Tvarkingesnis gyvenimas: ko išmokome, ką dar mokomės ir ko turėtume išmokti?

– Dažnai kalbama apie tvaresnį ir ekologiškesnį gyvenimo būdą. Kaip švaresnės ateities vizija atsispindi Jūsų kasdieniame gyvenime?

Lina: – Labai stengiamės gyventi tvariau ir ekologiškiau. Namuose rūšiuojame atliekas, turime tam atskirus konteinerius, visada apgalvoju, kokių maisto produktų reikės savaitei į priekį ir perku pagal sudarytą sąrašą, kad nešvaistyčiau maisto ir kad kuo mažiau jo patektų į šiukšlių dėžę. Drabužius ir batus, kurių nebenešiojame, atiduodame tiems, kam jų reikia, išmetame tik suplyšusius ir nebetinkamus dėvėti drabužius. Į parduotuvę nešuosi tik medžiaginius daugkartinius maišelius – atsisakiau plastikinių. Stengiamės buityje naudoti ekologiškus namų valymo produktus bei skalbiklius. Šiais metais pasistatėme saulės elektrinę, planuojame įsigyti elektromobilį, nes mažiau važinėti automobiliu nepavyksta, tad ketiname pasirinkti bent mažiau aplinką teršiantį sprendimą.

Kristina: – Lietuvoje ir visame pasaulyje labai didelė problema yra vartojimo skatinimas (tik mažais žingsneliais kalbama apie mažesnį vartojimą), šiukšlės, plastikas ir t. t. Mano kasdienybėje rūšiuoti atliekas yra visiškai normalus ir įprastas veiksmas, šeimoje rūšiuojame jau keleri metai, todėl net minčių nekyla, kad galėtų būti kitaip. Skatiname ir kitus šeimos narius ar draugus rūšiuoti atliekas, mažinti maisto vartojimą, maisto atliekoms kaupti turime kompostinę. Stengiamės rinktis ekologiškų ūkių produktus, jei produktai neekologiški, paisome jų sudėties – vengiame palmių aliejaus, nes daug palmių plantacijų yra kertama pramonės plėtros tikslais, žūsta gyvūnai, pakenkiama natūraliems miškams. Esame įsigiję vieną elektrinį automobilį, kitą – hibridą (kada nors jį keisime visiškai elektriniu). Namuose įrengti saulės kolektoriai. Jie padeda sutaupyti ir yra draugiškesnis sprendimas aplinkai. Skatinu visus galvoti ne tik apie šiandieną, bet ir apie mūsų vaikų rytojų švaresniame pasaulyje.

Antanas: – Šiukšles rūšiuoju jau senokai, stengiuosi kuo kruopščiau tai daryti toliau, kiekvieną pakuotę stengiuosi „išardyti“ pagal reikalavimus. Parduotuvėje kiekvieno apsipirkimo metu dažnai pirkdavau ir plastikinį maišelį, o dabar dažniausiai naudoju savo daugkartinį – medžiaginį. Kiek įmanoma, stengiuosi atkreipti dėmesį ir į pačios pakuotės sudėtį, jei prekės kaina nedaug skiriasi, renkuosi pakuotę, kurią bus galima perdirbti.

– Prieš gerus 15 metų matydavome pakelėse primėtytų šiukšlių, o miesto gatvėse vėjo nešiojamus popierėlius nuo ledų ar šokoladukų. Kas pasikeitė per šį laiką mūsų gyvenime? Kaip manote, kodėl tapome kur kas tvarkingesni?

Lina: – Aš pati niekada nešiukšlindavau. Jei matau numestą šiukšlę, ją pakeliu ir išmetu į šiukšlių dėžę. Pastebiu, kad miestai ir pakelės tapo tvarkingesnės. Prie to, manau, prisidėjo tokios akcijos kaip „Darom“ ir didesnės baudos už aplinkos teršimą. Piliečiai tapo atsakingesni, jei pastebi šiukšlintojus, miške atsikratančius statybinių atliekų, padangų ir pan., fotografuoja, filmuoja ir pateikia medžiagą policijai. Įtakos turėjo ir taromatų sistema, niekur nebepastebėsi plastikinių butelių, besimėtančių pakelėse ar gatvėse, anksčiau jų būdavo labai daug. Žmonės patys nori gyventi tvarkingoje ir švarioje aplinkoje, todėl ir stengiasi. Kas, jei ne mes, galime užtikrinti gražią, saugią ir švarią mūsų vaikų ateitį.

Kristina: – Atsimenu laikus, kai važiuojant automobiliu buvo ,,normalu“ pro langą išmesti ledų popierėlį. Tai buvo informacijos, pasekmių gamtai suvokimas trūkumas. Džiugu, kad vis labiau kalbama apie tvarumą, skelbiamos šiukšlių rinkimo akcijos, tarkim, „Zero Waste“. Tai skatina mažiau vartoti, keisti įpročius, rinktis tvarius sprendimus. Žmonės keičiasi, informacijos sklaida didžiulė, dabar kiekvienas gali pamatyti, kas vyksta mūsų Žemėje, ir padėti jai tapti švaresnei. Baudos atgraso šiukšlintojus pakelėse palikti senus baldus ar nebereikalingas padangas. Situacija keičiasi į gera, tačiau tai vyksta gan lėtai.

Antanas: – Manau, pasikeitė pats žmonių elgesys, pasaulėžiūra. Juk nemalonu pačiam lipti per šiukšles… Daug naudos davė ir depozito sistema, pastatyta daugiau šiukšliadėžių, įrengtos atliekų aikštelės su rūšiavimo konteineriais, vyksta „Darom“ akcijos. Pats nuo mažų dienų buvau auklėjamas, kad negalima šiukšlių mesti kur papuola, todėl problemų dėl „vienos kitos šiukšlytės“ neturėjau.

– Gal teko pakeliauti? Kaip įvertintumėte Lietuvos ir kitų šalių švaros ir tvarkios lygį? Ar mes pakankamai gerai susitvarkome su šia užduotimi?

Lina: – Teko nemažai keliauti. Vertinant aplinkos švarą ir tvarką, Lietuva tikrai neužima paskutinės vietos. Pavyzdžiui, Sicilijoje, kad galėtum išsimaudyti, turi kelis metrus perbristi šiukšlių kalnus jūroje. Gatvėse taip pat pilna šiukšlių net ir turistiniuose miesteliuose. Egipto ir Turkijos turistinėse vietose, viešbučių teritorijose labai gražu ir tvarkinga, bet toliau už miesto atsiveria šiukšlių kalnai. Džiaugiuosi, kad Lietuva tvarkinga šalis.

Kristina: – Nemažai keliauju. Kiekviena šalis vis kitokia. Tarki, Indonezijoje, konkrečiai Balio saloje, situacija baisi. Nėra normalaus šiukšlių perdirbimo, todėl ir žmonės nėra labai suinteresuoti rūšiuoti ar bent jau nemesti šiukšlių kieme. Europos daugelyje miestų švaru ir tvarkinga, tiek žmonės, tiek valdžia rūpinasi šiais klausimais. Jungtinėse Amerikos Valstijose apkeliauta trys valstijos – ten tikrai švaru. Tai nustebino. Miestuose tvarkinga,  o šiukšlių pakelėse nebent vėjas suneša. Keliuose yra perspėjimai, kad už šiukšlinimą gresia didelės baudos. Manau, tiek mes Lietuvoje, tiek kitose valstybėse, kurios yra pakankamai gerai išsivysčiusios, atliekų, rūšiavimo ar tvaresnio vartojimo problemos yra sprendžiamos, ir tai akivaizdžiai matyti.

Antanas: – Teko porą kartų lankytis Italijoje. Ką pastebėjau – labai sutvarkytos lankomiausios turistų vietos, o šalutinėse gatvėse tvarkos žymiai mažiau. Neseniai lankiausi Turkijoje – situacija labai panaši, gal net prastesnė, todėl palyginus su Lietuva – mes visa galva aukščiau, tvarkinga visur, ir jei atsiranda viena kita „kiaulė“, kuri pridergia vidury miško ar kolektyvinių sodų, viskas būna gana greitai sutvarkyta, tik, žinoma, visa tai iš mūsų pačių – mokesčių mokėtojų lėšų.

– O kokiose srityse lietuviai dar galėtų pasitempti, kad prisidėtų prie švaresnės ateities? Ko galbūt vis dar neišmokstame?

Lina: – Žmonės turi suprasti, kad geriau nusipirkti brangesnį, bet kokybiškesnį daiktą ir jį naudoti daug ilgiau, nei kas sezoną įsigyti pigių ir juos išmesti. Būtina mažinti vartotojiškumą, nešvaistyti maisto, rūšiuoti atliekas, galbūt rasti būdų, kaip prikelti daiktą antram gyvenimui, ir prieš išmetant pagalvoti, gal jo kam nors reikia. Būtina tobulinti taromatų sistemą, jie turėtų priimti daugiau pakuočių, tarkim, stiprių alkoholinių gėrimų butelių, pieno pakuočių plastikiniuose buteliuose ir pan. Mes vis dar neišmokstame vartoti mažiau. Kai problemą suprasime ir imsimės veiksmų, situacija gerės. Man ir pačiai dar yra kur tobulėti, nes vis dar išmetu per daug maisto, o norėčiau pasiekti nulinį rezultatą.

Kristina: – Kiekvienas iš mūsų turėtume labiau galvoti ne tik apie save ar savo kiemą. Tuomet neliktų problemų nei dėl rūšiavimo, nei dėl visų kitų kenksmingų dalykų. Vis daugiau mano pažįstamų rūpinasi gamta, labai džiugu tai matyti ir prie to prisidėti. Eini pasivaikščioti? Pasiimk šiukšlių maišą, prigriebk šiukšles ir išrūšiuok nors kartą per savaitę ar mėnesį – būsi padaręs labai naudingą darbą ne tik aplinkai, bet ir savo akims. Vyresniems sunkiau, dažnas sako: „Ai, kam man rūšiuoti, mūsų laikais to niekas nedarė.“ Įgyti  naujų įpročių kartais sunku, tačiau rūšiavimas – smagus užsiėmimas. Rūšiuoti ir mažinti vartojimą mane paskatino vyras. Jis labai rūpinasi gamta ir stengiasi padėti. Reikia kur kas daugiau dokumentinių filmų, laidų, kurias žiūrėdami žmonės matytų konkrečius pavyzdžius ir suprastų žalos gamtai mastą, suvoktų gyvulių auginimo fermose pasekmes ir pradėtų mažiau vartoti, daugiau rūšiuoti ir pan. Verta prisiminti, kad kiekvienas, net ir labai mažas žmogutis, gali prisidėti prie gražios ir švarios Žemės išsaugojimo.

Antanas: – Tikrai reikėtų kai kuriems žmonėms pagaliau suprasti, kad miškas – tai ne atliekų aikštelė. Dar vis tenka pastebėti kalnus šiukšlių ar padangų miškingose vietose, soduose deginamus lauželius su įvairiomis atliekomis… Juk sudarytos visos sąlygos gyventojams pristatyti į tam skirtas aikšteles bet kokias atliekas. Taip pat dar trūksta didesnio sąmoningumo rūšiuojant. Šioje srityje ir man pačiam dar kartais trūksta žinių.

Projektą iš dalies remia:

„Eko Rokiškis – mums ir vaikams“ – 12 000 EUR