Jonas Zibolis ruošiamos rekonstruoti bažnyčios interjero fone.
Jonas Zibolis ruošiamos rekonstruoti bažnyčios interjero fone.
puodelis

Kraštietis architektas Jonas Zibolis kūrė Lietuvos Respublikos prezidentūros pastato, kabinetų, posėdžių salės, gražiausių šalies bažnyčių interjerus, restauravo autentiškąjį Rokiškio dvaro valgomąjį. Didžioji menininko kūrybinio palikimo dalis – knygos, restauruotų pastatų brėžiniai, nuotraukos. Architektą pažinojusieji mano, kad J. Zibolio viso gyvenimo kūryba verta rimtos studijos, deja, prisiminimų apie šią neeilinę asmenybę labai nedaug.

Biografija

Jonas Zibolis gimė 1929 m. birželio 10 d. Viveliškių (Kriaunų sen.) kaime, Petro Zibolio ir Paulinos Zdanevičiūtės-Zibolienės šeimoje. 1949 m. baigė Rokiškio gimnaziją. 1950–1961 m. dirbo pedagogu Obelių, Rokiškio, Kėdainių vidurinėse mokyklose. 1966 m. baigė Lietuvos dailės institutą. 1967–1969 m. dirbo Švietimo ministerijoje. 1970–1984 m. – vyriausiasis projektų architektas Paminklų konservavimo institute Vilniuje. Svarbiausi projektai: Trakų Vokės dvaro rūmų interjeras, Kretingos dvaro rūmai, Šv. Mikalojaus bažnyčia Vilniuje, Šv. Kristaus bažnyčia Vilniuje (Mažoji baroko salė), Vilniaus paveikslų galerijos (Chodkevičių rūmai) interjero restauracija, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios Kaune vargonų fasado restauracija, Rokiškio muziejaus restauravimo ir dvaro rūmų valgomojo interjero atnaujinimas, Nidos Evangelikų liuteronų bažnyčios ąžuolinio neobarokinio vargonų prospekto restauravimas. Lietuvos atstovybės Maskvoje iškilmių salės interjero, kitų istorinių vietų architektas. 1997–2000 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje įrengė nuolatinių ir laikinų parodų ekspozicijas. Didžiausias projektas – reprezentacinių S. Daukanto aikštės rūmų restauravimas ir pritaikymas, kartu su kitais architektais sukuriant rūmų pritaikymo prezidentūrai projektą. J. Zibolis – interjero projekto autorius ir vadovas, prezidento kabineto, posėdžių salės, baldų projektuotojas.

Išėjęs į pensiją, grįžo gyventi į Rokiškį, važinėjo po Lietuvą ir Latviją, domėjosi kultūros paveldo objektais. Mirė 2014 m. balandžio 14 d.

Saugomi gimnazijoje

Kraštietis architektas J. Zibolis savo prisiminimus užrašė 1993 m. gegužę, jau būdamas pensininkas, paragintas bendraklasio Juozo Kancevičiaus. Menininko palikimu besidomintys muziejininkai teigia, jog tai bene vienintelis kartas, kai kraštietis prisivertė mintimis grįžti į praeitį, užrašyti prisiminimus. Jie saugomi Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Senųjų rūmų muziejuje šios mokyklos 1949 m. 25-osios laidos abiturientų metraštyje.

J. Zibolio prisiminimai

Iš pensininko pozicijos

Likimas mūsų kartai lėmė gyventi labai sudėtingu ir sunkiu laiku. Visų mūsų gyvenimas atžymėtas baisių Lietuvos nelaimių ženklais. Pergyvenom. Išlikom ir šį bei tą veikėm.

Bandysiu į savo gyvenimo ryškesnius epizodus pažvelgti jau iš pensininko pozicijos.

Mano gyvenimas prasidėjo Rokiškio apskrities ir valsčiaus užkampyje, Viveliškių kaime, 1929 metų birželio 10 dieną. Tėvai buvo ūkininkai. Žinoma, pačių pirmųjų savo dienų, gal ir metų, aš neatsimenu. Bet kasdieninės kelionės į pradinę mokyklą atmintyje išliko. Buvo tais laikais gražios ir karštos vasaros, su aukštais pusnynais žiemos. Mokykla – už kelių kilometrų, Bagdoniškio kaime, ūkininko troboje. Buvo geras mokytojas, invalidas, o tikybos mokyti motociklu atvažiuodavo kunigas. Keturias žiemas braidžiau tas pusnis. Bet į penktą ir šeštą skyrių jau vaikščiojau kitur, o 1942 metų rudenį tapau Rokiškio berniukų gimnazijos antrosios klasės gimnazistu.

Iki to laiko jau buvo praūžusios pirmosios karo audrų bangos, likome tų audrų užnugaryje. Pirmieji okupantai buvo išvaryti, šeimininkavo antrieji.

Baisumų periodai

Karo ir pokario įvykių siaubas tampriai susipynė su mūsų gimnazistišku gyvenimu ir lydėjo mus iki paskutinės klasės, vienus paliesdamas mažiau, kitus pačiu baisiausiu būdu. Mano atmintyje ryškiausiai liko pokario metų baisumai: „parodai“ suguldyti lavonai miestelio aikštėje, mokytojų ir mokinių areštai, neramios, kraupios kaimo naktys, draugų ir giminių trėmimas į baisųjį Sibirą ir t. t. Naivu būtų manyti, kad tie įvykiai nepaliko juodų nuosėdų augančio ir besiformuojančio jaunuolio sąmonėje, jo charakteryje ar pažiūrose.

Bet gimnazija laikėsi. Kartais labai sunkiai (vokiečiai buvo išvarę iš pagrindinių rūmų, mokėmės įvairiausiose patalpose), kartais vėl atsigaudama. Mokė mus daug nuostabių (neperdedu) mokytojų. Mokė mokslų, mokė gyvenimo.

„Silpnybė“ – paišymas

Noriu prisiminti gimnazijos laikus ne tiek iš mokymosi ir gimnazistiškos buities pusės, kiek iš aplinkos, gal net šalia gimnazijos, kuri turėjo neabejotinos įtakos tolimesniam mano gyvenimui.

Jau pačioje vaikystėje turėjau „silpnybę“ paišinėti ne tik į didelį sąsiuvinį, kurį kartais nupirkdavo tėvai su krūva spalvotų pieštukų, bet ir ant kambarių sienų bei panašių, ne visai tam pritaikytų vietų. Turėjau „silpnybę“ ypač jautriai reaguoti į visokius „gražius daiktus“, kurių kaimo vaikui tekdavo matyti ne taip jau daug. Nebent gamtoje. Tos „silpnybės“ laikui bėgant manyje stiprėjo.

Pradėjęs mokytis Rokiškyje, tų „gražių daiktų“ radau nemažai. Tuo laiku dar buvo išlikęs pirminis pačios gimnazijos stovis. Gana graži gimnazijos pastato aplinka su profesionaliai išplanuotais ir labai gerai prižiūrimais takeliais bei želdiniais teikė ne tik estetinį pasigėrėjimą, bet savaip drausmino ir kėlė gimnazistišką orumą. Visų mūsų mėgstamas, nedidelis, bet gražus paminklėlis Tumui-Vaižgantui, kvietusiam ieškoti gyvenime deimančiukų, išliko visus mokymosi metus, net keista – nesunaikintas. Gimnazijos rūmų vidus buvo tvarkingas ir paprastas, klasėse gražūs ir geri suolai, gana puošnūs mokytojų kambario baldai. Koridoriai buvo puošiami vyresnių klasių mokinių piešiniais, atliktais įvairia technika. Tie piešiniai man darė ypač didelį įspūdį ir atrodė labai gerai. Gal taip ir buvo.

Nežinau, ar visa tai kiek idealizuoju, ar jaučiu nostalgiją, bet gal ir ne. Vėliau, po daugelio metų, kai teko plačiau nagrinėti visos Lietuvos mokyklų ir jų aplinkos estetinį lygį, šis mano ankstyvosios jaunystės mokyklos įvaizdis (tegul ir provincijos) išliko idealu.

Gražiausia – bažnyčia

Pats gražiausias „daiktas“ Rokiškyje man tada buvo (iki šiol išliko) bažnyčia. Neturėdamas dar jokių žinių apie meno pasaulį, jau tada negalėdavau atitraukti akių nuo įspūdingų altorių, puošniausių vitražų, skulptūrų ir kitų grožybių. Nenubluko man tos bažnyčios grožis nei tada, gimnazistiškais metais, kai jau vyresnėse klasėse „tobulo išsiauklėjimo“ labui buvo kategoriškai draudžiama net iš tolo žiūrėti į tą bažnyčią, nei vėliau, nei dabar, jau perkandusiam nemažai senosios architektūros paslapčių. Austrų architektas Georgas Verneris ir kiti Vakarų Europos dailininkai paliko šioje bažnyčioje nuostabią dovaną rokiškėnams. Tai brandžiausias neogotikos pavyzdys Lietuvoje.

Dvaras – parodija

Buvo Rokiškyje ir dvaras. Kokia tai jo parodija išliko iki šiol. Bet tada, kai aš jį „paliečiau“ ne tik akimis, bet ir rankomis, dar buvo šis tas. Tai buvo pirmaisiais gimnazisto metais, įspūdžiai paauglio, jie man tokie išliko. Pastatai dar buvo visi, mažai negandų paliesti, gražus ir tvarkingas dar buvo parkas. Labiausiai išniekintas atrodė centrinis pastatas – gyvenamieji rūmai. Niekas jų nesaugojo, galima buvo vaikščioti po kambarius, bet jie buvo tušti, stipriai apiplėšyti, mėtėsi paveikslų rėmų nuolaužos, kitų daiktų gabalai, ant židinių dar kabojo bronziniai herbai, langai, durys, sienų paneliai, gražios radiatorių grotelės ir pan. dar buvo neliesta. Net ir tokia aplinka man buvo pakankamai įspūdinga, likusi atmintyje labai ilgai. Buvę dvare meno kūriniai (paveikslai, skulptūros, vazos ir pan.) dar likę Rokiškyje, buvo muziejaus žinioje. Neilgai trukus teko gimnazistams talkininkauti juos pernešant į kitus miesto pastatus, išvarius muziejų iš dvaro. Man tiesiog nenusakomas įspūdis laikyti rankose balto marmuro skulptūrą ar liesti puošnų auksuotą tapybos šedevro rėmą. Ir vėl po daugelio metų, matydamas kai kurias iš tų vertybių restauruojamas ir restauruotas, dar kartą pajutau, kokią didelę įtaką tas menas turėjo mano jaunystės pažiūrų formavimui.

„Biznio“ piešiniai

Gimnazijoj, jau vyresnėse klasėse, buvau vadinamas „dailininku“. Be visokios ten veiklos puošiant šventines scenas ir pan., labai gerai prisimenu „biznio“ piešinius. Pokario metais labai mažai būdavo vaizdinių mokymo priemonių. Mokytojai prašydavo nupiešti visokiausių plakatų: įvairių diagramų, chemijos, matematikos ir kt. formulių, o už gražų plakatą užmokėdavo klasės žurnale penketu. O gauti penketą, ypač iš tų griežtųjų disciplinų, man būdavo rimtas dalykas.

Košmariškas pedagogo darbas

Baigęs gimnaziją, tais pačiais 1949 metais buvau priimtas studentu į Vilniaus Dailės institutą. Pasirinkau tapybos specialybę. Gal besimokant būčiau pasirinkęs kokią siauresnę ir konkretesnę meno sritį, bet deja… Jau kitais metais, dėl labai asmeniškų priežasčių, turėjau institutą palikti.

Prasidėjo pats beprasmiškiausias ir nemaloniausias mano gyvenimo etapas. Naujai susikūrusio rajono centre, Obeliuose, pradėjau mokytojauti. Paišybos mokytojų nebuvo, priėmė mane ir be specialaus diplomo. Jokio talento ir jokio noro būti pedagogu neturėjau. Tęsėsi šitas košmaras visą dešimtmetį. Pradžioje Obeliuose, paskiau vėl Rokiškyje ir net vienerius metus Kėdainiuose, kol pagaliau 1961 metais vėl grįžau į Dailės institutą. Tiesa, prieš tai paskutinius dvejus metus, Dailės institute sukūrus neakivaizdinį Dailės istorijos ir teorijos skyrių, į jį įstojau ir mokiausi, kol susidarė sąlygos grįžti į stacionarą.

Pedagoginis darbas, nors dirbtas pačiu tvirčiausiu mano jaunystės metu, vis tik sugriovė visus mano ateities planus. Grįžti į senąją specialybę ir studijuoti grynuosius menus drąsos neužteko. Viskas buvo smarkiai užleista. Pasirinkau architektūros fakultetą, kuriame tada buvo interjero specialybės kryptis. Sėkmingai institutą baigiau. Dar kurį laiką padirbėjęs Švietimo ministerijos sistemoje (buvo žadėtas specialus etatas mokyklų estetikos specialistui, o mano profesūra, žinodama apverktiną mokyklų estetinį lygį, mane savaip tam ir orientavo) ir nesulaukęs pažadėtos pareigybės (nėra tokių pareigų iki šiol), 1970 metais perėjau dirbti į Paminklų restauravimo institutą (buvusios Restauracinės dirbtuvės). Tas darbas mane seniai viliojo. O suviliotas negaliu atitolti nuo jo iki šiol, kad ir ne pilnu etatu judėdamas, kad ir jau senokai pensininkas.

Domėjosi interjerais

Karo ir visokių ten „revoliucijų“ sugriautų ir kitaip naikintų miestų ir kaimų tvarkymas iškėlė vertingiausio mūsų materialinės kultūros palikimo restauravimo ar net atstatymo klausimus.  Per eilę metų grupelės entuziastų sukurtos restauracinės dirbtuvės išaugo į stambią kultūros paminklų restauravimo bazę, jungiančią projektų ruošimo grandį ir gamybinę bazę – pagal tuos projektus konservuojančią, restauruojančią ir atstatančią atskirus objektus. Nors Lietuvos materialinės kultūros palikimas nėra labai gausus, bet restauruotinų architektūros paminklų buvo ir yra iki šių dienų. Daug vertingų pastatų, ypač vėlesnių epochų, nebuvo laikomi paminklais ir sėkmingai naikinami ar perstatomi.

Pradėjęs dirbti institute (tada vadinamame Paminklų konservavimo institutu) labiausiai domėjausi (ir stengiausi tokias užduotis gauti) architektūros paminklų interjerais. Dar gimnazijos laikais pamėgęs senąją architektūrą, vėliau eilę metų domėjęsis ir rimtai, iki niuansų, studijavęs įvairius tos architektūros stilius, jaučiausi ne tik mėgstąs, bet ir pajėgus esąs dirbti šioje srityje. Bet pasirodė, kad meninių senųjų epochų interjerų Lietuvoje likę labai mažai. Pastatų vidus pertvarkytas, viskas sunaikinta. Geriausiai išsilaikė veikiančių bažnyčių interjerai. Uždarytų bažnyčių, paverstų sandėliais ar kuo nors kitu, net ir labai rimtų architektūros paminklų, vidaus įranga daugumoje sunaikinta iki tuščių sienų. Jas restauruojant iškyla ypatingai daug problemų, ypač dabar, kada daug bažnyčių sugrąžinama tikintiesiems.

Parengė Dalia Zibolienė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie