Projekto rėmėjo logotipas.
Projekto rėmėjo logotipas.
rezidencija

Prabėgus 44 metams po mokyklos baigimo Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos 1949 m. 25-osios laidos abiturientai sumanė sustoti, atsigręžti, pagalvoti, surašyti prisiminimus ir ateities kartoms palikti metraštį. Bendraklasių kūrybinę nuotaiką pakylėjo V. Šekspyro žodžiai: „Mes drauge likimo knygon surašyti.“ Unikaliame leidinyje surinkti 53 gimnazistų ar jų draugų, giminaičių prisiminimai.

Nenorėjo šabloniško leidinio

Abiturientų metraščio kūrimo idėjos autorius Juozas Kancevičius siūlė bendraklasiams rašyti klasės draugui laišką, jame nagrinėti ir analizuoti įvairias gyvenimo ar profesijos problemas, išgyvenimus, džiaugsmus, pasisekimus, rūpesčius, nelaimes, prisiminti mokyklos metus, kasdienį darbą, mėgstamus mokytojus, nuotykius. Laiško pabaigoje – priesakus ar linkėjimus ateities kartoms.

„Neteko girdėti, kad po 44 metų abiturientai ryžtųsi sukurti tokį bendrą kūrinį, kurį galima pavadinti gyvenimo ataskaita gimnazijai. Šio kūrinio siekiai ir pati idėja dar kartą subūrė, suvienijo, leido pajusti draugo petį, širdies šilumą ir dūžius. Paliestos, išsakytos mintys prikelia jau daugeliui laiko dulkėmis apneštus epizodus ar išgyvenimus“, – metraščio įžangoje rašo J. Kancevičius, tikindamas, kad jam labai nesinorėjo šabloniško leidinio.

„Dar  taip trokštume pavasario ir vasaros džiaugsmus palaikyti rieškučiose, prie jų dosnaus stalo pasmaguriauti, bet pirmieji vandens šaltuko gnybtelėjimai paskelbė: gana! Ką padarysi – gana, tai gana. Jei pavasarį pasėtas grūdas guli jaukioj pastogėj, jei mūsų įdiržusios rankos jau nusipelnė poilsio, tebūnie, ruduo, tavo valia! Suskaičiuokime, kas priklauso už pavasario spėką ir vasaros triūsą. „Surokuokime“, ko verti buvo mūsų šuoliais prabėgę metai“, – tokia poetiška metraščio pradžia.

Vis tik patikėjo

Metraščio sudarytojas leidinyje užsimena, jog iš pradžių bendraklasiai įsivėlė į diskusijas, kam reikia prisiminimų, kas juos skaitys, tačiau vėliau patikėjo jo reikalingumu ir „gražiai sudėliojo svarbiausius ir prasmingiausius savo gyvenimo momentus, išgyvenimus, fronto ir karo audras, tremtis, pokario sunkumus ir baisumus, netektis. Su paslėptu ilgesiu ir meile rašė apie mokslo dienas gimnazijoje, draugus ir mokytojus, draugystę ir pirmąją meilę. Pastaroji rašiniuose atsispindi kaip didelis ir trapus gėlės žiedas, kuris ir šiandieną nepamirštamas ir negalima paprastai prie jo prisiliesti. Tai gražus, kilnus ir šventas jausmas, saugomas iki paskutinio atodūsio“.

Metraštis išleistas keturiais egzemplioriais: pirmasis 75 metų jubiliejaus proga įteiktas Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijai, antrasis – 70-mečio proga Rokiškio Juozo Keliuočio viešajai bibliotekai, trečiasis – 60 metų jubiliejų minėjusiam Rokiškio krašto muziejui, o paskutinysis paliktas klasės draugų žinioje. Prisiminimus pagyvina nuotraukos. Pirmajame metraščio egzemplioriuje prisegtos abiturientų anketos, užpildytos per susitikimą 1974 m. Po šešerių metų buvo išleista antroji metraščio dalis, kurioje publikuojama šios laidos abiturientų kūryba.

Juozo Kancevičiaus (1929 10 02-2001 01 17) metraštyje spausdinamų prisiminimų, parašytų 1993 03 25, ištrauka:

„Būkite sveiki, lietuviai, rytiečiai, patriotai!“ Taip pirmąją 1942-ųjų mokslo metų dieną mokytojus ir visų klasių gimnazistus, sugrįžusius rikiuote iš bažnyčios, prie gimnazijos rūmų pasveikino direktorius. Šie gražūs žodžiai giliai įstrigo atmintin ir jie mane lydėjo visą gyvenimą.

Neramus, bet savarankiškas

Prasidėjo mano savarankiško gyvenimo etapas. Laikotarpis labai neramus, neaiškus, pilnas žiaurumo, kankynių ir daugeliu atvejų mums sveiku protu nesuprantamas, nes kaimyninės galingos valstybės sprendė savus paslėptus tikslus karu, o mažoms neutralioms valstybėms be gailesčio taikė genocido politiką. Daug mokytojų ir mokinių buvo areštuoti ir išvežti į Sibirą. Dar kiti, pajutę persekiojimą, dažnai keitė darbovietes ir mokyklas. Po kiekvieno įvykio, kuris paliesdavo mokytojus, mokinius, draugus, šeimas ar kaimynus, mes atsirasdavome tarsi kryžkelėje.

Norėjome matyti ir mylėti savo tautą tokią, kokia ji turi būti. Norėjome, kad Lietuva pirmoji organizuotų savo gyvenimą išminties pagrindu ir parodytų pavyzdį visam pasauliui, kad imperijų grumtynės paliktų mus nuošalyje. Taip besigrumiant su įvairiomis problemomis, išgirdom gimnazijos mokslo paskutinį skambutį.

Salėje – fantazijos siausmo akimirkos

1942 m. gimnazija pasitiko mus ne tik klasių slėpininga šiluma, bet ir erdve, didingumu ir aktų sale. Su pastarąja susietos kone visos svarbiausios gimnazijos laikotarpio gyvenimo valandos: tikrai iškilmingi aktai ir bekraštės fantazijos siausmo akimirkos. Jų būta rengiant šimtadienio spektaklį ir eilinius klasių vakarus. Šokant tautinius šokius, išpildant sportinius numerius, dainuojant chore, ansamblyje ar artisto rolėje. Tikrą draugų nuoširdumą pajusdavau kartu su paskutiniu polkos prakaitu, kai nesinorėdavo dainuoti „Eisim, broleliai, namo“. Kiekviena salės grindų lenta mena ginčų ir kūrybos, nesutarimų ir audringų plojimų vakarus.

Gimnazijos žemės ir rugio filosofija į mane prabildavo ne tik iš literatūros mokytojo Alfonso Keliuočio lūpų. Kiekvieną kartą, kai išeidavome iš mokyklos su paskutiniais vakaronės dainininkais ar karščiausiais kokio nors posėdžio oratoriais, mane palydėdavo seno doro mokyklos sargo, o gal jos šventumo saugotojo Mickevičiaus (dirbusio tose pareigose daugiau nei 40 metų) geras, išmintingas žodis ar patarimas.

Mokytojai – autoritetai

Nuo antros klasės turėjau daug auklėtojų: kunigą Joną Buliauską, mokytojus Danielių Mironą, Bulotą, Antaną Kulikauską, F. Nastopkienę ir kitus. Matyt, gerai, kad jų buvo daug, nes kiekvienas ateidavo su savo nauju požiūriu į žmogaus vertę ir palikdavo mano sąmonėje nepakartojamą tobulumo troškulį.

Mokytojai buvo mums dideli autoritetai. Aiškindami pamokų užduotis nežymiai įpindavo pareigų, Tėvynės meilės, tautinio pasipriešinimo, praeities galybės ir pasididžiavimo frazes. Pavyzdžiui, geografijos ir istorijos mokytojas A. Saulis pasakojo, kad Nemunas, lyg pamilęs lietuvių būdą, papročius ir dainas, norėdamas savo vėsa palengvinti varganą buitį, nuo Gardino savo tyrą vandenį pasuka tiesiog į šiaurę ir teka iki Kauno.

O kiek auklėtoja F. Nastopkienė parodė motiniškos meilės ir šilumos panaikindama ar sumenkindama mūsų klasėje padarytus įvairius, atseit, politinius, išsišokimus. Prieš baigiant gimnaziją mokytoja Elena Ruseckienė tiesiog maldavo, kad išvykę su naujais pažįstamais nepradėtume „politikuoti“ ir neužsiimtume pasipriešinimo veikla. Tą patį darė tėveliai, auklėtojai Povilas Šinkūnas, F. Nastopkienė ir kiti mokytojai. Jie, meilės ir atsakomybės jausmų vedami, pirmieji nujautė, kokie gali būti pasipriešinimo rezultatai, kokių aukų pareikalaus jaunystės nepatirtis ir neatsargumas.

Negaliu pamiršti žvilgsnių, kurie mane supdavo klasėje. O ką reiškia gyvos mokytojo akys? Pamokos… Jos man dabar – labai bendra ir labai plati sąvoka, nes visi septyneri metai iškyla kaip viena didelė pamoka – ne fizikos, istorijos, biologijos, matematikos (kurią mažiausiai mėgau), o gyvenimo pamoka. Ne veltui skambutis iš tos pamokos vadinamas paslaptingu ir daug apimančiu žodžiu „branda“.

Bendraklasių suvažiavimai

Visą savo gyvenimą jausdamas po kojomis gimnazijos požemių ugnį, visada trokštu pereiti nors jos koridoriais. Juk dalelę savęs ten palikau. Toliau buvo 5 metų studijos Lietuvos žemės ūkio akademijos Žemėtvarkos fakultete. 1954 metais pagal paskyrimą pradėjau dirbti Vilniaus rajono žemėtvarkininku. Vėliau teko dirbti žemėtvarkos darbų inspektoriumi, o nuo 1964 metų iki pensijos – Žemėtvarkos projektavimo instituto vyriausiuoju inžinieriumi.

Mūsų klasės draugai, o ypač aktyvesni rokiškiečiai, rengia suvažiavimus. Gausiausiai rinkomės į 25-erių ir 40-ies metų jubiliejinius suvažiavimus. Pastarojo atminimui Rokiškio parke pasodinome ąžuoliuką: šio parko entuziastas, įkūrėjas ir ugdytojas yra mūsų klasės draugas miškininkas Vytautas Garška.

Mažesnės apimties būreliuose paminėjome klasės draugų 60-ies metų jubiliejus. Šia proga noriu papasakoti linksmą nuotykį. Vilniečiai ir rokiškėnai nutarėme vykti į Jonavą pasveikinti klasės draugę Vandą Kazanavičiūtę. Norėdamas padaryti visiems siurprizą, slaptai pakviečiau į šį mūsų susibūrimą klasės draugą Joną Bajorą iš Kauno. Aš su juo nebuvau susitikęs daugiau nei 40 metų, bet ryšius palaikydavau susirašinėdamas ar pasikalbėdamas telefonu. Jis atvyko šiek tiek pavėlavęs. Kadangi aš jo, įėjusio pro lauko duris, nepažinau, tad ramiausiai sėdėjau prie stalo. Jubiliatė ir jos vyras koridoriuje ilgokai aiškinosi su „įsibrovėliu“. Galų gale išsiaiškinę, atėjo visi prie stalo ir su atvykusiu svečiu mus supažindino. Vietoje siurprizo klasės draugams, aš jį pasidariau sau. Buvo daug skanaus juoko.

Nusilenkti švč. Marijai

Dažnai sklaidant klasės draugų nuotraukas, lyg kino ekrane praslenka jauni veidai, jų gyvenimo momentai, draugystės ir pirmosios meilės, kilnių siekių, o gal ir pasiaukojimo epizodai. Pavasariais po gegužinių ir birželinių pamaldų eidavome dar pasimelsti ar nors nulenkti galvas prie dvaro vartų stovinčiai švč. Marijai. Sykiu vykdavo savotiški pasimatymai, kurių mums visiškai užtekdavo, kada prasilenkdami kelyje galėdavome su mergaitėmis pasisveikinti. O kur pavasariais kiemuose ruošiami nelegalūs šokių vakarai? Atrodo, kad toks aktyvumas, tai sąlygos įvairiems išdykavimams ir paklydimams. Nieko panašaus neatsitiko. Mūsų mergaitės įvairiose sąlygose sugebėdavo sudaryti atitinkamą atstumą arba tarti nuoširdų ir teisingą pamokantį žodį. Todėl mes, berniukai, jas labai gerbėme ir nuoširdžiai visas mylėjome. Žodžiu, joms buvome „džentelmenai“.

Mūsų krašte pasitaiko bažnyčių, kurių bokštus vainikuoja ne tik kryžius, bet ir pusmėnulis. Kryžių suvokiu kaip tikėjimo, kančios ir pasiaukojimo simbolį. O prie kryžiaus pusmėnulis? Nedaugelis težinome, kad jis yra meilės simbolis. Kadangi vėliau, po 5-7 metų, iš klasės draugų ilgų, nuoširdžių draugysčių susikūrė net trys šeimos, tai galiu drąsiai teigti, kad mūsų 1949 metų laidą lydėjo mėnulio simbolis.

Kristus sako, kad jeigu tu duodi, tai duok taip slaptai, kad kairė ranka nežinotų, ką duoda dešinė. Aš prisimenu fizinio lavinimo mokytojos Bronės Narbutaitės pasakojimą, kad tokį džiaugsmą labai vertindavo buvęs gimnazijos direktorius Juozas Janulionis. Suteikęs reikalingą paramą, jis būdavo geros nuotaikos visą savaitę.

Neseniai teko upėje šalia vandens malūno su meškere žvejoti. Prisiklausiau monotoniško vandens ir malūno rato šlamėjimo, kuris, atrodo, neša valandas tolyn. Išmintingai sako patarlė, kad malūno niekuomet nesuks netekėjęs vanduo. Ne protu, o giliausiais jausmais pajunti laiko tėkmę, jo prasmę. Privalome skubėti, jeigu norime palikti pėdsaką gyvenime, nes visi mes nežinome savo valandos… Mirtis nebaisi, kai sąžinė rami.

Jausdamas didelę atsakomybę ateities kartų prašau gerbti ir mylėti DIEVĄ, ŽMONES ir  GAMTĄ.

Mokytojai-klasės auklėtojai sakydavo

Kunigas Jonas Buliauskas:

„Kaip turtingas mūsų vidinis pasaulis, taip atliekame kasdienines pareigas“.

„Žmonės, kurie prieštarauja, nieko nereiškia, o žmonės, kurie ką nors reiškia, niekada neprieštarauja“.

Mokytojas Danielius Mironas:

„Mokykitės vokiečių ir rusų kalbų, nes istorija rodo, kad mums daugiausia vėjai pučia iš Vakarų arba Rytų“.

„Nesijaudinkite dėl dalykų, kurie nuo tavęs nepriklauso“.

Mokytoja F. Nastopkienė:

„Laimė – ne turėti to, ko nori, o norėti to, ką turi“.

„Ne tai svarbu, ką mes turime, bet svarbu, kaip mes tai branginame“.

Rokiškio krašto muziejaus ir abiturientų archyvo nuotr.

 

Parengė Dalia Zibolienė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie