- Smulkių kietųjų dalelių kiekis Europos ore per pastarąjį dešimtmetį mažėjo, tačiau vis dar viršija rekomenduojamą lygį.
- Dėl oro taršos kasmet miršta milijonai žmonių, o smulkios dalelės dirgina plaučius ir paaštrina esamas širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo takų ligas.
- Švariausias Europos oras yra Estijoje, Suomijoje ir Švedijoje.
- 2019–2020 metais švariausių Europos miestų trejetukas pagal oro kokybę buvo: Umeå (Švedija), Tamperė (Suomija) ir Funšalis (Portugalija). Trys labiausiai užteršti buvo: Nowy Sacz (Lenkija), Cremona (Italija) ir Slavonski Brod (Kroatija).
– Kaip artimiausiu metu Rokiškis galėtų prisidėti prie minėto ES tikslo? Kokius realius sprendimus galėtų priimti savivaldybė, kiekvienas gyventojas?
Agnė: – Mano akimis, mūsų mieste ir rajone dar mažai pėsčiųjų, dviračių takų. Prie gyvenamųjų daugiabučių namų ir įstaigų nėra pakankamai vietų dviračiams ir paspirtukams laikyti. Gyventojai rinktųsi vykti į darbą dviračiais ar kitomis ekologiškomis priemonėmis, jei jas būtų galima saugiai palikti. Mažai ir elektromobilių įkrovimo stotelių, nors mūsų mieste tokių mašinų atsiranda vis daugiau. Didelė problema daugiabučių kiemuose netelpantys automobiliai, kurie statomi žaliosiose zonose, ant pėsčiųjų takų ar laikomi gatvėje.
Viliuosi, kad artimiausiu metu rajone padaugės pėsčiųjų takų ir įkrovimo stotelių.
Goda: – Pirma mintis, šovusi į galvą, – pakeisti gyventojams šildymą kietuoju kuru inovatyviomis ir švaresnėmis alternatyvomis, kurios yra ir ekologiškesnės, ir patogesnės pačiam vartotojui. Tai nėra paprastai įgyvendinama ir reikalauja papildomų lėšų, bet ateityje, tikiu, daugelis žmonių rinksis švaresnę šilumos energiją.
Sigita: – Rokiškio miesto vadovai galėtų pasirūpinti dviračių takų įrengimu už miesto, iki tam tikrų rekreacinių zonų ar netoliese esančių gyvenviečių, pvz., iki Bajorų ar net Vyžuonos ežero, ateityje – gal ir kitomis kryptimis. Šiuo metu keliauti dviračiais ar pėsčiomis rajoniniais keliais, ypač su vaikais, šeimomis – nėra saugu, todėl daug kur, kur galima būtų nuvykti dviračiais, keliaujame automobiliais. Puikus pavyzdys – dviračių takas Kavoliškio link. Kiekvieną dieną tuo takeliu keliauja daugybė žmonių, ir tai džiugina.
Taipogi rajono valdžia turėtų pastebėti ir skatinti kiekvieną iniciatyvą, kuri atitinka tvarumo idėją. Mane labai maloniai nuteikė kavinių sprendimai maistą išsinešti pakuoti ne plastikinėse pakuotėse ir maišeliuose, o rinktis švaresnes alternatyvas. Tikrai atsakingas požiūris, o svarbiausias – gražus pavyzdys, juk norėdami kažką pakeisti – turime pradėti nuo savęs. Inovatyvus „Rokiškio sūrio“ žingsnis – gamybos metu gautą šilumos energiją panaudoti, o ne išleisti į orą.
Kiekvienas žmogus, pardedant savo namų ūkiu, gali prisidėti prie šiltnamio efekto sukeltos taršos mažinimo – rūšiuoti šiukšles, išjungti šviesą išeinant iš kambario, neleisti vandens iš čiaupo stipriausia srove, į arbatinį pilti tik tiek vandens, kiek tuo metu reikia. Dar viena mintis – vaikus į būrelius ar kitas ugdymo įstaigas vežioti susikooperavus, t. y. vienos klasės, darželio grupės vaikus ar netoliese gyvenančius draugus pavėžėti vienu automobiliu. Vienas nuveža, kitas parveža. Taip ne tik gamtą tausotume, bet ir laiką taupytume. Mes apskritai per daug naudojamės automobiliais, retas kuris vaikštom pėsčiomis net ir tokiame mažame miestelyje kaip Rokiškis. Taip ir vaikus pratinam – vežam juos, o ne skatinam savo pavyzdžiu eiti pėsčiomis.
Ramūnas: – Savivaldybė jau dabar priiminėja sprendimus. Didžiosios mūsų įstaigos, sunaudojančios daugiausiai elektros energijos, jau įgyvendina saulės jėgainių įsirengimo ar elektros pirkimo iš nutolusių saulės parkų projektus. Iki 2030 m. rajone planuojama įrengti ne mažiau kaip 100 elektromobilių įkrovimo stotelių, taip skatinant rinktis elektromobilius. Dar vienas svarbus dalykas – gyvenamųjų namų renovacija. Čia jau aktyvesni turėtų būti gyventojai.
– Kaip manote, ar galėtų Rokiškio senamiestis virsti žaliojo judumo zona, kur būtų galima judėti tik pėsčiomis, dviračiais, paspirtukais? Kokios dar miesto vietos tam tiktų?
Agnė: – Daugelis Europos šalių žaliojo judumo zonas jau turi, o kodėl negalėtų Rokiškis? Juk Rokiškis nėra didelis miestas ir pėsčiomis per valandą galima apkeliauti. O centras ir Respublikos gatvė galėtų tapti ta žaliojo judumo ir mažos taršos zona.
Goda: – Taip, labai šauni idėja, kurią nuoširdžiai palaikau. Bet šią minutę man sunku tai įsivaizduoti. Mūsų senamiestyje yra daug svarbių objektų, kuriuos dažnai lanko senjorai ar žmonės, atvykstantys iš rajono gyvenviečių. Todėl lengvųjų automobilių ar autobusų judėjimo draudimas kai kuriems apsunkintų sąlygas.
Sigita: – Žaliosios judumo zonos Rokiškio senamiestyje idėja skamba gražiai, bet tuomet jis liktų tik laisvalaikio ir poilsio vieta. Žmonės atvyksta iš rajono miestelių ir kaimų automobiliais, ir jiems nebūtų patogu pasiekti ten esančias parduotuves ar įstaigas. O galbūt klystu… Bet kokiu atveju nedideliam miesteliui transporto priemonių didelė tarša negresia. Daugiau gamtą teršia krosnys, šildančio namus, dar yra kūrenančiųjų anglimis ar netinkamu kuru. Žiemą išeiti pasivaikščioti, ypač nuosavų namų kvartaluose, – labai nemalonu. Jei nėra vėjuota, dūmai tvyro ore, o noras sveikiau pajudėti virsta kenkimu sau kvėpuojant nešvariu oru.
Ramūnas: – Manau, kad tokie dalykai turėtų būti aptarti su visuomene. Esame pakankamai „žali“. Turime daug parkų, miškų tiek mieste, tiek rajone. Miestas nėra toks didelis, kad susidarytų transporto spūstys. Dėl to oro užterštumo problemos neturime.
– Žiūrint į ateitį, kokius galbūt dar retai prieinamus ar sunkiai įsivaizduojamus dalykus, sprendimus galėtumėme matyti Rokiškyje?
Agnė: – Būtų puiku mūsų mieste įrengti oro taršos stoteles, atsirastų žalumo indeksas – priemonė, kai infrastruktūra visiškai integruota į projekto architektūrą, į mažos taršos zonas įleidžiamos tik nulinės emisijos transporto priemonės. Tai būtų aktualu daugiabučių namų gyventojams. Taip pat didesnis gyventojų švietimas aplinkosaugos tema, gyventojų pasitenkinimo aplinkos kokybe apklausos, gatvių plovimas ir žaliųjų zonų plėtra.
Goda: – Galėtume pasekti kai kurių Lietuvos miestų pavyzdžiu ir plėtoti atsinaujinančios energijos saulės elektrines įvairiuose savivaldybės objektuose. Pavyzdys – Alytus, kuris saulės elektrines įrenginėja ant švietimo įstaigų stogų, ar Utena, kuri planuoja įsirengti saulės elektrinę ir elektros energiją naudos šilumai gaminti.
Sigita: – Nuo senų laikų Rokiškį turistai pamini kaip žalią, švarų, tylų miestelį. Būtų gerai, kad šį vardą miestas ir išlaikytų. Reikia galvoti, kaip sutvarkyti miesto erdvių apšvietimą ir naudoti saulės energiją, ant daugiabučių namų stogų įrengti saulės kolektorius, namus sutvarkyti taip, kad reikėtų kuo mažiau energijos jiems šildyti ir pan.
Ramūnas: – Kaip ir minėjau, viešuosius pastatus siekiame aprūpinti saulės energija, įrengti daugiau elektros įkrovimo stotelių. Labai norėtųsi plėtoti dviračių takų tinklą. Bet tokius dalykus riboja finansai. Labai svarbus veiksnys – skatinti daugiau naudotis viešuoju transportu ir atsisakyti automobilių. Nemokamo viešojo transporto sistemos sukūrimas mieste ir priemiestyje pasiteisino 100 proc. Netrukus tai padarysime ir visame rajone.
– Kaip manote, ar „švaresnė ateitis“ rūpi kiekvienam? O gal visgi matote skirtumą tarp vyresnių žmonių ir jaunesnės kartos?
Agnė: – Tai ateina iš kartos į kartą. Šeimose tėvai moko vaikus saugoti gamtą ir daugiau būti gryname ore. Renka šiukšles, renkasi tvaresnę priemonę (dviračius, paspirtukus, riedžius). Juk dabar labai daug sąmoningų žmonių, kurie saugo ir tausoja gamtą. Skirtumo tarp vyresnės ir jaunesnės kartų nematau, abi kartos prisideda prie gamtos išsaugojimo ir taršos mažinimo.
Goda: – Kartų skirtumo nesureikšminu. Didesnę įtaką daro paties žmogaus sąmoningumas ir vertybės. Atliekas rūšiuojančius matau ir senjorus, ir paauglius. Nors esu girdėjusi vyresnius sakant, esą šiuolaikinė visuomenė per daug sureikšmina ekologijos problemas. Ekologija turi būti mūsų neišvengiama siekiamybė, nuo to priklauso Žemės ateitis.
Sigita: – Švaresnės ateities siekiamybė priklauso nuo žmonių sąmoningumo, nuo pavyzdžio, kurį mato, nuo aplinkos, kurioje gyvena. Rūšiavimas turi būti skatinamas dar labiau, o tam reikia dar daugiau konteinerių ir juos būtina dažniau ištuštinti. Kol kas dažnai taip nutinka: atneši išrūšiuotas šiukšles, o jos netelpa į perpildytą konteinerį. Reikėtų ir daugiau viešinimo akcijų – kad žmonės matytų, kas daroma su išrūšiuotomis šiukšlėmis, į kuo jos paverčiamos. „Motyvuotų“ sąvartynų vaizdai ir plotai.
Nuo žmogaus amžiaus sąmoningumas nepriklauso, negaliu pasakyti, kad jauni stengiasi gyveni tvariau, o vyresni – ne. Tiesa, dabar tarp jaunimo kaip tik labai paplitusi mada suteikti daiktams, drabužiams antrą gyvenimą, jiems nebe gėda apsipirkinėti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Dar būtų gerai, jei žmonės atsakingiau pagalvotų, ar tikrai reikia viena ar kito daikto, drabužio, namų apyvokos reikmens. Juk galima išgyventi mažiau visko turint. Dabartinė infliacija, o ir geopolitinė situacija, tikėtina, mus visus „perauklės“ daugiau ar mažiau. Prieš įsigydama kokį daiktą dabar pagalvoju – ar tikrai man reikia, gal geriau padėti ukrainiečiams, paaukoti organizacijoms. Prasidėjus karui pagalvojau – kaip trapu viskas, pradedant gerove, namais ir baigiant žmogaus gyvybės trapumu… Nepaisant visko, reikia mąstyti – o kaip gyvens mano vaikai ir anūkai? Ar tikrai viską padarau, kad jų ateitis būtų kuo švaresnė?
Ramūnas: – Nemanau, kad pagrindinis veiksnys yra amžius. Kaip bebūtų gaila, tai yra finansai. Kol kas elektromobiliai, elektra varomi dviračiai, paspirtukai daugumai žmonių yra per brangūs, o valstybės parama per maža. Šiandien tokie dalykai daugiau prabangos prekė. Tam pritaikytos infrastruktūros įrengimas kol kas kur kas daugiau finansuojamas didmiesčiuose nei regionuose. Nesu draudimų šalininkas. Kiekvienas turime tam subręsti. Ir, žinoma, turėti finansinių galimybių.
Projektą iš dalies remia:
„Eko Rokiškis – mums ir vaikams“ – 12 000 EUR
