Projekto rėmėjo logotipas.
Projekto rėmėjo logotipas.
Prie Dirdų

Kai 1949 m., baigęs Rokiškio 1-ąją berniukų gimnaziją, atvažiavau į Vilnių stoti į universitetą studijuoti astronomijos, iš garsaus astronomo prof. dr. Pauliaus Slavėno išgirdau malonų komplimentą: „Rokiškio gimnaziją gerbiu. Ten mokytojai iš Olimpo.“  Apie juos ir noriu papasakoti šiame straipsnyje, skirtame Rokiškio 1-osios berniukų ir 2-osios mergaičių gimnazijos (toliau – Rokiškio gimnazijų) 1949 m. laidos abiturientų susitikimui praėjus 66 metams nuo to laiko, kai gavome brandos atestatus.

Malonus komplimentas

Sakoma, kad upės tėkmė, jos vandens skonis, skaidra ir kitos savybės labai priklauso nuo versmių, iš kurių upė išteka. Be abejonės, šioms savybėms turi įtakos ir upės vagą supanti aplinka, kuri dažnai keičiasi, upei keliaujant nuo ištakų iki žiočių. Panašiai yra ir su įvairiomis institucijomis. Jų ištakų šaltiniai –  to laikotarpio istorinė ir socialinė aplinka, joje sklandančios idėjos, tų institucijų steigėjų (kūrėjų) ir vadovų asmenybės. Laikraščio straipsnyje išvardinti visas tas asmenybes, nušviesti jų veiklą ir laikotarpį, kuriuo jie triūsė, neįmanoma. Tam reikėtų knygos. Manau, kad rokiškėnų rūpesčiu ji pasirodys gimnazijos įkūrimo šimtmečio proga (2018 m.).

Rokiškio gimnazijos direktoriais įvairiu metu buvo (neminėsiu dirbusių labai trumpą laiką): dailininkas, būsimas Vilniaus dailės akademijos (sovietiniais metais – instituto) profesorius Justinas Vienožinskis; būsimas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius ir rektorius, akademikas Antanas Purėnas; žinomos rašytojos Liudvikos Didžiulienės (Žmonos) ir knygnešio Stanislovo Didžiulio sūnus, 1917 m. Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis, biologas Vytautas Didžiulis; dar vienas tos pačios konferencijos dalyvis, studijavęs Fribūro ir Sorbonos universitetuose, istorikas Juozas Petrulis;  žinomas pedagogas, buvęs Biržų gimnazijos direktorius, istorikas Vilius Grytė (jis Rokiškio gimnazijos direktoriumi dirbo ilgiausiai – 10 metų); iškilus visuomenės ir valstybės veikėjas, vertingo 3 tomų enciklopedinio žinyno „Mūsų Lietuva“ autorius Mečys Kviklys (1940 m. ištremtas su šeima ir 1942 m. sušaudytas); buvęs Rokiškio apskrities viršininkas, Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis Eugenijus Šalkauskas (1940 m. su šeima ištremtas, mirė tremtyje 1942 m.).

Jau vien sprendžiant iš aukščiau išvardintų asmenų pareigų ir veiklos, galima neabejoti buvusių gimnazijos direktorių autoritetu, kompetencija ir talentu. Vadovavimas gimnazijai nesusilpnėjo ir sovietų bei vokiečių okupacijos metu. Man mokantis gimnazijoje, prie gimnazijos vairo dažniausiai stovėjo patyrę pedagogai: lituanistai Jonas Daniusevičius ir Juozas Tarvydas; liaudies muzikos tyrinėtojas Stasys Paliulis; lituanistas (vėliau Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanas) Juozas Jasinevičius; žinomas garsus matematikas, dirbęs Rokiškio gimnazijoje nuo 1920 m., Juozas Janulionis. 1944 m., perskyrus gimnazijas į dvi: berniukų ir mergaičių (ir kartu ištrynus J. Tumo-Vaižganto vardą iš gimnazijos pavadinimo), mergaičių gimnazijai vadovavo pedagogės, turinčios nemažą darbo stažą: Julija Marcinkienė, Bronė Bučienė, Veronika Genevičienė.

Mokytojų laivas

Mes, būsimi 1949 m. laidos abiturientai, mokslą abiejose gimnazijose pradėjome 1942 m.  rudenį.  Sovietų ir vokiečių okupacijos meto Rokiškio gimnazijų pedagogus būtų galima suskirstyti į keturias grupes: 1) nuo tarpukario Lietuvos laikų Rokiškio ir kitose gimnazijose dirbę kvalifikuoti pedagogai; 2) buvę Lietuvos kariuomenės karininkai; 3) 1940 m. uždarytų vienuolynų seserys ir auklėtinės; 4) buvę politikai ir visuomenės veikėjai, kuriems Vilniuje ar Kaune gyventi buvo pavojinga dėl antinacistinių pažiūrų ar praeities veiklos; 5) vokiečių valdžios uždarytų Lietuvos aukštųjų mokyklų auklėtiniai.

Pirmajai grupei priskirčiau mokytojus: matematiką  J. Janulionį, lituanistus J. Tarvydą ir jo žmoną A. Tarvydienę, Stasį Naginską, istoriką  J. Petrulį, fiziką Juozą Žukauską, dailės mokytojus Antaną Šukį ir P. Simonavičių, muzikus Kazimierą Jovaišą ir M. Milaknį, namų darbų specialistę D. Klybaitę. Antroji grupė: matematikas ir fizikas plk. ltn. J. Vitkūnas, istorikas kpt. A. Saulis, jaun. ltn. Juozas Lipas.

Į trečią grupę reikėtų įrašyti keturias vienuoles ar vienuolyno auklėtines lituanistes: A. Česnaitę, P. Gervaitę, A. Šulaitytę, A. Žmuizdinaitę. Ketvirta grupė pati gausiausia:  lietuvių kalbą ir literatūrą dėstė  E. Užbalienė ir Juozas Jasinevičius, vokiečių kalbą – būsimas Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius, vienas iš dabartinės Lietuvos Konstitucijos autorių Juozas Bulovas, piešimą –  skulptorius,  būsimas Vilniaus dailės instituto profesorius Napoleonas Petrulis, istoriją – patyrę pedagogai Pranė Šilinaitė ir F. Nastopkienė, chemiją – Povilas Šinkūnas. Skirtingose klasėse įvairių dalykų mokė penktai grupei priskirtinos mokytojos Regina Mikšytė, I. Naginskaitė, Ona Ruželytė, A. Čepaitė ir kt.

Karininkai ir vienuolės

Po antros sovietų okupacijos pedagogų kolektyvo sudėtis smarkiai pasikeitė. Iš gimnazijos dingo mokytojai, buvę karininkai. Dauguma iš jų buvo tarnavę Lietuvos vietinėje rinktinėje (J. Vitkūnas net buvo Rokiškio karo komendantu), o vokiečiams ją likvidavus, buvo suimti ar slapstėsi ir nuo vokiečių, ir nuo sovietų. Mokytojos vienuolės grįžo į Vilnių ir Kauną, kur didelėse įvairios paskirties įstaigose (daugiausia leidyklose) jautėsi saugesnės.

Dalis mokytojų, mano priskirtų ketvirtai grupei, taip pat pasikeitė. Kai kurie – antinacistai ar kitų kairiųjų pažiūrų pedagogai grįžo į didžiuosius miestus dirbti aukštosiose mokyklose. Jų vietas užėmė nauji, kurie vienaip ar kitaip (veikla, pasisakymais, parašytais straipsniais ar knygomis) buvo nepatikimi sovietiniam režimui. Provincijoje buvo didesnė galimybė likti nepastebėtiems. Taigi fiziką pradėjo dėstyti buvęs vienos iš tarpukario Lietuvos vyriausybių susisiekimo ministras, M. K. Čiurlionio brolis inžinierius Stasys Čiurlionis, logiką, psichologiją ir matematiką – giminės saitais su Čiurlioniais per savo brolį susijęs Bogdanas Chmielevskis, lietuvių kalbą ir literatūrą – „Naujosios Romuvos“ redaktoriaus, žinomo neokatalicizmo srovės lyderio Juozo Keliuočio brolis poetas ir žurnalistas rokiškėnas Alfonsas Keliuotis, vokiečių kalbą – pedagogas su nepageidaujama biografija, kunigo brolis Kazimieras Masilionis, anglų kalbą – jo draugė Liucija Barzdaitė (vėliau ištekėjusi už K. Masilionio), geografiją – buvusio LR ministro pirmininko kun. Vlado Mirono  giminaitis Danielius Mironas. Lietuvos savanorių sąjungos pirmininkas Petras Gužas atsivežė į Rokiškį sūnų Leonardą, dukrą aktorę Liudą Kalpokienę, Kęstutį Kalpoką ir jo brolį dailininką Gerutį Kalpoką. Visi jie tapo gimnazijos mokytojais. Sovietams atidarius vokiečių okupacijos metais uždarytas aukštąsias mokyklas, buvę jų studentai, mokytojavę gimnazijoje, grįžo į savąsias Alma mater.

Norėčiau pabrėžti vieną mano mokymosi gimnazijoje metu dirbusių mokytojų bendrą bruožą – tarpusavio toleranciją. Įvairiu laiku įvairių pažiūrų, skirtingo amžiaus žmonės, gelbėdamiesi įsėdę į vieną pedagogikos laivą, gerbė vienas kitą, bendravo, gynė ir net slėpė kolegas nuo jiems valdžios metamų kaltinimų. Nors pataikaudami ar iš baimės ir padarydavo reveransų vienai ar kitai valdžiai, širdyje liko patriotai.

Apie kiekvieną mokytoją, kuris mokė mus, būsimus 1949 m. laidos abiturientus, galima būtų prirašyti lapų lapus. Pasirinkau tuos, kurie į mano bręstančias smegenis įrašė ką nors naujo, gilaus, kas liko reikalinga ir brangu visam gyvenimui, – mylimiausius iš mylimų.

Mylimiausi iš mylimų

Pirmas berniukų lietuvių kalbos mokytojas buvo iš Raseinių gimnazijos atsikėlęs Bronius Kalinauskas (būsimas žinomas kalbininkas, Vilniaus pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakulteto dekanas). Jis buvo kartu ir pirmas mūsų klasės auklėtojas. Esu jam dėkingas, kad jis mane išmokė lietuvių kalbos sintaksės. Dėstė jis aiškiai, paprastai, suprantamai. Mokėjo atkreipti dėmesį į lietuvių kalbos senų žodžių grožį ir skambesį. Diktantams ir atpasakojimams naudojo grožinę literatūrą Lietuvos istorijos tematika. Kaip auklėtojas, mokė mandagumo, tvarkos, apgalvotų veiksmų, santūrumo, pagarbos kitiems. Kalbėjo laisvai, be įtampos, lyg draugas draugams.

Matematiką antroje klasėje dėstė Julija Marcinkienė (Dalibogaitė), kilusi nuo Dusetų, bet turėjusi rusų aristokratų Dalibogų kraujo. Taip pat mokė aiškiai ir suprantamai. Sugebėjo iš didelės apimties programos atrinkti tai, kas svarbiausia, ir tam skirti didesnį dėmesį. Tačiau reikalavo, kad sąsiuviniai būtų tvarkingi, rašomi, kaip ji sakydavo, „su meile skaičiams“. Už tvarkingus matematikos užrašus į dienyną įrašydavo gerus pažymius. Tačiau vertindama mokinių žinias buvo labai reikli – gauti  penketą buvo nelengva. Blogai atsakinėjančius bardavo. Prisimenu, kaip gavo pylos generolo Kazio Ladygos sūnėnas, bendraklasis Kazys Ladyga: „Nebūsi, Ladyga, generolu kaip tavo dėdė. Na, koks generolas, jei nemoka matematikos.“ Man atrodo, kad matematika nebuvo jai prie širdies. Dėstydama žvelgė kažkur į tolį, dažnai atitrūkdavo nuo dėstomo dalyko ir replikuodavo istorijos ar literatūros temomis. Vaikščiojo išdidžiai, žvelgdama aukštyn, madingai apsirengusi. Atrodė tikra elegantiška dama. Prisimenu vieną anekdotišką epizodą. Baigėsi mokslo metai. Gimnazijos kieme stovi klasėmis išrikiuoti moksleiviai. Žemė pažliugusi po lietaus, telkšo balos. Su baltais aukštakulniais, aukštai iškėlusi galvą, juodu paltu ir dangiškos spalvos šaliu žengia Julija Marcinkienė, įmerkdama kojas į molio pliurzą. Žengia toliau, lyg nieko nebūtų įvykę, kol staiga nuskamba linksmas vieno abituriento balsas: „Kas čia mano imaliną išgadino?“ (Imalinas –   tarpukario Lietuvoje populiarus batų tepalas.)

Pamoka – pasikalbėjimas su jaunesniais

Tiek berniukams, tiek mergaitėms paskutinėse klasėse lietuvių kalbą ir literatūrą bei visuotinę literatūrą dėstė Alfonsas Keliuotis. Tai buvo gyvas visų lietuvių kalbos ir literatūros sričių žinynas.  Jautėsi asas kiekvienoje lietuvių filologijos srityje. Puikiai mokė visas rašybos ir skyrybos, kirčiavimo taisykles, galėjo papasakoti bet kurio literatūros kūrinio, nagrinėjamo pamokose, turinį, smulkiai charakterizuoti bet kurį (ne tik pagrindinius) veikalo herojų, subtiliausius autorių biografijų faktus ir net aprašytus gamtos vaizdus. Dėstė jis ne tyla apgaubtoje klasėje, o triukšmingoje, mokiniams tarpusavyje kalbantis, replikuojant ar deklamuojant mokytojo sukurto eilėraščio posmą. Periodiškai  pasigirsdavo jo sodrus balsas: „Tylos!“, bet mokiniai nutildavo tik trumpam.

Mokiniams jis imponavo, buvo draugiškas, demokratiškai reiklus. Pamoka jam buvo lyg pasikalbėjimas su jaunesniais draugais. Iš širdies padėdavo, patardavo kuriantiems literatams, negailėdamas tam laiko, vadovavo jų būreliui. Mergaitės buvo jį įsimylėjusios, vakarėliuose kviesdavo „baltojo“ valso, nors jis sakydavo, kad „šokti jam sunkiau, nei kapoti malkas“. Jis joms negailėjo komplimentų, bet buvo taktiškas, mandagus, neperžengdavo mokytojo ir mokinių bendravimo ribų. Aš ir, manau, daug kitų buvusių jo mokinių atsimename jį ir esame dėkingi, kad jis mus išmokė mylėti gimtąją kalbą, ją taisyklingai vartoti, skaityti knygas, nuodugniai gilintis į jų turinį ir idėjas. Ne vienas jo mokinys pamilo poeziją, išleido poezijos knygų.

Lygintuvo pasiilgusiomis kelnėmis

Pasakodamas apie mokytojus, stengiuosi prisiminti pirmiausia tuos, kurie dėstė ir berniukams, ir mergaitėms. Vienas iš jų, berniukams dėstęs psichologiją ir logiką, o mergaitėms –  dar ir matematiką, buvo Bogdanas Chmielevskis, kilęs iš Panevėžio, garsaus geologo paleontologo Česlovo Chmielevskio sūnus. Tai buvo gražios išvaizdos juodaplaukis ir juodaūsis vyras, vaikščiojo lėtai, susimąstęs, akys žvelgė kažkur tolyn. Visai nesirūpino savo išvaizda, nešiojo suglamžytas, nubrizgusias ir lygintuvo pasiilgusias dryžuotas kelnes, aptemptą nunešiotą švarką, nukleiptus batus. Visi žinojo, kad jis moka hipnotizuoti, propaguoja chiromantiją. Gyveno mažame kambarėlyje gimnazijos pusrūsyje tarp knygų lentynų. Dėstė lėtai, aiškiai, vaizdingai, bet griežtai laikėsi vadovėlių postulatų, kartais pabrėždamas, kad jo požiūris kitoks, bet jis moko taip, kaip privalu pagal programą.

Jam esu skolingas, kad išmokė mane lavinti atmintį: eiti prie knygyno vitrinos, įsidėmėti, kur kokios knygos sudėtos (o jų buvo labai daug!), ir namie tą knygų išdėstymą nupiešti. Po kelių tokių „žvalgybų“ rezultatas buvo netikėtas – atsineštas iš namų vitrinos piešinys nesiskyrė nuo tikrojo vaizdo. Paskui jį papildžiau užrašais, kurie buvo ant knygų, spalvomis ir pan. Kuo toliau, tuo labiau plėčiau atminties tobulinimo ekskursijas. Po pasivaikščiojimų mieste piešdavau gatvių išklotines su pastatais ir medžiais. Mokytojas mokė įsivaizduoti, kad galva –  tai  komoda su stalčiais, į kuriuos dedame tam tikrus vaizdus ar faktus. Ištrauki reikiamą stalčių ir ten viską randi, ką nori prisiminti.

Mergaitėms labai vaizdingai dėstė trigonometriją, ypač apie geometrinius kūnus, susidarančius sukant aplink ašis įvairias geometrines figūras. Tokio tipo uždavinius sprendė vaizdžiai, gražiai piešdamas su įvairių spalvų kreida. Išeidavo nuostabūs piešiniai, ir uždaviniai virsdavo įdomybėmis. Jam dėstant mergaičių susidomėjimas matematika išaugo. Mėgo kviesti geras (bet tik gražias) mokines į pasivaikščiojimus aplink miestą, kalbėdavo įvairiausiomis temomis, pranašaudavo joms ateitį. Buvo mandagus ir taktiškas su savo pašnekovėmis. Kai sulaukdavo priekaištų, kad mokytojui netinka kviesti mokinių į pasimatymus, atsakydavo, kad jam tai reikalinga kaip psichologui. Mergaitės greitai atveriančios slapčiausių svajų duris, todėl jis patobulinąs žinias apie žmogaus emocijas (drąsą, baimę, pasitikėjimą savimi ir kitais), mintis, elgesį ir taip keliąs savo kvalifikaciją psichoanalizės bare.

Įskiepijo meilę istorijai

Dar viena įsimintina mokytoja, kurios pažadintą meilę istorijai jaučiu iki šiol, tai F. Nastopkienė. Prisimenu ją kaip šiandien – neaukšto ūgio, neapdovanota gražia išvaizda, eina, už rankų vesdama dvi nedideles tvarkingai aprengtas mergytes su kasytėmis – savo dukras. Ji dėstė Naujųjų amžių ir SSRS istorijas po kitos, taip pat mokinių mėgtos Viduramžių istorikės Pranės Šilinaitės. Dėstydama pasakojo apie visų istorijos įvykių šaknis, epochos politinę ir socialinę aplinką, visuomenes ir valstybių struktūrą, žmonių papročius. Dažnai valdovus charakterizuodavo, lygindama su kitais valdovais (net ir iš skirtingų epochų). Turėjo labai gerą atmintį istorijos datoms ir istorinių asmenybių vardams. Mokiniui baigus atsakinėti apie įvykius kurioje nors šalyje, klausdavo, kas dabar joje vyksta. Tai sužinoti galėjome tik skaitydami laikraščius ar klausydamiesi radijo. Mūsų bendraklasis, žinomas žurnalistas Tadas Teseckas, nemažai rašęs istorijos temomis, sakė, kad būdamas Vilniaus universiteto studentas klausė tarpukario Lietuvos istoriko prof. Broniaus Dundulio paskaitų ir jam šio žymaus Lietuvos istorijos aso dėstymo metodika savo logika ir maniera priminė mokytoją F. Nastopkienę. Manau, tai puikus įvertinimas.

Pamėgau matematiką

Savo prisiminimus apie iškiliausius mokytojus užbaigsiu pasakojimu apie matematiką  J. Janulionį (net dvi kadencijas buvusį gimnazijos direktoriumi – tarpukario ir sovietiniu laikotarpiu). Apie jo matematiko talentą liudija tai, kad keli jo mokiniai rokiškėnai tapo garsiais Lietuvos matematikais, mokslininkais. Tai net kelių universitetų profesorius, matematikos mokslų habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Mefodijus Sapogovas, Kauno medicinos instituto profesorius, matematikos mokslų daktaras Jonas Sapogovas, matematikos mokslų daktaras Bronius Riauba. J. Janulionio pamokos buvo įdomios, jis dėstė aiškiai, iš karto stengėsi paklausinėti mokinių, kaip jie suprato ką tik išgirstą naują dalyką. Vargas būdavo tiems, kurie nesiklausydavo pamokos, – neišvengdavo dvejeto. Bet tai netrukdė gerai išmokus kitą pamoką gauti penketą. Visus matematikos dalykus, kuriuos dėstė: algebrą, geometriją ir trigonometriją, J. Janulionis perteikdavo aiškiai, dažnai stengdamasis paaiškinti konkretaus matematikos reiškinio pritaikomumą gyvenime. Pamokos metu mokytojas darydavo trumpas atsipalaidavimo pertraukėles, per kurias pasakodavo apie įvairius savo gyvenimo etapus: jaunystę Peterburge, kai klausėsi Fiodoro Šaliapino ir Kipro Petrausko arijų Marijos teatre, dviejų revoliucijų įvykius, grįžimo į Lietuvą sunkumus, kartais suskeldavo ir linksmų anekdotų.

Iki J. Janulionio pamokų matematikos nemėgau ir ji man nesisekė, o jam dėstant tapo mėgstamiausiu dalyku. Namie jai skirdavau daug laiko, spręsdamas ne tik mokytojo užduotus, bet ir savo pasirinktus uždavinius. Didžiuojuosi, kad mano išsaugotame dienyne daug J. Janulionio įrašytų penketų. Man, inžinieriui, daug metų dirbusiam statybų projektavimo srityje, matematika siejosi su kasdieniu darbu. Už tai, kad jos bagažu galėjau tinkamai naudotis, esu dėkingas J. Janulioniui. Švenčių proga paštu siųsdavau jam sveikinimus, gaudavau ir iš jo, jo paties ranka rašytus. Žinau, kad sveikinimais jis keisdavosi su daugeliu mokinių. Buvo labai jautrus (iki ašarų), bet ir drąsus: sovietiniais laikais gynė nuo persekiojimo kolegas, ne vieną išgelbėjo nuo represijų. Ne kartą sulaukė grasinimų iš sovietinio saugumo, dažnai buvo ten šaukiamas, laikomas saugumo patalpose per naktis, bet nepalūžo. Didžiulis autoritetas tarp mokinių, jų tėvų ir daugumos rokiškėnų buvo jį ginantis skydas.

„Nešvarios“ biografijos

Prie mylimųjų mokytojų kategorijos dar priskirčiau fizikos ir astronomijos mokytoją Juozą Žukauską (1907-1984). Jis kilęs iš Paįstrio (Pumpėnų valsč.), gausios šeimos vaikas (devintas kalvio sūnus), buvo jautrus, rėmė neturtingus moksleivius. Gerai mokėjo vokiečių kalbą. Per pamokas kalbėjo lėtai, storoku balsu, buvo neblogas oratorius, tad jau pamokos pradžioje sudomindavo moksleivius. Kalbėdamas apie fizikos reiškinius, buvo labai nuoseklus, vaizdžiai pasakodavo, kaip vienas reiškinys sukelia kitą. Mokiniui atsakinėjant, stengėsi įsigilinti, ar jis suprato esminius dalykus. Girdavo tuos, kurie  moka išdėstyti dalyką trumpai. Su mokiniais buvo atviras, nevengė ir politinių temų, ypač kai kalbėdavosi su vienu mokiniu. Individualius pokalbius su gimnazistais jis mėgo, bendraudavo kaip draugas su draugu. Turėjo ateities prognozės dovaną. Buvo įsitikinęs, kad Lietuva vėl bus nepriklausoma. Mums, abiturientams, išpranašavo būsimą veiklą: Juozui  Tunaičiui –  vyskupo, Tadui Teseckui – garsaus žurnalisto karjerą, man – ilgamečio didelio kolektyvo vadovo postą.

1948 m., berods, „Tiesoje“ buvo užsipulti „nešvarios“ biografijos mokytojai, tarp jų ir J. Žukauskas. Jis buvo apkaltintas tuo, kad vokiečių okupacijos metais dalino neturtingiems mokiniams sušaudytų žydų vaikų drabužius. Mokytojas aiškino, kad drabužius jis dalino, tačiau jie buvo suaukoti per specialią labdarą pasiturinčių rokiškėnų.

Ar man pavyko įrodyti, kad Rokiškio gimnazijoje mokytojai buvo iš Olimpo, tegul sprendžia skaitytojai.

Algimantas Jurgis Bučius

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie