Architektas Jonas Zibolis savo bute Antakalnyje. 2003 m.
Architektas Jonas Zibolis savo bute Antakalnyje. 2003 m.
puodelis

Tęsiame kraštiečio architekto Jono Zibolio prisiminimus. Apie šį talentingą architektą, sukūrusį Lietuvos prezidentūros restauravimo projektą, atnaujinusį įvairių bažnyčių, Rokiškio dvaro interjerus, prisiminimais pasidalijo ir jo mokiniai, draugai, kolegos, kraštiečiai, muziejininkai. Jie, susibūrę į iniciatyvinę grupę, sutelkė jėgas tam, kad „sugautų“ ir išsaugotų beišnykstantį menininko kūrybinį pėdsaką.

Sudėtinga būklė

Labai sudėtinga problema Lietuvos dvarų. Jų būklė pasibaisėtina, sparčiai nyksta niekieno reikiamai neprižiūrimi iki šiol. Valstybės vyrai ir dabar dar negali išspręsti galvosūkio, kas gi yra tie dvarai? Ir kam gi jie reikalingi? Vėl nuo aukštų kėdžių sklinda kalbos, kad tai senųjų sistemų liekanos, kad tai jokia vertybė. Nejaugi ir vėl politika? Galimas daiktas, kad baigs sunykti ir tai, kas dar yra. Tiesa, keletas dvarų dalinai restauruota ir dar „daliniau“ saugoma, bet tai tik lašas jūroje. O būta dvaruose ir labai gražių vertingų pastatų, meniškų interjerų, jau nekalbant apie tai, kiek ten buvo sukaupta kitų meno vertybių, bibliotekų, įvairiausių kolekcijų. Šitų dalykų, žinoma, jau seniai ten ir kvapo nelikę. Betgi ar svarbu dabar, koks ten ponas gyveno? Vis vien tai buvo mūsų senos kultūros židiniai. Yra išlikę meniškų interjerų keliuose miestų rūmuose ir tai gal būtų beveik viskas, kas galėjo būti ir dar galėtų būti restauruojama.

Ir dvarai, ir bažnyčios

Štai tokioje situacijoje (o ta situacija panaši buvo ir tada) pradėjus darbą, per porą dešimtmečių teko ruošti interjerų restauravimo, jų pritaikymo naujai paskirčiai, naujos įrangos projektus bei darbų priežiūrą natūroje tiek dvarams (Trakų Vokės, Kretingos ir kt., buvo pradėta ir Rokiškio dvarui, bet biurokratiniams formalumams tęsiantis begaliniai ilgai, išėjau į pensiją ir darbus toliau tęsia buvusios mano grupės jaunieji draugai. Darbai natūroje vyksta, atrodo, labai lėtai); tiek miestų pastatams (Vilniaus universitetui, Vilniaus Katkevičių rūmams, Menininkų rūmams, Kauno rotušei ir kt.); tiek ir bažnyčioms (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo, Šv. Kazimiero, Bonifratrų (vadin. Mažoji baroko salė), Šv. Kotrynos, Kauno Arkikatedrai, Vytauto bažnyčiai, labai gražiai Mielagėnų bažnyčiai ir kt.). Ne viskas ir ne visada reikiamai pagal tuos projektus įgyvendinta, bet mano Rokiškio jaunystės svajonė ne tik grožėtis tais meno turtais, įgyvendinta buvo.

Atskirai norėčiau paminėti Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią. Tai labai vertingas architektūros paminklas, pati seniausia išlikusi Vilniaus bažnyčia, siekia XIV amžių, statyta, kada lietuviai dar pagonys buvo (matyt, Vilniuje gyvenusiems užsieniečiams amatininkams ir pirkliams). Nuo pačios mūsų amžiaus pradžios šioje bažnyčioje buvo meldžiamasi tik lietuviškai, o penkmečiu ji tapo tiesiog Vilniaus lietuvių kultūros centru. 1972 m. gavęs užduotį vadovauti šios bažnyčios vidaus remonto ir restauracijos darbams, radau ten šeimininką, ramiai ir kukliai klebonaujantį rokiškėną, kunigą Juozą Tunaitį, savo klasės draugą. Prasidėjo ilgametis mūsų bendradarbiavimas ne tik šios bažnyčios restauravimo klausimais, bet ir kiek plačiau. Jo iniciatyva aplankėme nemažai Vilniaus krašto bažnyčių, anksčiau man nežinomų ir nematytų, susipažinau su jų architektūra, su tada dar gana sudėtingomis jų remonto ir priežiūros sąlygomis. Kunigo Juozo dėka sužinojau daug liturginių naujovių, man privalomų žinoti ir laikytis veikiančių bažnyčių restauracijos procese.

Ištakos – gimnazija

Šv. Mikalojaus bažnyčios interjero restauracija vyko gana sklandžiai. Savo rimtu dalykiniu restauracijos reikalų supratimu ir aktyviu dalyvavimu sprendžiant visus tuos uždavinius, bažnyčios klebonas sudarė sąlygas kokybiškam darbui ne tik man, bet ir savo takto bei tolerancijos dėka savaip veikė visų darbininkų pastangas darbą atlikti sąžiningai. Ir nors kunigas Juozas „išėjo“ į vyskupus, o aš išėjau į pensiją, bet šios bažnyčios tvarkymo ir tobulinimo reikalų iki šiol retkarčiais dar vis sugalvojame.

Na ir pagaliau baigdamas tą savo „išpažintį“, vis tiktai norėčiau tvirtinti, kad visų mano darbų ištakos – Rokiškio gimnazija. Prisimenu ją ir dėl to, kad tai buvo mūsų jaunystė, bet daug labiau dėl to, kad gavome iš jos ne vien vadovėlinių žinių, bet žymiai, žymiai daugiau.

Apie dvarą pasakojo tarnaitė

Kraštiečio kūrėjo gyvenimo biografiją papildo jo pusbrolio žmonos Jūratės Jakimavičienės užrašyti J. Zibolio prisiminimai. Jie datuojami 2014 m. rugpjūčio 29 d., tai yra likus mažiau nei metai iki architekto mirties. Juose daugiausia prisimenama vaikystė, jaunystė.

Zibolių šeimoje Jonas buvo vienturtis sūnus. Motinos tėvai buvo labai darbštūs Ragelių kaimo ūkininkai Kazimieras Zdanevičius ir Domicelė Artmanaitė-Zdanevičienė, ėję per kaimus „pusininkais“, kol užsidirbę pinigų savo žemei ir pastatams Rageliuose. Tėvas kilęs iš Galažerių, netoli Antanašės.

Sūnui mokantis Rokiškio berniukų gimnazijoje, tėvai jam samdė butą. Jonas gyveno rokiškėnų gerbiamoje pedagogų Stasio ir Adelės Naginskų šeimoje, o jų tarnaitė gimnazistui daug pasakojo apie Rokiškio dvarą. „Jonas iš mažens paišydavo, buvo išpiešęs visas sienas. Rokiškyje paišybos mokytoju buvo Šukys. Jonas yra buvęs ir jo namuose. Didelę įtaką turėjo mokytoja Ruseckienė –  estetikos kultūros mokytoja. Ji ruošdavo visas „vakaruškas“. Vieną kartą  Ruseckienė iš muziejaus pasiskolino brangiausias vazas, vakaro salę puošė kartu su Jonu. Buvo vakarėlių rengimo mėgėja ir Jonas dažnai būdavo pas ją. Ruseckienė dėstė rusų kalbą. Jos vyras – buvęs dvaro ūkvedys. Pati  Ruseckienė (Aleksiejūtė) buvo baigusi prieškario mokytojų seminariją Klaipėdoje“, – rašoma  J. Jakimavičienės užrašytuose atsiminimuose. Juose taip pat teigiama, jog studijas Vilniaus Dailės institute J. Zibolis privalėjo nutraukti dėl plaučių tuberkuliozės. Grįžęs į gimtinę pradėjo gydytis. Su didžiausia pagarba J. Zibolis prisimena gydytoją Romualdą Guzikauskienę, kuri jį stropiai gydė, siųsdavo į Kulautuvos (Kauno r.) sanatoriją.

Spektaklių scenovaizdžio kūrėjas

Obelių pedagogė Ermina Kesylienė prisiminė, jog J. Zibolis 1950–1957 m. Obelių vidurinėje mokykloje dėstė piešimą ir braižybą. Nors prabėgo daugybė metų, tačiau buvę mokiniai mielai prisimena savo mokytoją – tvarkingai apsirengusį, aukštą, gražų. Jo pamokose būdavo ramu, įdomu ką nors piešti balto piešimo sąsiuvinio lape, tušuoti juodu pieštuku iš natūros kubą, rutulį, ąsotį, paukštį, mediniais pieštukais spalvinti gamtos vaizdelį… Bandyta piešti ir vandeniniais dažais, ir vaškiniais pieštukais. Mokytojas lėtai vaikščiodavo po klasę, patardavo, nebarė už nesėkmę ar patepliojimą. „Mokiniai gerbė klasėje nekeliantį balso, retkarčiais pajuokaujantį mokytoją. Vyresniųjų klasių mokiniai įgijo tvirtus braižybos pagrindus. Mokytojų kolektyve jis buvo santūrus, turintis savo nuomonę, inteligentiškas, draugiškas, nesididžiuojantis savo talentu, meniniais sugebėjimais“, – sakė E. Kesylienė.

Pedagogė nepamena kolegos darbų parodų, tačiau įstrigo jo Žaliosios mokyklos salės, Obelių kultūros namų klasių, patalpų renginiams apipavidalinimas, miestelio gatvių puošimas, estrados dainų ir šokių, žiemos šventėms, karnavalui ir žirgų lenktynėms. Jis buvo ir Obelių moksleivių spektaklio dailininkas-dekoracijų piešėjas. Ypač sudėtingą scenovaizdį sukūrė Aleksandro Puškino dramai „Undinė“, kurį režisavo Valerija Janušonytė-Namajūnienė, premjera įvyko 1953 m. sausio 6 d. Spektaklyje vaidino dešimtosios klasės mokiniai, jų auklėtoja Alfonsa Lukšytė-Kuosienė.

Unikalumas ir autentika

Rokiškio krašto muziejaus muziejininkai didžiuojasi, jog autentiško valgomojo restauravimo projektą parengė ir darbus kuravo kraštietis J. Zibolis. Valgomajame buvo išlikusi kone visa originali medžio apdaila, todėl architektui teko atkurti ornamentinius raižinius. Dalis jų, turinčių nepageidaujamas simbolines reikšmes, sovietmečiu buvo paslėpti: aplipdyti plastilinu.

Restauratoriams labai pagelbėjo ir keletas išlikusių fotografijų, kadaise įamžinusių autentišką šio kambario aplinką.

Architektas J. Zibolis, apie dvaro valgomojo restauravimą pasidalijęs su „Gimtojo Rokiškio“  skaitytojais (GR, Aldona Minkevičienė) sakė, jog „Rokiškio dvaras – tikras architektūros stilių mišinys. Vienintelis valgomasis turi aiškią stilistinę kryptį, Zakopanės secesiją, persipynusią su liaudišku romantizmu. Kituose dvaro kambariuose vyrauja klasicizmas ir kitų architektūrinių srovių chaosas. Gal grafai planavo sukurti bendrą dvaro vidaus stilių, bet tespėjo restauruoti valgomąjį?“

Restauruoti valgomąjį architektui J. Ziboliui ir jo kolegoms nebuvo labai sunku, nes patalpos elementai buvo gana gerai išsilaikę. „Tiesa, ąžuolinės lubos buvo stipriai sutrešusios. Matyt, prakiuro stogas ir medis drėko iš viršaus. Bet jas atkūrėme pagal išlikusias dalis. Stipriai apniokotas stalas į dvarą sugrąžintas iš kažkurio kolūkio. Jį restauravome pagal nuotraukas ir likusius baldo elementus. Tik stalviršis dabar nebeišsididina, kaip buvo grafų metais“, – prisiminė architektas.

Pasak J. Zibolio, didžiausių sunkumų būta dėl kėdžių. „Grafų turėtųjų antram gyvenimui prikelti nebepavyko, todėl pagal kelias nuotraukas ir pasakojimus teko gaminti naujas. Dilema kilo dėl jų aukščio. Mat jokių duomenų apie tai nebuvo aptikta. Tačiau išgelbėjo atsitiktinumas: vienoje dvaro nuotraukoje užfiksuota valgomojo kėdė prie sienos. Pagal tai, kurią sienos vietą siekė, ir spręsta apie baldo aukštį. Pasakota, kad valgomajame buvo tik šešios kėdės, bet mes pagaminome jų dvigubai daugiau – dvylika“, – papasakojo J. Zibolis. Anot architekto, vienintelė detalė, kurios valgomajame neatpažintų grafai, – dažytos sienos. „Dar paauglys būdamas dažnokai lankydavausi dvare. Prisimenu valgomojo sienas, klijuotas tapetais. Tada tebuvo likę jų likučiai. Tapetuose vyravo tamsios spalvos lapai, panašūs į klevo“, –  įdomią detalę prisiminė J. Zibolis. Pasak jo, kraštelis tapeto su lapų motyvais prie valgomojo židinio buvo aptiktas ir senoje muziejaus nuotraukoje. Bet valgomąjį restauruojant apsispręsta sienų popieriais neklijuoti. Architektas atkreipė dėmesį į valgomojo medinės puošybos išskirtinumą: įprastai ornamentai ir raižiniai būna iškilūs, o valgomajame atvirkščiai: jie įgilinti, įrėžti ir įdrožti.

Kūrybinis pėdsakas

Pasak muziejininko Valiaus Kazlausko, J. Zibolis buvo nereiklus sau, nedarė jokių kūrybinių apibendrinimų, todėl informacijos apie jį išlikę nedaug. Šią spragą ištaisyti pasiryžo jį pažinoję, su juo bendravę žmonės, susibūrę į iniciatyvinę grupę. Jos nariai – kolegos architektai, draugai, giminės, muziejininkai – telkia pajėgas tam, kad „sugautų“ beišnykstantį jo kūrybinį pėdsaką. Pasak grupės nario, menininko pusbrolio Algimanto Jakimavičiaus, paskutiniuosius gyvenimo metus J. Zibolis važinėjo po Aknystos, Subatės (Latvija), taip pat Biržų kraštus, apžiūrėjo katalikiškų parapijų bažnyčias, domėjosi jų interjerais, gilinosi į, jo nuomone, mažai tyrinėtą moderno stilių, kuriame dėmesys akcentuojamas ne tik į pastatų išorę, bet ir interjerą, jo vientisumą.

Aktyviausi grupės nariai A. Jakimavičius, J. Jakimavičienė, V. Kazlauskas, Onutė Mackevičienė, Marytė Mieliauskienė, Leonas Jankauskas,  Algimantas Bučius, Rimas Strumskys nutarė J. Zibolio kūrybinį palikimą (daiktus, spaudos, dokumentų kopijas apie menininko veiklą) perduoti Rokiškio krašto muziejaus moksliniam fondui, o asmeninę knygų biblioteką – Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondui.

Užkrėtė meno virusu

Iš Obelių kilęs garsus architektas Petras Stankevičius – J. Zibolio mokinys. „Dailė sužavėjo mane dar Obelių mokykloje, kai su piešimo mokytoju visam Rokiškio rajonui piešėme sienlaikraščius,  kūrėme šventinius plakatus, dekoracijas spektakliams. Mokytojas užkrėtė mane meno virusu. Jei ne jis, greičiausiai būčiau pasukęs kitais keliais“, – svarsto P. Stankevičius. Jis prisimena, jog prieš daugelį metų mokykloje veikė lietuvių literatūros, chemijos, matematikos, istorijos ir kitų mokomųjų dalykų  būreliai. Kiekvienas leisdavo sienlaikraščius, net konkuruodavo, kurio bus įdomesnis, šmaikštesnis. Dailei gabumų turintiems mokiniams tai buvo aukso amžius, užsakymų būdavo daug.

„Prilipau prie dailės mokytojo. Buvau vienas iš nedaugelio mokinių, kuris galėdavo užeiti pas jį į namus, kartu kurti, aptarinėti, kaip pavyko“, – prisiminė P. Stankevičius. Jo atmintin įsirėžė ir garsių dailininkų paveikslų kopijų piešimas. Rokiškio meno mylėtojai neturėjo pinigų Isako Levitano, Ivano Šiškino ar kitų tuomet labai populiarių dailininkų peizažams įsigyti, todėl prašydavo padaryti jų kopijas. „Su mokytoju laukdavome rudens. Nusispalvinus  medžių lapams išeidavome į gamtą piešti. Tai buvo pačios įdomiausios mūsų bendravimo akimirkos“, – prisiminimais dalijasi P. Stankevičius. Anot pašnekovo, J. Zibolis mėgo piešti ir iš atminties: jo namuose kabėjo tėvo portretas, peizažai iš kelionių prie Juodosios jūros, kur jis važiuodavo stiprinti sveikatą. Deja, praėjus daug metų nė pats autorius nežinojo, kur dingo šie paveikslai.

Paminkle – gyvenimo simboliai

Architekto P. Stankevičiaus suprojektuotas paminklas pastatytas J. Zibolio amžinojo poilsio vietoje Šetekšnų (Panemunėlio sen.) kaimo kapinėse. „Tamsaus granito steloje iškalta žvaigždė, architekto darbo įrankiai, o pamatinėje plokštėje – įgilinta juosta, primenanti širdies kardiogramą, simbolizuojanti pulsuojantį gyvenimo ritmą su nusileidimais ir pakilimais. Linija palaipsniui žemėja  iki paskutinio tvinksnio. Atidžiau įsižiūrėjus įgilintoje juostoje galima įžvelgti bažnyčių bokštus, namų fasadus. Taip dar kartą norėjosi akcentuoti J. Zibolio gyvenimo tikslą – pastatų, ypač bažnyčių, restauraciją“, – paminklo simbolius vardijo jo projektuotojas P. Stankevičius. Jis planuoja Rokiškio krašto muziejuje surengti jubiliejinę tapybos darbų parodą. Tai būtų savotiška duoklė kraštiečiams ir simbolinė padėka mokytojui J. Ziboliui už parodytą kelią į dailės ir architektūros pasaulį.

Parengė Dalia Zibolienė

Rašyti komentarą

Komentarų nėra

Informuoti apie
avatar
wpDiscuz