Projekto rėmėjo logotipas
Projekto rėmėjo logotipas
Pabaiga. Pradžia 2015 09 05
Kirkūnuose 1931 m. gimęs Antanas Vedeika surinko ir užrašė gimtojo kaimo ir čia gyvenusių žmonių istorijas. Iš A. Vedeikos „Kirkūnų kaimas ir jo gyventojai“ rankraščių.
Apie kaimą ir žemės dalybas
Mane 1949 metais  ištrėmė. Taigi  mano  matymo  laikas gana  trumpas – tik apie  10 metų.  Dar  reikia  pridurti, kad tada beveik  ištisai  buvo  okupacijų  ir karo metas. Grįžęs  iš  Sibiro dvejus metus (1959-1960) gyvenau tėviškėje  ir  dirbau  vairuotoju. Tai  leido  geriau  pažinti apylinkes ir  čia  gyvenančius  žmones.
Kelias  Obeliai-Juodupė per Lukštus eina per kaimo vidurį. Gatvinį  kaimą  sudarė  13 valakų –  apie 660 ha. Kaimas  į vienkiemius  išsiskirstė, Lietuvai  atkūrus  nepriklausomybę 1918 m., nors tam ruošėsi dar prieš  Pirmąjį  pasaulinį  karą. Išsiskirsčius į vienkiemius, jau buvo 40  sodybų. Pilni  valakai  tebuvo likę tik 3: Vedeikos  Klemenso, Čelkio Prano (Čelkienės Onos) ir Skeivalo Aleksandro. Bet Aleksandrui  mirus (jis vaikų neturėjo), ūkį pasidalijo grįžę iš Amerikos  jo broliai  Juozas ir Matas  Skeivalai.  Kiti  valakai  tada  jau  buvo  susmulkėję. Stebina  faktas, kaip  vienas  matininkas  sugebėjo  išdalinti žemę, kad  visi  būtų patenkinti? Nemanau, kad  matininkas  buvo  baigęs  aukštuosius  mokslus, o  ir  matavo  su  sieksniu  ar  su  virve. Ką  reiškia, kai  dirba  sąžiningi žmonės. Dalinant žemę, ji buvo suskirstyta į 13 gabalų – priklausomai nuo rūšies ir  vietos sudarė nuo 25 iki 60 ha. Kiekvienas  gabalas (valakas) buvo leidžiamas iš varžytynių. Sunkiau  buvo  susitarti  tada, jeigu  valakas priklausė  trims ar  keturioms  šeimoms. Tuomet  buvo  varžomasi, mažinant  hektarų  skaičių. Po to  visi tie  nuvaržyti  hektarai vėl  buvo išdalinti, pridedant žemės  priklausomai  nuo  jos  rūšies. Tokiu  būdu,  pvz.,  Čelkis  Juozas (Čirpus) ar  Skeivalienė  už  pusvalakį  gavo  po 30 ha. Gi Onos Čelkienės pilnas valakas tebuvo 28 ha, Vedeikos – 31 ha.
Į Sibirą, už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos…
Šalia  Kirkūnų – Kirkūnėlių kaimas. Gyventojai  čia  buvo  mažažemiai. Tik po 1918  m.  žemės  reformos jie  gavo žemės iš  Skemų dvaro. Dalis  šių  gyventojų  pasiliko gyventi senoje  vietoje. Tai Stankūnas, Laužadis Antanas, Ezerskis, Šalkauskas, Stundžius. Jų vaikai ėjo į Kirkūnų mokyklą.  Kiti  gyventojai kūrėsi  arčiau  Skemų ar Skemų  Dvaro  kaimų. Vedeikos įsikūrė Kirkūnuose 1705 m. ar 1706 m. Tikriausiai  ūkį pirko, nes pirmasis vaikas krikštytas dar gyvenant Gindviliuose. Klemensas Vedeika (gim. 1888 m.) –  jau ketvirtoji karta. Klemensas turėjo tris seseris: Angelę, Konstanciją ir Veroniką bei brolį Antaną. Jis  buvo  karo lakūnas žvalgas. Antanas žuvo 1929 m. Klaipėdoje aviakatastrofoje. Buvo nevedęs. Klemenso žmona Emilija Kurklietytė gimė 1893 m. Kirkūnų kaime. Tais laikais ji buvo pakankamai raštinga. Obeliuose mokėsi siuvimo ir rašto. Gal daugiau rašto, nes tais laikais viešai mokytis dar negalėjo. Labai mėgo skaityti. Jos tėvas Antanas Kurklietis (gim. apie 1875 m.), kiek supratau, irgi nebuvo abejingas knygai, atrodo, buvo knygnešių pagalbininkas. Mirė anksti, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Klemenso šeimoje užaugo 4 vaikai: Ona, Bronė, Juozas ir aš, Antanas. Juozas nuo sovietinės kariuomenės slapstėsi namuose, vėliau suklastojo dokumentus, kad gimęs ne 1926, o 1929 metais, ir išvažiavo iš namų. Taip išsisuko ne tik nuo armijos, bet ir nuo Sibiro. Tiesa, po kiek laiko į armiją  jį paėmė. 1948 metais organizavo kolūkį. Keista, kad  į  kolūkį stojo tik buožės ir bežemiai, vidutiniokai nestojo. Tėvelis jau buvo kolūkietis, bet 1949 m. kovo mėn. 27 d. vis dėlto ištrėmė – pritaikė straipsnį „valstietis buožė“. Taip tėveliai ir aš atsidūrėme Irkutsko srityje už 7 tūkst. kilometrų nuo Lietuvos. Sesuo Bronė gyveno ir dirbo Rokiškyje.  Ją suėmė po kelių dienų ir vežė atskirai, vėliau jai leido atvažiuoti pas mus.
Ona mokėsi Vilniuje buhalterių kursuose, liko neištremta, bet į darbą niekas nepriėmė. Giminės priglausti bijojo, o ir darbo rankų nebereikėjo. Mes Sibire išbuvome iki 1958 metų rudens, paleido iš tremties be teisės gyventi Lietuvoje. Surizikavome ir grįžome į namus. Tėviškėj viename namo gale gyveno moteris su šešetu vaikų, o kitame – mūsų kaimo gyventojas Kadakauskas su žmona ir dvejų metų dukrele. Gryčia buvo pertverta. Jie gyveno viename kambaryje, mes kitame.  Neregistravo, bet ir neišvarė, kaip atsitiko su seserimi Brone, kuri buvo priversta išvažiuoti į Latviją. Aš milicijos įgaliotiniui, gyvenusiam Lukštuose, pastatydavau pusę litro ir jis palikdavo mus ramybėje iki kito karto. Kolūkyje dirbau vairuotoju. Prisiregistruoti leido tik po dvejų metų. Kaimas dar nebuvo ištuštėjęs: buvo išnykusios tik 6 sodybos: Kundelio, Rinkevičiaus, Antano Čelkio, Kurkliečio Juozo („Vaitėno“ Mataušo tėvo), Savicko Kosto ir Garuolienės Onos. Kaimas sunyko vėliau, ypač po melioracijos. Vaikai išsivažinėjo kas kur, senieji išmirė.
Kaimo pasakorius
Jonas Garuolis, artimiausias mūsų (Vedeikų) kaimynas, buvo  neeilinis  žmogus. Jis penkerius metus  tarnavo caro  kariuomenėje  Kaukaze, tiek pat laiko dirbo  važnyčiotoju  Obelių  klebonijoje. Tuo  metu  ten  dirbo net  5 kunigai. Bažnyčiai  priklausė 40 ha žemės, tarnavo  daug  tarnų  ir  tarnaičių. Vėliau Garuolis devynerius  metus  gyveno  JAV, dirbo Fordo  automobilių  gamykloje.
O  jau  mokėjo jis pasakoti! Kartais  ir  pagražindamas, ir  pameluodamas. Nepripažino  vidurio: ką  pradėdavo  girti, išgirdavo,  ką peikdavo, tai  visai supeikdavo. Jam  buvo  reikalingi  klausytojai. Dažną  vasaros  rytą, saulei  tekant, būdavo,  prijoja prie  mūsų  lango, pabeldžia… Tėvelis dar miega, o  mama  atidaro  langą. Svečias sėdi  ant  savo  Baltakarčio (turėjo  tokį  ramų  arklį) kaip  ant  suolo, neapsižergęs ir ima  pasakoti  visas apylinkės  naujienas. Aišku,  su  pagražinimais.   Rudens  vakarais  arba  sekmadieniais  ateidavo  ir  pasakodavo  daug  kartų  girdėtas  istorijas. Mes, vaikai,  negalėdavom  akių  atitraukti, stovėdavom  išsižioję. Ne  šiaip  pasakodavo, o  mojuodavo  rankomis, pašokdavo, nekalbant  jau  apie  balso  intonacijas.
 Žemės Garuolis  turėjo apie 18 ha. Taigi  buvo  vidutiniokas, todėl liko  neištremtas. Dirbo  kolūkyje. Kada  mes  grįžome  iš  Sibiro, jam  buvo  septyniasdešimt treji  metai, bet  kasdien  eidavo į  darbą. Buvo  aukštas,  stambus  vyras, degtinės  beveik  negerdavo, rūkė, bet nedaug. Kartu  su juo gyveno sesuo Angelė. Jei  ji pasakodavo  apie  patinkantį  vaikiną, visada sakydavo: ,,Didelis, gražus, raudonas, kaip  mūsų  Jonas.“ Tą  patį  sakydavo  ir  apie  marčią – Jono  žmoną. Atrodė, kad  jis  gyvens  šimtą  metų, bet  Obeliuose ėjo  per  gatvę, stabtelėjo ir  jį užkliudė   sunkvežimis. Jonas griūdamas  smarkiai susitrenkė ir  po poros  savaičių  mirė.  Tada jam buvo  apie 80 metų.
Jo sodyba  buvo  kaimo  vidury, o jo  name  visą  laiką  buvo pradžios  mokyklos du  skyriai.  Kiti  du  skyriai  buvo  Onos  Čelkienės  namuose. Išsaugota  lentelė su Vytim dar  ir dabar  tebekaba  ant Garuolio namo  sienos. Kirkūnų  mokykloje  mokėsi  visi  Kirkūnų  ir  Laužadžių kaimų  vaikai. Mokyklą  lankė  dalis Kirkūnėlių, Skemų, Sniegių, Vabolių ir Strepeikių  kaimų  vaikų.
Kirkūnų vakaruškos
Šauniausi Kirkūnų kaimo vyrai buvo Čelkiai („Čirpai“), Stasys Rinkevičius, Vincas Skeivalas ir  kiti. Dainos  netilo nei žiemą, nei vasarą, nei dieną, nei vakarą. Merginų grupę sudarė Laucytės, Vedeikaitės, Skeivalaitės, Nastutė Čelkytė. Vakaruškos dažniausiai buvo rengiamos mūsų namuose, nes buvo nemaža gryčia ir pats kaimo centras. Vasarą šokdavo kieme arba gonkose.  Kad  leistų  ruošti vakarušką, sesuo Ona tėveliui pabučiuodavo ranką ir gražiai paprašydavo.  Rinkdavosi  ne tik mūsų kaimo,  bet ateidavo jaunimo ir iš Skemų, Kirkūnėlių, Laužadžių, Sniegių. Ateidavo  ir Vabolių ruseliai.
Kaime  šauliai  dažnai rengdavo gegužines. Tam labai tiko dirvonas, esantis šalia Onos Čelkienės  klojimo. Prieš pat karą kaime beveik visi turėjo dviračius, puošėsi pirktiniais kostiumais. Kad į susiėjimus atvažiuotų kas girtas, nebuvo nė kalbos. Nebuvo nei  keiksmų, nei muštynių. Viskas pasikeitė per karą, o ypač po karo. Kaime prieš karą išgerdavo tik per didžiąsias šventes ar per atlaidus. Kai ruošdavo „ekzekvijas“, tada darydavo bendras vaišes. Po pamaldų susirinkdavo ir vaišinosi, bet nepasigerdavo. Kartą  Kalėdų antrą dieną buvo vakaruška, į kurią atėjo išgėręs Kirkūnėlių jaunuolis Ezerskis. Jis atsisėdo ant lovos, prisnūdo ir sublogavo.  Kalbų visiems užteko keliems metams. Nei Kalėdų, nei Velykų pirmąją dieną vakaruškų neruošdavo, nebent mokykloje pastatydavo kokį spektakliuką. Didžiausa šventė buvo Porcinkulių atlaidai, kurie buvo vieninteliai per visus metus, nes Lukštų parapija maža. Visi ruošdavosi, laukdavo svečių. Ubagai, „kromelninkai“, davatkos rinkdavosi  jau penktadienį. Dulkės  nenusėsdavo keturias dienas.
Į laidotuves savo kaimo žmonių niekas specialiai nekviesdavo. Susižinodavo vienas nuo kito ir visi susirinkdavo. Į vestuves nekviesti neidavo. Susirinkdavo tik jaunimas  pasišokti.  Gimtadienių  niekas neminėdavo. Aš net savo artimųjų  gimimo dienų nežinojau. Švęsdavo vardadienius. Išvakarėse naktį draugai ant durų pakabindavo vainiką, užkišdavo atvirutę su palinkėjimais. Tik po karo atėjo mada  vaišinti draugus.
Gegužinės ar birželinės pamaldos vykdavo pas Baltrukėną arba pas Antaną Kurklietį („Kavolėką“). Daugiausia rinkdavosi davatkos, viena kita moteris ir jaunimas. Giedodavo giesmes. Svarbią vietą kaimo gyvenime užėmė talkos. Ypač rudenį, kuliant javus. Vasarą būdavo šienapjūtės, mėšlavežio talkos. Mėšlavežio pabaigtuvės neapsieidavo be vandens. Kartais vieni kitus išmaudydavo su visais rūbais.
Kirkūnų siuvėjos
Kirkūnų kaime gyvenusi Saulių šeima turėjo ypatingą statusą. Šeimynos galva Pranas buvo pasienio policininkas, kilnojamas iš vienos tarnybos vietos į kitą. Jis šiame kaime gavo žemės ir pasistatė namą, kuriame šeima visam laikui apsistojo po tragiško įvykio – 1938 m. Pranas buvo sušaudytas. Rokiškyje gyvenanti Teresės ir Prano dukra Aldona pasakojo, jog motina buvo garsi siuvėja. „Visus kaimo žmones apsiūdavo. Iki šiol saugau jos „Singer“ siuvimo mašiną. Mama siuvo, ko reikėjo: sukneles, kailinius, vyriškus marškinius, kostiumus. Visos trobos jai buvo kaip namai. Žemės darbų ji dirbti nemokėjo, tad už pasiūtus drabužius kaimiečiai atidirbdavo. Mama per 10 metų išmokė 14 siuvėjų, septynios – iš to paties Kirkūnų kaimo. O kaip ji siuvinėjo! Dar ir dabar turiu jos siuvinėtų kilimų, staltiesėlių, kampelių. Anūkai liepia išmesti, bet gaila. Čia gi motinos palikimas“, –  pasakojo siuvėjos dukra Aldona. Ji pati irgi išmoko šio amato, tačiau dirbo kolūkyje, todėl užsakymų priimdavo mažai. Aštuoniasdešimt ketverių sulaukusi Aldona dabar vis rečiau prisiliečia prie „zingerio“, o buvo laikas, kai ne tik kostiumus, paltus, sukneles, net pirštuotas pirštines ir puošnias vestuvių sukneles dukrai Zitai ir marčiai Irenai pasiūdino.
Kirkūnuose, kur buvo Saulių troba, dabar karaliauja krūmynai. Per melioracijos bumą 1970 m. šeima sodybą paliko, apsigyveno Strepeikių kaime, o vėliau Aldona persikėlė į Rokiškį. „Kirkūnai buvo didelis kaimas. Suskaičiavau – gal net 45 sodybos“, – pasakojo pašnekovė. Ji puikiai prisimena, kai per kaimą traukėsi vokiečiai ir vyko aršios kautynės su rusais. Jai tada buvo 12 metų, bet tankų ir kitos karo technikos vaizdas, nušautų ir į griovius sumestų arklių kalnai iki šiol tebestovi akyse. Pas Saulius buvo laikinai apsistoję du vokiečių kareiviai. Dailią Saulių dukrą jie mokė jodinėti arkliu, šeimai duodavo cukraus. „Vokiečiai buvo labai mandagūs ir tvarkingi“, –  senus įvykius, kurie neužrašyti, bet iš atminties nepradingo, prisiminė kirkūnietė Aldona. Pasak jos, kiekvienos šio kaimo šeimos istorija verta atskiro pasakojimo, bet ano meto įvykių ir kaimo gyvenimo liudininkų kasmet vis mažiau.

Parengė Aldona MINKEVIČIENĖ

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: