Projekto rėmėjo logotipas
Projekto rėmėjo logotipas
bangenis

Pandėlio gimnazijos muziejuje – Pandėlio miesto ir seniūnijos rašytinė istorinė medžiaga, siekianti šio miesto įkūrimą – 1591 m. Tai – gyventojų lūpomis pasakotų įvykių lobynas, „suguldytas“ į metraščius ir parodų stendus: nuo vietovės pavadinimo, miesto pirmųjų gyventojų, sukilimo kovų, karo metų, tremčių, čia klestėjusio verslo ir žmonių buities detalių. Šimtmečių kryžkelių dideliais įvykiais ir plačiai išvystytais verslais garsėjusio krašto istorijas, pasakojimus rinko ir užrašė buvę bei esami gimnazijos pedagogai, miesto bibliotekininkai. „Istorija nebaigta. Vis atsiliepia šio krašto žmonių palikuonių, pasakojančių girdėtos istorijos liudijimus, dovanojančių Pandėlio gyvastį bylojančių nuotraukų“, – sakė nuo 2005 m. muziejui vadovaujanti Pandėlio gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Violeta Karaliūnienė.

Pandėlio vardas: nuo verslo ar pono?

Istorikės Janinos Kubilienės surinktoje „Pandėlio miesto istorijoje“ rašoma, jog vietovės pavadinimą galėjo nulemti arklių nuomojimo ir keitimo punktas. Mat ten, kur įsikūrė Pandėlys, buvo prekybos kelių kryžkelė: „Nuo senovės pirkliai per Pandėlį veždavo prekes iš Vilniaus į Rygą arba iš Rygos į Vilnių. Iš šio prekybos punkto svarbiausi keliai ėjo per Kamajus į Vilnių, per Neretas į Rygą ir per Kupiškį į Upytę. Be minėtųjų, keliai dar šakojosi į Rokiškį, Skapiškį, Alizavą, Papilį, Biržus, Kvetkus, Paliepį. Šioje prekybos kelių kryžkelėje buvo arklių nuomojimo ir keitimo, pašėrimo punktas, patalpos reikiamoms prekėms pasidėti – podėlis. Kiti pirkliai šį podėlį vadinę sandėliu, o atvažiavę latviai – pondeliu. Ilgainiui nusistovėjo ir vietovės vardas PANDĖLYS.“ Pagal kitą versiją vietovės pavadinimas kilo nuo turgaus dienos: Pandėlyje turgūs vykdavo pirmadieniais („panedėliais“), o ankstesnis vietovės pavadinimas buvo Panedėlys. Pagal trečią versiją Pandėlys vardą gavo nuo pavardės pono Pandzevičiaus, gyvenusio Zasinyčios dvare, kuriam priklausė Puodžialaukės, Pandėlio ir Paliepio dvarai.

Pandėlio dvaras žinomas Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos laikais, priklausęs Rajeckiams. 1655 m. Gedeonas Rajeckis netoli dvaro pastatė medinę bažnyčią ir įsteigė parapiją. XIX a. pabaigoje Pandėlio dvarui priklausė 2466 dešimtinės (2690 ha) žemės. Iki Pirmojo pasaulinio karo Pandėlys priklausė Zarasų apskričiai ir buvo valsčiaus centras.

Iš šimtamečių Stenionių kaimo gyventojų Tamošiaus Kesiūno, Kazio Melvydo daug įdomių žinių surinko ir užrašė pandėlietis pedagogas, kraštotyrininkas Alfonsas Gaška. Minėtų senolių pasakojimu, pirkliai, daugiausia žydai, Pandėlyje statėsi sau krautuvėles ir taip pradėjo plėstis miestelis. Arkliai buvo svarbūs ir dėl miesto kelio. Mat visi į Pandėlį vedantys keliai buvo užstatomi kartimis, o įvažiuojantieji turėdavo atvežti po 3 akmenis nuo kiekvieno arklio (Pandėlio miestas akmenimis išgrįstas 1925 m.).

1781 m. Pandėlyje, kaip prekybos miestelyje, buvo 5882 gyventojai. Tais metais Rokiškyje tebuvo 3090 gyventojų. 1902 m. Pandėlio valsčius turėjo 106 vietoves su 586 kiemais, ūkininkų buvo priskaičiuojama 7211, kurie dirbo 11627 šimtines žemės. Pačiame Pandėlyje gyveno 1550 žmonių, kurių dauguma – žydai.

Arklininko ir uriadnikų „verslas“ slėptas rūsyje

Iš Domulio Gavėno pasakojimų: „Stambus Pandėlio pirklys ir arklių nuomojimo punkto savininkas Maušaberka buvo labai turtingas. Bent šimtmetį Maušaberkų šeima vertėsi daugiausiai arklių prekyba. Kas antradienį Pandėlyje supirkdavo po kelis arklius, o parduodavo kas savaitę bent po dešimt. Būdavo taip, kad iš Pandėlio turgaus pavogdavo arklius ir jų pėdas atsekdavo į Maušaberkos kiemą. Kiemas buvo aptvertas aklina lentų tvora, o pas Maušaberką antrame aukšte gyveno caro policijos uriadnikai. Kai žmonės įpykdavo ir reikalaudavo apžiūrėti Maušaberkos kiemą, uriadnikai ir Maušaberkos bernai atidarydavo vartus, parodydavo arklides, bet vogtų arklių niekada nerasdavo. Tik po Pirmojo pasaulinio karo, kai Maušaberkos namai ir arklidės sudegė, paaiškėjo, kad po arklidėmis buvo išmūrytas didelis rūsys, kuriame lengvai tilpdavo bent dešimt arklių. Tokiu būdu veikė pirkliai, vagys ir policija.“

Dvaro „bravūras“ – viena didžiausių spirito varyklų Lietuvoje

D. Gavėno ir senolių Petrušonių pasakojimai, užrašyti A. Gaškos: „Pandėlio dvare buvo „bravoras“, kur buvo gaminama degtinė ir prievarta pardavinėjama baudžiauninkams. Šis „bravoras“ buvo viena didžiausių Lietuvoje spirito varyklų. Baudžiauninkų šeimos turėdavusios pirkti po keliolika gorčių kas mėnesį. Už gorčių degtinės reikėdavo mokėti po 30 kapeikų. Kurie baudžiauninkai išpirkdavo dvaro karčemoje gorčių degtinės, gaudavo odinį taloną su išdegintu dvaro štampu. O tie, kurie nebegalėdavo išpirkti degtinės, likdavo skolingi ponui. Per 1863 m. sukilimą pandėliečiai sukilėliai sudegino dvaro skolų knygas ir tuos odinius degtinės talonus. Sudegino ir policijos visas bylas. „Bravorus“ turėjo daugelis dvarų. Pandėlio dvaro „bravoro“ gaminama degtinė buvo blogos kokybės, žalinga sveikatai. Todėl nenuostabu, kad baudžiauninkai aktyviai pasipriešino šiai blogybei.“

Pagal A. Gaškos užrašytus senųjų pandėliečių pasakojimus, vietos žmonės mėgdavo svaigalus: prieš Pirmąjį pasaulinį karą Pandėlyje buvo 6 alinės ir vienas degtinės monopolis. Kiekvienais metais degtinei pandėliečiai išleisdavo apie 24 tūkst. rublių.

Iš Pandėlio valsčiaus viršaičio Kiliaus ir buvusio Pandėlio dvaro kumečio D. Gavėno bei iš Amerikos grįžusio Girelės kaimo gyventojo Albino Barono pasakojimų, 1930 m. užrašytų A. Gaškos: „Įsikūręs Pandėlyje šlėkta Koscelkovskis, valdžios padedamas, pasigrobė iš apylinkės valstiečių apie 500 dešimtinių žemės. Koscelkovskis buvo pasistatęs mūrinį vėjinį malūną, degtinės „bravorą“ ir alaus daryklą. Greta jų šis dvarininkas augindavo mėsai jaučius. Be savo dvaro bandos prieauglio, jis kasmet nupirkdavo iš valstiečių po 200 teliukų. Juos du metus augindavo ir nupenėjęs vesdavo Rygon parduoti maistui. Per Pirmąjį pasaulinį karą (1915 m. liepos 1-14 d.) Pandėlys buvo mūšio lauku: miestelis minėtomis dienomis beveik visas sudegė. Po karo miestelėnai vėl atstatė miestelį. Buvo įsikūrę kelios dešimtys privačių krautuvėlių ir virš 100 žydų šeimų. Dauguma Pandėlio miestelio pirklių buvo žydai ir tik du lietuviai – Bajoras ir Butkevičius garbingai prekiavo. Tik nutiesus geležinkelį Vilnius-Ryga Pandėlio prekių išvežiojimo ir arklių nuomojimo punktas mažiau turėjo reikšmės ir išsigimė į vagių gildiją.“

Išgarsėjo „Žalgiriu“

Pasakoja D. Gavėnas (užrašyta A. Gaškos): „1920 m. iš Amerikos grįžę aštuoni lietuviai (broliai Masiuliai, J. Šutas, Pr. Indriūnas, Pr. Bernotas ir keli kamajiškiai) sudarė akcinę bendrovę „Žalgiris“ ir sename Pandėlio dvaro „bravore“ įkūrė fabrikėlį. Pradžioje buvo nupirktas 98 AJ garo variklis ir įrengtas malūnas su lentpjūve. Techninio vadovo iš vietos lietuvių nebuvo. Fabrikėliui vadovauti pasisiūlė vokietis Doščeras. Jis techniškai fabrikėlį gerai tvarkė, tik akcininkams laukto pelno nedavė. Kaskart Doščeras reikalavo vis naujų pinigų iš akcininkų: reikalavo paaukštinti pastato sieną, padaryti naujus stipresnius lubų perdengimus, pastatyti katilinę, daržines kurui, įrengti modernius valcus, kruopoms ir grucei dirbti mašinas. Ir padarius minėtus įrengimus fabrikėlis akcininkams pelno nedavė. Tada „sumanusis“ Doščeras įtikino akcininkus, kad reikia įrengti vilnų apdirbimo cechą ir pelnas bus garantuotas. Įtikinti akcininkai sukrapštė lėšų ir rengė dvi vilnų karšimo ir slėgimo mašinas, skudurų perdirbimo į vilnas ir verpimo, milų vėlimo, dažymo ir pūko kirpimo mašinas. Be šių įrenginių, dar įrengė veltinių apsiavimui vėlyklą ir gamino veltinius Lietuvai ir eksportui. Kitame pastatėlyje dar gamino fotonegatyvus. Gamyba išsiplėtė. Prisamdė ir apmokė darbininkus, bet pelno fabrikėlis vis tiek nedavė, nes lėšas tvarkė tas pats Doščeras. Akcininkai subruzdo ir pradėjo reikalauti grąžinti įmokėtus kapitalus. Vokiečiui to tik ir tereikėjo. Jis dalį įdėtų akcijų grąžino akcininkams. O pasirodo, kad Doščeras juos apgaudinėjo: vogė ir pasiglemžė sau pelną iš to „nuostolingo“ fabrikėlio. Taip šis maklierius tapo dideliu turtuoliu, vadintu Pandėlio kapitalistu. Praturtėjęs Doščeras savo žmoną perleido vokiečiui gydytojui Štrausui, o sau naują jauną žmoną atsivežė iš paties Berlyno.“

Konkurencija dėl elektros

1923 m. mieste buvo 114 sodybų ir 847 gyventojai, Pandėlio dvare – 142 gyventojai, to paties vardo kaime – 10 sodybų ir 91 gyventojas. Pagal Stenionių kaimo devyniasdešimtmečio Kazio Melvydo pasakojimus, užrašytus A. Gaškos, 1923 m. „Žalgirio“ fabrikėlis pradėjo duoti elektros srovę Pandėlio miesto gyventojams. Už vieną kilovatvalandę ėmė labai aukštą kainą – po 1 litą. Po kelių metų atsirado konkurencija – šalia „Žalgirio“ elektros tinklo srovę pradėjo duoti ir Pandėlio pieninė žemesne kaina. 1928 m. visi gyventojai jau buvo prisijungę prie pieninės elektros tinklo ir iš „Žalgirio“ niekas srovės nebepirko.

Antrojo pasaulinio karo metu fabrikėlį vokiečiai naudojo savo reikmėms: malė Lietuvoje užaugintus grūdus, apdirbinėjo medį ir vilną ir viską vežė į Vokietiją. Vienas fabriko akcininkų Povilas Dugnas iš Gerkonių kaimo 1941 m. iš okupuoto Pandėlio išvežtas į Sibirą, kur ir mirė.

1944 m. rugpjūčio mėnesį vokiečiai iš Puodžialaukės apšaudydami Pandėlį padegamaisiais sviediniais sudegino „Žalgirio“ fabrikėlį. Po karo fabrikėlio niekas nebeatstatė. Nors bandymų būta. Iniciatyvos ėmėsi „vailokų“ vėlėjas Vincas Palivonas, fabriko elektrikas Juozas Vilčinskas ir Vinkšnelis. Jie buvo pasiryžę remontuoti fabriką, tačiau rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Bukantas viską, kas buvo išlikę, išpardavinėjo, o remontuoti neleido (iš Pandėlio bibliotekininkės Reginos Baškienės metraščio „Pandėlio miesto istorija“).

Verslo pažiba – senoji pieninė

Iš A. Gaškos užrašytų žmonių pasakojimų: „1909 m. Pandėlyje įsteigta vartotojų bendrovė, veikusi iki Pirmojo pasaulinio karo. 1914 m. kove vartotojų draugija mieste atidarė savo krautuvę, paskatintos žmonių nepasitenkinimo žydų krautuvių prekyba sparčiai kūrėsi ir kitos vartotojų bendrovės, prekes pardavinėjusios už grynus ir kreditan. Prieš šias bendroves žydai buvo labai priešiškai nusistatę. 1920 m. lapkrityje Pandėlio valsčiuje įsikūrė žemės ūkio darbuotojų profesinė sąjunga, jungusi 300 narių.“

Apie 1925 m. Pandėlyje sėkmingai veikė žemės ūkio kooperatyvas „Dirva“, žemės ūkio ir smulkaus kredito draugijos, buvo įsteigta plytinė, durpių kasimo įmonė, kurioje dirbo apie 100 darbininkų, daug smulkių krautuvėlių, užeigų, amato dirbtuvėlių. Labai stiprus buvo Ūkininkų sąjungos (ŪS) skyrius, 1925 m. Pandėlyje įkūręs pieninę. Ji tuo metu buvo viena didžiausių Lietuvoje. 1937 m. ši pieninė iš 1592 gyventojų supirko 8978355 kg pieno ir pagamino 395 808 kg sviesto. ŪS skyrius plėtojo trąšų, žemės ūkio mašinų gamybą. Skyrius priverstinai likviduotas 1934 m.

Vaistinė – viena pirmųjų Lietuvoje

Iš A. Gaškos užrašytų žmonių pasakojimų: „1871 m. Pandėlyje buvo įsteigta vaistinė, viena pirmųjų Lietuvoje. Tais metais Zarasų apskrityje, kuriai priklausė Pandėlio kraštas, veikė 4 vaistinės – Pandėlyje, Rokiškyje, Suvainiškyje ir Vydžiuose. Apie 1893 m. Kauno gubernijoje buvo 106 vaistinės, jos tuo laiku buvo suskirstytos į normaliąsias ir kaimo vaistines. Kas buvo pirmieji Pandėlio vaistininkai – žinių nerasta. Smetonos valdymo metais name, kuriame buvo pirmoji vaistinė, gyveno gydytojas Zaborskis ir jo nuosavybėje buvo vaistinė. Vaistininkus jis samdydavęs. Po Pirmojo pasaulinio karo Pandėlio vaistinė atiteko provizoriaus Stašio nuosavybėn, o po jo mirties vaistinę paveldėjo provizoriaus brolis. 1935-1940 m. provizoriais dirbo Bulovas ir Einoris. Po Antrojo pasaulinio karo vaistinė rasta išdaužytais langais, medikamentai išnešioti, tik vaistinės baldai liko apysveikiai. Einoris surinko likusius medikamentus, gavo iš Panevėžio vaistų sandėlio ir vėl ėmė dirbti vaistinės vedėju.“

Parengė Aldona MINKEVIČIENĖ

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie