Aleksandravėlės bibliotekininkė Alma Mekšėnienė surinko labai daug kraštotyrinės medžiagos apie bažnyčią
Aleksandravėlės bibliotekininkė Alma Mekšėnienė surinko labai daug kraštotyrinės medžiagos apie bažnyčią
Prie Dirdų

Aleksandravėlės (Obelių sen.) krašto žmonių gyvenimas ne vieną šimtmetį sukasi aplink Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčią. Šio kaimo bibliotekininkė Alma Mekšėnienė atliko didžiulį ir svarbų darbą: surinko duomenis apie šią šventovę, jose tarnavusius kunigus, bažnyčios tarnus, aprašė joje saugomas vertybes, skaičiavo parapijos turėtą ir išsaugotą turtą, domėjosi parapijos tarybos veikla. Bene įdomiausia kraštotyros darbo dalis – gyventojų prisiminimai.

Pilenė-Aleksandrava

Aleksandravėlės puošmena – 1796 m. prie Obelių–Zarasų kelio pastatyta klasicizmo stiliaus mūro bažnyčia, kuriai suteiktas Šv. Pranciškaus Serafiškojo titulas. O parapijos pradžių pradžia – apie 1705 m., kai Pilenės (vėliau vadintos Piljenava) dvaro valdytojas Benediktas Marikonis, kilęs iš Italijos, pastatė medinę koplyčią. Išlikęs pasakojimas, jog dvaro pastatų ir koplyčios statybos darbus prižiūrėjo jam ištikimas ir mylimas ūkvedys Aleksandras. Jo gyvenimas baigėsi tragiškai: užlipęs ant pastolių paslydo, krito ir užsimušė. Dvarininkas, netekęs ištikimo tarno, jo atminimui Piljenavą pavadino Aleksandrava.

Aleksandravėlės bažnyčia per visą gyvavimo laikotarpį nebuvo apgriauta ar kaip kitaip apgadinta. Tik Pirmojo pasaulinio karo metu, apie 1914-uosius, joje veikė karo ligoninė.

Prakalbinti žmones nebuvo sunku

Bibliotekininkė A. Mekšėnienė užrašė daug šiame krašte gimusių garbaus amžiaus žmonių prisiminimų. „Prakalbinti žmones nebuvo sunku, visi mielai atvėrė namų duris, traukė iš stalčių senąsias nuotraukas. Mielai kalbėjo apie parapijos žmonių gyvenimą, šventes, kunigus, bendravimą su jais. Parapijiečiai nenorėjo giliai kapstytis po jiems skaudesnį gyvenimo laikotarpį – sovietmečio įvykius. Jų analizę ir vertinimą palikime istorikams profesionalams“, – sakė aktyvi parapijietė A. Mekšėnienė. Ji apgailestavo, kad vyriausi kaimo žmonės jau mirę, kartu su savimi jie išsinešė ir prisiminimus. „Daug informacijos apie parapijos gyvenimą jau… nuplaukė. Nebeliko prisiminimų aruodų: kiek spėjome, tiek užfiksavome“, – teigė bibliotekininkė.

Keletas prisiminimų iš A. Mekšėnienės kraštotyros darbo.

„Ot, tai kunigas! Nekalba!“

Genovaitė SAMULIONIENĖ (gim. 1939 m.) iš Aleksandravėlės

Man buvo 14, o gal 15 metų, važiavom arkliais tempiamu vežimu. Tąkart mūsų šešetą – seseris Grundaites, Stasę Andriūnaitę, Elžbietą Trumpaitę, Albiną Žemaitį ir mane vežė Juozas Žemaitis. Aleksandravėlės bažnyčioje išrašė dokumentą, lyg ir leidimą, kuris įrodo, kad vaikai prileisti Komunijos, pakrikštyti, dalyvavome Šv. Mišiose, tai yra, pasiruošę Sutvirtinimo sakramentui.

Vyskupas buvo Ilūkstėje (Latvija), nes tais metais mūsų krašte nesilankė. Ilūkstėn suvažiavo vaikai iš viso ,,parūbežiaus“. Labai daug žmonių buvo. O kiek vaikų, jaunimo! Aš pasipuošiau gėlėta suknele, baltom ,,basanoškėm“, žvakę turėjau. Dovanų po „bernavojimo“ gavau šventos Veronikos paveikslėlį. Po visko vykom namo ir dainavom. Smagu buvo.

Zakristijono Igno Maračinsko vardadienį švęsdavo per Šv. Ignacijaus atlaidus. Kunigas Adolfas Breivė labai mėgo susikviesti į kleboniją žmones, kurie buvo arti bažnyčios, patarnavo. Ir labai tylus. Kai atvažiuodavo kalėdoti, reikėjo kalbinti ir kalbinti. Mama sakydavo: „Ot, tai kunigas! Nekalba!“

„Jo nereikia bart, jį reikia žegnot, reikia laimint“

Sigita SINIAUSKIENĖ (gim. 1957 m.) iš Aleksandravėlės

Kai man buvo 12 metų, su tėčiu Pranu Jurevičiumi giedodavau. Prisimenu, kaip vargonų pedalus maigiau: jų dar nepasiekdavau, padėdavo spaudyti Marytė Talutytė. Spaudydavau ir dumples, nes nebuvo dar elektros. Tai kol tėtis giedodavo, aš mankštindavau kojas. Elektriniai vargonai atsirado apie 1975 m.

Jau dirbdama mokykloje, pastebėjau, kad buvo išretėjusios choristų gretos. Mes su Birute Juškėniene truputį padėdavome pagiedoti. O tai nutiko taip: per Šv. Mišias su Birute buvome apačioje, klausantis giesmės „Marija, Marija, tarp rožių baltų“, supratome, kad vargonininkui Jonukui vienam labai sunku „iškelti“ natas. Pagailo jo mums ir užlipome. Taip ir pradėjome. Ėjau bažnyčion naujo kunigo Laimono Nedvecko pamatyt ir susipažint. Ogi nemažas, už buvusį kunigą Saulių Kalvaitį aukštesnis. Labai jau ilgai vyskupas kalbėjo, o mūsų naujas kunigėlis išpažinties klausėsi.

Bet, svarbiausia, einu į bažnyčią ir čia, prie pat bažnyčios, mūsų Alvydas Snarskys klūpoja girtas ir rėkia garsiai. Eina pro šalį Apalia Siniauskienė, Rima Krasauskienė. Aš jį baru, raminu, sakau: „Nustosi vieną kartą rėkti ar ne? Šiandien vyskupas atvažiuoja. Nedaryk sarmatos! Kaip atrodys mūsų kaimas!“ Ir atsisuku, vyskupas už nugaros stovi. Jis ir klausia: „Ko šitas vyrukas taip triukšmauja?“ O Snarskys dar labiau rėkt. Tada vyskupas sako: „Dieve, Dieve, nu ką padarysi.“ O Snarskys klūpo ir dar daugiau „deda skersų“. Vyskupas klausia: „Gal man kas kleboniją senąją parodytų?“ Man taip keista buvo, kad vyskupo nieks nepasitiko. Jam ir sakau: „Aš galiu parodyti.“ Tik pradėjome eiti, žiūriu, Aloyzas Pučinskas artinasi, tai ir paprašiau jo palydėti vyskupą. O tada, vyskupas tik atsisuko ant Snarskį ir duj jį žegnoti. Ir žegnoja, ir laimina, ir sako: „Maž velnias iš šito žmogaus išeis.“ O tas dar daugiau kaukia.

Vyskupas nuėjo bažnyčion. Per pamokslą ir sako: „Nu va, teko sudalyvaut tokioj vietoj. Guli žmogus ant pievos ir šaukia. Viena moteris bando ramint. Aš Jums sakau, jo nereikia bart, jį reikia  žegnot, reikia laimint ir gal piktoji dvasia jį paliks.“

Dar buvo toks dalykas. Pasirodo, vyskupas ir pats kišenėje žodžio neieško. Naujo kunigo L. Nedvecko ir klausia: „Na, kaip, klebone, reikės tris parapijas prižiūrėt?“ O jis ir atsako: „O ką reiškia jaunam, neženotam“. Matėsi, kad bus iškalbus žmogus.

Devyniasdešimtmetė Lūkošiūnienė, vardo nepamenu, ana iš Kumpuolių kaimo, priėjo prie kunigo ir sako: „Kaip gaila, kad išeinate, toks geras buvote.“ O vyskupas ir sako: „Močiute, Jūs sumaišėte, šitas klebonėlis ateina, o ne išeina…“

„Norėjosi nusikeikt. Bet šalia kunigas. Susilaikiau…“

Aloyzas PUČINSKAS (gim. 1933 m.) iš Alikaukos

Mano dėdė Pranas Pučinskas vokiečių laikais buvo vargonininkas. Neprofesionalus, tik  mėgėjas. Jo tėtis Ignas Pučinskas buvo zakristijonas, ir jo sūnus Pranas dažnai vargonais grodavo. O mano tėtis Petras Pučinskas prie Smetonos buvo išrinktas bažnyčios tarybos pirmininku. Jam reikėdavo patvirtinti ar pasirašyti raštus dėl bažnyčios remonto ar kitų darbų. Viskam vadovavo kunigas, bet reikėjo ir parapijos pritarimo.

Mano tėtis buvo išsilavinęs, šviesus, žingeidus žmogus. Mėgo skaityti, domėjosi gyvenimu, politika. Aleksandravėlės mokykloje dalyvavo egzaminų komisijoje. Mano pusseserė Elena Jankauskienė – puiki choristė. Daug, daug metų giedojo bažnytiniame chore. Prisimenu vyskupą Paltaroką. Kaip man tada baisu buvo: kaimo berniokui vyskupas atrodė taip aukštai, kažkas tokio.

O prie kunigo Juozapo Kuodžio, pradėjus varvėti į varpinės patalpas vandeniui ir, kažkaip pasimaišius kunigui, sutikau padėti paremontuoti. Kunigas labai meistravas buvo. Dirbome dvi dienas. Dėjom po varpu skardas. Buvo labai sunku ir baisu. Kalti vinis aukštai reikėjo, norėjosi nusikeikt. Per pirštus su plaktuku taip daviau. Bet šalia kunigas. Susilaikiau…

„Nebėra kam eiti, nebėra kam giedoti“

Genovaitė MARTINĖNIENĖ (gim. 1930 m.) iš Aleksandravėlės

Prisimenu, kaip tikintieji su kunigu Konstantinu Šimašiumi (1932–1940 m.) apeidavo ne tik kryžius bažnyčios šventoriuje, bet ir visus kaimų kryžius. Buvo tokia „Kryžavos diena“, melsdavosi ir per Majavas. Giedodami giesmes keliaudavo pėsčiomis per kiemus, kuriuose stovėdavo kryžiai. Dar prie kunigo Eugenijaus Staleronkos (1989–1991 m.) teko eiti per miestelį. Ši tradicija, galima sakyti, dingo: nebėra kam eiti, nebėra kam giedoti.

Aš tada buvau paauglė (apie 1957–1960 m.), po atlaidų su kaimo merginomis vaikštinėdavome po miestelį, dairydavomės vaikinų, laukdavome vakaruškų. Visi kalneliai aplink bažnyčią nuo žmonių juoko aidėjo. Būdavo toks fotografas Leitonas, vardo nepamenu, iš Degučių. Prieina prie būrelio ir klausia: „Gal norit nusifotografuot?“

Apie 1920 m. švęsdavome dar mažesnius atlaidus – Kazimierines (kovo 4 d.). Mano mama pasakojo, kad būdavo šventiška Mišia, bet be procesijos. O per Šv. Pranciškaus atlaidus – iškilmingos procesijos. Pačios didžiausios parapijos šventės – Šv. Ignoto  ir Švč. Mergelės Marijos Paguodos (Patiešijimo) atlaidai, vykstantys paskutinį rugpjūčio sekmadienį.

Nors bažnyčios ūkis ir buvo didžiulis (iki 1940 m.), bet rinkliavos iš žmonių vis vien buvo renkamos. Važiuoja, būdavo, kalėdoti mažiausiai su dviem arkliniais vežimais. Kunigas važiuoja su važiu – pagražintose rogėse, su pasėstu, pakilimais, kartu ir vargonininkas. Kitos rogės buvo prastos. Jose  bažnyčios tarnai: zakristijonas, skalbėja, špitolninkas. Už namų pašventinimą tikintieji duodavo „kalendą“, tai yra sykelį (senovinis pintas dubenėlis) kviečių arba rugių, jei neturėdavo grynųjų. O tarnams įdėdavo prastesnę kalendą – avižų.

Po bažnyčios ūkio nacionalizavimo buvo išdalinta jai priklausiusi žemė. Gavo jos Kepeniai, Kelečiai, Žideliūnai. Mano tėtis gavo 4 hektarus su mišku. Jo žemė buvo link Apušoto miško (šiuo metu ji  priklauso Algiui Kavaliauskui). Bet po trejų metų žemė su pasėliais buvo atimta ir atiduota kolūkiui.

Parapijos tvarte su daržine kunigai  laikė aveles, pačiame tvarte – arklius, raguočius. Vienas arklys buvęs kaip proginis, kitas – kasdieninis. Žemėje buvo sodinamos įvairios daržovės. Vien bulvių laukas buvo gal koks vieno ha ploto. Prisimenu, kaip buvo kviečiamos talkos derliui nuimti. Gyvulius prižiūrėjo samdyti bernai arba parapijiečiai, kurie turėjo artimesnį ryšį su kunigu.

Kiek prisimenu, per sovietmetį tokio stipraus draudimo kaip ir nebuvo. Eidavome ir į bažnyčią, ir į Majavas. Tik buvo taip, kad vaikus sekdavo: stovi mokytoja prie bažnyčios durų ir užrašinėja pavardes. Bet kai nunešdavo tą popierių į mokyklą, sąrašas kaip ir sutrumpėdavo. Su tame sąraše įrašytais vaikais kalbėdavo atskirai. Bandydavo iškvosti, kodėl eina, kas juos skatina tai daryti. Buvo visko. Tokie laikai buvo. Bet kas buvo pamaldus, tas juo ir išliko…

„Ką čia tokio padovanojus nuo mūsų šeimos?“

Vanda BŪTĖNIENĖ n(gim. 1943 m.) iš Trumponių

Mūsų šeimoje yra tokia tradicija: kiekviena karta ką nors dovanoja bažnyčiai. Mano mama buvo viena geriausių Želiūnų kaimo audėjų. Jos austomis marškomis apdengtas šventas bažnyčios stalas bei sakykla. Tai dabar ir aš galvoju, ką čia tokio padovanojus nuo mūsų šeimos. Juk mano mama pradėjo, tai mes, pagerbdami jos šviesų atminimą, norime pratęsti šį sumanymą. Galvojame paaukoti bažnyčiai kilimą, einantį išilgai per patį vidurį bažnyčios…

Bažnyčioje užsidegė  pirmosios lempos

Birutė JODKIENĖ (gim.1953 m.) iš Aleksandravėlės, šiuo metu gyvenanti Vilniuje

Buvo toks Lašas, vardo neprisimenu, eidavo per ceremoniją bažnyčioje su didžiule lazda. Daužydavo į grindis, kad žmonės prasiskirstytų, kad galėtų kunigas praeiti. Bažnyčia būdavo pilnut pilnutėlė žmonių. Tokį žmogų vadindavo maršalka. O ta lazda su dideliu cvambalu buvo.

Apie 1960–1963 m. bažnyčioje užsidegė pirmosios lempos. Gerai pamenu, kaip mirus mano močiutei, mūsų namuose skubėjo įvesti elektrą.

Mano tėtis Ignas Maračinskas, dirbdamas zakristijonu, labai nemėgdavo lipti ant lubų ir nuleisti juostų, sakydavo: ,,A ja jai, ir vėl reiks lipti.“ Tuomet dažniausiai ant lubų lipdavo Marytė Talutytė.

Bažnyčiai išvalyti šaukdavo talkas

Ona MARAČINSKIENĖ (gim.1930 m.) iš Aleksandravėlės, šiuo metu gyvenanti Vilniuje

Mano vyras Ignas Maračinskas zakristijonu dirbo 1954–1997 m. O prasidėjo tai nuo dukters Birutės krikštynų. Po jų kunigo pakalbintas sutiko ir pradėjo patarnauti. Apie 1952 m. apsigyvenome parapijos klojime. 1972 metais, kai pasistatėme naujus namus, šitą klojimą nugriovėme.

Sovietmečiu zakristijonui reikėjo susimokėti apylinkėje už patarnavimą krikštynose, vestuvėse,  laidotuvėse. Mano vyras tikslių skaičių nerodydavo. Nuo 1963 m. mokesčio nebereikalavo. Bažnyčiai išvalyti šaukdavo talkas. Klebonas per pamokslą, būdavo, praneša, kad reikia bažnyčią plaut. Per Vėlinių Šv. Mišias buvo dedamas tuščias karstas ir giedamos egzekvijos. Mano Ignas sakydavo: „Ancia, ateik, padėk tą karstą užkelti.“

Niekas nieko nepasakojo

Veronika DATKŪNIENĖ (gim.1932 m.) iš Kumpuolių

Kiek prisimenu, per pirmą rusų okupaciją leido viską, tai yra, neuždraudė jokių apeigų, nesekė žmonių. Draudimai prasidėjo su antra okupacija. Prie bažnyčios dirbo tokia Onutė Jočytė. Kai būdavo labai šalta, tai nubėgdavome pas ją sušilti. Bet ją, prie antros okupacijos, ištrėmė į Sibirą. Už ką? Mes tada net nesupratome. Niekas nieko nepasakojo. Ji tvarkydavo tik barstukes.

Grindis dažiau prie kunigo Antano Gružausko. Kiek prisimenu, kartu su Genute Streikuviene. Viena vyrų pusę dažo, kita – moterų. Dar ir dabar tas pasiskirstymas išlikęs, nors ne visi jo paiso. Bet anksčiau, įeini į bažnyčią ir atsiskiri. Juk per ,,šliūbą“ taip ir būna, jaunoji įeina į bažnyčią kaire puse. Tą puikiai prisimenu, mano ,,šliūbas“ buvo 1955 m., o 2005 m. atšventėm auksines vestuves.

Pamenu, kai man reikėjo eiti Šv. Pirmąją Komuniją, tai į bažnyčią, kunigo pasakymu, reikėjo eiti trejus metus. Pirmus metus eidavome išpažinties, antrus – prie Komunijos, trečius – buvo taip vadinama „šventvagiška Komunija“. Mano tėvai buvo dideli katalikai. Prisimenu, kaip eidavau per Barakausko sodą į „priesakį“, tai yra, poterių, išpažinties mokytis. Atsimenu, kiek daug obuolių buvo pribyrėję. Jie puvo ant žemės. Bet mes neėmėm nepaprašius. Nuodėmė. O dabar, galvoju, kad jei taip būtų, ko gero paimčiau.

„Kiekvienoj parapijoj, kad ir ta pati giesmė, natos skiriasi“

Genovaitė STREIKUVIENĖ  (gim.1939 m.) iš Kumpuolių

Bažnyčios chore giedoti pradėjau nuo 18 metų. Choristai keičiasi mažai. Vienam pasitraukus, ateina kitas. Tik paskutiniu metu baigiame iširti. Nebeateina jaunų. Prisimenu Eleną Žuklienę, kuri mane išmokė daug giesmių. Būdavo, įsitveriu jos rankos, o ji ir sako: „Tu tik niekur neik.“ Ilgainiui giesmės keitėsi. Anksčiau buvo ryškesnės, šiltesnės, o gal labiau įprastos. Labai gera buvo giedoti su vargonininku Jonu Guogiu, o su Zenonu Žėku – jau kitaip. Kiekvienoj parapijoj, kad ir ta pati giesmė, natos skiriasi.

Labiausiai iš visų kunigų patiko Alfonsas Gražys. Būdavo ir paglostys, labai šiltai visus priimdavo, pakalbindavo. Labai keistas tas mūsų naujas kunigas Laimonas Nedveckas. Daug ką keičia, kad ir tradiciškai nusistovėjusias giesmes. Visada po užsakytų Šv. Mišių giedojome „Viešpaties angelą“, o dabar „Sveika, karaliene“. Kai giedoriai paklausė kodėl, tai kunigas atsakė: „Eikit ant kapinių ir giedokit.“

Net žydai „bromą“ pastatė

Ona MEZGINIENĖ  (gim.1928 m.) iš Aleksandravėlės

Kai man buvo kokių 19 metų, atvažiavo vyskupas nuo Zarasų pusės su arkliais. Buvo ir gyvas, judantis „bromas“:  sukaltas iš medžio, su stogeliu, apipintas vainikais. Jį nešė vyrai. Arkliai papuošti. Net žydai „bromą“ pastatė, tortą iškepė. Su žydais visas kaimas labai sugyveno.

Per Gavėnią, prie kunigo Šimašiaus Šv. Mišios būdavo kasdien: rytais 8 val., o sekmadieniais – 12 val. Didįjį penktadienį šventindavo ugnį, vandenį. Būdavo, ant šventoriaus sukuria lauželį. Kol jis dega, kunigas laiko mišią. Kai jau sudega, eina pasiimti angliukų ir vėl į bažnyčią. Laikydavo ir rankose, ir kišenėse. Net pradėdavo rūkti dūmai iš kišenių, kepurių. Man irgi rankose kaisdavo tie angliukai.

„Sveikas, Ganytojau!“

Genovaitė ŠAJAUKIENĖ (gim. 1944 m.) iš Aleksandravėlės

1996 m. rugpjūčio 25 d. Aleksandravėlės parapijos tikintieji šventė Dievo Motinos paguodos atlaidus ir bažnyčios 200 m. sukaktį. Iškilmingas Šv. Mišias šia proga koncelebravo Panevėžio vyskupas Juozas Preikšas ir Vilniaus arkivyskupo augziliaras vyskupas Juozas Tunaitis.

Tai buvo pirmasis po Nepriklausomybės atkūrimo vyskupo apsilankymas Aleksandravėlėje. Skulptoriai Žukliai dažė bažnyčios vidaus sienas, kur buvo labai ištrupėję, supeliję, padarė jubiliejinį bareljefą. Povilas Butėnas padarė paaukštinimą vyskupams, ant kurių darėm „sostus“ atsisėsti ir laiptukus giedoriams.

Vyskupą J. Preikšą prie Degučių ribos sutiko Povilo Žuklio suburti raiti vyrai. Prie buvusios mokyklos pasitiko dviratininkai, jiems vadovavo Alvydas Snarskys. Prie skelbimų lentos buvo padaryti apipinti vartai, kurių šonuose ant kaladžių stovėjo mergaitės baltomis suknutėmis. Mokytoja Liucija Pučinskienė buvo papasakojusi, kad prieškaryje sutinkant vyskupą taip stovėjo ji, dabar stovėjo jos anūkė Milda Pučinskaitė. Ten svečius pasitiko kunigas Henrikas Bernatovičius, vyrai su baldakimu. Prie vartų buvo užrašas „Sveikas, Ganytojau!“

Rūpesčių ir įtampos buvo labai daug. Net Mišių metu bijojau, kad ko nepamirščiau, nesumaišyčiau. Įteikę gėles ar ką kita, žmonės gavo iš vyskupų rožinius. Eina mano dukra Jolita Šajaukaitė dovanoti vyskupui J. Tunaičiui duoną, o aš ir sakau: „Ruošiau, ruošiau viską, o prie vyskupų ir neprisiliesiu.“ Jolita tik tėkšt man ant rankų duoną ir pasitraukė už žmonių. Taip ir gavau galimybę prieiti ir gauti dovanėlę.

2006 m. į mūsų bažnyčią atvyko vyskupas Jonas Kauneckas. Pompastiško sutikimo nebebuvo. Kartu su dukra Irma Šajaukaite padarėme lankstinukus, rūpinomės gėlėmis, organizavome aleksandravėliečių ir samaniškių pasirodymą, pakvietėm Utenos chorą, paruošėme jiems vaišes.

Anksčiau bažnyčioje buvo suknučių barstukėms, bet jos labai senos ir papilkėjusios. Buvo keletas geresnių, bet jos nuosavos. Savininkės užaugo, o suknelių bažnyčiai nepadovanojo… Pamačiusi dėvėtuose suknelių barstukėms, jas perku, bet gerų retai pasitaiko.

Kas mane skatina rūpintis parapijos reikalais? Nežinau. Man atrodo, kad aš tai privalau daryt. Pagalvoju – jei aš nepasirūpinsiu, tai ir nebus barstukių per atlaidą, ir vyskupų sutikimo.  Matai, kad niekas nesiima, tai ir pradedi. O kai pradedi – reikia ir užbaigt. Norisi, kad būtų gražiau, kad nesakytų – Aleksandravėlėje nieko gero nėra. Vienu žodžiu, sako „durnių ir bažnyčioj muša“. Tik nėra kaip rėkt, nes pati tą naštą ir užsidedi. O jei sklandžiai pasiseka – jautiesi padariusi gera…

Parengė Dalia Zibolienė

Rašyti komentarą

Komentarų nėra

Informuoti apie
avatar
wpDiscuz