1995 m. Červonkos kapinėse kapsulę su testamentu ateities kartoms į žemę leidžia tuometinis krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius ir sąjūdietis Leonas Seibutis (dešinėje).
1995 m. Červonkos kapinėse kapsulę su testamentu ateities kartoms į žemę leidžia tuometinis krašto apsaugos ministras Linas Linkevičius ir sąjūdietis Leonas Seibutis (dešinėje).
bangenis

Baltų – latvių ir lietuvių – vienybėje glūdi jų stiprybė. Kaimynines šalis sieja etninio giminingumo jausmas, kultūros tradicijos, istorija. Neatsitiktinai Rokiškio miesto 516-ojo gimtadienio metu minima ir Baltų vienybės diena. Dviejų valstybių vienybė juntama ir per pagarbą kariams savanoriams, 1919–1920 m. žuvusiems už tėvynės laisvę. Per pastaruosius dvejus metus balto granito plokštėmis uždengti Lietuvos karių savanorių kapai Rokiškio rajone ir Latvijos Subatės, Červonkos, Sventės kapinėse.

Atgimimo paskatinti

Daugiau nei prieš du dešimtmečius aktyviausi Rokiškio rajono sąjūdiečiai pradėjo ieškoti savanorių, žuvusių už Lietuvos laisvę 1919–1920 m., kapų. Entuziazmo kupini rokiškėnai Pranas Turonis, Algis Paškonis, Tautvilis Aleksiejus, Rimantė Norvaišienė važinėjo po Latvijos pasienio rajonus, besiribojančius su Rokiškio rajonu, ir ieškojo savanorių karių kapų. Aktyvių rokiškėnų veiklą palaikė, o vėliau į ją įsijungė Algis Kuolas, Leonas Seibutis, Ramutė Povilavičienė, Feliksas Mažeikis. 1989 m. buvo įkurta 1919–1920 m. Lietuvos savanorių karių kapų Rokiškio rajono bendrija. Jos pirmininke išrinkta R. Norvaišienė organizacijai vadovauja iki šiol.

Imtis šios veiklos R. Norvaišienę paskatino jos tėvas puskarininkis Kazys Klipčius (1898–1971), saugojęs pasienį nuo Aknystos (Latvija) iki Noreikių kaimo (Zarasų r.). Praėjusio šimtmečio šeštajame dešimtmetyje žmonės buvo raginami slėpti Lietuvos nepriklausomybę menančias knygas, dokumentus, nuotraukas. Dukters atmintyje išliko vaizdas nuotraukos, kurioje tėvas buvo įsiamžinęs prie savanorių kapavietės netoli Červonkos kaimo (Latvija). „Jis man parodė šią nuotrauką, po to ją suplėšė ir pasakė: „Kai Lietuva bus laisva, būtinai aplankyk šiuos kapus.“

Į kenotafus kviesdavo vėlę

Bendraudama su rajono sąjūdiečiais, R. Norvaišienė vis daugiau sužinojo apie savanorių kapus.

Ypač daug informacijos apie pagarbą žuvusiesiems už tėvynę ji rado kraštiečio Petro Jakšto (1899–1988), kilusio iš Stramilių (Panemunėlio sen.) kaimo, prisiminimuose. Kraštotyrininkas, bibliofilas, Lietuvos kariuomenės karininkas atsiminimuose „Amžinybės vainikas“ pateikė istorinę apžvalgą:

„Jau senų senovėje žuvusieji už Tėvynę būdavo pagerbiami. Antai senovės graikai įrengdavo kenotafus, t. y., tuščius kapus, triskart šaukdavo žuvusiojo vardą ir kviesdavo jo vėlę apsigyventi jam įrengtame kape ar paminkle.

Kenotafai išliko iki šių laikų, tik kiek kitokio pavidalo. Antai po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos vokiečiai buvo įrengę tokias kapines miesto pušyne prie kareivinių, kur dabar yra miesto parkas. Kiekvienam iš Klaipėdos kilusiam čia pastatytas kryžiukas, nors jų kūnai ilsėjosi Prancūzijos, Belgijos, Rusijos laukuose, Vokietijos kolonijose Afrikoje arba jūrų ir vandenynų gelmėse. O kapinių viduryje stovėjo didelis dirbtinio granito paminklas su žuvusio kario skulptūra…

Deja, minėtos kapinės ne tiek pagerbė žuvusius karius, kiek ugdė krašto vokiškumą. Tačiau jokiu būdu negalima dėl to kaltinti tų, kurių pavardės buvo įrašytos ant kryžiukų. O jų buvo apie 200. Dabar tų kapinių nebėra.

Tuojau po karo buvo pradėta tvarkyti karių kapus ir statyti paminklus. Pirmąjį pastatė anglai 1919 m. Be to, buvo sumanyta vietoje kenotafų įrengti Nežinomo kareivio kapą. Pradininkai, berods, buvo prancūzai. Minėdami 1918 m. lapkričio 11 d. Komjono miške pasirašytos vokiečių kariuomenės kapituliacijos antrąsias metines, Paryžiuje, po Triumfo arka, jie iškilmingai palaidojo  kautynių lauke rastus nežinomo kareivio palaikus. Prie kapo įžiebė amžinąją ugnį. <…>

Nežinomo kareivio kapas tapo tautos šventenybe, visų už Tėvynę žuvusių karių simboliu. Užtat per tautines šventes čia jie prisimenami, pagerbiami. Draugiškų valstybių atstovai ir delegacijos, atvykusios į sostinę, padeda vainikus, tuo pareikšdami pagarbą visai tautai. Kiekvienas tautietis, stovėdamas prie kapo, gali manyti, kad čia guli jo tėvas, sūnus, brolis, giminaitis, kuris žuvo toli nuo gimtinės.

Pirmajame pasauliniame kare pralaimėjusios valstybės, Vokietija ir Austrija, Nežinomo kareivio kapo neturi. (Juk pagerbiami tik nugalėtojai, o ne nugalėtieji. Nežinomo kareivio kapas būtų simbolizavęs nugalėtąją kariuomenę).

Žuvusieji kariai pagerbiami ir kitokiais būdais. Antai prieš Pirmąjį pasaulinį karą Austrijai priklausančioje Rovereto pilyje pakabintas didžiulis varpas, nulietas iš italų ir jų priešų patrankų ir pavadintas Žuvusiųjų varpu.  Kasdien 20 val. šiuo varpu skambinama 5 minutes. Taip pagerbiami visų tautų ir tikybų žuvę kariai.

Antai prie Ipro, kur 1914–1918 m. vyko žiauriausios kautynės ir 1916 m. vokiečiai pirmą kartą panaudojo cheminį ginklą – nuodingąsias chloro dujas, pastatė Pergalės arką ir prie jos įrengė vadinamą Atminimo salę. Ten surašyti vardai visų 58 600 karių, žuvusių prie Ipro miesto ir upės.“

Žuvusių už laisvę savanorių kapų paieškos, kurias vykdė Rokiškio rajono sąjūdiečiai, ir mūsų krašte, ir  kaimyninėje Latvijoje buvo sėkmingos. Bendradarbiaujant su Latvijos istorikais, ieškant informacijos archyvuose, bendraujant su pasienio gyventojais, minėta bendrija atrado ir iki šiol prižiūri 35 Lietuvos karių savanorių kapus mūsų rajone: Aleksandravėlėje – 10, Obeliuose, Tumasonyse, Bagdoniškyje – po 2, Degeniuose, Gediškiuose, Žiobiškyje, Panemunyje –  po 1, taip pat 56 kapus Latvijoje – Červonkoje, Subatėje, Ilūkstėje, Šventėje, Daugpilio Grivos kapinėse.

Visus savanorių kapus ženklina tipiniai paminklėliai – kryželiai su saulės spinduliais. Apie jų  kūrimą, statymą daugiausia informacijos – minėtuose P. Jakšto prisiminimuose: „Tuojau po Pirmojo pasaulinio karo vokiečiai ėmė tvarkyti savo karių kapus. Tatai paskatino ir lietuvius. 1927 m. buvo sudaryta komisija karių kapams tvarkyti. Į ją paskyrė administracijos pulkininką leitenantą V. Augustauską, majorą Šlapiką ir mane. Pirmiausia nutarta prie kiekvieno kareivio kapo pastatyti cementinį kryžių, kurio projektą padarė žinomas Lietuvos skulptorius Antanas Aleksandravičius. Su tuo projektu mane pasiuntė pas dailininką Adomą Varną. Radau jį namie nesveikuojantį ir begulintį lovoje. Projektą jis pagyrė, bet patarė pridėti stilizuotus spindulius kaip ant medinių kryžių, kuriuos sėdėdamas lovoje ir nupiešė. Galutinį kryžiaus projektą pavirtino krašto apsaugos ministras.

Lietuvos karių kapai daugiausia tvarkomi visuomeniniais pagrindais. Padėdavo vietinių kariuomenės įgulų kareiviai, šauliai, pavasarininkai, mokiniai. Kryžius gamindavo karo kalėjimo kaliniai. Karių kapų tvarkymo reikalams valstybės biudžetas kasmet skirdavo 10 tūkst. litų. Sutvarkytus kapus globodavo ir prižiūrėdavo mokyklos bei vietinės visuomeninės organizacijos.

Aptvarkius karių kapus Lietuvoje, susirūpinta ir kapais, esančiais už Lietuvos Respublikos ribų – okupuotame Vilniaus krašte ir Latvijoje. Buvo padarytas medinis kryžiaus modelis (1:3) ir kontrabandos keliu nugabentas į Vilnių. Ten vietinio vokiečio cemento dirbtuvėje gamindavo tokius pat kryžius kaip Lietuvoje, o kapus tvarkė lietuvių skautai, padedami vietinių gyventojų.

1929 m. pradėta rūpintis Lietuvos karių kapais, esančiais Latvijos teritorijoje. Iš kariuomenės dalių, dalyvavusių Dauguvos fronte, buvo surinktos žinios apie ten žuvusius karius, Lietuvos konsulatas Daugpilyje ir vietinių lietuvių draugijos suteikė žinių apie mūsų karių kapus. 1931 m. birželio 12 d. automašina, sunkvežimiais ir trimis kareiviais nuvykau į Ėglainę, kur mus sutiko ir visą laiką lydėjo, daug padėjo iš Daugpilio įgulos komandiruotas kavalerijos pulko eskadrono vadas kapitonas Drikitis, kilęs iš Subato apylinkės, Lašų valsčiaus viršaitis sulatvėjęs lietuvis Dombrovskis, valsčiau valdybos narys lietuvis Garška ir kiti naudingi žmonės.

Dalis karių buvo palaidota katalikų kapinėse, o vienas net kažkur bažnytkaimio šventoriuje, kur paprastai laidodavo tik kunigus. Ten jų palaikus ir palikdavo, tik pastatė iš Kauno atgabentus cemento kryžius, o kapus apdėdavo cementiniais blokais. Tačiau daugiausia karius laidodavo ten, kur jie žūdavo: miškuose, laukuose, daržuose. Tie, kuriuos aptiko ginklo draugai ar gailestingi vietos lietuviai, buvo palaidoti žmoniškai: su drabužiais ir batais, jiems pastatyti mažiukai kryžiukai su įrašais, kurie per dešimtmetį jau buvo nublukę. Atkasus kape dar kai kur buvo galima rasti drabužių ir avalynės likučių, sagų, maldaknygių, rožančių, aliuminio šaukštų ir, žinoma, kaulų.

O tų žuvusių karių, kurie liko priešo pusėje, kapai žymiai skyrėsi: be kaulų, juose daugiau nieko nebuvo. Gailėta jiems ir gilesnės duobės. Matyt, jų kūnai vos žemėmis buvo apipilti. Ypač buvo graudus vienas kapas netoli Dauguvos upės, prieš Lyksnos miestelį. Pasak vietinių gyventojų, ten palaidotas nežinomos dalies kareivis Antanas Balčiūnas. Išeidamas į naktinę lauko sargybą, apsiskutęs, apsiprausęs, persivilkęs švarius marškinius, atsisveikinęs ir pasakęs: „Turbūt nebegrįšiu.“ Iš tikrųjų ir nebegrįžo. Paskui iš priešo kareivių žmonės sužinoję, kad jis buvęs sunkiai sužeistas, pribaigtas ir užkastas artilerijos sviedinio išraustoje duobėje. Atkasus kapą, pasirodė, kad jo lavonas buvo apverstas gana stambiais vos žmogui pakeliamais akmenimis. Kai kurie kaulai buvo sutraiškyti. Toks žiaurus vaizdas ne vienam išspaudė ašaras.“

Įspūdingiausias – Červonkoje

Anot R. Norvaišienės, 1932 m. tuometinės Lietuvos vyriausybės rūpesčiu, pagerbiant žuvusius už Lietuvos laisvę karius, Červonkos kapinėse buvo pastatytas įspūdingas paminklas, kurį suprojektavo skulptorius Stasys Stanišauskas. Šio paminklo istorijos vingius aprašė tų dienų liudininkas kraštotyrininkas P. Jakštas: „Žuvusiųjų karių, palaidotų laukuose ir miškuose, palaikai buvo iškasti ir surinkti į didelę, specialiai padarytą dėžę – karstą. Lašų valsčiaus valdyba pasiūlė juos palaidoti Červonkos kaimo katalikų kapinaitėse, sausame gražiame pušynėlyje, netoli Ėglainės geležinkelio stoties, prie Ėglainės–Subatos vieškelio. Ten netoli Lietuvos siena. Valsčiaus valdyba apsiėmė mūsų karių kapus prižiūrėti. Tinkamesnės vietos nebuvo, ir aš mielai su tuo pasiūlymu sutikau.

Sutarėme žuvusiųjų karių palaikus laidoti birželio 19 d. 12 val. Kadangi Červonka yra Subatos katalikų parapijos ribose, tai laidotuvių apeigų buvo pakviestas Subatos klebonas kunigas Stulginskas, kilęs iš Žemaitijos. Atlydėjome karstą, tačiau radome kapus užrakintus. Mat tą vietą, kurioje turėjo būti laidojami žuvusieji, buvo pasirinkęs pats kapų prižiūrėtojas, vietinis lietuvis ūkininkas, savo šeimos kapui. Supykęs klebonas ir kapitonas Drikitis nuvažiavo pas jį, gerai išbarė ir grįžo su vartų raktu. Įvyko kuklios, liūdnos laidotuvės. Dalyvavo tik keliolika apylinkės lietuvių. Tačiau birželio 28 d., baigus tvarkyti kapus, įvyko iškilmingas kryžių pašventinimas ir pamaldos už žuvusius bei mirusius karius.

Červonkos kapinėse palaidota apie 30 karių. Tai tik dalis žuvusiųjų karžygių. Kariuomenės dalių, dalyvavusių Dauguvos fronte, archyvai per karą nukentėję, ir nerasta reikiamų žinių apie žuvusius karius. O patys kapai per dešimtį metų sunyko, buvo išarti arba miškuose apžėlę krūmais. Kurgi surasi kario kaulus, jeigu toje vietoje pasėti latvių ūkininko javai, pasodinti Ilūkštos klebono kopūstai.

Sutvarkius karių kapus Latvijoje, buvo sumanyta Červonkos kapinėse pastatyti paminklą. 1932 m. gautas Latvijos vyriausybės sutikimas. Skulptorius S. Stanišauskas parengė paminklo projektą, Kaune padarė paminklo detalių formas ir sutiko atlikti visus dailės darbus, statant paminklą.

Liepos 17 d. mudu su Stanišausku traukiniu atvažiavome į Ėglainės geležinkelio stotį, o paminklo formas atsiuntė bagažu. Turėjau leidimą įvežti formas be muito. Tačiau vienoje formoje buvo nuliedintas cementinis Krucifiksas. Muitininkas pareikalavo sumokėti 102 litus už įvežamą meno kūrinį. Aš atsisakiau mokėti, nes taip patarė skulptorius ir pažadėjo padaryti naują Krucifiksą. Tereikėjo tik gero kibiro molio ir pusmaišio gipso. Muitinės viršininkas buvo išvykęs į Rygą, o su jo pavaduotoju negalėjau susitarti. Ir muitinės sargas jau nešė Krucifiksą į sandėlį. Tuo metu stotyje buvo Paryžiaus–Maskvos tarptautinio traukinio Lietuvos muitininkų brigada, laukianti kito traukinio, ir būrys vietinių darbininkų, daugiausia lietuvių. Kažkuris iš jų garsiai šūktelėjo: „Žiūrėkite, vyrai, žydai Kristų laikė kalėjime, o štai dabar latviai vėl uždarys jį“, ir visi ėmė kvatotis.

Per tris savaites pastatėme paminklą. Darbininkus samdėme ir medžiagas pirkome vietoje. Paminklas betoninis. Jo tūris – 32 kub. m, paviršiaus plotas – 57 kv. m, aukštis – 6,5 m. Viršuje – stilizuoti spinduliai, Lietuvos simbolis – Vytis ir žuvusio kario atvaizdas. Ant paminklo – lietuviškas ir latviškas įrašas: „Keleivi, pasakyk Lietuvai, kad mes žuvome gindami Tėvynę.“

Tad šiame paminkle buvo susieti tautos ir tikybos simboliai. Prie jo aukodavo šv. Mišias per minėjimus. Statyba kainavo 4445 litus. Iš tos sumos 1750 litų sumokėta dailininkui už projektą ir jo vykdymą.

1932 m. spalio 2 d. įvyko iškilmingas Červonkos paminklo atidengimas, šventinimas ir mirusiųjų minėjimas. Paminklą pašventino ir Mišias prie jo laikė klebonas kunigas Stulginskas. Dalyvavo Lietuvos ir Latvijos karo vadovybė, dvylikto Ilūkštos pėstininkų pulko Garbės kuopa, įvairių organizacijų atstovai ir daugybė žmonių iš Ilūkštos, Rokiškio ir Zarasų apskričių.“

Per daugelį metų ir didysis Červonkos paminklas, ir kryželiai, veikiami vėjo, lietaus, pradėjo irti, trupėti. R. Norvaišienės vadovaujamos karių kapų priežiūros bendrijos rūpesčiu 1995 m. buvo restauruotas Červonkos paminklas ir pastatyti nauji paminkliniai kryžiai. Tai pats svarbiausias šios bendrijos darbas, kurį vainikavo įspūdingas renginys. Jame dalyvavo per 2000 Lietuvos ir Latvijos žmonių, grojo du kariniai orkestrai, laisvės gynėjus pagerbti atvyko abiejų valstybių krašto apsaugos ministrai, o savanoriai į Dauguvą leido vainikus. Šį patriotinį renginį jame dalyvavę  žmonės lygina su Baltijos keliu.

Palaikai gabenti kontrabanda

Nedaug kas žino, jog būtent Latvijoje rasto nežinomo kareivio palaikai tapo visos Lietuvos nežinomo kareivio simboliu, o kaulai per sieną gabenti kontrabandos keliu. Paprašyta apie tai papasakoti, R. Norvaišienė pasiūlė P. Jakšto prisiminimų ištrauką: „Baigus statyti Červonkos paminklą, dailininkas Stanišauskas grįžo į Kauną, o aš dar pasilikau baigti tvarkyti kapus, atsiskaityti su darbininkais,  medžiagų tiekėjais ir padėkoti tiems, kurie mums padėjo. Lašų valsčiaus viršaitis Dombrovskis pakvietė mane į Šėderę atsisveikinimo vakarienei. Mudu su Garška važiavome į Šėderę. Pravažiuojant vienkiemį tarp Ėglainės ir Šėderės, iš kiemo išbėgo vienmarškinis basas žmogelis, lietuvis, paklausė, ar iš Lietuvos, ir papasakojo, kad jo lauke esąs palaidotas Lietuvos kareivis ir ten naktimis vaidenasi. Nuėjome į pakrūmį. Valstietis parodė kapo vietą. Deja, jokios žymės nebuvo – nei kauburėlio, nei įdubimo, ir jau augo kelių centimetrų storio baltalksniai. Aš labai skeptiškai pažiūrėjau, bet dėl visa ko paprašiau kastuvo, norėdamas įsitikinti, ar ten kasinėta žemė.

Kastuvas atsitrenkė į kažką kieta. Nuėmus velėną, pasirodė žmogaus rankos kaulai. Rankų būta viršum galvos. Matyt, žuvusįjį atvilko, paėmė už rankų, ir apdėjo žeme. Nurovėme krūmus, surinkome kaulus. Nei drabužių, nei batų, nei kitko nelikę. Vienkiemio šeimininkas atnešė švarų maišą. Piemenukas surinko kaulus. Įsidėję maišą į vežimą, temstant nuvažiavome į Šėderę, kur jau buvo susirinkę visi svečiai ir nekantravo šeimininkė. Atsiprašėme dėl pavėlavimo, bet kad važiuojame su žmogaus kaulais – nutylėjome.

Kadangi kitą dieną baigėsi mano komandiruotė ir turėjome grįžti į Kauną, nebegalėjome organizuoti tinkamų laidotuvių. Garškos tėvas padirbo dėžutę, sudėjome kaulus, nuvežėme į Červonkos kapines, kur darbininkas Kupšanas, lietuvis iš Ėglainės, dažė kryžius, ir užkasėme palaikus prie kryžiuko Nežinomam kareiviui.

Sekant kitų valstybių pavyzdžiu, 1934 m. buvo sumanyta įrengti Lietuvoje Nežinomo kareivio kapą. Visur tokie kapai buvo sostinėse, o mes, lietuviai, jų neturėjome – užgrobė lenkai, ir nebuvo aišku, kada atgausime. Todėl valdžia nutarė Nežinomo kareivio kapą įrengti laikinojoje sostinėje, Kaune, prie Karo muziejaus.

Mane pakvietė į Kariuomenės štabą ir pavedė parūpinti Nežinomo kareivio kaulus. Pasiūliau parvežti iš Červonkos karių kapų. Jokios kariuomenės dalis sąrašuose nebuvo nurodyta, kad toje apylinkėje būtų žuvęs mūsų karys. Niekas iš vietinių gyventojų nežinojo nei jo vardo, nei pavardės. Pagailėta jam net iškasti duobę ir žmoniškai palaidoti. Antrą kartą irgi palaidotas paskubomis be prideramų apeigų. Tačiau norint pervežti kaulus, reikėjo gauti Latvijos vadžios leidimą, o iki iškilmių liko tik apie porą savaičių. Todėl pasiūliau palaikus pervežti per sieną kontrabandos keliu.

Parašiau laišką į Ėglainę Kupšanui, kuris dalyvavo užkasant tuos kaulus ir kai kada versdavosi kontrabanda. Klausiau, ar nesutiktų slaptai pernešti per sieną dėžutę su kaulais ir palikti ją netolimoje Noreikių geležinkelio stotelėje pas pasienio apsaugos policijos baro viršininką. Už tai pažadėjau 50 litų. Jis tuojau sutiko. Prie laiško pridėjau vizitinę kortelę, kurioje nurodžiau keistos „kontrabandos“ tikslą ir kada atvažiuosiu į Noreikius jos pasiimti.

Deja, Kupšanas pernešė palaikus diena anksčiau. Mat jam tą naktį buvo patogiau. Policijos viršininkas buvo išvykęs, todėl Kupšanas maišą paliko pas šeimininkę.

Kitą rytą šeimininkė, kaip visos Adomo ir Ievos dukterys, nesitverdama smalsumu išėmė iš maišo dėžutę ir atidarė. O siaube! Vietoj kontrabandinių prekių išvydo žmogaus griaučius. Žaibo greitumu žinia pasklido ne tik stotelėje, bet ir jos apylinkėse. Pagaliau vyresnysis policininkas, perskaitęs mano kortelę, puolė į stotį, manydamas, kad aš jau esu atvažiavęs rytiniu traukiniu. Kadangi pagal nuostatus palaikai geležinkeliu turi būti vežami atskirame vagone, tai į Noreikius tą dieną buvo užsakytas vagonas. Geležinkeliečiai suko galvas, ką krašto apsaugos ministerija sugalvojo vežti…

Sutartą dieną, dar prieš saulės tekėjimą, atvažiavau į Noreikių geležinkelio stotelę ir nustebau, matydamas perone keliasdešimt žmonių – vyrų, moterų ir vaikų, tiek, kiek apskritai stotelėje  nebuvo gyventojų. Mat daugelis norėjo įsitikinti, ar aš tikrai atvažiuosiu. Išlipdamas iš vagono, išgirdau susirinkusiųjų gilų atodūsį: „Ak!“. O kai geležinkeliečiai iš prekinio vagono iškėlė karstą su Vyties kryžiumi, visi subėgo prie jo.

Atvažiavo Kupšanas. Dėžutę su kaulais įdėjome į karstą, o karstą – į vagoną. Mokytojo Mikėno rūpesčiu tuojau buvo nupintas eglišakių vainikas. Prie vagono durų prikalė ir pintą kryželį. Geležinkelietis uždarė vagono duris, užplombavo. Vyrai pagarbiai nusiėmė kepures. Moterys šluostėsi ašaras.

Atėjo ir Ėglainės keleivinis traukinys. Prie jo prikabino vagoną su Nežinomo kareivio kaulais. Taip Tėvynė sutiko tą vargšą Lietuvos kareivėlį, kurio net kaulai iki tol neturėjo tinkamos vietos ir ramybės. Padėkojęs Kupšanui ir visiems noreikiškiečiams, atsiprašęs juos už sudrumstą ramybę, įsėdau į vagoną. Garvežys trim ilgais švilpimais pagerbė nepaprastą keleivį – Nežinomą kareivį.

Iš Kauno geležinkelio stoties Nežinomo kareivio karstą nulydėjo į Šv. Mykolo Archangelo bažnyčią. Laidotuvės vyko per Kariuomenės šventę, lapkričio 23 d. Pamaldoms laikyti buvo pakviestas tituliarinis arkivyskupas Pranciškus Karevičius, buvęs žemaičių vyskupas, tikras Lietuvos patriotas. Atvyko Valstybės prezidentas, ministrai, užsienio valstybių diplomatai ir karo atstovai, kariuomenės vadovybė, arkivyskupai J. Skvireckas ir P. Karevičius, vyskupas P. Būčys ir kiti aukštieji dvasininkai. Nežinomo kareivio kaulai buvo palaidoti garbingiausioje vietoje – priešais paminklą kariams, žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Tai buvo labai kuklus paminklas, sukrautas iš lauko akmenų, surinktų ir atvežtų iš tų vietų, kur vyko kautynės su priešais. Prie paminklo stovėjo akmeninis aukuras, kuriame buvo iškaltas lotyniškas sakinys: „REDDE, QUPD DEBES“ („Atiduok, ką privalai“).

Pagerbiami Lietuvos didžiavyriai

Červonkos amžinojo poilsio vieta ir šiandien telkia visuomenę, ypač jaunimą, pažinti garbingą Laisvės kovų istoriją. Jau tradicija tapo kiekvienais metais vasario 16-ąją, Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, su jaunimo būriu atvykti čia iš skirtingų Rokiškio rajono mokyklų ir uždegti atminimo žvakutes. Taip pagerbiami Lietuvos didžiavyriai, kovoję ir žuvę už Lietuvos nepriklausomybę.

Šios bendrijos iniciatyva pernai vasarą balto granito plokštėmis iškloti 1919–1920 m. žuvusių Lietuvos karių savanorių kapai Rokiškio rajone. Darbai buvo atlikti privačių rėmėjų lėšomis. Veikla tęsiama ir šiemet: granito plokštėmis pasipuošė savanorių kapai ir Latvijoje – Subatės, Červonkos, Sventės kapinėse. Prie šio projekto prisidėjo Lietuvos kultūros taryba.

Atgimimo metu daugumoje Lietuvos rajonų įsikūrusios savanorių kapų priežiūros bendrijos, o iki šių dienų veiklą vykdo vos kelios. „Tęsiame kraštiečio P. Jakšto pradėtą darbą – darbais pagerbiame laisvės gynėjų atminimą. Jų kapaviečių priežiūra reikalauja užsispyrimo, aktyvumo, atsidavimo. Draugijos narių gretos retėja, o ir likusiųjų jėgos silpsta. Norėdami, kad mus pakeisiantiems būtų lengviau, kapavietes nutarėme uždengti granito plokštėmis. Dabar jau galiu ramiai atsidusti. Tėvo prašymą nuvykti į Červonkos kapines įvykdžiau“, – sakė R. Norvaišienė, dėkodama bendrijos nariams, taip pat idėjai pritarusiems ir daug padėjusiems Rokiškio krašto muziejininkams, rajono įmonėms, organizacijoms, pavieniams asmenims, neabejingiems laisvės kovų istorijai. Dažniausiai į pagalbą tvarkant kapus atskubėdavo Rokiškio rajono kariai savanoriai, jaunieji šauliai, vadovaujami Algio Veikšio, Jurgio Kairio skautų draugovės jaunimas su vadove Eleonora Baršiene. Bendrijos pirmininkė R. Norvaišienė susigriebė, jog reikėtų paskatinti sąjūdiečius, muziejininkus, įvairių organizacijų atstovus, visuomenininkus, visus, prisidėjusius prie laisvės gynėjų atminimo įamžinimo, rašyti prisiminimus ir tęsti mūsų kraštiečio P. Jakšto kraštotyrinę medžiagą.

R. Norvaišienės, „Gimtojo Rokiškio“ ir Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotr.

Parengė Dalia Zibolienė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie