose papasakoti įvykiai buvę viename iš dviejų tą patį vardą turinčių gyvenviečių –Velniakalnio kaime. Jis dar gyvas, bet labai sumažėjęs – pagal 2001 m. gyventojų surašymą jame gyveno tik 7 žmonės. Jo bendravardė šiaurinė Rokiškio miesto dalis, straipsnio pradžioje paminėta, kaip urbanizuota mišri sodų, gyvenamųjų namų ir poilsio pramogų teritorija, klesti ir vystosi. Tai lyg senojo Velniakalnio ainė, o ainiai dažnai aplenkia savo protėvius…

Parengė Dalia Zibolienė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie