Gegužės 2 d. į Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją sugrįš Rokiškio 1-osios berniukų ir 2-osios mergaičių gimnazijų abiturientai: jiems brandos atestatai buvo įteikti 1949 m. Dar pernai jie planavo paminėti mokyklos baigimo 65-metį, tačiau dėl įvairių problemų teko šį renginį nukelti. Iš 75 abiturientų susitikimo sulaukė 22. Apie bendraklasius, savąją mokyklą prisiminimais pasidalijo Algimantas Jurgis Bučius.
Ar išsipildė svajonės?
Ta proga grįžkime į 1949 metus. Tais metais laikraščio „Tarybinis Rokiškis“ birželio 9 d. NR. 66 antrajame puslapyje buvo atspausdinta vienuolikos mūsų klasės draugų – abiturientų – troškimai. Aldona Balčiūnaitė, Alfonsas Kaminskas, A. Šerepkaitė svajojo tapti pedagogais, Kazys Bliudžius – kino operatorium, Elė Matiukaitė ir Aldona Varškevičiūtė – agronomėmis, Antanas Diržys – matematiku, Monika Stankūnaitė – sporto pedagoge, Vytautas Ragelis – elektrotechnikos inžinieriumi, Adolfas Stašys – dailininku, Juozas Tunaitis – astronomu.
Ar išsipildė šios svajonės? A. Balčiūnaitei, A. Kaminskui, M. Stankūnaitei, V. Rageliui, A. Stašiui – taip (vieniems – greitai, kai kuriems – tik po keliolikos metų). Kitiems norus pakoregavo gyvenimas. K. Bliudžius tapo lengvosios pramonės techniku, E. Matiukaitė – farmacininke, provizore, A. Varškevičiūtė-Vitkūnienė – ekonomiste. A. Diržiui studijas Vilniaus universiteto Fizikos-matematikos fakultete nutraukė tremtis į Sibirą ir jis tapo techniku elektriku. J. Tunaitis, baigęs Vilniaus universitete I kurso astronomijos studijas, perėjo mokytis į Kauno kunigų seminariją, tapo kunigu ir vyskupu. Apie A. Šerepkaitės pasirinkimą žinių nėra.
Nemažai negalėjo studijuoti
Rokiškio gimnazijų 1949 m. abiturientų laidoje buvo 75 moksleiviai – 37 berniukai ir 38 mergaitės. Šiandien mūsų gyvų liko tik 22. Apie 7 draugus jokios informacijos neturime. Dauguma – net 30 – pasirinko pedagogo profesiją. Tai paaiškinama tuo, kad nemažai abiturientų, kurie dėl socialinės kilmės ar pragyvenimo lygio negalėjo studijuoti, buvo priimami dirbti mokytojais (jų pokario metais labai trūko). Mokytojaudami jie kartu mokėsi neakivaizdiniu būdu. Todėl prie tų, kurie, baigę gimnaziją ir studijas stacionare, gavo diplomus, vėliau prisidėjo ir buvę neakivaizdininkai.
Antroje vietoje pagal skaičių sudaro inžinieriai: 11 (2 hidrotechnikos, 1 elektrotechnikos, 2 mechanikos, 2 miškų ūkio, 2 žemėtvarkos. Apie 2 pasirinktas inžinerijos kryptis nežinome). Po inžinierių – visų krypčių ekonomistai. Jų 10 (tarp jų 3, turintys vidurinį specialųjį išsilavinimą). Kitų specialybių tik: kunigų – 1, vienuolių – 2, gydytojų – 2, farmacininkų – 1, teisininkų – 1, filologų – 1, architektų – 1, ūkininkų – 1, partinės nomenklatūros darbuotojų – 1, technikų – 2 (1 elektrotechnikas, 1 lengvosios pramonės technikas), tarnautojų – 5 (tai praktikai, kurie baigę gimnaziją nesimokė arba mokėsi labai trumpai ir dirbo įvairiose įstaigose). Apie 5 klasės draugų profesijas nepavyko sužinoti. Klasės draugų profesijų pasirinkimą atspindintys skaičiai dėl informacijos trūkumo gali būti ne visai tikslūs (tačiau tik su nežymiais nukrypimais).
Yra kuo didžiuotis
Galime didžiuotis, kad iš mūsų tarpo iškilo garbus Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchas vyskupas Juozas Tunaitis, kuris mitrą nešiojo 21 metus, iki pat mirties. Dvi bendraklasės pasirinko tarnystę Dievui, priimdamos vienuolių šventimus (Vanda Kudukytė ir Anėlė Pranckūnaitė, pirmoji iš jų buvo ir pedagogė). Mums garbė turėti tris mokslų daktarus: humanitarinių mokslų srityje – Joną Bajorą (miręs), socialinių mokslų – S. Mačiulytę-Šešelgienę ir A. Varškevičiūtę-Vitkūnienę. Visi jie turi ir docentų vardus. Pirmasis dėstė Kauno medicinos universitete ir buvo Kalbų katedros vedėju, kitos – Vilniaus universitete. Mokslo srityje S. Mačiulytė-Šešelgienė darbavosi Žemės ūkio ekonomikos mokslo tyrimo institute, A. Varškevičiūtė-Vitkūnienė – Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos institute (abi – vyr. mokslo bendradarbėmis). Daug nusipelnė Lietuvos kultūros paveldo paminklų restauravimo ir pritaikymo juos naudoti įvairioms reikmėms srityje neseniai miręs architektas Jonas Zibolis (jo svarbiausi darbai įvardinti mano straipsnyje, paskelbtame „Gimtajame Rokiškyje“ 2015 m. balandžio 18 d. numeryje). Rokiškėnai ir svečiai gali gėrėtis pagal J. Zibolio projektą restauruotu Rokiškio dvaro valgomuoju. Manau, kad jo veikla sulauks deramo įvertinimo.
Kai kurie iš 1949 m. laidos abiturientų tapo didelių kolektyvų ūkiniais ar profesiniais vadovais. Danutė Vincerzevičiūtė-Nekrašienė net 20 metų rūpinosi žmonių sveikata, būdama Alytaus rajono centrinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja gydymo reikalams. Ją – sąžiningą ir veiklią vadovę – ligi šiol su dėkingumu prisimena alytiškiai. Juozas Kancevičius net 26 metus buvo respublikinio Žemėtvarkos projektavimo instituto vyriausiuoju inžinieriumi, direktoriaus pavaduotoju, Kazimieras Šešelgis 30 metų dirbo respublikinio Vandens ūkio projektavimo instituto Vilniaus skyriaus viršininku.
Šių eilučių autorius direktoriavo Pramoninės statybos projektavimo instituto Vilniaus filiale, po to jį reorganizavus į „Lietuvos statybų projektą“ darbavosi jo generaliniu direktoriumi. Bendras stažas direktoriaus pareigose – 28 metai. Po to dar 8 metus dirbo Statybos ir urbanistikos bei Aplinkos ministerijose departamento direktoriaus pavaduotoju. Vienintelis teisininkas Mykolas Bareišis dešimt metų vadovavo Teisingumo ministerijai pavaldžiam Civilinės metrikacijos skyriui. Klasės draugai juokdavosi, kad turim du vyskupus – dangiškąjį J. Tunaitį ir žemiškąjį – M. Bareišį.
Joana Jasiulionytė-Andrikienė 32-ejus metus dirbo Marcinkonių vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja, Kazimieras Giriūnas buvo „negęstantis kaimo žibintas“, ilgą savo pedagogo veiklos atkarpą vadovavęs Krylių kaimo (mano tėviškės) mokyklai. Malonu, kad jis mokė net 4 mano pusbrolius. Krylių ir aplinkinių kaimų gyventojai prisimena jį, kaip iškilų pedagogą ir gražaus balso dainininką. Miškų ūkio inžinierius Vytautas Garška turėjo tik vieną darbovietę – Rokiškio miškų ūkį (dabar Rokiškio miškų urėdija), kurioje jis dirbo visus 46 savo veiklos metus, iš jų 16 metų – Rokiškio girininku. V. Garška sukūrė gyvą žaliosios gamtos paminklą rokiškėnams, tuo pačiu įamžindamas savo atminimą – 20 ha miško parką, pasodintą per 20 metų (tarp Ąžuolų gatvės, vandenvietės teritorijos ir senojo dvaro parko), organizavo 50 ąžuolų sodinimą senojo dvaro teritorijoje. Jo rūpesčiu pušaitės, liepos ir maumedžiai pagražino teritoriją prie Rokiškio psichiatrijos ligoninės. Vytautas Staskonis 45 metus triūsė Kauno dujotiekio statybos organizacijose (įvairiais pavadinimais), užimdamas atsakingas pareigas – nuo darbų vykdytojo iki vyriausiojo inžinieriaus.
Buvo ir netikėtų posūkių
Keletas mūsų draugų peršoko tuometinį standartinį mokymosi gimnazijoje aštuonerių metų laikotarpį – eksternu ar mokydamiesi parengiamuosiuose kursuose baigė gimnaziją metais anksčiau. Tarp jų: Vytautas Gladutis, tapęs žinomu žurnalistu – „Tarybinio mokytojo“ redaktoriaus pavaduotoju, Jurgis Paliukas – vienu iš Kauno dujofikavimo asų (V. Staskonio bendražygiu ir jo viršininku).
Kai kurių klasės draugų darbo veikloje buvo ir netikėtų posūkių. 17 metų mokytoju dirbęs Aloyzas Kirlys pasuko į statybą, tapo Vilniaus statybos tresto Gamybos komplektavimo valdybos direktoriaus pavaduotoju ir sėkmingai dirbo šiame poste iki pensijos.
Tadas Teseckas, gavęs ekonomisto diplomą, nė dienos nedirbo šioje srityje ir tęsė dar studijų metu pradėtą žurnalisto veiklą: plušo „Eltos“ korespondentu, ėjo atsakingas pareigas žurnalų „Švyturys“, „Kultūros barai“, „Mokslas ir technika“ bei kitose redakcijose, organizavo respublikines lietuviškų amatų dienas.
Tarp Rokiškio gimnazijų 1949 m. laidos abiturientų, tikriausiai, būtų dar ir daugiau iškilių žmonių, jei ne 1948 m. trėmimai per priešpaskutinės gimnazijos klasės baigiamuosius egzaminus. Į Sibirą buvo išvežti Janina Augaitytė-Gruodienė, Jonas Juozonis, Vanda Kazanavičiūtė-Makutėnenė, Vytautas Žiaugra. 1949 m. toks pat likimas ištiko A. Sakalauską, J. Daščiorą, Pautienį, dar vėliau – Bronę Masytę-Kučienę.
Manau, kad daugelis Rokiškio gimnazijų 1949 m. laidos abiturientų sąžiningai atidavė savo profesinius sugebėjimus Tėvynei ir jos žmonėms. Atsiprašau, jei straipsnyje dėl nepakankamos informacijos nenurodyti kai kurių bendraklasių vardai, kurie dingo iš atminties. Gali būti ir kitų neesminių netikslumų.
Parengė Dalia Zibolienė
